Dvi savaitės ir devynios dienos

ASTRIDA PETRAITYTĖ

ASTRIDA PETRAITYTĖ

Ji išgirdo keistą ūžimą – taip, šiuose į tylą sugludusiuose vienkiemio šlamėjimuose–ciksėjimuose–bumpsėjimuose, keistą – ir, persmelkta išgąsčio, kone bėdos nuojautos, padėjo ant suolo dubenį su pjaustomais obuoliais, vis dar spausdama rankoj peilį atsistojo ir įsmeigė akis į kelią: tikrai, link jos švilpė mašina, ji galėjo įmatyti, kad pilka, ir numatyti, kad honda, toji su pagalvėlėm ant galinės sėdynės, ant kurių nekart pati yra drybsojusi, – Ramunės ir Zigmo honda!

„Ša“, – ji sudraudė pradėjusį ambryti ir pasiruošusį liuokterti – bene iš džiaugsmo? – Džigį, o gal save, savo iš baimės besidaužančią širdį. Apsidairė, bet žinojo, kad viskas tuščiai – pasislėpti nebuvo kur, nebebuvo kada. O! Jei ji būtų šiandien sugalvojusi pagrybauti! Išėjusi užrakindama duris! Juk niekas negalėtų būti tikras, kad ji netolies, o ne išvykus dienai, dviem ar savaitei! O ji juk dar priemiškio krūmynuos būtų pamačius sujudimą savo kieme, būtų išlaukus, būtų prakiūtojus, nors ir per naktį… Dabar pilkoji honda jau varėsi keliuku tiesiai į ją sulėtinusi greitį, keldama dulkių debesį, bet ji galėjo įmatyti dviejų žmonių galvas – vairuotojos, taip, Ramunės, ir šalia sugarbanotos plaukų kupetos atrodančią mažytę galvutę, taip, Zigmo. Tad ir jos stovylą jiedu jau bus įmatę. Viskas, nėra kur dingti, ji pajuto ir kojas, ir rankas lyg drėgnų pakulų prikimštas.

Taip ir stovėjo nejudėdama šalia suolo patroby, tik peilį į supjaustytų obuolių dubenį įmetė, kai Džigis džiugiai viauksėdamas jau šokinėjo apie besijuokiančią porą, vos spėjusią išsiropšt iš mašinos, sustabdytos keliuko ir kiemo sankirtoje; Ramunė, žinoma, visai nesibaimino nuo glėbesčiavimosi su šunimi išsipurvinsianti savo samanų spalvos sijoną, o, naują ir kokį stilingą – iš po šilko kyšojo dar keliasluoksnis kaprono apatinių kraštas, tai dėl to taip dailiai tarsi skėtukas skleidėsi nuo jos liekno liemens, Zigmas, kaip visad, atsargesnis, jis, draugiškai viena ranka plekšnodamas šuniui per sprandą, kita, kartu su joje laikomu šampano buteliu, prilaikė jį atstu nuo savo šviesių, dailiai sukantuotų kelnių.

– Na, sveika, Toro sekėja! Bet pas tave išties gražu! – Ramunė iš tolo švietė ne tik savo puikiais dantimis, bet ir apnuogintomis viršutinėmis dantenomis – tai sau leisdavo tik tarp saviškių, juk prasčiokystės visad baidėsi, elegancija buvo jos pašaukimas.

Jiedviem – kartu su uodegą vizginančiu Džigiu – artėjant link jos, Ramunės viršutinė lūpa pamažu leidosi lyg užuolaida, slepianti sujauktus užkulisius; prieš ją sustojo jau dailiai besišypsanti dama, tiesa, akys tapo lyg subartos mergaitės.

– Tai būk pasveikinta, – Zigmas vėl sumosavo – dabar jau kone prieš jos nosį –­ šampano buteliu, regis, ir sviro į ją – apsikabinimui, tik grįžtelėjo į Ramunę ir liko ne tik neapkabinęs, bet dar ir lūpą atvipinęs – turbūt retai savo žmoną mato sutrikusią.

Ramunės šypsena jau išties virpčiojo lyg subartos mergaitės, bet juk ji nėra lengvai pasiduodanti, užsikvatojo savo kiek spygčiojančiu juoku, tada pašaipiai mostelėjo į savo prašmatnųjį sijoną.

– Matai, mes kaip ir iš vestuvių...

– Mano bendradarbis Virgis – žinai jį? –­ irgi įkliuvo... – atgavo savo geraširdišką pašaipą ir Zigmas.

– Šiandien šeštadienis... – patvirtino ji.

