Andrej Caplijenko. Maidano TV (II)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

– Ir kodėl tau nenuvažiavus į Maidaną, Andrejau?

Tai mano vyriausiasis redaktorius, atsargus ir išauklėtas žmogus. Įsakinėja štai taip, aptakiai. Galimybės atsisakyti nėra. Tai, kad formuluotė iš pirmo žvilgsnio lyg ir suponuoja pasirinkimo laisvę, šiek tiek jėzuitiška. Tačiau atsisakyti neįmanoma. Visi tai žinojo. Ir laikė vaizdingus svarbiausiojo redakcijos žmogaus pasakymus gerumu. Tačiau gerumas tikrai nebuvo jo didžiausia dorybė. Jis buvo sąmojingas, apdairus, patyręs ir dėl šių savybių mokėjo manipuliuoti žmonėmis. Jeigu kas nors jums sako, kad valdyti žmones nesudėtinga, netikėkite tokiu žmogumi. Nesunkiai valdo žmones tik tas, kas puikiai išmano žmonių silpnybes ir supranta, kad asmenybės esmę lemia ne stipriosios, o silpnosios savybės. Beveik kaip elektronikoje, kur bet kurios sudėtingos sistemos kokybė nustatoma pagal žemiausius, o ne pagal aukščiausius parametrus. Per spaudos konferencijas su žurnalistais analizuodamas nufilmuotų siužetų struktūrą vyriausiasis redaktorius mėgdavo paradoksalius palyginimus:

– Štai, pavyzdžiui, alus... Feščenka, mėgsti alų?

– Žinoma, mėgstu. Kas jo nemėgsta?

– Nemėgsta mano žmona. Čia tik tarp kitko... M... taip.

– O kuo čia dėtas alus?

– Ogi tuo. Įsivaizduok alų. Jis liejasi į bokalą, teška per kraštus, žaidžia saulėje kaip šaltas gintaras. O tu įsivaizduoji, kaip svaigi vėsuma ima srūti tiesiai į tavo perdžiūvusią gerklę. Įsivaizduoji?

– Taip.

Žurnalisto Feščenkos Adomo obuolys nevalingai trūkteli. O redaktorius tęsia:

– Tai įvadas. Vedėjas studijoje sukuria jausmą, kad žiūrovas privalo pasižiūrėti tavo siužetą. Keliaujame toliau. Alus jau bokale. Matai putą?

– Matau.

– Matai, kokia ji puri, išsipūtusi, panaši į skutimosi putas?

– Matau. Ko jūs kankinat mane tuo alumi?

– Pala, seni, tuojau suprasi. Kaip tu įprastai geri alų – su puta ar be jos?

– Be.

– Tikriausiai lauki, kol nusės?

– Žinoma, laukiu, o ką, reikia nupūsti?

Ir čia vyriausiasis pratrūksta rėkti taip, kad sienos dreba:

– Tai kokio velnio tu pradedi siužetą nuo to šūdniekio?! Lyg būtum atsistojęs, parodęs žiūrovui alų ir taip papūtęs, kad putos jam snukį apdrėbtų!!! Argi paskui žiūrovas eis su tavim išgerti? Ne, neis! Keliauk ir galvok, kaip filmuoti!

Vyriausiasis nebuvo alkoholikas. Tačiau alkoholizmas – profesinė žurnalistų liga, todėl jis žinojo, kaip pasinaudoti silpnybėmis ir pasiekti bet kurio pavaldinio protą ir širdį. Tokia ir yra didaus bei šiurpaus manipuliacijų meno esmė.

Mane jis pagaudavo dėl pomėgio eksperimentuoti. „Supranti, dar niekas šito nedarė. Abejoju, kad pavyks“, – susirūpinęs linguoja galva. O aš išpyškinu: „Pavyks.“ Ir stengiuosi dirbti taip, kad mums pavyktų. O ar išdrįsi pasiėmęs kamerą tiesioginiame eteryje pasivaikščioti po Maidaną ir išilgai Kreščiatiko?

