Eva Baltasar (g. 1978) – katalonų rašytoja. Yra išleidusi daugiau nei dešimt poezijos knygų, pelniusių daugybę apdovanojimų. Jos poezija – asmeniška, jusliška, turinti stiprų filosofinį pradą ir dažnu atveju konceptualią formą – dažniausiai tyrinėja įkūnytumo, motinystės, lesbietiškumo temas. 2018 m. E. Baltasar debiutavo kaip prozininkė su apysaka „Permafrost“, pirmąja iš „Trijų laukinių kūnų“ triptiko, sukėlusio tarptautinį susidomėjimą. Vėliau pasirodė kitos dvi apysakos: „Boulder“ (2020) ir „Mamut“ (2022). „Boulder“ pelnė „Omnium“ apdovanojimą už geriausią metų grožinį kūrinį Katalonijoje ir, išversta į anglų kalbą, pateko į 2023 m. Tarptautinės Bookerio premijos trumpąjį sąrašą. Visus tris kūrinius sieja autorės užmojis nagrinėti tai, ką šiandien reiškia būti moterimi, lesbiete ar gyventi moters kūne. Apysakų triptiką, iš ispanų kalbos išverstą Dovilės Kuzminskaitės, knygoje „Trys laukiniai kūnai“ šiemet išleis leidykla „Rara“. 

 

Eva Baltasar. Davido Ruano nuotr.

 

Apysakos fragmentas

 

Gatvės, praplėšusios naktį jas užklojusį ledo pergamentą, tarsi povandeninių laivų flotilė viena po kitos išnyra ten, kur reikalauja kelionės maršrutas. Iš pradžių pasirodo pagrindinės arterijos: Hringbraut, Kringlumýrarbraut, Sæbraut, po jų ir kitos gatvės, alėjos, aikštutės, skersgatviai. Be dešimties devinta. Rytas primena apsiblaususį pagiringą jaunuolį, miegosiantį iki pusės dvyliktos. Samsa vairuoja ramiai, dar vakar išsirinko muziką, kurios norės klausytis automobilyje, – tiek važiuodama priekin, tiek grįždama atgal. Ši diena turėtų būti tobula kaip vaisiais aplipusi kvapni obelis. Pasistatome automobilį ten pat, kur visada, apsitūlojame, ir ji kelioms sekundėms sustabdo mane neįprastu bučiniu, pernelyg ilgu ir drėgnu kaip tipiškam bučiniui automobilyje. Išlipusi paima už rankos. Ji susijaudinusi, regis, nori ir mane įtraukti į šį savo reikalą, daro tai iš altruizmo, norėdama pasirodyti dėmesinga, o ne todėl, kad to reikėtų jai pačiai. Tarsi už to, kas tuojau nutiks, nujaustų slypint neištikimybės pavidalą ir norėtų jį nuo manęs nuslėpti, apsisaugoti. Prisilietimu bando įtikinti mane, kad esu čia, siekdama, kad mano protas suvoktų tai, kas neįmanoma: tai, ką netrukus padarys jai, nutiks ir man, sprendimų svoris yra bendras ir pakeliamas tada, kai juo dalijamasi.

Sustojusi priešais duris paprašau, kad Samsa eitų pirma, sakau norinti parūkyti. Ji nusišypso ir ištaria: „Iki.“ Šiandien ji visa – vien kūnas, takus ir žėrintis kaip žarijos, vien ląstelės ir pasiryžimas priimti. Ji nebesugeba skųstis, viskas jai atrodo miela, viskas ją įkvepia. Jai pradingus kitapus durų, lieku stovėti nušviesta ryškių įėjimo šviesų. Nusprendžiu apsukti ratą aplink pastatą. Prisidegusi cigaretę žingsniuoju prietemoje. Suvokiu, kad gyvenimas, trinktelėjęs į žiemos priekalą, išskiria kažką, kas garuoja. Namai, mašinos ir žmonės, konteineriai, paukščiai ir laivai, net neliečiami augalijos kuokštai. Rytas pažadina juos atimdamas šilumą, pakviečia, traukia į save, priverčia prisitaikyti prie naujos dienos, prisidėti prie jos su tokia jėga, kad toji imtų suktis ir slinkti į priekį. Žingsniuoju, rūkau. Nieko negalvoju, tik stebiu. Tuomet suprantu, kad labai sunku stebėti nieko negalvojant, priimti viską taip, kaip yra, leisti, kad akys vienu metu rytų ir tuštėtų, nuraminti mintis. Pabandau – man pavyksta. Šito sugebėjimo paslaptis – visų pirma nuvertinti save daug anksčiau, nei nuvertini gyvenimo, šito vargano šventojo, stebuklus.

