Andrzej Franaszek. Katinas

Lenkų literatūros tyrinėtojas Andrzejus Franaszekas dešimt metų rinko medžiagą beveik tūkstančio puslapių Czesławo Miłoszo biografijai – Lenkijoje ir Lietuvoje, Prancūzijoje ir Jungtinėse Valstijose. Susisiekė su visais, kas galėtų pasakyti svarbių dalykų apie Miłoszą, ištyrė Beinecke bibliotekos ir Mezon Lafito archyvus, gausybę poeto rašytų ir gautų laiškų. Jis išmoningai pateikia surinktą medžiagą, nepribloškia skaitytojo žinių gausa, lengvais plunksnos mostais kuria savo istorijos herojaus portretą. Neaplenkia skaudžių ir sunkių temų, opių asmeninių dalykų, dramatiškų sprendimų ir pasirinkimų, pateikia visa tai kultūringai, su atjauta. Knygą „Miłoszas. Biografija“ ką tik išleido leidykla „Apostrofa“.

Andrzejus Franaszekas (g. 1971) – literatūros kritikas, savaitraščio „Tygodnik Powszechny“ redaktorius, Krokuvos pedagoginio universiteto darbuotojas, tarptautinės Z. Herberto premijos sekretorius, nuolatinis Lenkijos radijo II programos bendradarbis. Knygų „Tamsus šaltinis. Esė apie kančią Zbigniewo Herberto kūryboje“ ir „Leidimas iš pragaro. 44 eskizai apie literatūrą ir dvasios nuotykius“ autorius. Šiuo metu rengia Z. Herberto biografiją.


Iš knygos „Miłoszas. Biografija“

„Iš tolimų Šetenių atsikrausto mažas, judrus berniukas. Senelė pasiūdina jam naują kostiumą iš namudinio audinio – tikriausiai Kėdainiuose pas žydą siuvėją. Apie save „Isos slėnyje" rašo: „Tomo veidas tartum totoriaus užpakalis." Tomo vardu pasivadino Czesławas. 1921 metais Mižnius atėjo į mokyklą Mažojoje Pohuliankoje [dab. Kosto Kalinausko g.]. Visada prisimenu jį kaip Katiną, nuolat pasišiaušusį ir susiraukusį, juk net glostant murkiantis katinas išlaiko jėgą ir savastį", – tokį dešimtmetį Miłoszą įsiminė jo bendramokslis dailininkas Bohdanas Urbanowiczius. Šio laikotarpio nuotraukose putlus veidas išties spinduliuoja įtampą ir rimtumą, šiaip ar taip, nė ženklo švytinčios šypsenos ar šelmiško vypsnio, nors galbūt taip atrodo dėl viską iškraipančio fotoaparato objektyvo. Berniukas trumpai kirptais plaukais, iki pat kaklo užsagstytu tamsiu švarkeliu ar gimnazijos, tarp kurios sienų praleido aštuonerius metus, uniforma. „Be abejo, pradėjęs eiti į mokyklą, išgyvenau didelį lūžį, nes nepažinojau tos bendruomenės kartaus taisyklių skonio. Ligi tol mokslas man buvo grynai individuali veikla. Skaityti, rašyti ir skaičiuoti mūsų kelionėse mane išmokė motina. Kelių pavasario mėnesių, kai varsčiau prižėlusio sodo vartelius, kur gyveno mokytoja, pakako paruošti mane stojamiesiems egzaminams" („Gimtoji Europa", vertė Juozas Tumelis, Vilnius, 2011, toliau – GE, p. 75). Šiuos egzaminus jis išlaikė 1921 m. birželio 20-ąją ir gavo – tai neabejotinai atspindi jo interesų hierarchiją –­ tikybos penketą, po ketvertą ir trejetą „su bėgiais" iš lenkų kalbos egzaminų žodžiu ir raštu bei algebros trejetą, taip tapo Taurakalnio (Góra Bouffalowa) ir Mažosios Pohuliankos gatvių sankryžoje įsikūrusios 1-osios valstybinės karaliaus Žygimanto Augusto berniukų gimnazijos pirmos klasės mokiniu.

