Jan Carson. Atvirukų istorijos

Jan Carson – Šiaurės Airijos rašytoja, gyvenanti Belfaste. Dviejų romanų ir dviejų apsakymų autorė. Pirmasis romanas „Malkolmas Orindžas dingsta“ („Malcolm Orange Disappears“) pasirodė 2014 m. ir sulaukė kritikų dėmesio. Pirmasis apsakymų rinkinys „Vaikų vaikai“ („Children’s Children“) išleistas 2016-aisiais. 2019 m. pasirodė antrasis romanas „Kurstytojai“ („Fire Starters“). Jis autorei pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją. Lietuvos leidėjų asociacijos kvietimu ji lankėsi ir šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje.

2017 m. išleistas J. Carson itin trumpos prozos (flash fiction) rinkinys „Postcard Stories“ („Atvirukų istorijos“). Kiekvieną 2015 m. dieną J. Carson atviruke užrašydavo po trumpą pasakojimą ir išsiųsdavo draugui. Šiuos pasakojimus įkvėpdavo koks nors įvykis, išgirstas pokalbis, kelionė ar tiesiog žvilgsnis. Vėliau autorė pasakojimus atrinko ir sudėjo į knygą. Spausdiname keletą iš minėtos knygos atrinktų atvirukų istorijų.

Vertėjas

 

Jonathano Ryderio nuotrauka
Jonathano Ryderio nuotrauka

 


13 savaitė:
2015 m. kovo 27 d., Rytų Belfastas
Denui Bolgeriui
Feisbuke mačiau, kad praleidai savaitgalį Bornmute. Britų pajūrio kurortams dar ankstoka, ir aš pajuntu, kaip man patinka, kad pasirinkai Bornmutą vietoj kitų, žemyninių, europietiškų miestų. Sniegas ką tik nutirpo, ir gatvėse – vien tik vietiniai, jų oda įdiržusi it bulvė nuo to geliančio vėjo. Krautuvės, prekiaujančios „jūrų akmenėliais“ ir suvenyrinėm kepurėm, dar nepakėlė vasaros langinių. Ir ledų niekur nė su žiburiu nerasi.
Nuotraukose tu mūvi kepurę, ryši šaliką, dėvi du paltus (vieną užsivilktą ant kito) ir mūvi pirštines, kurias tau pernai padovanojau per Kalėdas. Tikiuosi, jos vis dar sujungtos virvele, ji vingiuoja, pradingsta vienoje rankovėje, išneria kitoje, juosia tavo nugarą, kur susitikdavo mano pirštai.


14 savaitė:
2015 m. balandžio 3d., Botanikos aveniu, Belfastas
Tomui Štucmanui
Čia ne visai tikroji Airija / ne Didžioji žemė / ir tikrai ne žemyninė Europa. Ypač tai akivaizdu penktadienį prieš Velykas, kai svaigalų gali įsigyti (legaliai) tik vakare tarp penkių ir vienuolikos.
„Didysis penktadienis, – girdi, kaip sušunka smarkiai geriantys Belfasto vyrai ir moterys, užsisakydami po pas­kutinį, – pasakykit, kuo jis toks prakeiktai didis?“ (Jie taip sako kasmet, lyg būtų ką tik sugalvoję.) Paprastasis alsterietis – ištverminga rūšis. Užgrūdintas lietaus ir kitų drėgnų nelaimių, saikingą gyvenimą jis laiko iššūkiu.
Didysis penktadienis tampa didis tik įdėjus pastangų. Todėl jis pradeda gerti penktą ir, kai jam užsuka kranelius, ryžtingai traukia į autobusų stotelę, kur mažiau nei per valandą išlaka šešis „Coors Light“ alaus, stabteldamas tik pamyžti ant stulpo. Barams užsidarant iš jo jau likęs tik šešėlis. Didysis penktadienis baigėsi ir jis nebeprisimena žodžio prisikėlimui.


32 savaitė:
2015 m. rugpjūčio 11 d., Dublino kelias, Belfastas
Klerei Šo
Dublino kelio kino teatre gyvena laukiniai vaikai. Trys. Jie neturi vardų, o kalbėti išmoko iš filmų, todėl vadina save Disnėjumi, Piksaru ir Betmenu (Betmenas – pats mažiausiais iš jų ir vienintelis berniukas). Jie neprisimena, kaip atsidūrė ten, Dublino kelio teatre, bet nenori jo palikti. Išjungus šviesas, jie šmižinėja nuo ekrano prie ekrano, išsisuka nuo tvarkdarių, saujomis valgo spragėsius tiesiai nuo grindų. Dieną jie miega susisukę it riestainiukai po kėdėmis. Jų oda it pienas ar popierius, jie niekada nebuvo lauke. Kai jie išvysta save tualetų veidrodžiuose susivėlusius, išblyškusius, liečia savo veidus, liečia vienas kito veidus. Jie negali pereiti kiaurai vienas kito. Gera žinoti, kad jie dar ne vaiduokliai. Vaiduokliams blogai baigiasi kiekviename filme, kokį tik jie yra matę.


