Nepasakysi, kad kaime yra vagių. Taip pat nepasakysi, kad jų nėra. Nes tokio klausimo niekas nekėlė: visi buvo vagys.
Dėl tos pačios priežasties niekas nekėlė klausimo ir dėl melagių.
Kaimiečiai patys juokavo: tik imdamas derlių kolūkis pamato, kad kilometro spinduliu aplink mūsų namus niekas neauga...
Kolūkio laukuose prie sodybų nederėjo nei javai, nei runkeliai, nei žirniai; retos buvo ir bulvės. Tačiau niekas neklausė – kodėl? Tai buvo tiesiog tokia keistoka laukininkystės ypatybė, ir tiek. Atrodė, brigadininko pasiųsti kolūkiečiai tas galulaukes prabėgdavo, su mašinomis pradundėdavo džiaugdamiesi: čionai mažiau darbo... Klausimas „kodėl?“ visam kolūkiui, visai valdžiai buvo per sunkus. Jo nekėlė netgi bažnyčia.
Tik paaugliai vienas kito klausinėjo, kam kolūkis sėja tokį vaikišką augalą, kaip žirnis, – nei javas, nei daržovė... Tarsi pirmininkas norėtų iš mažų dienų prisivilioti ir prisijaukinti vaikus, kurių, deja, nė vienas nežadėjo užaugęs likti kolūkyje. Be to, vien tik iš žirnio galima iškart imti ir virti sriubą, žinoma, įmetus šiek tiek avienos. Bet lengvai išsiaiškino, kad žirniai vis dėlto buvo sėjami ir anksčiau, nes yra patarlė: „Kaip žirnis prie kelio.“ Arba: „Kaip žirniai į sieną.“ Tokie posakiai labai tinka ir pačiam kolūkiui apibūdinti – kai kurioms jo gyvavimo savybėms nusakyti. Tačiau kas yra tautosakoje, tas toli gražu ne kolūkio išgalvota. Žirnis yra senų laikų kultūra. Kolūkis turi tik vieną savo augalą – iš Amerikos parplukdytus kukurūzus, kuriuos sėja prie didelių kelių, kad visi keleiviai, ypač svečiai iš rajono, galėtų jais gėrėtis; suprantama, jeigu šie kukurūzai dėl neaiškių priežasčių nenugelsta ir nevirsta stagarais... Kad ir kaip ten būtų, kolūkį už žirnius galima ir pagirti – žirniauk sau sveikas, išlindęs iš krūmų. Tiesa, tik neik į tą lauko galą, kuris remiasi į Marčiulaitienės sodybą, – būsi išvytas.
Savuose namuose, o gal ir visame kaime nuo naktinių užduočių buvo atleistas tik vienintelis Juozukas – jo paties prašymu. Tačiau panašūs darbai jį užgriūdavo ir dieną. Miškelyje nuo pat šaknų kertant ievos medį, užklupo iš kažkur atsiradęs ir pakrūmėmis atslinkęs eigulys.
– Kaip tavo pavardė? – uždusęs paklausė.
– Juozas Kieras.
– Na, štai!..
Juozukas žinojo, kad pamiškių žmonės savo elgesiu nuolat gadina tam eiguliui nervus, o paskui su buteliu ramina ir gydo. Vyresnieji vaikai šneka, kad neseniai šis miškais kvepiantis pareigūnas ėmė lankyti kiek atokiau gyvenančios našlės Laimos „ambulatoriją“. Žiūrėk, ir eina per dirvonėlį. Šis svečias net kaimynams pasidarė atlaidesnis ir švelnesnis. Žmonės plačiai sakydavo: „Vaistas u nuo visų ligų.“ Tai degtinė. Pasako ir juokiasi. Iš tam tikrų požymių Juozukas iškart suprato, kad eigulys dabar kaip tik buvo tose pamiškėse pagydytas, bet štai netikėtai prasidėjo atkrytis. O atvirai šnekant, jam pasitaikė gera proga čia nors vienam Kieriukui parodyti visą miško sargo galią. Taigi pačiam mokyčiausiam kaimo vaikui – Juozukui. Miškas – tai turtas. Kolūkio!.. Valstybės!.. Nesuprasi, ar tas miškas kolūkio, ar valstybės. Ir kas yra tas miškų fondas?.. Gal sargas vakar grįžo iš kokių eigulių kursų?.. O kai pradėjo Juozukui pamokslauti vadindamas jį jaunimu, minėti kolūkio lentpjūvę ir statybininkų brigadą, atrodė, kad be tos ievos jie visi tenai taps bedarbiais. Šūkavo narsiai spausdamas prie krūtinės smakrą, minėdamas kažkokius sortimentus ir skėtriodamas rankomis. Štai kokia karšta paskaita jaunajai kartai – miškų naikintojai!.. Pagaliau lektorius atsitraukė, nutolo, tačiau vis dar gręžiodamasis, dundėdamas ir gainiodamas velnius...
Kai eigulys nuėjo, vaikas baigė daryti tai, ką pradėjęs: juk pusė miško, iki pat šerdies, jau vis tiek buvo savavališkai iškirsta.