– Šeštadienis, – linktelėjo Ramunė. –­ Bet tik bažnyčios ceremonijoj rytą pabuvom, vestuvės siaurame šeimos ratelyje, draugus vėliau žadėjo sukviesti. Tad nutarėm šampaną su tavim gamtos prieglobstyje išgerti.

– Tuoj atlėks ir Aistė... – Zigmas atsikvėpė ilgai tiradai, bet vėl liko kvailai bevypsąs į Ramunę; ši žvelgė į vyrą prisimerkusi, kaip nutinka, subuvimuose jam betiesiant ranką į gal penktąją taurelę.

Vis taip primerktomis akimis stebeilydama, Ramunė keistai kapotom intonacijom išbėrė:

– Tuoj atnešiu pyragaičius, mašinoj palikau.

– Tai aš... – buvo bejudąs Zigmas, bet Ramunės akys dar labiau prisimerkė, ir jis liko kvailai bevypsąs. – Šiemet geri obuolių metai... Virsi košę? – mostelėjo į jos supjaustytuosius.

– Džiovinsiu, – atsakė ji nepasukdama galvos – žvilgsnis neatkibo nuo Ramunės.

Samaninis kliošas nupleveno link mašinos, Ramunė klestelėjo ant užpakalinės sėdynės, paskui save trinkteldama dureles, viena ranka glaudė prie ausies mobilųjį, kita kartu su pyragaičių dėžele pamojavo jiems, gal matė, o gal jautė, kad jiedu neatitraukia nuo jos akių, nelyg du vaikučiai nuo sprukti ketinančios mamos.

– Bulvių derlius šiemet turėtų būti geras... Ar... nesodinai? – galiausiai atsitokėjęs gan žvaliu balsu pasiteiravo Zigmas.

Ji papurtė galvą: „Ne.“

Ir vėl jiedu tyliai stebeilijo į Ramunę, jau smagiai artėjančią, vis pyragaičių dėžute mosuojančia. Ir veidui, ir balsui atgavus švelniai aptakias formas, Ramunė tarsi nusišaipė:

– Aistė klausė, ar jos bordo bateliai tinka prie žaliai margos suknelės – ruošiasi vakarop į svečius, jos bendraklasė Sandra –­ gal jos ir nežinai – grįžo atostogoms iš Amerikos, mokykloj buvo neišskiriamos draugės, o nesimatė keletą metų...

Ramunės smagumas, kurį galėjai justi rakčiuku prisuktą, tikrai hipnotizavo, bet ji, įveikdama slėgimą, pasuko galvą į šalia stovintįjį – taip, turėtų nusijuokti, užsikvatoti visu balsu, ir Ramunė pasakytų, kaip visad sako: „Kai nusijuokia Milda, kažkaip šviesiau pasidaro, pačiam šypsotis norisi, net jei nesupranti, kas ten juokingo“, bet styrojo toliau bežadė, lyg stingstančios cemento masės surakinta, stebeilijo į atvipusią Zigmo lūpą, girdėjo matė savo galvoj tarsi lozungą: „Tam visad trūko nuovokos subtiliuose dalykuose“, bet išsijudino tik nuo naujo Ramunės smagumo pliūpsnio:

– Ar galėtume čia pat, ant suolo susėdę išgert šampaną, sušveist po pyragaitį? Į vidų visai nesinori – toks oras! – ji garsiai įkvėpė. – Ruduo ant nosies, reikia mėgautis kiekviena vasaros akimirka. O mes ir skubam, mes tik pakeliui, po pusvalandžio turim lėkt.

Žvelgdama sau po kojom ji puikiai įsivaizdavo, kaip yra susiaurėjusios, kone žaibus svaidančios Ramunės akys, jau girdėjo, kaip vos įsėdus į mašiną ji užriks ant savo vyro: „Mėme, tu mėme! Ar nematei!..“

Ji pakėlė galvą, sunkią kaip ir visas kūnas – Ramunė tikrai primerktom akim žvelgė į Zigmą, bet šio veidas jau nebuvo mėmiškas, netgi nušvitęs, tarsi netikėto aiškumo ištiktas.

– Atnešiu stiklus, – ištarė ji, žodžiams irgi įveikiant užtvanką.

Ji pasuko pro juos link durų ir tuos keletą žingsnių jautė žvilgsnius, įsmigusius į jos užpakalį, ką ten užpakalį – į nukarusį treningų dugną, matė ir pati: lyg būtų į kelnes pridėjus.