Samsa – pirmasis dienos statymas. Trys subrendusios kiaušialąstės glūdi savo vietoje, tobulos kaip vaisių kauliukai. Lesbietė pagalbinio apvaisinimo klinikoje visada reiškia laimėjimą. Dar neišbandytas kūnas, nesuteptas ir galingas, nepažįstantis jokio nusivylimo, jokios frustracijos. Samsa tai puikiai žino. Būtų galėjusi pastoti pirštų galiukais palietusi paskirtą spermą, uostydama ją, gerdama, leisdama lėtai nutekėti pilvu kaip vasarą tirpstančiam ledo kubeliui. Trys subrendusios ląstelės, kad pastojimas būtų garantuotas. Labai gali būti, kad bus apvaisintos iškart dvi. Mano kūnu ima bastytis svaigulys, kokio niekada nejutau net jūroje, primyža smegenyse. Nežinau, kur aš, bet tikrai ne čia, su mylima moterimi, kur glostau jai skruostą, kai ji atsipalaidavusi išsitiesia ant klinikos gulto, nuoga nuo juosmens žemyn, jos lytį dengia paklodė, nieko neišmananti apie miegą. Jie kelioms sekundėms palieka mus vienas. Ant sienos, netoli lubų, kabo įjungtas ekranas. Per jį rodomi vaizdai mane apstulbina. BBC, kažkuri Vidurinių Rytų gatvė. Griuvėsiai, dulkės, skarmaluotas žmogėnas skuta kiek įkabindamas. Snaiperiai. Ekranas per aukštai, nėra kėdės, ant kurios pasilypėjusi galėčiau išjungti. Tai, kad kažkieno kompetencijos trūkumas verčia mane prisiimti vaidmenį, kurio nekenčiu, ne šiaip papiktina, bet sukelia tikrą įsiūtį. Iškišusi galvą koridoriun priverčiu pirmą pasitaikiusią seselę įeiti į palatą. Samsa užsimerkusi, kvėpuoja taip, lyg būtų likusi vienui viena, o pasaulis jos viduje būtų vienintelis esamas, šviesus ir gražus, nepažeidžiamas. Pagrasinu merginai tuojau pat išsivesti žmoną, jei neišjungs aparato. Ji išbėga ir netrukus vienu staigiu siūbtelėjimu Bengazio gatvėse jau triumfuoja sausmedžių sodas, skraido pulkai mažyčių melsvų kolibrių delikačiais kaip pincetai snapeliais ir piktomis akutėmis tų, kurie valgydami negali prisėsti. Samsa pažvelgia į mane, nusijuokia, padėkoja. Privalau iš čia dingti. Man reikia cigaretės, viso butelio brenivino, uosto ir prakeikto laivo su skyle kilyje, kurion galėčiau įsisprausti.

Po valandos grįžtame į butą. Vairuoju aš, nes Samsa nenori pražergti kojų. Nežinau, kodėl, bet nujaučiu, kad nuo šiol man dažnai pasitaikys progų pavairuoti. Namuose paprašo ją išdulkinti. Dabar? Paaiškina, kad patyrus orgazmą daugiau galimybių, jog kiaušialąstė bus apvaisinta. Nežinau, kaip priversti ją suvokti, kad po visko, kas šiandien nutiko, jos visos turėtų būti apvaisintos. Dirbtinis apvaisinimas – revoliucingas, šimtu procentų demokratiškas procesas. Spermatozoidai švirkštu suleidžiami tiesiai į lizdą, kur glūdi kiaušialąstės. Jiems nereikia kirsti dykumos, čia ne sporto varžybų finalas, patys stipriausi keliaus petys petin su didžiausiais liurbiais, lėtais idiotais. Ten, viduje, narsi didinga fortūna užrištomis akimis dalija sėkmę. Čia loterija, kurioje laimi visi. Tačiau Samsa vis vien reikalauja, esą posantykiniai susitraukimai gali nulemti, kad mūsų į šį reikalą investuoti pinigai nenueitų perniek. Investuoti. Reikalą. Dulkinu ją taip, kaip prašo: tiksliai, be aistros, norėdama pabėgti nuo jos žodžių reikšmių. Užsmaugti pokalbį. 

