Sjónas (tikr. Sigurjónas Sigurðssonas, g. 1962) – islandų rašytojas, poetas, libretistas, scenarijų ir septynių romanų autorius, jo kūryba įvertinta tiek Islandijoje, tiek užsienyje. Didžiausias apdovanojimas – Šiaurės Tarybos literatūros premija 2005 m. už romaną „Baldras, Šešėlio sūnus“, įtvirtinusi autorių tarp geriausių Šiaurės šalių rašytojų, o įdomiausias – „Oskaro“ nominacija už Björk dainų žodžius Larso von Triero filmui „Šokėja tamsoje“. Jo knygos išverstos į 30 kalbų. Rašytojas turi itin savitą stilių, jo kūriniai apibūdinami kaip derinantys komizmą ir tragizmą, eleganciją, siurrealizmą, mitus ir istoriją. Romanas „Iš didžuvės nasrų“ („Rökkurbýsnir“) – trečias romanas, pasirodantis lietuvių kalba („Tavo akys matė mane“, 2005; „Baldras, Šešėlio sūnus“, 2009).

1635-ieji. Islandiją gaubia prietarų, skurdo ir žiaurumų sutemos. Mokslo vyrai žavisi vienaragio ragu, varguoliai slapta garbina Mergelę Mariją, o knygos ir žmonės deginami laužuose. Jounas Paulmasonas, poetas ir savamokslis gydytojas, pasmerkiamas tremčiai už eretišką elgesį, pažeidusį vietinio magistrato įstatymus. Ištremtas į skurdžią, niūrią, netoli Islandijos krantų esančią Aukso Lokio salą, Jounas prisimena beprotiškas nekaltų baskų banginių medžiotojų žudynes, kurias vykdė vietiniai kaimiečiai Vakarų fiorduose, ir savo trijų vaikų mirtis... Šio mokslininko gyvenimas bei jo apmąstymai yra tarsi viso XVII a. reinkarnacija. Autorius, skirdamas dėmesį detalėms, geba atskleisti slapčiausius žmogaus dvasios virpesius. „Iš didžuvės nasrų“ – magiškas pasakojimas apie proto šviesą ir pranykusį amžių, apie gamtos ir idėjų pasaulį. Romaną numato išleisti leidykla „Apostrofa“, o autorius atvyks į Vilniaus knygų mugę jo pristatyti.

 

Romano ištrauka

 

Metas pristatyti Jouno Paulmasono Mokytojo amžininką, žmogų, kuris ne tik parašė gamtos mokslų traktatą pavadinimu „Pasakojimas apie gyvūną, iškrintantį iš debesų Norvegijoje ir staigiai suryjantį žolę bei grūdus didžiam gyventojų nuostoliui“, bet ir tyrinėjo senienas daugiau nei bet kuris kitas mokslininkas pirmoje XVII amžiaus pusėje, tuo užsitarnaudamas Šiaurės antikvaro tėvo titulą. Jis yra puikiausias tų laikų mokslavyrio pavyzdys – eruditas, nepasotinamai trokštantis žinių, besidarbuojantis daugelyje žmogiškojo pažinimo sričių. Nebuvo nė vienos mokslo šakos, kuria jis nebūtų domėjęsis. Be to, šio mokslavyrio darbas toks reikšmingas islandų literatūrai, o jo ryšiai su islandais tokie artimi, kad jo vardas nusipelno būti pašlovintas. Tai daktaras ir gamtos filosofas Olė Wormas.