Iš tetos Angelės bufetuko ištraukė šampaninius stiklus – visąlaik matydama, kaip vangiai juda nudryžusios, nukarusios, apvarvėjusios treninginės kelnės kartu su įjuodusiais rankų ir kojų nagais. Iš spintos išėmė švarų rankšluostuką, perbraukė stiklus ir grįžo laukan.

Ramunė jau buvo įsitaisiusi ant suoliuko, vaikiškai suraukusi nosytę graužė jos supjaustytąją obuolio skiltelę, žinoma, iškart sučiauškėjo;

– Ale tavo obuoliai žieminiai! Nepasmaguriausi! Užtat žiemai atsargų prisikrausi! – nusijuokė, veikiau sukrizeno –­ juk ne veltui jai vis pavydėdavo nevaldomo melodingo kvatojimo.

Zigmas prišoko jai pagelbėti, paėmęs pora stiklų, tuoj abu ištiesė Ramunei, pats, prikandęs lūpą, ėmėsi šampano butelio. Ramunė, atidarydama plastikinę dėželę ir atverdama eklerus – plikytuosius pyragaičius, kuriais abi kažko pasiprunkščiodamos mėgo smaližiauti studentiškais laikais, mostelėjo į kaimynystės galimybę, bet ir Zigmas, jau delikačiu pokštelėjimu atidaręs šampaną, ir ji liko stovėti.

– Na, bet čia ir tyla, ramybė! – vėl garsiai įkvėpdama gardžiavosi Ramunė ir tuoj sąmoksliškai prislopino balsą. – Mes ir barėm viens kitą, jau taip abiem magėjo tuoj pat atsibelst: gi Milda ne į kurortus išvažiavo, leiskim jai nuo mūsų ir nuo viso kasdienos šurmulio atsipūst, tegu tylumoj vienumoj pyškins tą savo disertaciją! Gal baigei? – kažko nedrąsiu balsu užbaigė.

– Beveik, – atsiliepė ji ir gurkštelėjo šampano, nežiūrėdama matė, kaip tiedu tiesė jai savo stiklus susidaužti, po to, susižvalgę, Zigmui „Į sveikatą“ mestelėjus, irgi nugėrė.

– Kam užkąsti? Man užkąsti, – pasiguldžiusi į skreitą tuščią stiklą, Ramunė jau kimšo vieną pyragaitį, tiesdama jiems kitus.

– Po pirmos neužkandu, – banaliai pajuokavo Zigmas.

Ji paėmė lipnų eklerą, votuliojo gabalėlį burnoje, Ramunė pasilenkusi valėsi į žolę pirštus, kita ranka glostydama be­si­glaustančio Džigio pakaušėlį, Zigmas puolė vėl pildyti stiklus – pripylė jai, nors ji tiesiog laikė rankoj tuščią stiklą, Ramunė atsimosavo: „Ne ne, juk vairuoju, ir taip žiūrėk, ar neįvažiuosiu į griovį…“ Jis įsipylė sau, dar puspilnį butelį atrėmė į suolą, Ramunė ėmėsi jį užkimšti.

– Na, už disertacijas, už būsimus kalbos daktarus! – iškilmingai paskelbė Zigmas, Ramunė irgi kilstelėjo tuščią stiklą, ji nugurgė gėrimą, užkando paskutiniu kąsneliu, viskas buvo prėskai saldu.

– Tai mes jau ir važiuosim, – lyg pasiryžęs neverkti vaikas nusišypsojo jai Ramunė, taip, ir ji gavo progos naujai pažvelgti į savo draugę, nuo kurso dienų garsėjusią nesutrikdomu gyvenimo džiaugsmu.

Ji tik ištiesė ranką į Ramunės stiklą, Zigmas, vėl kvailai šypsodamasis, savąjį pastatė ant suolo, paplekšnojo šunį, palinkęs į jį, džiugiai palinkėjo:

– Saugok, džigite, savo šeimininkę! Mėgaukis…itės laisve ir gamtos malonumais! Čia žmogus pajunti, kokius nuodus kasdien mieste trauki, – užbaigė atsitiesdamas ir jau nebe kvailai, tiesiog graudžiai šypsodamasis.

Ramunė įkibo į Zigmo delną, jiedu dabar stovėjo prieš ją kone surėmę pečius – žinoma, ne, Ramunė buvo už vyrą žemesnė – tarsi kažko laukdami, net reikalaudami, bet ji tik mostelėjo ranka su dviem tuščiais stiklais:

– Tai laimingai.

Zigmas žengtelėjo link jos, bet Ramunė nepaleido jo rankos, jis atsitraukė, tada abu tarsi sutartinai sumosavo laisvosiomis rankomis, ėmė trauktis, ne iškart nusigręždami, o paskui visą kelią iki mašinos vis atsigręždami pamojuoti, ką nors šūktelti.