Po penkiolikos dienų paskirtas vizitas pas gydytoją ir naujas tyrimas. Samsa išeina iš namų nevalgiusi, jai vėl ims kraują. Kraujas, tas pasibjaurėtinas išdavikas. Jis palaiko tau gyvybę su viena sąlyga – skaidrumo. Kraujas bėgioja po tave ant pirštų galiukų, tyliai kaip sumani tarnaitė, galinti patekti į visus kambarius ir viską apie tave sužinoti. Paklaustas apie viską informuoja. Negalima pasitikėti kūnu: jis pernelyg pirmykštis, pernelyg silpnas. Tik protas gali paguosti dėl kūno išdavysčių. Vienintelė kraujo vėliava yra laisvės, joje matyti sukryžiuoti tiesos ir melo kaulai, juodas fonas. Kraujas nieko nepaiso.

Suprantu vos ją pamačiusi. Ji bėga per aikštę manęs link, viena ranka spausdama prie krūtinės paltą – be šaliko, be pirštinių. Juokiasi. Plaukai palaidi. Neištiesino, tad jie veliasi šviesioje ryto pilkumoje; Samsa panaši į maištingą menininkę, pašėlusią ir linkusią improvizuoti. Atrodo, kad jos plaukus netrukus praris liepsnos, kad tai laužo šakelių krūva prieš užkuriant aukuro ugnį. Norėčiau, kad ji visada tokia būtų. Gyva, nepastovi. Tokia neapsakomai susijaudinusi, gyvenanti čia ir dabar. Ji šnopuodama pribėga prie maisto vagonėlio ir išbaido klientus prašydama dviejų pyragėlių – vieno sau, vieno vaikui. Tik dviejų? Vienas vienintelis vaikas? Taip. Jeigu būčiau atsižadėjusi kurio nors dievo, dabar būtų laikas skivytais nusilupti odą ir pasiūlyti jam sudoroti mano riebalus. Išeinu lauk, apkabinu ją ir pabučiuoju, nors mane užlieję prieštaringi jausmai. Tai labai reikalinga atokvėpio akimirką, nugalėjus įtampą, – palengvėjimas. Man teks gyventi mėginant išlaikyti pusiausvyrą ant virvės, ištiestos dideliame aukštyje, tad vienas vienintelis vaisius taps atsvara, galinčia subalansuoti jėgas ir nerimą, pavojų kristi į tuštumą ir galimybę bet kurią akimirką pasiekti tvirtą žemę. Kitoks rezultatas būtų sukėlęs audras ten, kur dabar įsivyrauja nebyli, pakenčiama ramybė, kur laukia varginanti kelionė – jai nereikia nei kapitono, nei vado, nei mechaniko. Net jūreivių.