Iš pirmo žvilgsnio paprasta. O kas čia sudėtinga? Eini sau ir pasakoji, ką matai. Tiesa, žodžiai turi labai mikliai lėkti nuo liežuvio ir pataikyti žiūrovui tiesiai į širdį. Ir teisės suklysti neturi, nes dublių nebus. Juk tai tiesioginis eteris. Maža to, reikia spėti užduoti klausimų patiems ryškiausiems revoliucionieriams ir akimirksniu atsirinkti tuos, kurie neieško žodžio kišenėje ir gali tapti įdomiais pašnekovais kelias kitas minutes. Be to, reikia visą laiką judėti: greitai eiti nuo Lenino paminklo priešais Besarabijos turgų į Maidano centrą. Tai panašiau į sportą nei į žurnalistiką. Atletinė pokalbių ir bėgimo trikovė raižytoje vietovėje. Argi galėjau neužkibti?

Startas buvo numatytas prie Lenino paminklo. Mums privažiuojant Besarabijos turgų pastebėjau paminklo link judančią minią.

– Griauna! Griauna! – šaukė žmonės.

Iš pradžių sutrikau.

– Ką griauna? – klausiu.

– Iljičių griauna! – ir šypsena, susimaišiusi su baltais garais, sklendė kažkur į priekį, ten, kur tai, kas nesugriaunama, darėsi trapu ir laikina.

Akmeninis vadas buvo paskelbtas labai vertingu meno kūriniu. Kalbėta, kad paminklas įrašytas į kažin kokį itin vertingų kultūrinio paveldo objektų sąrašą. Nenustebčiau sužinojęs, kad šituo pasirūpino vietiniai komunistai, kurių autoritetą palaikė tik simboliai. Pats paminklas atrodė gana standartinis ir nuobodus.

O čia – tokios agresyvios linksmybės.

Nejau jam kritus viskas pasikeis? Stengėmės prasimušti per minią į įvykio epicentrą. Tai buvo beveik neįmanoma. Geltonai mėlyni kaspinėliai ant įsiaudrinusių panelių rankinių plakė per žandus, kažkas garsiai keikėsi, atsitrenkęs į kameros stovą, kurį vilkau ant peties. Tik per plauką spėjom į įvykį.

Į kairę nuo monumento stovėjo grupė kareivių mėlynomis uniformomis. Prie jų priėjo dvasininkas ir paklausė:

– Jūs nešaudysite?

Jaunuoliai sutrikę pažvelgė per plastikinius juodų šalmų antveidžius ir susižvalgė. Nedrąsiai gūžtelėjo pečiais.

– Tai laiminu jus, vaikinai, – tarė dvasininkas ir peržegnojo jų gretas. Gūžtelėjimą jis suprato kaip pritarimą.

Kažkas jau užsiropštė ant postamento, net aukščiau ir užmetė ant Lenino plieninį lyną. Kitas lyno galas buvo pritvirtintas prie galingo traktoriaus. Traktorininkas tikėjosi vienu truktelėjimu nuversti marmuro luitą nuo pjedestalo. Nepavyko. Pasaulio proletariato vadas susvyravo, bet išsilaikė. Tada minia pasirinko vienintelį fizikos požiūriu teisingą šio uždavinio sprendimą: išklibinti statulą. Rezonanso, kaip reiškinio, juk niekas nepanaikino. Marmuras vis stipriau svirduliavo. Judesių pirmyn atgal amplitudė didėjo, kol galop vadas puolė žemyn. Vos nepramušė poliruotų šaligatvio plytelių priešais monumentą. Žemė krūptelėjo. Minia vienu balsu aiktelėjo iš susižavėjimo. Dešimtimis klaksonų sustaugė abiem kryptimis mašinų srautus lakinantis Šev­čenkos bulvaras.

Tą akimirką regėjau viziją. Iš atminties gelmių iškilo balandis Irake. Vadas ant postamento apjuostas plieniniu lynu, kaip ir šaltame Kijeve gruodį. Traktorius, kuriam iš pirmo karto taip ir nepavyko jo nutraukti. Sulinkusi armatūra paminklo viduje, sulaikiusi jį nuo fatališko ir įspūdingo kryčio. O paskui statulos nuolaužos Bagdado centre ir stiprių rankų kirstuku numušta betoninė nosis.

Paskui buvo daug nuotraukų su nuverstu kalifu. Daug karo ir kraujo.

Žiema Kijeve nepanaši į pavasarį Bagdade. Taip pasakiau sau, vydamas šalin nemalonias mintis. Aš norėjau permainų. Ir tikėjau šviesia ateitimi.

– Šiandien įvyko tai, kas mus perspėja, kad rytoj nubusime jau kitoje šalyje, – kalbėjau per mikrofoną žiūrėdamas į kamerą, įveikdamas baimę, ekstazę ir trukdantį kalbėti speiguotą orą.