Po to, kai 1637 metų balandžio 15 dieną, trečiadienį, universiteto taryba priėmė verdiktą Jouno Paulmasono Mokytojo byloje, ką tik išteisintas triukšmadarys buvo atvesdintas iš savo vienutės po Konsistorijos pastato rūmais ir kuo skubiausiai pristatytas į Mokytojo Wormo, asmeniškai vadovavusio teismo procesui, laboratoriją. Šiuo verdiktu Jounui universiteto jurisdikcijoje buvo suteikta laisvė. Be to, jo neįkalino požemyje, kur jis būtų teisėtai dūlėjęs tol, kol Kristijonas IV patvirtins išteisinimą. Atvykusį islandą nuvedė tiesiai į skalbyklą. Ten jam nuėmė grandines, prieš jo valią išrinko utėles, išblusinėjo ir galiausiai įgrūdo į didžiulį katilą, kuriame paprastai nuvirdavo gleives ir plunksnas nuo nesuskaitomų egzotinių gyvūnų skeletų ir paukščių odų, – daktaras Wormas įsigydavo jų savo kolekcijai iš visų pasaulio kampelių. Po maudynių tarp rektoriaus darbuotojų rado tarną, kuris pagal kūno sudėjimą labiausiai panėšėjo į Jouną, ir šiam nedidukam storapilviui buvo liepta paskolinti atvykėliui švarius drabužius. Grįžęs namo į savo laboratoriją šeimininkas rado svečią virtuvėje. Jis valgė vienas, bet apsuptas būrio žioplių, nes kalėjime jo manieros toli gražu nepasitaisė. Išdykėliškai it vaikiščiai jie nesiliovė nešę jam vaišių gerokai po to, kai jis buvo pasisotinęs, mat jiems buvo smagu žiūrėti, kaip Jounas kemša pilnais žandais, nes jis, nežinantis saiko po ištisų mėnesių kalinimo, valgė viską, kas padėta. Olei tapo aišku, kad Jounas tuoj tuoj sprogs. Taigi pirmoji savamokslio Jouno Paulmasono ir mokslininko Olės Wormo pažintis buvo daug intymesnė, nei pastarasis tikėjosi. Jis liepė kenčiantįjį nugabenti į tą pačią ligoninę, kurioje apžiūrėdavo ir gydydavo Kopenhagos galinguosius, o kai pasirodė, kad skanskoniai paciento pilve nejuda iš vietos, prirašė jam vimdomųjų ir padarė klizmą. Dėl tokio aršaus vidurių valymo dručkis tarnas buvo priverstas paskolinti Jounui dar vieną eilutę, o atsinaujinus alkio traukuliams Jounui buvo atnešta dar maisto, tik šįkart jo valgymą stebėjo bud­ri mokslininko akis.

Ankstyvą kitos dienos rytą Jounas Mokytasis buvo pakviestas į Olės Wormo studiją, ten sužinojo, kad nuo ilgesnio pasisėdėjimo Mėlynajame bokšte jis buvo išgelbėtas ne vien iš geranoriškumo. Jam dar nespėjus įsitaisyti ant kėdės priešais savo geradarį, šis pradėjo jį spirginti klausimais visiškai nesusijusiomis temomis, nors daugiausia klausinėjo apie runas ir kitokią pagonišką išmintį senųjų islandų sagose: „Papasakok man apie pilkapių gyventojų raštą“, „Kas buvo Bragis?“, „Ką reiškia futhark?“ Jounas pasidarė atsargus ir apsimetė nieko nežinąs nuduodamas, jog nesupranta klausimų, net Wormui kalbant daniškai, arba atsakinėjo kaip papuola lemendamas „nu... jo“, o kartais „nu, taip, taip“. Šis atrajojimas, mykimas ir blevyzgojimas tęsėsi ligi vidurdienio, kol galiausiai buvo pasiųstas žmogus atvesti kunigo Paulmio Gvudmundo, šis paaiškino savo tėvui [Jounui Mokytajam], kad Wormo susidomėjimas pagoniška praeitimi yra grynai mokslinio pobūdžio ir kad niekas, ką jis pasakys tarp universiteto sienų, nebus panaudota prieš jį. Jounas nebuvo tuo visiškai tikras. Tačiau kunigas Paulmis Gvudmundas atnešė Jouno daiktus: dažus, peilius, knygas ir popierius, taip pat ir per žiemą lesintą didžiąją alką. Kolekcininkas taip apsidžiaugė gavęs gyvą šios garsios paukščių padermės egzempliorių, kad apkabino dovanotoją ir apibėrė bučiniais. Wormas atsiprašė Jouno, kad užpylė jį klausimais, kuriems tas buvo nepasirengęs, bet jis taip laukęs susitikimo su mokytuoju islandu, jog negalėjęs susitvardyti. Jis parodė Jounui atsakymus į daugybę laiškų, kuriuos parašė jo kraštiečiams, apie jį teiraudamasis, o kunigas Paulmis Gvudmundas išvertė juos iš lotynų kalbos, kad Jounas perprastų jų turinį. Pavyzdžiui, Magnúsas nuo Lapų upės rašė: „Kiek man žinoma, jus netrukus aplankys žmogus, kuris geriausiai iš mūsų visų išmano runas, bet jam buvo skirta griežta bausmė už burtininkavimą. Manau, jis atvyks dvaro maršalkos Rosenkrantzo laivu. Būdamas jūsų pašonėje, jis galės žodžiu paaiškinti visus momentus, kurie skaitant yra neaiškūs, ir, jei norėsite, jo padedamas galėsite „ieškoti aukso Enijaus mėšlo krūvoje“. Jis vardu Jounas Paulmasonas, pramintas Mokytuoju, ir sprendžiant iš to, ką apie jį girdėjau, išmano daugybę dalykų.“ Skaitant laiško pabaigą, Jounas jau buvo pasistiebęs. Viskas baigėsi tuo, kad jis sutiko likti gyventi pas daktarą Olę, o kunigas Paulmis Gvudmundas grįžo rengtis gynybai per būsimą jo pateiktos apeliacijos svarstymą.