Vilniuje visur buvo arti, taigi ir kelias nuo Pakalnės gatvės iki mokyklos neprailgdavo. Jasinskio, Uosto (Portowa, dab. Pamėnkalnio) ir Taurakalnio gatvėmis – nors stačiai į kalną – tekdavo pabėgėti, net „liežuvis nukardavo", kad spėtų iki aštuonių – tuomet sargas uždaro mokyklos duris, ir visos klasės pradeda dieną, koridoriuje dainuodamos „Kai ryto sužimba pašvaistės"...

Šiandien caro laikus menantis didelis trijų aukštų namas plačiais langais įspraustas į tirštai užstatytą kvartalą, priešais stovi 4 dešimtmetyje iškilęs bendrabutis, kuriame Miłoszui teko gyventi, o 3 dešimtmetyje gretimais namų buvo nedaug, ir aplinkiniai žole apžėlę šlaitai bei molėti skardžiai tapdavo per didžiąją pertrauką rengiamų klasių ritualinių peštynių arenomis. Atsirasdavo ir progų užbėgti į krautuvėlę, kur „[s]ena žydė parduodavo įvairiausių saldumynų. Visada susijaudinęs galvoju, kad ji tuos grašius rinko savo vaikams ir anūkams... Ten pirkdavome pyragėlių, saulėgrąžų ar saldainių" („Maištingas Czesławo Miło­szo autoportretas: pokalbiai su Aleksandru Fiutu", vertė Birutė Jonuškaitė, Vilnius, 1997, toliau – MA, p. 188).

Šetenių rojaus sodas vis labiau tolo, dienos bėgo nuobodžiai kalant lotynų kalbos linksniuotes arba galynėjantis su matematika: „Mokykloje baisiai kentėdavau, kai reikėdavo spręsti uždavinius apie pilnus vandens ir ištuštėjančius baseinus. Siaubingi dalykai!" Miłoszas prisiminė save pirmosiose klasėse kaip nepratusį bendrauti su bendraamžiais, kitokį nei dauguma bendramokslių ir taip susitelkusį į vidinius potyrius, kad ir tiesiogine, ir simboline prasme galėtų kurti atskirą pasaulį. Tarsi „jėgą ir savastį" išlaikęs katinas vaikščiojo savo keliais: „Vyksta pamoka, o aš savo sąsiuvinyje įnirtingai piešiu fantastiškus žemynus, šalis, augmeniją. Visiškai atsiribojęs" (MA, p. 187).

„Visada buvau vienišius, laikiausi atokiai nuo bendraklasių" („Podróżny świata", Kraków, 2002, p. 112), –­ vėl pabrėžė, kalbėdamasis su Renata Gorczyńska. Brendimo laikotarpiu tai labiausiai buvo susiję su intelekto savarankiškumu (tuo metu mėgino bend­rauti su vyresniais Bujnickiu ir Stomma), anksčiau – tikriausiai su patiriamu sukrėtimu: iki tol buvęs vienas su tėvais, seneliais ir kitais suaugusiaisiais, dabar susidūrė su minia, prarado išskirtinumo pojūtį ir buvo priverstas kovoti dėl padėties visuomenėje. Prisidėjo ir labai anksti pajustas kitoniškumas, ištisas kompleksų rezginys ir puikybė, galiausiai – didžiuliai kitiems taikomi reikalavimai. Taigi buvo vienišius. Kalbėdami apie Miłoszą, susidarome vieną apibendrintą vaizdą, tačiau per aštuonerius gimnazijos metus jo santykiai su bendramoksliais kito, net jei, jo teigimu, daugeliu atvejų buvo paviršutiniai ir nebrandino išties gilių jausmų.