O man už nugaros stiprios revoliucionierių rankos plaktuku ir kirstuku daužė marmurinę Lenino nosį. Nejaugi nežinote, kad visi svarbiausi įvykiai žemėje vyksta už žurnalisto nugaros?

Toliau bėgimas raižyta vietove. Pažįstama barikada su užrašu „Supraskite. Mus užkniso!“ Degančių pliauskų sklidina geležinė statinė.

– Laba diena! Sakykit, o jūs pasirengę pasitikti jėgos struktūras?

– Pasirengę.

– O jei šie panorės išvaikyti Maidaną?

Pauzė. Paskui atsakymas:

– Pavaišinsim juos arbata. Štai kokia skani mūsų arbata. Kvapni. Visus vaišiname. Nemokamai. Norite?

Niekada nemaniau, kad plastikas gali taip maloniai deginti rankas.

Einam palapinės link. Įžengiam į didelio brezentinio kupolo vidų.

– Oho, kaip čia šilta! Kur jūs miegate?

Kamera filmuoja čiužinius, ant kurių, kaip kariai priešakinėse pozicijose, miega maidanininkai.

– Ką valgote?

– Ogi štai, susitepam sumuštinių.

Kamera čiuožia per maisto krūvas ant stalo. Milijonai žmonių visoje Ukrainoje ir už jos ribų mato tuos gardėsius ir girdi mano balsą:

– Ačiū už pasiūlymą, bet arbata mus jau pavaišino.

Kaip graudu, taiku ir linksma kęsti Maidane šaltį.

„Keiskite vietą“, – girdžiu ausinėse.

Toliau netikėtas televizinis šuolis prie eglutės. Prie „eglūtės“ – juk taip šį žodį taria prezidentas, kurį kaip tik dabar, tiesioginiame eteryje, ir verčia iš posto taikūs žmonės su sumuštiniais ir arbata.

Trumpus ir linksmus interviu teko staiga nutraukti režisieriui sukomandavus: „Finaliniai titrai! Šaunuoliai!“ Mes tai ir padarėme. „O tu kietas, draugeli“, – išgirdau savo tuštybės balsą, kalbantį vyriausiojo redaktoriaus intonacijomis. Jis manipuliavo manimi, puikiai suprantu, bet tą akimirką man tai be galo patiko. Laužydamas vienus stereotipus, pasiduodi kitiems. Maidanas tapo nauja televizijos forma.

Ir šis atradimas įkvėpė ne vieną televizijos vadybininką, siekiantį konvertuoti reitingus į pinigus. O konvertuoti į reitingus audringą Maidano kazokų respubliką nebuvo sudėtinga. Su savo kuprinytėmis-siųstuvėliais bėgiodami Kreščiatiko sprinto ruožą nuo Bogdano Chmelnickio iki Nepriklausomybės paminklo pinigingų didžiųjų kanalų žurnalistai dažnai ir patys nesuprasdavo, kad tapo konvertuotojais. Mobiliaisiais tiesos konvertavimo į emocijas, emocijų – į informaciją, informacijos – į reitingus, reitingų – į pinigus centrais. Nors vykstant tiesioginėms transliacijoms apie tai nemąstė nė vienas iš mėginusiųjų tarp protesto laužų pasiekti likusią šalies, ligūstai bundančios iš spei­guoto sąstingio, dalį. „Rytoj pabusime visai kitoje šalyje, poryt – trečioje, o užporyt – ketvirtoje“, – taip pusiau juokais bambėjo redaktorius, parodijuodamas savo vedėjų, kurių širdys eteryje apmirdavo iš realios žodžio laisvės pojūčio, pranešimus.

Sprendžiant iš prezidento administracijos replikų, mažakalbis šalies lyderis neturėjo supratimo, kuo alsuoja Maidanas. Speigas ir dūmai nesiekė vyriausybės kvartalo. O gaila. Jei dukart neteistas žmogus brangiu kostiumu būtų atsidaręs langą ir įsiklausęs į gatvės šurmulį, gal būtų supratęs, kad dabar jo eilė virsti nuo granitinio postamento, nors ir ne fiziškai, ne tikrąja tų žodžių prasme. Jis jau lėkė žemyn, kvailai mirksėdamas išverstomis akimis, bet krisdamas davė komandą savo kiemsargiams šunims ir įsuko karo, apie kurį mes, jo tauta, nebuvome girdėję ir nieko nesupratome, smagratį.

