Mūsų vietovardžiai

Į liūdnumą, užsieniuose vadinamą pesimizmu, linkęs ir mandagiu atsisakinėjimu kratant galvą, jei kuo nors vaišinama, garsus lietuvio būdas yra radęs nešpėtną atgarsį upių, miestelių bei kitų daiktų varduose. Tad nenuostabu, kai kožnas, vaikystėje išgirdęs, kad mūsų upių tėvas yra ne Munas, o pro sostinę Vilnių teka ne Ris, ilgam nuliūsta ir žvelgia į tolį, bandydamas įsivaizduoti, o kaip nuostabiai prie Kauno pilies susilietų į vieną tikrieji Munas ir Ris, jei jau šitie taip gražiai suteka.

Todėl veikiausiai vertėtų terapiniais tikslais jaunuomenei ir subrendusiems bendrapiliečiams atsisakyti tokio žalingo negatyvizmo ir atšviežinti užvardinimus, įpučiant jiems džiugesio ir skambumo: Ringa, Vėžis, Mirseta, Pavėžys, Veronys, Makščiai, Menčinė, Ndriniai, Munaičiai, Ravai, Čėnai, Dėlberžis, Dzingė, Garba, Gasčius, Kelpa, Krūnai, Maitonys, Majūnai, Vaišiai, Veiglas, Tikiškiai...

Ogi smagu būtų nors kartą vasarą basomis prabėgti Ringos kopomis, palei marias viksvoms ir nendrėms siūbuojant...

 

Parinko ARTŪRAS VALIONIS

Draugai