– Laimingai! Lauksim su baigta disertacija!

– Kai jau grįši, duok žinią!

– Tikrai – kokia aplink puiki gamta!

– Ir Džigiui kokia čia laisvė!

Džigis šokinėdamas net neleido iškart Ramunei uždaryti mašinos durelių, galiausiai ši nusijuokusi – tuo savo trūkčiojančiu į krizenimą virstančiu juoku, taip, matyt, jau savo vėžėse, ne tik mašinoj –­ plekšnodama stumtelėjo atsisveikinti vis negalintį šunį.

– Džiguti, lik sveikas, turim važiuoti, –­ sumosavo ir užtrenkė dureles.

Jie išburzgė. Regis, vis dar atsisukdami mosavo ir jai, bet ji jau sėdėjo ant suolo, stebeilydama į staiga lyg uždanga nusileidusią tuštumą. Kas kas kas nutiko? – iš pradžių klausimas stukseno tuščioj erdvėj, jai net nesuvokiant, ko ji savęs klausia. Ją išbudino – ištraukė iš pilkosios gelmės –­ bakstelėjimas į koją, Džigis, prieš padėdamas snukutį jai ant kelio, dar, žinoma, šūktelėjo: „Ei! Ar matai?“ Krūpteldama ji sutiko šuns žvilgsnį, jo nemirksinčias akis, lyg tuneliu galėjo grįžti į save – prieš devynias dienas ar dar dvi savaites, matė, kaip lašai papsi ant jos draugužio snukučio, Džigis lyžtelėjo jai skruostą, ji glostė jam galvą, kita ranka braukdamasi ašaras, žinojo, kad išsimurzina veidą, neleido sau priklaupti, apkabinti šuns, įsikniaubti jam į kailį, nenorėjo, nebenorėjo, kad jis priimtų, susitaikytų su ja tokia. Pradėjus ir nosiai brinkti, nusitraukė marškinėlius, šie dar nebuvo tokie purvini, išvirkščiąja puse gerai išsišnypštė nosį, tada vėl pažvelgė į akių nuo jos nenuleidžiantį šunį.

– Gerai, Džigi, einam, išsimaudysim. Ne, ne į upę, – pašaukė linksmai pro trobą prašauti ir keletą kilometrų iki upeliūkščio skuosti ketinantį šunį. – Užsikaisim vandens.