Tačiau aš pamačiau, kaip virš didžiulės šalies, nelyginant iš butelio išleistas džinas, plaikstosi jis, būsimas karas, nors ir ne iškart supratau, kas būtent jį išleido.

Jie nemėgo televizijos. Manė, kad ji parsidavusi ir įklimpusi į melą. Iš dalies taip ir buvo. Tačiau kas kartą, pamatę kamerą, tikėjosi, kad jiems pavyks prisibelsti į dramblio kaulo bokštą, kurio viršūnėje oriai sėdėjo vienintelė tikra, karštai mylima neklystanti asmenybė. Paišinas vaikis su skydu pridengė mane, išeinantį į tiesioginį eterį. Plastikinės kulkos kalė į medinį skydo paviršių, šviesos ir triukšmo granatos atšokdavo kaip teniso kamuoliukai ir krisdamos su trenksmu sprogdavo. O šaltas Kijevo oras spėriai nešiojo sprogimų aidą po senojo miesto gatves ir skersgatvius. Jis negalėjo šito negirdėti savo bokšte. Mačiau tūkstančius žmonių ant šlaito priešais įėjimą į stadioną. Degė autobusai, kuriais buvo pertverta Gruševskio gatvė. Degė bilietai mūriniame priestate, kur buvo garsiausio miesto stadiono kasos. Staiga pamačiau jaunuolius – vaikinus ir merginas, – ardančius šaligatvio plyteles prie stadiono ir kažkur apačion, į Dniepro krantinę, nutįstančioje parko alėjoje. Jie veikė darniai. Kaip laikrodžio mechanizmas. Jų rankų judesiuose nebuvo nei skubos, nei baimės, nei emocijų. Jie vykdė užduotį. Ta užduotis buvo paprasta – pramušti plyšį stovinčių priešais minią žvilgančių juodų šalmų gretose. Tie, kurie mėtė akmenis, ėjo vienas po kito vorele, prisidengę skydais. Tarp jų nemaža trofėjinių. Kairė ranka ant priekyje einančio draugo peties, dešinė virš galvos laiko skydą. „Viens, du, viens, du!!!“ – žvaliu balsu skanduoja grupės vadas.

Jie ėjo pirmyn be baimės, kaip barbarų įtvirtinimus šturmuojantys legionieriai, nors suodini drabužiai ir ginklai nebuvo vienodi. O kai legionieriai atsidūrė tiesiai priešais liepsnojančios technikos liniją, pasirodė vėliavnešiai su mėlynai geltonomis vėliavomis rankose. Ir žmonės, ardę šaligatvius, išsirikiavo į grandinę. Tai buvo tikra revoliucijos armija. Ji buvo rimtai nusiteikusi laimėti.

Tada išgirdau šūvių poškėjimą. Šaudė iš kitos barikados, suformuotos iš sudegusios technikos griaučių, pusės. Kažkas sulinko lyg per pusę nulaužtas medis. Kažkas puolė ant kelių užsidengęs rankomis veidą. Pirštai beveik visiškai juodi nuo suodžių, o tarp paišinų ir sudiržusių kaip šimtamečio ąžuolo šaknys pirštų sunkiasi raudonas skystis. Klampus, kaip aliejiniai dažai. Negaliu patikėti, kad tai kraujas. Negaliu patikėti, kad ten kraujas, nes tai dedasi Kijeve, sostinės centre, kaip tik ten, kur dar visai neseniai vaikštinėjau su šeima mąstydamas apie nuostabiausią ir taikiausią miestą pasaulyje. O prie žmogaus su kruvina kauke vietoj veido jau bėga figūros oranžinėmis liemenėmis ir žaliais Antrojo pasaulinio laikų šalmais. Ir veidai po šalmais iš tų laikų – tokie pat paišini ir pavargę. Ir tik iš raudonų kryžių ant šalmų galima suprasti, kad tai medikai.

Ausyje suveikia mikrofonas:

– Nesakyk, kad vidaus kariuomenė panaudojo plastikines kulkas. Netiesa, VRM tai neigia.