Kasmet reikėjo prišienauti pilną klojimą, kad peržiem užtektų karvei, telyčiai (prieaugliui, kaip sako kolūkis) ir būriui avių. Rudenį ištikimiausią šienpjovį Juozuką mama vis dar siųsdavo į tolimesnes pakrūmes, kurias būdavo apžiūrėjusi iš anksto. Tenai jam dažniausiai tekdavo tą šieną ir sugrėbti. (Bjauru tąsytis su savo paties nupjauta žole; dar gerai, kad ji čia reta ir nė nereikia jos prieš saulę vartyti.) Ir štai... Tiesiai iš savo kiemo, neišlaikiusi trijų parų pykčio, smulkiai krypuodama, ateina kaimynė Marčiulaitienė. Stabtelėjo, nė nesidairydama klausia:
– Tai tu žadi šitą šieną ir vežtis?..
Keistas klausimas, Juozukas nė nežinojo, ką atsakyti.
– Ar šita žemė tavo? – širdo mažas veidelis po didele baltos skarelės palapine.
Juozukas tylėjo.
– Vagi mano pievą!
– Tai atvažiuokit, prikrausiu vežimą! – netikėtai atrėžė Juozukas.
Dabar jau ji nežinojo, ką sakyti. Nueidama mestelėjo:
– Gal mokykloj ką ir supranti, bet ne čia.
Juozukas nesupaisė, kuri žemė Smetonos laikais priklausė kuriam kaimynui, bet jau žinojo, kad šis didelis kolūkio miškas, prižiūrimas eigulio, anksčiau buvo privati Marčiulaitienės nuosavybė. Tad miškas, galima sakyti, dabar turėjo du skirtingus šeimininkus, nepripažįstančius vienas kito. O Juozukas štai prasikalsta jiems abiem! Kai kartą su broliais išėjo iš miško prisiriešutavę, kelią užkirto Marčiulaitienė:
– Ar šitie lazdynai jūsų? Iš manęs vagiat!.. Atiduokit riešutus!
Jauniausias broliukas Paulius jau ištiesė ranką, nešdamas kaimynei savo krepšelį su riešutais, bet Julius pribėgęs jį pačiupo.
Juozukas suvirpėjo, kai vakarais nuošalyje Julius vis užsimindavo apie tikrą vagystę... Baisu, ką jis dar sugalvojo?.. Bet neskubėjo eiti nuo Juliaus šalin: susiras kitą bendrininką. Ir išgirsdavo šnabždesį, kad Juozukui tereikės naktį pabudėti prie Marčiulaitienės namo, jis pats ten vienas apsisuks. O ką vogs?.. Gerą daiktą, – tyčia intrigavo Julius... Kad gerų daiktų Marčiulaitienė neturi...
Turi!..
Ir Julius pagaliau pasakė: turi daug pinigų...
Juozas nusigando. Jis pasakys mamai!
Tada Julius visiškai atvėrė kortas, tiksliau tariant, pinigus: ištraukė iš po čiužinio sąsiuvinį, kuriame buvo sudėtos kelios didelės banknotų kupiūros – dideli carinės Rusijos rubliai, net su rimtu caru, apsikarsčiusiu grandinėlėmis.
Šiuos pinigus gavo iš Marčiulaitienės anūko Justo, kai šis buvo parvažiavęs iš miesto ir kai seklyčioje atidarė apatinį komodos stalčių, pilną įvairių kupiūrų, sudėtų tvarkingai, kad kuo daugiau tilptų, – dar nečiupinėtų.
– Aš apžiūrėjau ir lango kabliuką, – pridūrė Julius.
– Ko iškart nesakei, kad pinigai netikri?
– Negi imsi tikrus, – žvilgtelėjo Julius.
Jis anksčiau buvo padaręs Juozukui keletą gerų darbų, todėl dabar nesunkiai įkalbėjo brolį bendradarbiauti.
Kai Julius pro langą su pinigų maišeliu jau ropštėsi atgal, prie namo galo mėnulio šviesoje kaip šmėkla pasirodė Marčiulaitienė, vilkinti naktiniais marškiniais:
– Ką paėmėt?
– Nieko, – atsakė Julius, už nugaros slėpdamas maišelį.
– Meskit ant žemės!
Julius pinigus numetė ir parodė tuščias rankas.
Skėstelėjo ir Juozukas.
Abiejų rankos drebėjo.
O po savaitės Dalytė, ilgai krūmuose viena žemuogiavusi, parėjo namo verkdama. Sublyksėjusi ašarotomis akimis nė nekreipė dėmesio į brolių klausimus ir tiesiai nuėjo vidun pas mamą. Visi keturi broliai – iš paskos. Dalytė vis dar tebelaikė keletą smilgų su žemuogėmis, nagučiais tvirtai suspaudusi trumpus jų kotelius. Kūkčiodama pasakojo mamai, kas atsitiko: ją užpuolė Marčiulaitienė.
– Jinai sakė, kad mes viską iš jos vagiam: ir grybus, ir šermukšnius, kuriuos pernai pardavėm, – riešu braukdama ašaras pridūrė Dalytė.
Mama padėjo ant stalo didelę lėkštę, pripylė pieno ir subraukė nuo smilgų žemuoges. Pažėrė šalia penkis šaukštus ir pasakė:
– Valgykit.
Susimąsčiusi lėtai tarp pirštų bėrė į lėkštę žiupsnelį cukraus.