Andrius Šiuša. Rankraštis, rastas šaldytuve (3)

Kultūros mėgėjus kviečiame apsilankyti siaubo kambaryje...
„Kauno naktų“ organizatorius

Liepos 4 d. Šiandien auštant varčiausi lovoje, mąsčiau, ką būtina nuveikti valstybės gerovei? Reikia su jaunimu bendrauti. Jie tokie žingeidūs, nori viską kutenti, suvokti, pasiekti, laimėti. Mažamečiai, nevisagalviai. Be galo juos kasdien domina blausi senovė, istorija. Pavyzdžiui, manęs staiga klausia, kas vakar Rolandui davė į snukį? Ir nup… pagrobė mobiliaką? Plėšykis nesiplėšijęs, ką ten su jais, tokia jaunimo budistų religija.

Liepos 5 d. Ant pirštų galų prisėlinau prie snaudžiančio šaldytuvo. Stengiausi, kad tik neišbaidyčiau ten esančio maisto. Priglaudžiau ausį prie durelių. Tylu. Miega. Labai gerai. Staigiai atplėšiau duris. O ten – baltoji Antarktida, vien sniegas, ant sienelių ledynai, šaldiklyje aisbergai. Velniai rautų, matyt, reikės tą refrižeratorių parduoti. Taip niekšą nubausti. Jokio PVM neduoda.
Pasižiūrėjau į veidrodį, išpūčiau žandus, pasisukiojau. Nieko, nebloga figūra, dar kentėti galima. Bet kažkas netoliese groja vargonais. Įtempęs ausis įdėmiai klausiausi – ogi mano pilvas urzgia. Bachą groja. Barokas, „Mato pasija“. Sako, tą genialų kompozitorių atrado tik po 100 metų. Reikia ir man sukandus krentančius dantis rašyti, tęsti dienoraštį. Gal po šimtmečio ir aš būsiu – bach! Žinoma, paskui cituos, kurgi ne...

Jono Rustemo piešinysLiepos 6 d. Radijas pranešė, kad gimė toks Mindaugas ar kažkokią karūną jam Rymo popiežius padovanojo... Matyt, pažįstamas odontologas danties karūną įstatė. Įdomu, ar ta karūnėlė buvo auksinė?
Tos pačios dienos vakaras. Pjauna rėmuo. Iš Antarktidos sniego iškapsčiau tuščią dienoraštį. „Rankraštis rastas Saragosoje“. Labai seniai, aname amžiuje buvo toks kultinis lenkų filmas pagal rašytojo Jano Potockio siurrealistinį labirintinį romaną. Gabalais esu skaitęs, o filmą mačiau visą. Ką man panašaus sugalvojus... Kate, kaip tu manai, ar aš gabus? Miau, atsakė katinas Murklys iš Hofmano paistalų. Tiksliau – katė Murklė. Aš žinau, kad esu baisiai talentingas, bet ir labai negabus. Ant taburetės, ant kėdės užlipti galiu, bet ant sosto – ne.
Mane skaitytojai myli, o žmona nekenčia, ką čia bepridursi...
A part. Virtuali žmona virtuvėje šiuo metu kepa vištienos kotletus. Šitą sakinį skaitykite sučiaupę lūpas, nečepsėdami, labai neįsiaudrinkite, ji dar virtuvėje išgirs. Vis tiek jums neteks paragauti. Visų juk neprimaitinsi. Šaldytuvas gaus gabalėlį?.. Bet jis neėda ir kitiems neduoda, kaip tas dramaturgo Félixo Lope’s de Vegos y Carpio šuo ant šieno. O morozilnikas rankraštį ryja kiekvieną dieną. Nerecenzuoja. Nemoka skaityti. Ir honoraro neduoda. Teks jį vesti į pirmą klasę, į paruošiamąją darželio lopšelio grupę, suspaudus mažą rankutę, pagriebus už izoliuoto laido. Į „TOPO centro“ universitetą. Ten jam parodys, iš kur elektros energija...

Liepos 13 d. Varva liepžiedžių pienių vynas, medus nuo medžio. Ką tai galėtų reikšti? Vasara? Naktį žaibavo, per televizorių rodė nenuspėjamą koncertą. Dainavo Janina Miščiukaitė. Ką, Janina iš mirusiųjų prisikėlė? Man vaidenasi. Jokių titrų, perspėjimų nebuvo. Užrašau „Miščiukaitė – gera mergaitė“.

Liepos 14 d. Rodė Arkikatedrą. Ką apie ją pasakyti padoraus? Cha, tai yra kunigų proftechninė mokykla. Klapčiukų cechas. O jos rūstus direktorius Bačkis, suraukęs mefistofeliškus antakius, varto Biblijos žurnalą. Ir mosikuoja šaltkalvio kryžium.
Atsargiai, savo protingą durnumą turiu dozuoti, antraip jis pavirs durnu protingumu.

Liepos 19 d. Mano vestuvių dienos momentas. Tąsyk ženijausi Kauno rotušėje, Baltojoje gulbėje. Ten, kur dabar merija. Nieko nepaistau, jūs patylėkit, kai aš kalbu, taip iš tikrųjų nutiko. Buvo atėjęs Mendelsonas, balkone griežė kamerinis styginis kvartetas. Metrikacijos biuro tarnautojai kultūringai patarnavo. Nešiojo brevijorių iš kairės į dešinę ir atgal. Aš tada stovėjau jaunas, gležnas, išstypęs. Prieš tai, dvi valandas atokiau, prieš likimo vingius, verkiau ir namuose gulėjau ant kilimo. Geriau būčiau likęs gulėti. Bet Rubikonas buvo po nosim. Persižegnojau ir žengiau. Žmona su manimi.
Istorija rodo, kad visi Nobelio premijos laureatai persipjauna pilvus. Gaila, kad aš ne laureatas, nėra priežasties daryti Cezario pjūvio. Pasakysiu antonimu – bent jau Kleopatros pjūvio.

Liepos (??? d.). Vasaros galas. Su panieka žiūrėjau į tuos kvailus dienoraščio rašinėjimus. Kiek galima kurti į stalčių? Į šaldytuvą? Kam tai gali būti įdomu? Nusispjoviau ant cheminio pieštuko. Tegul paštininkai su tais markeriais markeriuoja. Žiūriu į lubas. Ten ant blausėjančių baltų dažų aukštyn kojomis vaikštinėja musė. Kaip ji čia pakliuvo? Musės visur randa galimybių. Įdomu, ar Seime yra musių? Kažkodėl televizija nepa­rodo. Žinoma, televizijos partinė mafija.
 
Gegužės 4 d. (Supainiojau datas.) Šiandien, dabar, šiuo momentu gimė olimpinis krepšinio čempionas Valdemaras Chomičius. Viena diena anksčiau, negu aš tapau valkata. Tiesą pasakius, septyneriais metais už mane jaunesnis. Nu, niekšas, pralenkė. Vėl kažkodėl vedė, turi vaikų... Kaunietis, ką tu su jais padarysi... Neišnaikinami kaip tos musės. Rimas Kurtinaitis taip pat čempionas, iš Kauno, iš Panemunės, Žemųjų Šančių. Ten buvo toks kino teatras „Taika“. O šalia – padorus knygynas. Retkarčiais lankiausi. Nežinau, ko ieškojau. Kažkuo domėjausi. Ne taip, kaip nūnai, geriu ir sapalioju...
Reziumuoju: nesu toks išsilavinęs ir raštingas, kad mirčiau.