Vėl apie ją linksmai liuoksint Džigiui –­ tikrai, ko jis buvo pastaruoju metu toks tykus? – ji prisinešė iš šulinio keletą kibirų vandens, ant dujinės užkėlusi tetos Angelės skalbinių virinimo katilą, priklaupdama ant taburetės, pripylė jį kone pilną, išsinešė iš kamaros laukan vonelę, vidų ištrynė ūkišku muilu – nors juk nebuvo prikiautusi, prieš savaitę dar joje maudėsi, perplovė, parsinešė virtuvėn, pastačiusi ąslos vidury, dar nuėjo prie šulinio, pasėmė vandens, kibirą su vandeniu pastatė šalia vonelės, pristūmusi taburetę, padėjo ant jos kaušelį, muilą, nuėjusi į gerąjį kambarį iš spintos išsitraukė didelį frotinį rankšluostį, švarius naktinius, iš miegamojo prigriebė šampūną ir kremą, viskam sukrauti šalia vonelės prisitraukė dar vieną taburetę. Tada... Tada ją pervėrė skausmas –­ lyg turėtų prie žaizdos prilipusius tvarsčius nusiplėšti, žvilgtelėjo į Džigį, šis pritūpęs šalia laukė ir klausė, įkvėpusi ėmė trauktis treningines kelnes, jautė delnais jų sustandėjimą, kone pykinti ėmė nuo to, išlipusi iš tetos Angelės drapanų, kuriomis ši metų metus buvo ir daržus nuravėjusi, ir kelias vištas tvartelyje apėjusi, minutėlę stovėjo sutrikusi, likusi vien su liemenėle ir kelnaitėmis, bet tuoj nusitraukė ant kabliuko duryse kabantį chalatėlį, apsisiautė, suėmė pirštų galais drybsančias kelnes, pakeliui nuo suolo verandoje pričiupo ir ten paliktuosius, prišnypštuosius marškinėlius, „Einam“, mostelėjo Džigiui, ir taip prilipusiam prie jos, ištiesusi nuo savęs kuo tolyn nešulį perėjo kiemą, sodelį, pasiekė pakriaušį, nuo kurio vėrėsi erdvė, jau šykščiai pavakarės spindulių pro debesų šydą smelkiama – ir miško kyšulys, keliu apjuostas, ir kaimo trobelės, ir skardis, kurio papėdėj galėjai numanyti upeliūkštį vinguriuojant... Ji žinojo visa tai esant, bet nematė – visą vaizdą jai užstojo suremti viens į kitą rąstigaliai, kone medžio palapinė. Neatitraukdama žvilgsnio jau matė – liepsnojant; iš pradžių mažai ugnelei vidury tarp skiedrikių, popieriaus skiautikių sukrebždant, didesnes šakeles lyžtelint, padvejojant... ir į viršų šaunant – pro plonuosius stimburius, jau su pikta jėga į tvirtus rąstus kimbant... Ir girdėjo ji vaikiškus balselius krykščiant, delniukus plojant, Aistės nerimastingai džiugų balsą: „Tik neikit, vaikai, per daug arti...“ Ji šyptelėjo dėkinga Džigiui, vėl ją bakstelėjimu į koją prižadinusiam, taip, tebelaikė rankoj drapanas, dabar įgrūdo jas tarp rąstų, išsitraukusi iš chalato kišenės degtukus, pridegė laikraštį, šakelėm to statinio viduje prismaigstytą, kitą degtuką prikišo prie mokslingųjų, subraukytų lapų, iš Vilniaus jos atsivežtųjų disertacijos apmatų. Stovėjo taip keliolika minučių abu, stebeilydami į iš pradžių vos vos rusenančią liepsnelę, matyt, pakuras pernelyg tieji purvais impregnuoti drabužiai prislėgė, bet paskui įsiplieskusią, didesnes šakas užgriebusią. Nelaukė, kol užsidegs didieji rąstai, apsisuko, su Džigiu – vis atsisukančiu ir laužą aplojančiu, kažin – piktai, skaudžiai?, parskubėjo į trobą, ten vanduo katile jau ūžė. Luktelėjusi, kol ims kunkuliuoti, išjungė liepsną po didžiuoju katilu, užsikaitė dar mažąjį puodą vandens – Džigį bent perlies švariu. Prisiminusi, kad abu be vakarienės, o kartu: „Reikia išjungti tuoj pat!“, ištraukė laidą, atsidariusi šaldytuvą, be šuns ėdalo atsargų, žinoma, terado padžiūvusį sūrį, atkando kampą, ir papelijusį batoną, prikrėtė Džigiui dubenėlį jo mėgstamiausio patiekalo, pati ėmė ruoštis vonią. Šliūkštelėjo šalto vandens, bet žiūrėjo, kad liktų toks, deginantis. Dar garuojantį puskibirį pasistatė šalia – beauštančią temperatūrą mėgins samtuku pakelti. Išjungė ant dujinės užkaitusį puodą, nusimetė chalatėlį ir visus likusius drabužėlius ant grindų, tereiks išmesti; aiktelėjusi nuo karštumo, pamažu paniro –­ žinia, pečiams nyrant, keliai turėjo styroti virš vandens – į levandomis suputojusį vandenį. Užsimerkė iš pernelyg aštraus malonumo, o atsimerkusi balsu susijuokė, hm, susijuokė! – Džigis ir vėl tupėjo prie durų, kur kaskart įsikurdavo jai maudantis, net ir žvilgsnį delikačiai sukdamas į šoną. Bet tuoj niro į save, į tos kol kas susiraizgiusios minklės išgliaudymą: kur, kada, kodėl?