34 savaitė:
2015 m. rugpjūčio 19 d., Alsterio salė, Belfastas
Katerinai Gander
Maniau, kad pirmiausiai pamiršiu akivaizdžius faktus: Hastingso mūšio datą, kokioje temperatūroje šąla vanduo, kiek dienų manęs laukia keliamųjų metų vasarį. Bet nutiko ne taip. Pirmiausiai išgaravo jausmai: neaiškus nerimas, ar kambarys čia buvo, kad išeičiau ar kad įeičiau, ką mylėjau ir kiek ta meile galima kliautis, jei nerandi vardo, su kuriuo ji siejama, kaip aš atsiradau šioje vietoje užtrauktomis užuolaidomis, o dar nėra nė trijų. Nėra net kaip pasakyti, kad pamiršau šiuos dalykus, turiu tik kratinį žodžių, per ilgų ir per trumpų, ir gniaužomus kumščius, kai žodžių pritrūksta. Tačiau net tuomet akivaizdžius faktus prisimenu ir galiu kuo tiksliausiai išvardyti: 1066-ieji, nulis laipsnių, 29 dienos keliamaisiais metais – kvailas būdas tau pasakyti, kad esu pakrikusi, lyg naudočiau šakutę sriubai srėbti.


38 savaitė:
2015 m. rugsėjo 20 d., Belfasto katedros kvartalas
Padžiui Braunui
Praėjusį vakarą sutikome pingviną, plavinėjantį aplink Javų turgų. Belfaste, kaip paprastai, lijo, o jis neturėjo skėčio.
„Ieškau, kur groja tradicinę muziką“, – pasakė jis laužyta anglų kalba. Buvo atvykęs iš Madrido trumpų atostogų.
Mes nusivedėme pingviną į „Jorko kunigaikštį“. Paprastai sekmadieniais po pietų ten groja tradicinę muziką. Kol perėjome miestą, užtrukome pusvalandį, nes jo labai trumpos kojos.
Kai nusibeldėm į „Kunigaikštį“, apsauginis griežtai pareiškė, kad pingvinams į vidų negalima.
O mes atsakėm: „Jis čia tik trumpam, atostogų, o miestas privalėtų svetingai sutikti lankytojus, ar ne?“
„O, – atsakė apsauginis, – atsiprašau. Galvojau, kad tu vietinis pingvinas. Pingvinams turistams darom išimtį. Užeikite, prašom. Manau, norėsite pintos „Guinnesso“?“
Ispanas pingvinas išgėrė pintą „Guinnesso“ ir dar vieną. Jam geriant trečią, paaiškėjo, kad pingvinai nedaug pakelia, nes jis jau ant stalo šoko pingvinišką flamenko versiją ir kėlė nuotraukas į feisbuką.


41 savaitė:
2015 m. spalio 7 d., Sidnamo kelias, Rytų Belfastas
Siuzanai Kruks
Tu gimei su paukščio kiaušiniu, tvirtai sugniaužtu dešiniame delne. Ne tokiu dideliu kaip vištos. Jis buvo blyškiai melsvas, strazdanotas kaip kiaušiniai, kuriuos kartais aptinki lizduose, miške. Tu neatsimeni, kad gimei su kiaušiniu rankoje, nežinai, kaip jis ten pateko, kodėl nesuskilo spaudžiamas tavo pirštų, nesukiužo nuo spaudimo gimstant. Tau tai paslaptis, tokia kaip kvėpavimas ar dalykai, kuriuos žinai, nors niekas tau jų nesakė.
Tau gimus jie paėmė kiaušinį ir daugybę dienų laikė po šildymo lempa, bet jis neišsiperėjo. Galų gale jie pradaužė jį, įskėlė ploną lukštą šaukštu ir išliejo – trynį ir viską – į puodelį arbatai. Ten buvo ir mažas raudonas taškelis it raudona akis nuotraukoje. Ji žiūrėjo į juos ir nemirksėjo. O kodėl turėtų?
Taigi taip ir atsiradai naujutėlė, su kiaušiniu rankoje, su akimi kiaušinyje, tarsi matrioška, tarsi mes visi, tokie, kokie esam, slapčiomis, viduje.


47 savaitė:
2015 m. lapkričio 16 d., Alsterio salė, Belfastas
Sandrai Raterford
Kai mums sueidavo šešiolika, jie siųsdavo mus į šokių pamokas miesto centre. Mergaites į vieną kambarį, mus, berniukus, į kitą. Mes išmokome vesti. Išmokome, kaip laikyti ritmą, tarsi ritmas būtų tiesi linija, o abiejose jo pusėse – bedugnė. Išmokome neatsiprašinėti mergaičių. Jei užlipdavome joms ant pirštų, tai tik todėl, kad jų pirštai laiku nepasitraukdavo į priekį arba atgal. Mes nešokome vienas su kitu. Tai būtų buvę juokinga: beveik suaugę vyrai suka vienas kitą šokių aikštelėje laikydami už riešų. Mes šokome eilėmis, stypčiodami aplink savo vaiduokliškas partneres – mūsų rankos jų siekdavo, o kojos žaisdavo vieną lietimą su jų nesančiais pirštais.
Kai įgydavome tiek patirties, kad nusipelnytume partnerės, jie nuvesdavo mus į kambarį su mergaitėmis ir suskirstydavo poromis. Mums nereikėjo su jomis kalbėtis. Mūsų kojos jau žinojo, ką sakyti. Mes buvome lyg dviejų dalių harmonija, skambanti pirmą kartą.


Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

Draugai