Dabar dienos slinko šnekučiuojantis apie runas ir senąją islandų poeziją. Olė Wormas užminė Jounui daugybę mįslių apie Snorrio Sturlusono „Edą“ ir skaldų poeziją, bet tas mįsles Jounas iškart įmindavo. Prieš metus Wormas buvo išleidęs runų istoriją, traktatą „Danica literatura antiqvissima, vulgo Gothica dicta“ ir dabar pasitvirtino jo įtarimai, kad jame įsivėlę nemažai klaidų ir neaiškumų. Tačiau būdamas universiteto rektorius Wormas turėjo ir kitų pareigų, ne vien sunkti Jouno išmintį, o tai pastarajam suteikė progos stebėti darbą su Wormo gamtos istorijos ir retenybių kolekcija, žinoma kaip Museum Wormianum. Joje buvo nesuskaičiuojama daugybė organinių egzempliorių ir objektų, susijusių su daugeliu kolekcininko tyrimo sričių: medicina, antikvariatu, filosofija, gyvūnų, augalų ir mineralų istorija, taip pat meno dirbiniais ir senienomis. Rinktinė geriausių ir rektoriaus mėgstamų studentų komanda dėliojo objektus ant lentynų ir į stalčius, kabino juos ant sienų ar lubų sijų arba įtaisydavo ant specialiai padirbdintų stovų – sudarinėjo kolekcijos katalogą. Čia Jounas pirmąsyk išvydo daugybę stebuk­lų, apie kuriuos ligi šiol buvo skaitęs tik knygose: didžiulių koralo gabalų, stručių kiaušinių, lemingų kailiukų, drakono dantų fosilijų, nes kolekcija buvo ne tik pats didžiausias tokios rūšies rinkinys pasaulyje, bet ir neeilinė, – sudaryta remiantis išskirtinai moksliniais principais, o ne žavėjimusi blizgučiais ar vaikišku džiaugsmu krautis turtus, būdingu kurfiurstams arba karalienėms. Olė Wormas rengė leidybai muziejaus retenybių katalogą, todėl studentai registravo objektų pavadinimus ir kilmę pagal kuratoriaus kruopščiai apgalvotą sistemą, ieškodavo jų graviūrų senesniuose moksliniuose leidiniuose arba piešdavo tuos, kurie anksčiau niekada nebuvo patekę į spaudą. Ne visi jaunuoliai buvo vienodai įgudę piešėjai ir dėl to leidinio iliustravimas truko ilgiau nei derėtų, galiausiai vienas iš studentų aptiko Jouną Mokytąjį vieną sėdintį bibliotekoje su savo dažais ir kopijuojantį barzdotos moters su suknele iliustraciją iš Aldrovandžio „Monstrorum historia“ – jis, savaime suprantama, tai darė meistriškai. Tada jam buvo pavesta daryti eskizus pieštuku, o kitiems telikdavo apvedžioti juos rašalu. Wormas gyrė savo muziejaus komandą už padidėjusį produktyvumą ir piešinių kokybę, o Jou­nas galėjo įsitraukti į savo mėgstamiausią užsiėmimą ir drauge tyrinėti Wormo objektus ir knygas. Pagaliau atėjo metas įrašyti į katalogą objektą, laikomą uždaroje gamtos filosofo studijos spintoje. Ši vertybė buvo įnešta į muziejų itin ceremoningai ir ne mažiau kaip du ietininkai iš karališkosios asmens sargybos buvo pastatyti saugoti durų. Objektas buvo kokių penkių uolekčių ilgio, įvyniotas į raudoną aksomą su auksu išsiuvinėtais Kristijono IV valdžios ženklais. Mokytasis daktaras, žinoma, pats asmeniškai rūpinosi jo įtraukimu į katalogą, nes tasai objektas tyrinėjimo tikslais jam maloningai buvo paskolintas iš privačios karaliaus kolekcijos. Studentai būriavosi aplink ilgą apžiūroms skirtą stalą stebėdami, kaip Wormas pirštinėtomis rankomis suima audinį ir mikliai atidengia įstabų vienaragio ragą. Bet ant stalo gulėjo ne įprasta šio drovaus padaro galvos puošmena – ragas buvo su kaukolės fragmentu. Žiūrovams atėmė žadą, nes itin retai pasitaikydavo rasti kokių nors kitų vienaragio liekanų kaip tik nuostabų įviją ragą. Kiti vienaragio kaulai buvo išskirtinai reti ir mokslininkai beveik sutarė, kad tie, esantys muziejuose, – tik klastotė. Bet čia buvo šio padaro kakta ir viršugalvis, juos buvo galima palyginti su kitų kanopinių gyvūnų kaukolėmis, nes manyta, kad artimiausias vienaragio giminaitis yra kalnų ožys.