Agnės Juškaitės grafikos darbas

Agnės Juškaitės grafikos darbas

Kai pavasarį Egidijus paskambinęs pranešė apie mamos, tetos Angelės, mirtį, iškart paklausė: „Nepersigalvojai?“ Nesgi reikalas jau gal prieš pusmetį buvo aptartas: ji pirks dalimis susimokėdama tetos vienkiemį. Praėjusią vasarą išlydėdama oro uoste Raimondą su Justuku – šiedu kraustėsi pas vyrą ir tėvelį, besidarbuojantį Anglijoj, ji iš pusseserės ir buvo išgirdusi tarsi kaltą, bet neišvengiamą prisipažinimą: parduosią tą vienkiemį, kai jau mama...; dabar brolis jai pridėjęs kelionei –­ išmokėjęs maždaug pusę tikėtinos sumos, kurią gaus už tą vienkiemį, žinia, daug nebus, nuošali trobelikė, net ne prie ežero ar upės – šioks toks upeliūkštis gal už kelių kilometrų... Galėjo Raimonda jai nesakyti nei trūkumų, nei privalumų – ji juk puikiai juos žinojo, ne vieną vaikystės vasarą buvo praleidusi pas mamos seserį, Rimgailų šeimoj, o ir vėliau, tetai Angelei vienai trobelikėj likus, bet iki paskutinės žiemos gyvastingumą, smagią dūšią išlaikius, bent kokiam savaitgaliui atkakdavo... Ar čia maištas prieš likimą, neišvengiamybę joje sukilo? Nenorėjo, tikrai nenorėjo, kad būtų atkirsta, užbraukta vaikystė, lyg džiaugsminga šventė išgyventa kartu su Raimute ir Egiuku – besibraižant po miško šabakštynus, išsiterlinant delnus ir veidus pernokusiomis avietėmis, saldaus baugulio persmelktai ant arklio risnojant, su indėniškais šūksniais šokinėjant apie laužą, dėdės Broniaus taip meistriškai sukrautą sodybos pakriaušėj, ant kurios stovėdamas galėjai jausti pasaulį tau po kojom prigludus... Bet juk tas kirminėlis, iškart, vos išgirdus nuosprendį: parduosim, išgąsčiu krimstelėjęs, tuoj kažkokius džiugesio purslus ėmė skleisti – ir regėjo ji ne iš praeities prisikėlusias keliamečių pyplių ar keliolikmečių paauglių išdaigas; jų efemeriškame blizgiame paviršiuje vis blyksteldavo būsimi vaizdiniai: mašinytės, tai honda, tai audi – ir dar viena, ir kita, ne visas ji ir pažįsta, ir vis iš keliuko atburzgia, kai kurios, žinia, paklydinėjusios, tik kaime geriesiems žmonėms mostelėjus ranka: „tiesiai keliuku, tada sukit į kalniuką, nepravažiuokit – ir bus Rimgailų troba“; o štai vyno stiklai, židinio liepsnos atšvaitai, visas ratelis ant avikailių ir pagalvėlių kojas sukryžiavę, besijuokiantys ir nuščiūvantys – nesgi kažkas poezijos tomelį į rankas paėmė...; o štai ugnies blyksniai visai pasiuto – tai jau laužas, dar galingesnis nei dėdės Broniaus mokėtasis sukrauti, ir spygaujantys balseliai, žėrinčios akutės, taip, Aistės dvynukai bendrame šurmulyje labiausiai girdimi... O juk fantazijų garui atlėgus, ji jau blaiva galva –­ širdelei vis dar džiugiai tvaksint – spalvino būsimąjį savo gyvenimą romantiškoje nuošalėje, pusėtiną civilizaciją ranka pasiekiamą turint – gi kaimas, nuo nuosavo pakriaušio regimas, ne koks išdvėsęs išmiręs, dviračiu per dešimt minučių gali ir rimtas ūkininkų trobas, ir parduotuvytę pasiekt. Ir lakstymai kartu su Džigiu pary­čiais po rasą, ir pasipliuškenimai upeliūkšty, pro akmenų sąvartas visai smagiai sušniokščiančiame, ir uogavimai grybavimai buvo šios mozaikos spalvotieji akmenukai. Bet tai smulkmė, užpildanti mažąsias ertmeles tarp dviejų, viens prie kito prigludusių masyvių luistų: disertacija ir svečiai. Taip, juk ji priėmė likimą, jai šį šansą lyg spyrį dovanojantį – gana miestiška sumaištimi dangstytis, tavoji tokia perspektyvi doktorantūros pradžioje disertacija štai keli metai dulka stalčiuje, vis kažko trūkstant, vis galų su galais nesuvedant, tad atsitrauk, įsitrauk, juk tereikia gero prisėdimo, visokius smulkius darbelius į šoną atmetus... Ir draugai, išlepėliai miestiečiai, kuriems, žinia, parūps gamtos romantika ir egzotika, neprivalo tavęs išmušti iš tavojo disciplinuotumo, gebėjimo būt kaip reta blaivaus proto, net ir nyrant į crazy nuotykius – ak taip, čia Ramunės žodžiai – tu iškart jiems pasakysi: iki pietų šventas tavo darbo laikas, te niekas nedrįsta brautis į „kabinetą“ –­ juo taps miegamasis, o svečių valdos – salonas ir salkos, tuščios, bet obuolių kvapo taip saldžiai prisigėrusios...

