Andrius Šiuša. Rankraštis, rastas šaldytuve (8)

„Kaip suvaldyti klientus iš pragaro?"
Iš pranešimo spaudai


Jatmulų oratoriaus suolas. XX a. A. Lukšėno nuotraukaMoto: Jei turėčiau du gyvenimus – vieną iš jų skirčiau mirčiai.

Aštunta graikų abėcėlės raidė skamba labai lietuviškai – teta. Taigi šis rankraščio skirsnis tebūnie – Teta.

Grįžo lietuviai. Iš kur? Atlikę naktyje žygį,
Grįžo visko pilni, pilis ir cerkves apiplėšę...

Šitas kultūringo lenklietuvio Adomo Mickevičiaus eiles iš „Konrado Valenrodo" į valstybinę kalbą išklojo daktaras Vincas Kudirka. Tas pats, kuris dabar sustiręs stovi Vilniaus centre, ten, kur visada kas nors stovi. Netuščią makaulę turėjo vaikinas. Dar jis parašė receptą Lietuvos valstybės himnui.
Tuščiomis kišenėmis vieną vakarą klaidžiojau po Vilniaus senamiestį. „Baltosios gulbės" vaistinės lange švytėjo popdievaitė Maryla Rodowicz iš Zeliona Guros, kažkada baigusi Varšuvos kūno kultūros institutą. Po to kad uždainavo... O vaistinė yra jos giminių giminės palikimas. Susižavėjęs jos veidu vitrinoje, it berniūkštis Fatimos stebuklu, ožio balsu ėmiau giedoti:

...Kolorowych jarmarków, blaszanych
zegarków,
Pierzastych kogucików, baloników
na druciku,
Motyli drewnianych, koników bujanych,
Cukrowej waty, iz piernika chaty...

...ir taip toliau. Mintimis nušokau į 1970–sius metus. Nesiryžtu versti šito šlagerio teksto, nes pirmiausia reikia tobulai mokėti lenkų kalbą, o ne šiaip sau pusėtinai, kaip kad aš, žemaitis, moku.
Na bet tuoj pat nudūlinau prie Aušros vartų ir iki nakties meldžiausi už pop­žvaigždę, meldžiausi, kol pradėjo lyti. Pasislėpiau kavinėje, tokioj šiuolaikinėj megalopolio skylėj, ir įbedžiau akis į valgiaraštį apsimesdamas, kad esu maistui labai išrankus. Barmenas tuo metu nuobodžiavo – sprendė kryžiažodį, kartais pakeldamas galvą ir žvelgdamas į neįžvelgiamą tolį. Aš akimis braižiau Mėbijaus juostą –­ ieškojau kažko tokio, ko nėra meniu sąraše, pavyzdžiui, aspirino. Aspirino toje smuklėje nebuvo. Išsitraukiau bankomato kortelę, demonstratyviai sukiojau rankose, nors žinojau, kad ji bergždžia. Pagaliau lietus aprimo, mano malūno girnos sukosi tuščios. Tingiai pakilau nuo kėdės ir nusižiovavau – vaidinimas baigėsi.
Grįždamas namo pro apleistas Šeškinės kapines, supratau, kad mirusieji irgi serga: visi giliai po žeme šniurkščiojo ir kosėjo, tarškėjo lyg nerūdijančioje vonelėje kratomi aliuminio šaukštai iš sovietinių laikų valgyklos. Po sukumpusiais medžiais tvyrojo valerijonų ir širdies lašų kvapas. Įsidrąsinęs, vengdamas pavojaus, paspartinau žingsnį. Miegantį galima apgauti, bėgantį – ne.
Mane aplankė sapnas, regėjau pilkas gulbes. Išėjau ryte į jas paspoksoti.
Gatvė buvo prikimšta baltų žmonių. Juodaodžio nė vieno. Nustebau, o kur tas privalomas mulatų procentas europinėje visuomenėje?
Tačiau kankinau save neilgai. Prie namo laiptinės pastebėjau triūsiantį vieną blackface. Jėga! Tai buvo ne kas kitas, o pats Patris Emeris Lumumba! Apsidžiaugiau kaip piemenėlis, iš susijaudinimo sugriebiau jo ranką, pamaniau, kaipmat galėsim išspręsti nuskriaustų Afrikos tautų problemas. Užmušime kapitalistus, bankininkus, politikus... Tokia kilni mintis man šovė į galvą. Visa gerkle, kad daugiaaukštis girdėtų, užplėšiau politinį zongą:

Jei ne Čombė ir Mobutu,
Tai Lumumba gyvas būtų.
Nuvažiuosiu į Katangą,
Išdaužysiu Čombei langą!..

