Alissa Valles yra poezijos rinkinių „Orphan Fire“ („Našlaitė ugnis“, 2008) ir „Deluxe Noiseless“ („Prabangus begarsis“, numatoma išleisti) autorė, Zbignevo Herberto „Rinktinių eilėraščių 1956–1998“ ir „Rinktinės prozos 1948–1998“ redaktorė, vertimo bendraautorė. Ji taip pat yra išvertusi Józefo Czapskio, Aleksandro Wato, Mirono Białoszewskio ir Ryszardo Krynickio poezijos ir prozos. Gimusi Amsterdame amerikiečio ir olandės šeimoje, išsilavinimą įgijo Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje, Lenkijoje ir JAV. Dirbo BBC, Olandijos karo dokumentacijos institute, kovos su prekyba žmonėmis organizacijoje „La Strada“ Varšuvoje. Ji yra laimėjusi Ruth Lilly poezijos stipendiją ir žurnalo „Poetry“ teikiamą Bess Hokin prizą. Dabar ji yra šiuolaikinės poetikos „Akron“ serijos redaktorių kolegijos narė ir gyvena Kembridže, Masačusetso valstijoje.
Raudonųjų žibintų kvartalas
Dukart per mėnesį priimu šį vyruką
išlaipinamą motinos
Ji atveža jį iš namų
(bepročių psichų ar kaip jie juos vadina)
Jis tyli jo žvilgsnis bukas
kūnas ne silpnas bet nevikrus
Jis nekalbus Jo pomėgiai taikūs
Jis užsisklendęs bet nekantrus tartum vaikas
Jis prisidengia bet kai numalšina aistrą
jo riksmas veržias iš pat pašaknų
(sielos gelmės ar kaip jie tai vadina)
& jo žvilgsnis nėra apgailėtinas
Pagal Propercijų: II knyga. 26
Sapnavau tave, mea vita, paliktą pakelėj,
bejėgiškai mojantį tekančiam eismo srautui
tarp stumiančių tamsą priekinių žibintų,
ginčai tavo burnoj jau buvo nuščiuvę,
bet tu manęs nematei,
fetrinė tava skrybėlė įdubo nuo šuorų lietaus
it sudilusios kino juostos ritės herojaus,
kurio pikapas niekad nepasirodys
ir dings jis upėj šviesos.
Mane kaustė baimė,
mačiau vidur kelio išaugant gėles ir šventyklą,
nepažįstamuosius smalsiai pristabdančius, šiurpstančius,
spaudžiančius greičio pedalą ir nudumiančius šalin.
Į Apoloną kreipiausi visais jo vardais,
mūzų ir medicinos, ir į Hermį sėkmę nešantį pakelėj,
siūliau jiems ką esu užgyvenus, kaltės ir id dovanas.
Tu tada griovyje klimpai
ir turėjau stebėt,
kaip tu parvirtai apkurtintas griaudžiančios muzikos.
Tu ritaisi atgal į siužeto paribius
taip supainiotas, kad nieks neįstengtų suprast ar atpainiot,
ar tau pasakyt kieno pusėj esi,
ar kur galėtumei rast savo automobilį.
Išblyškusi moteris išdygo šalia tavęs,
ranką tavo užsimetė ant nuogo savo peties.
Ir kai plentą kirtau skubėdama linkui tavęs,
nubudau dusdama ant grindų miegamajame.
Klodo Stiklas*
O žlugus Švietimo amžiui, liks prietaisas
nedidelis, tilpsiantis vidinėj kišenėj
keliaujant per Alpes ar Išorinius Hebridus,
glotnus it pudrinė, kiek išgaubtas,
pilnas tamsos mineralinės pudros,
kuri temdo subjektyvumo perviršį,
dengia romantizmo ašaras, vaizdą sutraukia
iki delno dydžio, saugo nuo priartėjimo
prie svaiginančių tarpeklių
prie sąmonės didžių atsivėrimų.
Nusigręžk nuo kraštovaizdžio, pakelk stiklą
akis prisidenk nuo saulės:
Žvaigždės ir kriokliai, urvai ir keteros banguoja
aplink horizontą, sueina, sukimba,
grumiasi ant žolės it mokinukai,
pusiau juokais, pusiau rimtai, konflikto
regimybė, beveik metamorfozė
prieblandą tirštinant rūkui; tuos rėmuos
rungsis pamiškės konkurse gražuolis
& pabaisa, dievas & silenas, aukos scena
ne atvira, šiurpi kaip Ticiano,
bet perkeltinė, tik pažymima, kančios klyksmams
atsklindant iš smurtavimo kertės
šešėliu medžio dengiamos aksominiu.
Šventikai draudė magiškus triukus
būrimą iš žarnų ar veidrodžių, ar rendez-vous
su mirusiųjų dvasiomis, kartodami, kad stiklas
išgaubtas – tai velnio subinė, specullum fallax,
tačiau actekai turėjo savo rūkstantįjį veidrodį,
raganių ir šamanų dievą Teskatlipoką
su širdimi atspindinčio akmens, gyvate vietoj kojos,
buriantį iš katastrofų ir burbuolių,
mirties ir šokių prakilnių. Joks klystkelis
nėra brangesnis už žinią arba ženklą
iš anapus – švelnų malonės dvelksmą
ant šalto, iškreipto obsidiano veido.
* Klodo stiklas: spalvotas ar juodas išgaubtas veidrodis, plačiai naudotas menininkų XVIII a. pab. ir XIX a. kaip pagalbinė priemonė pamėgdžiojant Claude'o Lorraino peizažų ypatumus.
Iš anglų kalbos vertė Sonata Paliulytė