Iš daugybės jį supusių „žygimantiečių" poeto atmintis išsaugojo keliolika pavardžių. Ludwikas Śliwińskis toje atmintyje „iškyla kuo ryškiausiai, kiekvienas smulkiausias fizinis bruožas–­­ dvylikos ar trylikos metų", nes juk „pirmosiose klasėse buvome neatskiriami(...). Visur lydėdavome vienas kitą, negalėdavome išsiskirti" („Rok myśliwego", Kraków, 2001, p. 146). Šmėkšteli nepakenčiamieji broliai dvyniai Kampfai, čia pat – irgi painius jausmus žadinęs Czesławas Alchimowiczius: „Ta neapykanta(...) veikiausiai buvo ne be priežasties, galbūt kilusi iš kokio nors pavydo, pvz., gal ilgakojis, juodbruvas, geras krepšininkas Alchimowiczius tiesiog erzino mane, tikrą kukulį. Šiaip ar taip, kovėmės kumščiais, apsupti pastabas laidančių sirgalių rato" („Abėcėlė", vertė Vytas Dekšnys, Vilnius, 2011, toliau – A, p. 25). Būsimas Polonistų būrelio bičiulis Zbigniewas Folejewskis, minėtasis B. Urbanowiczius, Włodzimierzas Straszyńskis, Eugeniuszas Meyeris, Jerzis Zawadzkis ir jo gražuolės seserys. „Jų tėvas, berods, buvo banko direktorius, šiaip ar taip, namai turtingi, blizgėjo išvaškuoti parketai, ir aš jausdavausi ten toks nesavas, vilkėdamas rankų audimo drabužiais" (A, 115). Mieczysławas Zabłockis (Muilininkas) ir Janas Malinowskis (Jancas–­­ „dičkiai kiaušiai, striukas švancas"), kartu pabėgę iš pamokų maudytis Neryje, išgelbėjo jį skęstantį, „daugiausia teikdami moralinę pagalbą, t. y. plaukdami šalia ir kartais niuktelėdami į pasmakrę, kad neįtraukčiau vandens ir nepaliaučiau kovojęs" (A, p. 317). Galiausiai – bedniažka Alikas, rusas Aleksandras Protasevičius, „pirmoji mano pažintis su Viešpaties Dievo žiaurumu": „[S]unegalavo, būdamas bene penkiolikmetis, ir jau nebegrįžo į mokyklą. Buvo paralyžiuotas, tikriausiai susirgęs poliomielitu, nors tada ši liga nebuvo taip vadinama. Mėgau jį lankyti. (...) [S]unkiai pakentė bejėgiškumą, nuolat skendėjo pačiame depresijos dugne, ir jo ramybėje beveik girdėjai klausimą: „Kodėl aš?" (A, p. 234)

