„Vakarykštės vištų lesintojos ir bulvių kaupėjos. Merginos iš IFF*."
Jurgis Kunčinas. „Filologynas" (iš knygos „Laisvė yra brangi")
* Istorijos ir filologijos fakultetas, nepainioti su Tarptautine fechtavimo federacija (red. past.)

 

---

 

Vakar skalambina man Beresnevičius iš Anapilio:
– Ką pili? – taip meiliai klausia.
– „K-k-kalnapilį". Toks šlykštus gėrimas, – sakau, prikišęs ausį prie telefono plyšio, – negerčiau nė už jokį kyšį.
– Tai draugiška iš tavo pusės, ar ne? O čia pas mus aukštam mene „Kalnapilio" nėra. Toksai alus kaip debesy noragas.
– Na ir esi nabagas. Sėdėtum su manim kaip gyva kniedė ir negirgždėtum tarsi perdžiūvus k-k-kėdė.
– Gerai, žinduoli, pasisvečiuoti bėgu tekinas, pasiutusiai, matai, įsidienojo, einu mazgoti Dievui kojų.
– Tu paprašyk, kad jis paimtų ir mane į jūsų šmėklų rojų.
– Galima paremti, durniau, bet ne ne ne, velniams čia ne laikas. Bus vieta – išauš ir tavo pieta.
– Neriesk, Gintarėli baronkų, aš jus visus nunešiu ant rankų, – sako man ir jam žemaitis Martinaitis ir krato baltus plaukus. Bei duoną dažo į Kukučio taukus.

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj,
raudonos, kad pravirkt gali, –
rasa ten laša nuo lelijų –
kaip dalgio ašmenys – gaili.

– Esu ne suvalkietis, bet sūduvių man baisiausiai gaila, tarsi būčiau koks nekrikštytas Jogaila. Greičiau kargliojam į Universitetą gerti perlų vyno. Kur paslėpiau? –­­ studentai žino. Jie visi mane pasiutusiai mylėjo, lyg šventą paveikslą pridengdavo nuo įskaitų, egzaminų, kūrybos vėjo.
Įkalnėj prabudo ir akis prakrapštė Sigitas, poeta, Geda.
– Ai, ai, nevėkšlos, tai bėda, tai prakeikta bėda, Rašytnamyje palikau aš talentą, parauskit, gal kur nors užkrito, galiu kentėti iki kito ryto.
Aš jam džiugiai bei mirštgyviškai sušukau: „Žinia, iš kūno didingai Viešpats davė vaizdo gaisą!"
– Apsirinki, vaikeli, pirmiausia žodis Žemę laisto, – ir pats į saują sau krizena, lyg prisiminęs anekdotą seną. – Ki-ki, ki-ki... – ir prideda, – o mes čionai visi pliki. Nutalžyti drabužiai neišdžiūva, tai suvertėme juos į krūvą, kad jums ten apačioj parduotų, taip sakant, iš dezinfekuotų Sutvėrėjo guotų.
Uždusęs iš už krūmo išrieda striukas vainikuotas kūnas – per visą dangų bepoteriaujantis Strielkūnas:
– Nelieskit mano Vabalninko. Dabar kiti tenai Pegasą kinko. Ar matot, akiniai man aprasojo, ir gelia vieną koją. Save cituoju: „Tas langas lyjant išverkė mane..." Ir taip toliau. Marcelijau, girdi ar ne? Surinkime visus, kurie ant švento kalno guli, sėdi, stovi, ir iš viršaus pažvelgsim į gyvųjų Žemės vargšų griovį. Mergas pakirkinsim, Aputis – padainuos. Beje, kur Juozapas? Ar greit atjos?
Geda:
– Kažkokio jauno Gedgaudo jis laukia. Ir nori duoti sprigtą jam į kaukę. Kurių velnių tokie vaikai į dangų braunas. Norėjo pasirinkti Dievo saunas?

Čia Beresnevičius kaip filosofas sprogo:
– Gal Donelaitį jums ir Storostą užkelt ant šito stogo? Raminkitės. Religijas visas žinau, dabar aplink Alachą vaikštinėju. Norėčiau jam paspausti ranką, bet neprileidžia, grynųjų duoklei nepakanka.
Iš Katedros, iš požemių Justinas kyla, ramiu tylėjimu nutraukia aršią bylą:
– Aš kaip tautos Poetas jums sakau: „Kraujas ir pelenai, ir man, ir jam, ir tau..." O Donelaitis tai mano žemietis, nuo Prienų, nėra ko derėtis, jis neklausys čia jūsų nė vieno. Va, matot, ir aš esu be batų, kaip „Dienoraštis be datų". Verčiau eime grybaut. Žinau, ką reiškia „Grybų karas", tai ne koks kiaulių maras. Geriau pas Strazdą jūs nubėkit, gera poezija lalėkit.
Geda supykęs kaip visad skelia:
– Na ne, Strazdelis vien tik mano ir dar... Baltoji varnelė.

Paświda, Paświda.
Auszra źweyzdie paświda, paświda.
Jr Gaydielis pragida, pragida,
Wewersis, Wewersis,
Wewersielis sauzdamas,
Szaka wieiu płakdamas, płakdamas...

Strielkūnas muistosi ir rėkia:
– Aš jau sakiau, man Lietuvą kaip koją gelia! Kokia ten tamstų kvaila varnelė...
Tarsi Arthuras Rimbaud kažkas užbliauna:
– Kai gausite į snukį – bus jums šokas!
– Aaa... – visi atkunta, – tai čia turbūt Arūnas, Tomas ir Rudokas, kažko šiandien piktokas?
– Aš esu paminklas rašytinis ir kalėjime sėdėjau kaip lytinis. Tiesiog pakvaišau – alimentų nemokėjau nei žmonai, nei sau. Tokia istorija, bet tai tiktai salamandrų teorija. Klaupkitės, žegnokitės ir amen, nė vieno nepaguosiu. Kaip įsibėgėjęs tvosiu!
Visi rankas sudėjo, ant kelių puolė, žegnotis ėmė, melstis. Kaip Biblijoj rašyta –­ dūšion belstis. Bet niekas durų nepravėrė, matyt, gyvieji savo sielas prieš poetus nudaigojusią ožkakoją Mirtį svėrė.