Lumumba subaltavo akimis ir netikėtai lietuviškai nusikeikė, kažkokiu virbalu pasikrapštė galvą: „Ko čia šūkauji vidury dienos, gal ko nors nuodingo sriūbtelėjai?"
Suplojau rankomis, – pasirodo, tai mano kaimynas prie mašinos antvožo kuičiasi, trina variklio detales, snukis visas tepaluotas kaip velnio. Na ir nesiseka man šiandien. Reziumuoju: aš –­ Lietuvos segregacijos auka!
Pro bromą išgorino žemai nuleista galva kažkokia susisukusi ragana ir ėmė iš celofaninio maišelio berti perdžiūvusius makaronus pilkoms gulbėms. Miesto gulbėmis aš vadinu purvinus balandžius. Makaronai čežėjo ir šokinėjo kaip akmenėliai, atsimušdami į šaligatvį. Senė lesino paukščius it vištas: „Put put put..." Balandžiai ėmė grumtis. Vienas buvo žydras, matyt, gėjus.
Sunkiai, lyg nuvaryta kaimo kumelė, partapnojau namo. Prie lifto kartoninėje dėžėje radau spalvotą sekso žurnalą. Visai padorus, ne kažkokia turbovariklinė pornografija, o tyra fotosesija su nenuplėštais viršeliais. Užsimerkiau, sušnabždėjau: ak, žmonės, kokie nūn laikai... Kur slėpėsi tokie brandūs leidiniai, kai aš buvau visiškai žalias, garbanotais plaukais, po šimts kalakutų? Pas prostitutes nevaikščiojau, saugojau celibatą. Tiek gražių idėjų puoselėjau, tiek romantiškų žodžių buvau įsisavinęs – jūras galėjau perplaukti!
Deja, dideli laivai į mažus uostus įplaukti negali!
„Herakleitas tiek samprotavęs apie tai, kad pasaulį sunaikins ugnis, susirgo vandenlige ir mirė visas mėšlinas. Demokritą užėdė utėlės, Sokratą irgi – tik kitokios..." –­ šitas pastebėjimas buvo užfiksuotas tūlo Marko Aurelijaus...
Jeigu Kerkus Hunčius gali Rostropovičių į romaną įtempti, kodėl aš negaliu cituoti Cezario?
Virtuvėje rasto žurnalo su blondinės nuogu užpakaliuku viršelį kruopščiai užlipdžiau ant šaldytuvo fasado. Ilgai iš tolo gėrėjausi. Turininga! Viešpatie, kokių tik nėra pasaulyje panų?
Staiga užsidegiau noru atsidurti ant jos, ant šaldytuvo viršaus. Peršokti, įveikti savo meilės radinį. Įsibėgėjau ir žirklėmis stryktelėjau per agregatą. Konstrukcija, nors ir nenorėdama su manimi gadinti santykių, bjauriai suurzgė kaip sterblinis tropikų velnias. Aš atsitrenkiau į dureles ir tėškiausi ant virtuvės grindų. Ne, žirklėmis šiais laikais šokti į aukštį labai archajiškas būdas, atsilikęs, prieškarinis. Reikia pabandyti naujai, kitaip, juk už plastikinio lango XXI amžius! Atsitraukiau kiek leido virtuvės plotas, atsispyriau kaire koja nuo priešingos sienos ir pakartojau lengvosios atletikos rungtį. Šįkart krūtine. Op! Vėl plojausi kaip ilgas ir susitrenkiau kairįjį krūtinės šonkaulį. Baisus pesimizmas apniko. Katė, kuri gulėdama Kurto Vonneguto romano lopšyje stebėjo mano manevrus, gūžtelėjo pečiais. Jai tokie šuoliai –­­ kaip grietinę laižyt. Prakeikimas – koks gi aukštis iki viršutinio šaldytuvo krašto, garsiai ėmiau svarstyti, susijaudinęs savo sielos gelmėse?
Prireikė matavimo prietaiso. Tuščiai po kambarius pasiblaškęs, numojau ranka. Ką ten, greičiau aptiksi mirtį nei mano namuose liniuotę. Toptelėjo mintis, kad vaikystėje, kai dar rūkiau, būdamas bar micvos – trylikos metų amžiaus, degtuko dėžutės ilgis buvo 5 cm. Pasirodo, niekas nepasikeitė. Su tuo matininko prietaisu juvelyriškai išmatavau refrižeratoriaus aukštį – lygiai 145 cm. Dieve, net užsimerkęs įveiksiu tą Džomolungmą. Bus mano nemirtingas žygdarbis. Tik staiga suabejojau, gal prieš tai reikėtų paskambinti vienam legendiniam šuolininkui, dukart Europos čempionui? Jis man tikrai patars, kaip tą daryti.