Jounas Paulmasonas Mokytasis pratrūko juoktis ir negalėjo sustoti. Trumpos jo kojos sulinko po liumpsinčiu kūnu ir, pargriuvęs ant grindų, jis raitėsi pasikūkčiodamas, tarsi raudotų. Studentai susižvalgė. Iš Jouno, amžiais marmančio sau panosėje ir šūkalojančio visokias sakinių nuotrupas, galima buvo tikėtis visko, tačiau toks laukinis elgesys rektoriaus ir karališkojo lobio akivaizdoje buvo siaubingas ir nederamas. Sargybiniai, su Jounu anksčiau nesusidūrę, tačiau laikę save vienodai pajėgiais atskirti beprotį kaip ir universiteto personalas, sunerimo ir tvirčiau suspaudė ietis. Visi įsitempę laukė išmintingo ir mandagaus, tačiau sykiu griežto rektoriaus Wormo reakcijos. Atsitolinęs nuo stalo, jis atsistojo šalia besijuokiančio žmogaus, palenkė galvą ir glostydamas ant krūtinės barzdą pakėlė antakius, tarsi regėdamas neįprastos ligos apraišką.

Po ilgų apmąstymų mokytasis daktaras išsitiesė ir sušuko:

– Taip, aš taip ir numaniau...

Jį irgi apėmė nevaldomas juokas. Pasilenkęs jis ištiesė ranką ir padėjo Jounui atsistoti ant kojų, tarp juoko protrūkių šūkčiodamas:

– Žinoma, žinoma!

Vis dar krizendamas, jis liepė savo padėjėjams suvynioti vienaragio ragą ir sugrąžinti į studiją. Kai šitai buvo įvykdyta, Wormas ir Jounas užsidarė joje abu kvatodami. Studentai mėgdžiojo savo mokytojo „žinoma, žinoma“, aišku, nesuprasdami tokio šūkalojimo priežasties. Tikra buvo tik viena – nevaldomas jų mokytojo kvatojimas buvo neįtikėtino atradimo ženklas. Wormas buvo toks užkietėjęs mokslininkas, kad niekas jo taip nepralinksmindavo kaip suvokimas, jog klydo.

 

Iš islandų kalbos vertė Rasa Baranauskienė