Man nėščioji visada reiškė moterį išsipūtusiu pilvu, milžinišką planetą. Dabar žinau, kad tiesa visai kitokia. Akivaizdi nėščioji – ta, turinti patirties, jau sukaupusi žinių, jos išskiria ją iš kitų ir traukia svetimą akį. Akivaizdi nėščioji – nelyg senovinė ragana, ji saugo gyvenimo paslaptį ir dėl to tampa kone antžmoge, pusdieve. Energingas jos kūnas – tai didelė burna, kalbanti vietoj jos, nesvarbu, ar bus norinčių klausytis. Tačiau neseniai pastojusi nėščioji – ta, pirmame trimestre... Ak! Nauja nėščioji panaši į tau pašonėj miegančią rankinę granatą. Jos gimda – lyg sensorius, saugantis deimantą, reaktorius, kur glūdi didysis sprogimas, kur telkiasi neutronų ir nitroglicerino perteklius. Ją aktyvuoti gali net menkiausias aplinkos pokytis. Samsa kardinaliai pasikeičia, tarsi jos pirmykštė šaknis būtų įskiepyta į kokią nors augalinę būties formą, bedantę, bet godžią, gebančią per ją maitintis kitų syvais. Vieną akimirką ji manęs geidžia, kitą atstumia, tai lieja širdį ir verčia ryti kiekvieną jos mintį ir jausmą, tai liaujasi su manimi kalbėtis. Ji manęs reikalauja ir ignoruoja, kartais nenustodama visą vakarą tai reikalauja, tai ignoruoja. Kai ją sustabdau, pratrūksta raudoti, tarsi verksmas būtų kokia nors infekcija, verčianti ištuštinti skrandį, vemti, kol imsi dusti. Nereikia nei hašišo, nei kokaino, nei sintetinių narkotikų. Esama hormonų koncentracijų, kurios gali per sekundę pakylėti į dangų arba nusviesti į pamišusių furijų glėbį, – ne tų, kurios vardija nuodėmes, o tų, kurios jas kuria. Tokia tad neapsakoma nėščiųjų kasdienybė – tų, kurios dar neturi pilvo, herojų, gebančių pakeisti kitų gyvenimus dėl savojo taip, kad niekas už jų porų ir namų ribų negriežtų danties. Kas liko iš Samsos? Grįžusi po darbo ji nusirengia, nusiprausia, valgo ir geria. Jausmas toks, lyg po namus lakstytų kokia miškų dvasia, viską uostinėjanti ir baksnojanti požeminės bestijos snukiais. Kalbamės, dulkinamės, gulėdamos ant sofos žiūrime televizorių, ji – aukščiau pakėlusi kojas ir padėjusi galvą man į skreitą. Paglostau jai plaukus bijodama net įkvėpti. Ji tapo ta, kuri diktuoja sąlygas, ji pradeda ir užbaigia pokalbius, ji manęs geidžia ir žino, kaip turėčiau geisti jos. Visa tai jai kužda tas tironiškas besmegenis dalykas, čiulpiantis nuovoką ir įrašantis pamoką apie amžiną ištikimybę geidžiančiose nuolankiose gimdos sienelėse, ten, kur niekas kitas negalės prie jos prisiliesti.

Samsai mėnesiai lėkte lekia. Man jie dar niekada neslinko taip lėtai. Aš – mergaitė, prisižadėjusi visus metus gražiai elgtis. Kas bus paskui – nežinia. Pakeičiau darbo valandas maisto vagonėlyje. Dabar baigiu anksčiau, traukiu tiesiai namo. Kelis sykius įkišau galvą į užeigą, bet Ragnaras tokiu metu dar pluša virtuvėje. Nėra ką veikti. Samsa, priešingai, aktyvesnė nei kada nors. Užsirašė į pasiruošimo gimdyti kursus, į nėščiosioms skirtas mankštas vandenyje; dėl pastarųjų beveik žlugo mūsų santykiai, mat Samsa norėjo, kad lankyčiau drauge. Regis, dauguma moterų ateina su antrosiomis pusėmis. Plūduriuoja kaip banginiai, partneriai laiko jas už pažastų. Visa tai vyksta drungname baseinėlyje, neapsakomo dydžio pilvai su išvirtusiomis bambomis, panašiomis į neatrišamus balionų mazgus, vabzdžiaėdės baseino kepuraitės, kūnai, kadaise kone žiauriai mylėti, dabar minkšti ir pažeidžiami, plūduriuoja visame tame kraupume prilaikomi čiuptuvų. Ir vis dėlto kažkas juos įkvepia ir skatina, kažkas verčia šypsotis ta kvaila nepagydomų ligonių šypsena – tų, kurie miršta apgauti, manydami, kad dar gyvens. Žinoma, atsisakiau, tad Samsa spjovė ypatingų nuodų – tokių, kurie nenužudo, bet apakina, tokių, kurie ištrina gražiausius prisiminimus ir palieka įtrūkį, už kurio užkliuvus galima netekti pusiausvyros, nusibrozdinti pirštus ir kelius, – pasitikėjimo lūžis. Tą naktį nenakvojau namie. Prisigėriau su Ragnaru ir buvau laiminga kaip tie, kurie padedami alkoholio išsitrina iš pasaulio ir pasiekia pirmapradę materiją, tvirtą atramą, suteikiančią pagrindą paradiniam mūsų gyvenimui, rodomam kitiems, tokiam pat tikram kaip tas dailininkas, įsmukęs į paveikslą pro veidrodį gilumoje*.

 

* Nuoroda į Diego Velázquezo paveikslą „Meninos“ (vert. past.).

 

Iš ispanų kalbos vertė Dovilė Kuzminskaitė

Specialioji redaktorė Carmina Daban Sunyer