Įkvėptas kilnios minties susiradau telefono numerį ir ilgai gnaibiau pultą:
– Alio! Ar čia Kęstutis Šapka?! O gal aš paklydau? – ėmiau meilikauti.
– Ne, nepaklydot. Tas pats, – inteligentiškai atsiliepė KŠ.
– Kaip reikaliukai? Normaliai? Sakykit, ar tamsta galėtumėt patarti, kokiu būdu geriau peršokti šaldytuvą? Jūs turit tokią puikią čempiono biografiją, asmeninį rekordą – 225 centimetrai...
– Šaldytuvą peršokti? Vieni niekai. Koks jo aukštis?
– Vaikiškas, kaip Pizos bokšto, 145 cė mė.
– Viskas priklauso nuo jūsų atkaklumo. O rungtynės vyksta uždarose patalpose ar atvirame ore?
– Čempionatas vyksta virtuvės manieže.
– Tada geriausia šokti fosbury flop, bandykit kristi aukštielninkas.
– Dėkui. Bėgu apšilti, čiuku čiuku! –­ pamojau ranka ir telefoną, kaip Alekna diską, nusviedžiau ant kušetės.
Matot, štai koks smagus, pilnakraujis Europos čempionas, neįsivaizdina, jokio spalvoto flamingo nevaizduoja.
O kas buvo paskui... Kad jūs būtumėt regėję... Fosbury flop būdas man taip pat nepasidavė – galva atsitrenkiau į betoninę virtuvės sieną, slysdamas baltarusiškais tapetais susikruvinau nosį. Iš apačios atlėkė kaimynė Tereza ir ėmė talžyti koridoriaus duris.
– Kas čia darosi?! – spygavo ji, braudamasi į mano vigvamą. Puolė kaip vanagas vištą.
Koks paskui šūdniekiškas pokalbis tarp mūsų įvyko. Tereza dešinėje rankoje gniaužė virtuvinį karui išgaląstą peilį, o kairėje –­ raudonąjį pipirą. Išsigandęs ėmiau atsiprašinėti, mikliai suskiedžiau, kad mane ištiko nuomaris, tokia epilepsijos forma, – vaikystėje nuo Chruščiovo patyriau vitaminų stoką, taip sakant, nepakankamai mamytė man bruko hematogeno ir žuvies taukų...
O kaimynė vis klykė, varė ir varė ratu. Net man pasidarė gėda. Bet staiga ji nuleido garą. Koncentravosi, pasidomėjo kiek aš moku už buto šildymą per mėnesį? Sukandau dantis, atstačiau nuogą krūtinę kaip rusų generolas Karbyševas, fašistų lageryje laistomas lediniu vandeniu žiemos metu.
Nesulaukusi atsakymo, žiežula kiek atlyžo, metė man į delną papriką ir išbildėjo. Papriką priėmiau kaip draugystės, taikos ir solidarumo vimpelą. Mir, Družba, Gagarin! Apsidžiaugiau, kad ji nepastebėjo nuogos blondinės, seksualiai išsidriekusios ant šaldytuvo durelių.
Delnu nusibraukęs kraujuotą nosį, puoliau prie rankraščio. (Aš esu labai darbštus! Greitas kaip raketa.) Prisiminiau Vytauto Rimkevičiaus dramą „Vandens lelija". Ten vienas komjaunuolis, išgirdęs per radiją, kad paleistas į kosmosą pirmas sovietų sputnikas, atbirbė į mokyklos salę apžergęs motociklą ir garsiai su patosu apie tai paskelbė. Po ilgų ovacijų kažkas paklausė: „Koks kuras naudojamas raketoj?" Komjaunuolis pasididžiuodamas atsakė: „Viena iš sudėtinių dalių – Komunizmas!"
Naktį su užklausiusiuoju buvo atsiskaityta. Rastas negyvas daržovių pusrūsyje, t. y. to meto šaldytuve.
Paskui ilgai žiūrėjau televizorių, kol televizorius užmigo. O teta lenkiškai giedodama bėgo per mano kambarį, nors seniai jau buvo mirusi.