„Ką Vatikano tamsy didysis Edvardas veikia?.." („Wiersze", t. II, Kraków, 2002, p. 104, ištrauką vertė Vladas Braziūnas). Czesławui Jeśmanui skirta 1949 m. sukurta poema „Tostas", kurioje probėgšmais aprašomas gimnazijos kolegų likimas ir minimas Edwardas Borowskis; taip pat Paštetas –­ Janas Meyztowiczius, kurio seserį vedė Ksaweras Pruszyńskis –­ jų atstovaujamas savo ruožtu ypatingas jaunų to metų konservatorių būrys, „lenkų toriai", turtingų lenkų bajorų giminių palikuonys paaugliui Miłoszui buvo savotiška mįslė. Nors kilmė būtų jam leidusi tapti vienu jų, ši aplinka atrodė svetima –­ nesijautė priešiškas, tik visiškai kitoks. „Iš kur tas polinkis į demokratiją ir socializmą? Juk galėjau įsikalbėti: aš esu ponaitis iš dvaro ir turėčiau laikytis atitinkamų pažiūrų", – vėliau svarstė jis (A, p. 82), nors iš Edwardo sesers Izabelos Borowskos atsiminimų netiesiogiai peršasi išvada, kad šio pasirinkimo galimybė bent jau dėl socialinių priežasčių buvo tik iliuzinė: tų laikų Vilniuje turtingi dvarininkai, gyvenimą vis dar rikiuojantys pagal medžioklių, kelionių ir vizitų tvarką, ir nuskurdę, veikiau inteligentais virtę bajorai – šiai kategorijai priklausė ir Miłoszai, – teikiantys miestui minties, meninio ir politinio šurmulio, gyveno visiškai skirtingą gyvenimą. Po Antrojo pasaulinio karo Borowskis dirbo lenkų išeivijos vyriausybės atstovybėje Vatikane, ir būtent per jį dar neseniai komunistinės Lenkijos diplomatu buvęs Miłoszas mėgino įgyti Bažnyčios užtarimą Jungtinių Valstijų vizai gauti. Tarp šių gimnazijos laikų pažįstamų ryškiai išsiskiria keturi artimi bičiuliai. Leonas Szrederis studijų metais buvo vienas iš žagarininkų, vėliau tikriausiai suteikė dingstį bokso dvikovai tarp poeto ir Jerzio Putramento ir galiausiai nusižudė per karą, būdamas Anderso armijos kariu. Dramblys, Stefanas Zagórskis, vėliau – baidarių žygio į Pary­žių bendras, vienintelis gimnazistas, kuris, be Miłoszo, skaitė „Wiadomości Literackie" (kitiems pernelyg modernų leidinį): „Advokato, kadaise Rusijos socialdemokratų partijos nario Ignaco Zagórskio sūnus. (...) Lenkų kairiesiems būdinga vesti žydes, ir šiuo atveju tai pasitvirtino, nes Dramblio ir Perikliu pravardžiuojamo jo brolio motina buvo žydė. (...) Aukštas, šiek tiek susikūprinęs ir tarsi nerangus, lyg beždžionės apžėlusia krūtine ir pilvu, Dramblys būdavo malonus pašnekovas kaip pasalūniško sąmojo meistras" (A, p. 315). Su Stanisławu Kownackiu, kurio „aistra buvo viena – konstruoti trumpųjų bangų siųstuvus ir imtuvus, kalbėtis ir susirašinėti su daugeliu panašių mėgėjų visame pasaulyje" (A, p. 170), ir jo žmona Wanda Miłoszas vėl susitiko Jungtinėse Valstijose, kaip ir su Ignacu Święcickiu, kurio namuose Amerikoje 6 dešimtmetyje gyveno nuo Cz. Miło­szo atskirti jo artimieji – žmona ir sūnūs. Kol kas ponaičiai gimnazistai susitinka Święcickio bute Aguonų gatvėje, ten iškišus vamzdelį pro pravertą orlaidę patogu šaudyti į kaimynės darže tupinėjančias varnas; tik vėliau šias pramogas pakeitė intelektualesnis bendravimas. Mokyklos monotoniją nutraukdavo visuotinės eitynės į bažnyčią: priešakyje – orkest­ras su uniformomis ir prancūziškas kepi primenančiomis kepurėmis, kurios ištraukus standinantį kartoną suglebdavo ir pasidarydavo panašios į madingesnes beretes; be to, daugybe progų rengiamos patriotinės iškilmės.

Retkarčiais apsilankydavo ir žymūs svečiai: poeto sūnus Władysławas Mickiewiczius, prezidentas Wojciechowskis ir Józefas Piłsudskis. Komendantas mieste buvo itin gerbiamas, Miłoszų šeima šiuo požiūriu neišsiskyrė iš daugumos čionykščių lenkų. Berniuko žavėjimasis įgijo konkretų pavidalą 1922-ųjų balandį, kai Piłsudskis aplankė gimnaziją ir pirmaklasis Miłoszas įsiminė „žmogų su ūsais, pilka uniforma" (MA, p. 189), kuris kepštelėjo jam skruostą. Iš pradžių Zygmunto Fedorowicziaus (beje, Vilniaus kraštą prie Lenkijos prijungusio Vidurio Lietuvos Seimo maršalkos), vėliau Jano Żelskio vadovaujamas gimnazijos pedagogų kolektyvas buvo tikras mokytojų žvaigždynas, keli jų paaugliui Miłozui padarė didelę įtaką, o kai kurie, kaip kunigas Leopoldas Chomskis ir lotynų kalbos mokytojas Adolfas Rożekas, iš esmės jį suformavo. Iš prancūzų kalbos vadovėlio radosi akstinas pačiam kurti, o šio dalyko mokytojas Henrykas Burhardtas (mokinių žaismingai pravardžiuojamas Kojinyte) suteikė jam vieną pirmųjų pamokų, kurios padėjo suvokti intelektualinį antisemitizmo menkumą. „Gegužės 1-oji mūsų mieste buvo vadinama žydų švente. Tada didelė minia eidavo su vėliavomis ir transparantais. (...) Prancūzų kalbos mokytojas (...) įtariai žiūri į mane, moja pirštu, ir aš, susivėlęs dvylikametis, prieinu prie jo staliuko. „Ką ten turi?" Iš mano kišenės kyšo svaidyklės, kitaip tariant, timpos šakutės. „Kam tau jos reikia?" – „Mušti žydams", – sakau mėgdžiodamas tvirtą vyrišką balsą. Jo primerktose akyse tvyro šaltis, atrodo, lyg žiūrėtų į gyvulį. Man darosi karšta, jaučiu, kad raudonuoju kaip burokas" (GE, p. 112). Susigėdęs berniukas susivokė elgiąsis apgailėtinai ir kartojąs vienintelio nacionalistinių pažiūrų šeimos nario dėdės Witoldo teiginius. Jo sąmonėje antisemitizmas ėmė tapatintis su niekinamu Witusiu...