Neįsivaizduoju, ką neigia VRM, bet savo akimis matau, kaip pašauti ir sužaloti milicininkų plastiko žmonės krinta ant šalto, revoliucinės armijos dar neišlupto grindinio, paįvairindami arteriniais raudonais tonais pilkšvai baltus maištingos žiemos atspalvius. Šmėžuoja žali šalmai, oranžinės liemenės maišosi su dūmais. Suodina, kieta kaip akmuo, ranka beria man į delną pilkus plastikinius rutuliukus. Tai šratai, kuriais užtaisyti specialieji šoviniai specialiesiems ginklams, iš kurių į minią pliekia specia­lieji padaliniai. Kurtinantis griausmas. Nenoriu karo, bet regiu jo šmėklą ir girdžiu draugišką ramų balsą, žadantį paprastą būdą jo išvengti. Penkios minutės iki eterio. Ant delno – pilki plastikinių kulkų karoliukai.

– Neverta sakyti, kad šaudo, juk traumos paviršinės. O tu žinai, kiek akmenimis apmėtytų vaikinų iš milicijos atsidūrė ligoninėje? Pats matai, jiems reikia kraujo!

Sugniaužiu delną į kumštį ir vėl atgniaužiu. Paprasti pilki plastiko rutuliukai. Balsas ausinėse prašo, kad baltu vadinčiau ne juodą, o viso labo tik pilką. Dar geriau pagalvojus, – net ir ne pavadinčiau, o veikiau tik neįvardyčiau, o tai iš esmės keičia reikalą.

– Taip, ir nepamiršk pakalbėti apie radikaliai nusiteikusius smogikus.

Staiga pamačiau, kaip į protestuotojus ėmė lėkti juodi dygliuoti rutuliai, primenantys susirietusius į kamuolį ežius. Ir tie rutuliai sprogdami skleidė kurtinantį griausmą, akino šviesos pliūpsniais. Vienas iš demonstrantų, pagyvenęs žmogus neskustu veidu, statybininko šalmu ir brezentine striuke iki alkūnių atraitotomis rankovėmis čiupo juodą rutulį. Norėjo jį pamėtėti šalin, toliau, tačiau nespėjo – šviesos ir garso granata sprogo tiesiog jo rankoje. Ir tarsi paryčiais sapnuojamame beprotiškame košmare matau, kaip žmogaus veidas dingsta skaisčios šviesos blyksnyje, bet tik akimirkai, o paskui iš brezentinės rankovės lūždama ties alkūne išslysta ranka ir krinta ant grindinio. Tikrovėje! Iki šleikštulio baltas sąnarys spangso tarp odos nuoplaišų, o paskui lėtai kaip sulėtintame kine pasidengia rausvais tonais ir darosi vis raudonesnis ir raudonesnis. Neišgirdau to senuko riksmo, bet, manau, tai buvo senyvas žmogus, tikrai vyresnis nei šešiasdešimties. Neišgirdau net granatos sprogimo. Ir iki šiol tikiuosi, kad man tik pasivaideno, kad aš kažko neįžiūrėjau minioje, šturmuojančioje juodas gretas, bet ne tai svarbiausia. Tai, kas svarbiausia, įvyko vėliau. Į mane pažvelgė vaikinas, apsiginklavęs beisbolo lazda ir mediniu skydu. Pažvelgė, skeptiškai įvertino mano šalikėlį ir pridengė savo kūnu. Nuo juodų kurtinančių granatų. Nuo plastikinių kulkų. Tų pačių kulkų, apie kurias po penkių minučių turėjau pranešti, kad jų nėra.

Ir aš nepajėgiau nepasakyti nemalonios tiesos, nors buvo galima ją nutylėti. Pasakiau, kad tie rutuliukai yra. Ir man palengvėjo. Vis tiek, kas bus vėliau, dabar svarbu mėgautis šios minutės tiesa. Čia ir dabar.

O paskui mus apsiautė kažkokios dujos, ir mano vidus, kaip man pasirodė, išsinėrė išvirkščias nelyginant sena pirštinė ir dvokiantis skystis ėmė kliokti iš manęs ant šaltų šaligatvio akmenų. Mano operatorių – ištikimą seną bičiulį – pradėjo krėsti drugys, jis pasakė, kad nebegalės toliau filmuoti net ir suvokdamas, jog gavome nemokamą bilietą į pirmąją eilę veiksmo, kurį pažiūrėti įmanoma tik vieną kartą istorijoje. Tai tas pats, kas išeiti iš pirmojo pasaulio futbolo čempionato kėlinio ir antrąjį žiūrėti per televizorių, namuose. Paskui lašelinė ir dieta. Ir gana daug laiko, kad suprastum, kieno tu pusėje.

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė