Iš pradžių su mama plaukėme Jenisiejumi. Tai turėjo būti labai plati upė, bet jos krantus mačiau visiškai arti –­ su prie pat vandens sustatytais žaisliniais nameliais, iš kurių kaminukų rūko turbūt netikras dūmas. Būčiau norėjęs ten pažaisti, bet laivas vis praplaukdavo pro šalį. Tada prašydavausi išvietėn, kur buvo apvali angelė stebėti po laivu srūvantį vandenį, šiltą ir saulėtą.
O kai priplaukėme prie kranto... Vėliau sužinojau, kad mama slapčiomis verkė. Ėjom per taigą, ir paukščiai čiulbėdami sekė mums iš paskos. Prisėsdavom ant lagaminų pailsėti ir vėl ėjom , kol kartą pamatėme gurguolę. Arkliai tempė rąstų prikrautus vežimus, o greta jų žingsniavo žmonės. Kai pirmas vežimas sustojo, sustojo ir kiti. Vienas iš tų žmonių pasirodė esąs mano tėvas. Jei ne mama, nebūčiau tuo patikėjęs, nes jis buvo senas, negražus ir negražiai apsirengęs. Tačiau turėjau jį vadinti tėveliuku.
Nors moterys pyko, bet tėveliuką pasiėmėm iš taigos ir parsivežėm į kaimelį prie Tubos. Mūsų pirmasis būstas – pastogė, ten lipdavome atvirais laiptais kaip kopėčiomis. Atėjo žiema, ir mama labai bijojo, kad aš nepaslysčiau. Rytą kibirai užšalę – ir įnešamas, ir išnešamas. O tėveliukui kas – jis keldavosi pirmas ir kišdavo pliauskas į geležinę statinę.
Paskui pirmoji diena darželyje. Nenorėjau kalbėti rusiškai, nes nemokėjau, bet kažkodėl nenorėjau kalbėti ir lietuviškai. Paskui mama man aiškino, kad lietuvišką „ka–ka" auklės būtų supratusios. Bet aš tylėjau ir kenčiau iki pavakarių. Tada buvau pasodintas atskirai, o vaikai, sustoję ratu, žiūrėjo į mane.
Pirmoji savarankiška kelionė namo ir –­ kaip tyčia – pirmoji pažintis su vikšriniu traktoriumi. Šaligatvių nėra, o traktorius atriaumoja atžlega visu gatvės pločiu. Nebuvo kur bėgti, prisiplojau prie lentinės tvoros – gal nepastebės? Bet mašina stabtelėjo prie manęs, pasikėlė ant vikšrų visu priekiu ir kažką galvojo...
Pavasarį tėveliukas paėmė mane į sunkvežimį. Kelias buvo labai duobėtas, išsukom iš jo ir važiavome mišku tarsi laivu per bangas. Mašinos bortai lingavo ir braškėjo taip, kad jau turėjo išlakstyti į šipulius. Bet kėbulas nesubyrėjo, mašina tarp kamienų neįstrigo, o aš neiškritau po ratais, ir visi laimingai pasiekėm bityno laukymę. Tėveliukas ėjo per avilius, įspėjęs, kad bitės piktos, ir aš laukiau nuošaly po senu medžiu, o netoliese rausvai ir mėlynai žydėjo gegutės akys. Antrasis bitininkas neturėjo rankos, bet turėjo žmoną. Tuomet nežinojau, kad ji graži, kad vis kažkuo nepatenkinta, ir dar daug ko nežinojau. Buvo apkalbų, bet jas ten palikau.
Užsnūdau po tuo medžiu, ir piktoji iš po žolių įgėlė man miegančiam tokį plaučių uždegimą, kad parvežtas buvau jau karštas. Mama badė adatomis, tačiau naktį vis tiek buvo blogai, o labiausiai kankino kažkokie įkyriai tie patys vaizdai ir garsai. Jie puolė ir puolė mane, ir vaikiška galvelė to nebegalėjo išlaikyti...
Vidurvasarį, kai Tuba smarkiai nuseko, su draugais išdrįsome ją perbristi. Už upės tekėjo dar viena upė, bet jos nebuvome matę, nes lankoje tarp jų veisėsi skraidančios gyvatės. Kito kranto žolėje neradome jokio takelio. Tada vienas mūsų baugiai riktelėjo, ir mes puolėme per brastą atgal nesidairydami. Gyvatė kerta paskutiniajam, ir buvo gaila šnopuojančio man už nugaros. Tačiau kas kaltas, kad jis mažas ir lėtas?..
Nuo Tubos kaimelis kilo aukštyn. Už jo buvo daržai ir laukas su dideliais akmenimis iki uolų kalno, kur nežaisdavom –­ ten buvo galima užsimušti. Kartą visai dienai išsiruošėm į tolimą žvejybą. Ėjome palei Tubą tol, kol ji prie uolų susiliejo su antrąja upe. Vandenyje pamatėm daug žuvų – didelių, šviesių kaip sidabras. Tačiau mano vienintelis kabliukas greitai nutrūko, o draugai atsarginių taip pat neturėjo... Mūsų vedlys, draugo vyresnysis brolis, sugavo porą tų sidabrinių. Nenoriu jo prisiminti. Parnešę žuvis, radome kaip tik iškūrentą pirtį. Besimaudant tasai brolis sakė parodysiąs man vieną dalyką. Liepė užsimerkti ir išsižioti. Netrukus pajutau šlapinantis tiesiai man į burną. Kiti, radę kvailiausią, raitėsi iš juoko. Ką galėjau tiems niekšams padaryti? Ilgai spjaudžiausi, verkiau ir grasinau viską pasakyti mamai. Tuomet dičkio akyse pamačiau baimę ir aprimau... Nors valgiau prie bendro stalo išniekinta burna, žuvis buvo skani.
Kaimelyje prie Tubos rūkyti pradėjau ir mečiau dar antroje klasėje.
Kažkokiame užkaboryje užėjome vištų slaptą vietelę su daugybe nežinia kada padėtų kiaušinių. Juos rinkdami vieną netyčia sudaužėm. Pasklido bjauri smarvė. Visus tuos kiaušinius pridavėm supirkėjui, o patys nusipirkome saldumynų ir cigarečių.
Netrukus buvome pastebėti rūkant ir įskųsti. Gyniausi, bet dūmų kvapas iš burnos išdavė. Lupo tėveliukas diržu dvigubai – kad rūkiau ir kad melavau. O aš rėkiau dvigubai garsiau, negu skaudėjo. Ir mama neiškentė – užteks! Dar truputį, būčiau ir meluoti metęs...
Mama buvo gydytoja. Jos draugė Jelena Vasiljevna, kurios vyrą užmušė fašistų kulka, ir mano mama – Jelena Josifovna, fašisto žmona – rūkydavo, pasakodavosi, o jei viena susigraudindavo, apsiašarodavo ir kita. Kai susirinkdavo kelios moterys, dainuodavo. Kartą jos – rusė, lietuvė, žydė, dar kuri nors – visos drauge, tačiau kiekviena savo kalba, uždainavo Stalino mylimiausiąją „Suliko". Ne todėl, bet greitai Stalinas mirė. Mano klasės mergaitės verkė, o mes, berniukai, labai išgąsdinom mokytoją, nes juokėmės. Kad ir kokia didelė būtų nelaimė, vyrai neverkia.
Tada mama rašė laiškus į Maskvą. Kad senelis Lietuvoje labai silpnas ir nėra kam jo prižiūrėti. „Mam, o tetos ir dėdės kodėl jo nežiūri?"
Kai mums leido grįžti namo, draugams parūpo Lietuva ir lietuviški keiksmažodžiai. Nežinojau nė vieno, tai paklausiau mamos. Ji nenorėjo sakyti. Pagaliau iškvočiau, kad Lietuvoje keikiamasi rusiškai. „Rusiškais žodžiais?" – nudžiugo bičiuliai. „Ir škola? Ir karandaš?.." Suglumau –­ negi mes čia visą laiką keikėmės?
Iš ryto dar pažaidėme slėpynių tuščiuose namuose, o kai sunkvežimis pajudėjo, sukeldamas debesį dulkių, sėdėjau viršuje ant dėžių: draugų vaizdas dulkėse ryškėjo ir tolo, kol dingo su visu kaimeliu prie Tubos.
Buvau susirūpinęs. Į Maskvą atvažiavome kaip tik rugsėjo pirmąją – visi vaikai su gėlėmis ėjo į mokyklą, o aš?.. Mama nieko nesakė. Štai mes trise stoties fotosalone su savo nešuliais rankose – jos veidas tamsus lyg nuo kelio dulkių.
O tėveliukui kas? Jo bitės išsilakstė po raudonus ir mėlynus žiedus. Dar nežinojau tuomet apie riebias kiaules už lagerio –­ kartą ten tėveliukas rogėmis vežė numirėlius. Ir apie gretimą pašiūrę su verdančiais katilais... Kur gal ir būtų ką nors nugvelbęs, bet iš už katilų išlindęs paišinas žmogysta užrikęs: „O tu ką čia veiki? Eik lauk!"