Žemesnėse klasėse ponios Kaczanowskos lenkų kalbos pamokos prasidėjo nuo pastangų suvienodinti mokinių lygį, vėliau – literatūros istorijos kursas pagal Ignaco Chrzanowskio vadovėlį, palaikantį vėliau Gombrowicziaus įamžintą didžiųjų dainių kultą. Svarbiausia Miłoszui lenkų kalbos mokytoja buvo Maria Stabińska-Przybytko, su ja atkakliai ginčydavosi, o vyresnėse klasėse pirmą kartą sutiko gimnazijoje filosofijos įvadą dėsčiusį Vilniaus universiteto docentą, Norwido kūrybos žinovą Stanisławą Cywińskį – vėliau, studijų metais, su juo susibičiuliavo. Cywińskio dukra pasakojo, kad jos tėvas gimnazijos laikais vertinęs Miłoszą, nes šis buvęs gabus ir domėjęsis Norwidu.

Apie rinkinio „Vade-mecum" autorių [Norwidą] tikriausiai buvo kalbamasi ir ginčijamasi aštuntoje klasėje, Cywińskiui įkūrus kultūros diskusijų klubą, kuriame Miłoszas aktyviai dalyvavo, – filosofijos įvado pamokos nesuteikė tokių galimybių.

„Tąsyk mokėmės logikos ir choru kartodavome silogizmo atmainų pavadinimus: bar-ba-ra, ce-la-rent. Mums taip pat skiepijo ir logikos klaidų išmanymą, kuris padėdavo per mūsų filosofinius ir politinius disputus sunaikinti priešininką. Šis turėdavo nuolankiai pasitraukti, jeigu jo mąstyme būdavo aptikta klaida, tarkim, išdavikiškas petitio principii, kitaip sakant, uždaras ratas, verčiantis grįžti į pradžią. Kartą, kai būtent taip pasibaigė vienas disputas, kažkam toji klaida priminė gudų pasakėčią apie gandrą (lenk. bocian), prarijusį gyvatę. Žiūri gandras, ogi ši lenda jam pro užpakalį. Praryja dar sykį – vėl tas pats. Susierzino ir snapu užkišo užpakalį. „A ciaper cirkuliruj!" – tarė. Taip iš savo lotynų, lenkų ir gudų folkloro sulipdėme spalvingesnį pavadinimą nei petitio principii. Skambėjo jis taip: circumdupio in bociano" („Pakelės šunytis", vertė Vyturys Jarutis, Vilnius, 2000, p. 217).

Geografiją dėstė Gorila pravardžiuojamas Antonis Zdrojewskis, o istoriją –­ Diadia, rusicizmų prikaišiota kalba mokinius juokinęs Władysławas Kołaszewskis; paskutinėse gimnazijos klasėse jis privertė būsimą kairiųjų pažiūrų literatą atidžiai skaityti Kropotkino „Didžiąją prancūzų revoliuciją".