Išnirusi iš bevėstančio vandens, pasidengusio parudusiom putom, ji jau trynėsi – kuo smarkiau, kuo šiurkščiau, iki raudonumo rankšluosčiu, dabar trinksis galvą. Įlindusi į berankovius naktinius, įsipylė dar karštį išlaikiusio vandens į dubenį. „Na, Džiguti, tuoj bus ir tavo eilė“, pasakė kažko graudžiai į ją žvilgtelėjusiam šuniui, palinkusi ties dubeniu įmerkė į vandenį savo garbanas – gi prieš porą mėnesių didžiai džiaugėsi kirpėjos įkalbėtu cheminiu – trindama šampūną, jautė, kad reikės antro įmuilinimo, plaukų sruogos lyg šiaudai brūžino pirštus.

Ir kodėl ji, susiruošusi porai mėnesių –­ rugpjūčio atostogoms ir specialiai išsiprašytam nemokamam rugsėjui – kraustytis „į Rimgailus“, sugalvojo naujieną išskalambyti po visą svietą? Na, suprantama, Ramunė jos planus žinojo seniai, ir seniai buvo aptarta, kad abu su Zigmu jie ją užgrius, žinoma – vaidindama kaltą baisėjimąsi plėtė akis jos brangiausioji draugė –­ Aistė su visu taboru irgi prisvils... Abi tuomet juokėsi, matyt, vienodai įsivaizduodamos, kaip iš mašinos ropščiasi, griūva Ramunės jaunėlės sesers šeimynėlė: pati Aistė su naktipuodžiu rankoj –­ mažylei Austėjai, pasišiaušę, įsiazartinę dvynukai Domas ir Tadas, besiplėšydami kuriam jūrų kiaulytės narvelį, o kuriam sesutę nešti, galiausiai iš viso to šurmulio besijuokiantis šeimos galva Sigis, savo neperskiriamą iškylų atributą – meškerę –­ rankoje laikydamas... Bet juk jai nebuvo gana Ramunės su visu jos šleifu – ji paskambino ir kitai judviejų bendrakursei, Nijolei, na taip, su ja studijų metais tikrai padraugaudavo, porą savaitėlių, kol susirado kambarį, ši guvi žemaitukė net glaudėsi jos kambarėlyje ant sudedamosios lovelės, būtų galėjus ir suvisam apsigyvent, bet tėtis, nors jau ir atkutęs po mamos mirties, dar nebuvo susiradęs savosios Teresės, į kurios didelius palocius vėliau persikraustė; na taip, jau porą metų Nijolė nei matyta nei girdėta, bet juk tikrai – draugė... Ir nieko keista, kad pranešė –­ vis su tom vilionėm, kaip puiku bent savaitgalį praleisti gamtoje! – savo dviejų mėnesių adresą Audronei, bendraklasei ir kone kaimynei, su ta juk vis vienà kitai kompaniją į teatrą ar koncertą palaiko. O kaip galėjo negundyti miško sąžalyno teikiamu kūrybiniu įkvėpimu Olego, didžiosios savo meilės, jau atskaudėjusios, bet vis dar paperštinčios, švelniai ir netgi maloniai, juk tokia – mylinti ir nieko nereikalaujanti – ji sau patinka; ir paskambino ne jam, paskambino jo Ingai, juk ir ši, ne tik Olegas, ją vis pakviečia į savo parodas, ir kai piešė savo vienišos – šalia kaimo –­ trobos, sužėlusio, bet dar pilno vaisių ir uogų sodo, visai šalia plytinčio laukinio miško vaizdus, labiausiai jai rūpėjo ne tiedu dailininkai, bet jųjų atžalėlė, tokia savo drovumu ir geibumu miela Uršulytė – šiai įkvėpti kaimo oro, palakstyti ir pasikaberioti sode, apsibraižyti miško avietynuose būtų geriausias vaistas! Niekam daugiau neskambino, nieko daugiau neįkalbinėjo, tik – juk ir darbe, aiškindamasi, kad dings dviems mėnesiams, ir atsitiktinai kokį senų laikų prietelių sutikusi gatvėj neužmiršo pridurti: „prašom, prašom, bent ant aukšto, ant šiaudų vietos bus, o jei kas sugalvos palapinę sode pasistatyt – tuo geriau!“ Ir dar visiems prigrasino: išsijungs telefoną, niekam neatsiliepinės, tik su tėvu palaikys ryšį, bet –­ Rimgailų sodyba atvira, ją užimti – išskyrus jos šventąjį miegamąjį – galima ir dieną, ir naktį…