Tiesa, Miłoszas negavo, kaip būsimas jo bičiulis Stefanas Jędrychowskis, Robespierre'o pravardės, bet 4 dešimtmečio pradžioje jo pažiūroms į daugelį dalykų buvo būdingas anarchistinis radikalumas. Užtat nei dainavimo pamokos, nei per darbų pamokas įgyti puošnių dėžučių meistravimo ir knygų apipavidalinimo įgūdžiai vėliau jam nėra pravertę. Jokie požymiai – jei neminėsime visą gyvenimą schematiškai rankraščių puslapiuose piešiamų gėlyčių ir veidų – neliudijo dailės gabumų, ir dailininko Ludomiro Ślendzińskio, Kazimierzo Kwiatkowskio, o galiausiai ir Stanisławo Jarockio dailės pamokos daugių daugiausia suteikė jam dailės istorijos žinių. Pastarasis mokytojas, tikras menininkas su pelerina ir plunksnuota skrybėle, kartu ir harcerų būrio globėjas, buvo pirmas jo pažįstamas homoseksualas: „Mano trumpai trukusi meilė jam (ketvirtadieniais rengdavo arbatėles, per kurias mokė fechtuotis ir su išrinktaisiais kalbėjosi apie meną) pasibaigė tą popietę, kai jis, atsisėdęs šalia manęs ant sofos, padėjo ranką ant mano genitalijų ir ėmė jas maigyti. Nuo to laiko manęs nekentė" (GE, p. 78).

Odinis arklys, rąstas, tramplinas, kopėtėlės, imtynių kilimas ir lynas – Zacirkos, fizinio lavinimo mokytojo Zaciewskio, pamokos gimnastikos salėje peraugėliams Miłoszo klasės galiūnams buvo puiki proga atsiskleisti, o jam pačiam – tikra kančia: „Nemokėjau to daryti. Ne todėl, kad būčiau buvęs fiziškai nepajėgus, bet buvau užguitas, nedrąsus. Jeigu ne šitai, gal būčiau buvęs visai geras sportininkas. O šiaip buvau gale, paskutinis ir patyriau siaubingą fizinio nepilnavertiškumo kompleksą" (MA, p. 187). Anaiptol nebuvo visų skriaudžiamas vėpla, mielai dalyvaudavo ir mokyklos peštynėse, o išlikusioje gimnastikos kostiumus dėvinčios klasės nuotraukoje išvysime dailiai sudėtą, neturintį ko gėdytis vaikiną. Vis dėlto mus domina ne fizinė, o psichinė jo būklė:

„Ne visiems žmonėms būdingas vienodas talentas puikuotis. (...) Labai valdingu ego pasižymintis vaikas trokšta iškart pirmauti visais požiūriais. Kadangi žaidimuose ir sporte sunku išsyk įgyti pranašumą, baimė nebūti pirmam taip suparalyžiuoja, kad nustumia jį į paskutinę vietą. Tada vaikas užsisklendęs susikuria sau kitą, uždarą pakaitinį pasaulį. (...) Dabar kelia siaubą, kokia paini buvo mano gyvenimo tarp dešimtųjų ir penkioliktųjų metų nuoskaudų raida. Nors lankiau mokyklą, dalyvavau skautų (harcerų) ir gamtos mėgėjų būrelio veikloje, tikriausiai man buvo būdingi nemenki vadinamojo autizmo bruožai, bet kartu buvau stebėtinai įgudęs slėpti juos ir apsimesti esąs normalus.(...) Mano pakaitinis pasaulis (...) vadovavosi tvirtais dėsniais, buvo saugus ir beskausmis. Vaizduotė (...) aprėpė ir rikiavo erdvę, ir tai atsiskleidė per fantastinius piešinius bei neegzistuojančių valstybių žemėlapius. Šį slapstymąsi nuo tikrovės suvokiau kaip būtinybę ir ydą, tikriausiai viską būčiau atidavęs už tai, kad neišsiskirčiau iš kitų, būčiau lygus tarp lygių" („Ogród nauk", Kraków, 1998, p. 17–18).
Matome jautrų, lengvai pažeidžiamą, kartu puikybės kupiną berniuką, ieškantį atsvaros savo nesėkmėms ir kaltei –­ kartais tik įsivaizduojamai: jis stengiasi būti pirmūnas, mokytojų numylėtinis, vėliau tampa maištingu pasipūtėliu, o galiausiai ima kliautis, jog menas virs „žaidimų aikštyno brutalumo" priešingybe. Atsvara tam negailestingumui, kuriuo gimnastikos pamokos taip priminė didžiąją berniuko aistrą – gamtą.

Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys

A. Franaszek. „Miłosz. Biografia". Wydawnictwo Znak, Kraków, 2011.