Taip, buvo trečiadienis, kai ją Egis su visa mantele nubogino į jos nuosavą „vilą“. Pats pasisiūlė – paskutinių daiktelių, kuriuos nori paimti, na, tų senovinių: nuo tėvo arklininkystės laikų užsilikusių pakinktų ir balno, medinės kavamalės, dar šio bei to važiuos tada, kai jau ji norės kraustytis. Pusbrolis, nuo liepos vidurio pats atostogavęs, tik sekmadienį su šeimyna grįžęs iš Palangos, porą dienelių dar pasiprašė, kad ankstyvąjį derlių savajame Grigiškių daržiuke nuraškytų, tad ji gamtos prieglobsty ir atsidūrė tik savaitės vidury. Ir koks ten skaitliukas-kalendoriukas joje sukosi, kad staiga vieną vakarą –­ o, juk taip entuziastingai rytais su Džigiu bėgusi praustis prie upeliūkščio, taip svaigiai traukusi kavos aromatą, lepiai išdribusi ant sudedamosios kėdės romantiškai laukėjančiame sode, taip net virpėdama nuo loginio įkarščio trejetą ketvertą valandų sėdėjusi prie savųjų popierių, kurie –­ jau jau – gulė į baigtinę sistemą, taip smagiai, balsu juokdamasi šalia liuoksinčiam savo bendrakeleiviui, mynusi dviračiu iki kaimo ir šnektelėjusi su ja atsigėrėti negalinčia ūkininkiene, patenkinta grįždavusi su krepšiu, pilnu šviežutėlės varškės, kiaušinukų, naminės duonos ir skanėstų Džigiui, taip taip… – staiga, velkantis naktinius, jos galvoje nuskambėjo: „Jau dvi savaitės kaip niekas neatvažiavo.“ Kodėl? Kodėl ne: „Dvi savaitės kaip pyškinu disertaciją“ arba tiesiog – „Kaip aš čia“? Ir kiek dienų ji po to vakarais fiksavo: dvi savaitės ir viena diena, dvi savaitės ir dvi dienos... Na taip, keturias – sekmadienio vakarą skaitliukas darkart caktelėjęs, regis, užstrigo, kitais vakarais – jai taip prisimena – galva būdavo lyg pūkų prikimšta, tarsi lengva, tarsi pilnai tuščia... Turbūt ne tik vakarais – ji dabar regi save tąjį – užsikirtusio skaitliuko – pirmadienio rytą pirmiausia nupėdinant į tvartelį, buvusį tvartelį, dabar nereikalingų daiktų sandėliu paverstą, nukabinant nuo vinies tetos Angelės metų metais dryžtas, bet visad švariai užlaikytas treningines kelnes ir jas apsimaunant – be jokios minties galvoje, tarsi automatiškai, tarsi tai irgi nuo senų laikų būtų darius...

– Eikš, Džiguti, teks tokiu vandeniu pasitenkint, bet negalim gaišt, mums ryt anksti keltis, – pakvietė, kaušu bent jau nusamstydama rudąsias putas.

O kai šuo smagiai niurktelėjo į vonelę, kartu su aptiškusiais vandens lašais ją persmelkė: kodėl? Kodėl jie turi anksti keltis, dar šįvakar, jau šiąnakt susikrovę lagaminą, kodėl turi pėdinti kone pusvalandį iki stotelės, kur pusę septynių sustoja Vilniun vežantis autobusas?.. Iš pradžių abejonė smigtelėjo bauguliu, bet tuoj nustebusi ji pajuto džiugesį tvaksint: visai ne visai ne visai ne! Jie gali drybsot kiek tik širdis geidžia, o gali ir iš ankstyvų paryčių, dar odai nuo vėsumos šiurpstant, pasišokinėdami lėkt – jei norės prie upelio, jei norės – tiesiog į pievą, juk dar rugpjūčio žiedų kupiną, o paskui jie gali mėgautis pusryčiais, ne, pirma gali numinti į kaimą ir prisikrauti šaldytuvą gardėsių, po to ji gali – Džigiui sargybą prie lauko durų einant – imt sumazginėti paskutinius savo kalbotyrinio opuso mazgelius, o po pietų jie gali braižytis po avietynus – o, tas vaikystės kvapais persismelkęs džiaugsmas!..

– Na, Džigi, – nusijuokė muilindama kailį, juk jis rytdienos planus iš jos akių turi perskaityti. „Pirmiausia teks užsikurti ugnį, juk tvartely dar kabo tetos Angelės chalatas, o pakampėj numestos purvabridės kurpės“, dar šmėkštelėjo, bet nenorėjo, kad šuo įregėtų kokius baugulio atšvaitus jos akyse, tad kartojo jam: „Liekam, Džiguti, liekam! Patys sau liekam!“

 

Draugai