Herkus Kunčius. Tipenimo ant pirštų galų ypatumai. Redaktoriaus mėlynė

TIPENIMO ANT PIRŠTŲ GALŲ YPATUMAI

Yra žmonių padermė, klastingai apsimetanti, kad mėgsta tylą ir ramybę. Dažniausiai tai būna virš tavęs arba po tavimi gyvenantys kaimynai, ir nesvarbu, kokio jie amžiaus, politinių pažiūrų, seksualinės orientacijos ar išsilavinimo. Tačiau pasitaiko malonių išimčių, nes mano kaimynai – beje, niekuo neišsiskiriantys žmonės – tylos ir ramybės atkakliai nevertina.

Po butu, esančiu pirmajame daugiabučio aukšte, ne itin erdviame pusrūsyje savaitgaliais nuo ryto iki vėlumos repetuoja lietuvių (pagonių apeigų) patriotų choras; jaunimas, pasitelkęs pagalbon būgnų akompanimentą, jau ne pirmus metus tobulina gerklinio dainavimo įgūdžius. Seniau pusrūsyje keletą metų patalpas nuomojo Tibeto budistai. Šie – skambiai pasivadinę RIGDZIN GATSEL LING – taip pat mėgdavo būriu užgiedoti, paįvairindami savo gan monotonišką repertuarą iškalbingu varpelių ir akustiškai pajėgesnių instrumentų skimbčiojimu. Būta anuomet pusrūsyje ir paslaptingos Rytų kovos menų mokyklos. Tada susirinkę kovotojai giedoti ar dainuoti vengdavo, tačiau dvi dešimtys gerklių vienu metu gailiai aimanuodavo ar geidulingai stenėdavo, neretai sukeldami dviprasmišką klausimą, kas vis dėlto apačioje vyksta. Romiausios, žinoma, buvo gimdymo vandenyje adeptės. Deja, tuo metu virš manęs antrajame aukšte gyvenęs kaimynas sumanė pasidaryti remontą. Galiu tik pavydėti šventos kantrybės, kuria šarvuotas jis keletą metų savo rankomis atkakliai griovė sienas, lupo grindis, kažką kalė, kažkur gręžė. Vos viduje pabaigė apdailos darbus, ėmėsi balkono... Tada jam vėl kažkas nebepatiko virtuvėje, vėliau koridoriuje, vonioje... Netrukus paaiškėjo, kad ir vamzdžiai niekam tikę...
Dėl išvardytų priežasčių visada drąsiai ir nesivaržydamas vaikštinėju po savo butą ir nebijau, vakarop, apėmus pakiliai nuotaikai, iki paryčių smagiai trypčioti, baubti ar visu garsu leisti man tuo metu patinkančią muziką. Nė karto nei iš vienų, nei iš kitų nesulaukiau piktų pastabų. Šie, beje, iš manęs taip pat. Susidūrę laiptinėje kaktomuša – maloniai sveikinamės, sąmoksliškai šypsomės ir suprantame vienas kitą be žodžių. Tačiau, deja, kartais būna ir kitaip.

Atsitinka, kad tenka išvykti, o tada apsistoti ne tik viešbučiuose, bet –­ primygtinai geranoriams pasiūlius –­ svečiuose. Ypač nesvetingi atvykėliui –­ įskaitant, belgus, skandinavus ir aust­rus – vokiečių, britų bei prancūzų būstai (pastaruosiuose, vos garsiau uždainavus, galima nuo įniršusio kaimyno gauti į galvą; nepasiskųsi). Taigi, vos įėjęs – nepriklausomai nuo paros laiko – ten turi kuo greičiau nusiauti batus, kad kokia apačioje gyvenanti paklaikusių akių frau, ledi ar madam po minutės nepasirodytų tarpduryje su grasinimais iškviesti policiją, nes tavo – užsieniečio – batų kaukšėjimas atseit ją veda iš proto. Visada, vos peržengus svetimų namų slenkstį, patartina vaikščioti basomis, tik su kojinėmis. Be to, gink Dieve, negalima pėdos neatsakingai statyti nuo kulno, nes neįtikėtinai jautrius dundesiams –­ įskaitant nepilnamečius skandinavus ir pensininkus aust­rus – vokiečius, prancūzus ir anglus tai ypač erzina –­ neleidžia deramai ilsėtis, nerūpestingai užmigti, įsigilinus skaityti, susidomėjus naršyti, atsipalaidavus žiūrėti TV. Patartina –­ į vakarus nuo Lietuvos –­ vaikščioti šiandien Lietuvoje jau gerokai primirštu indėnų stiliumi – atsargiai statant pėdą nuo pirštų galų (šią metodiką Liselotte Welskopf-Henrich yra nuodugniai aprašiusi knygoje „Topas ir Haris"). Antra vertus – būkim teisingi – lietuvio eisenai šis stilius suteikia netikėto grakštumo, nors iš šalies žiūrint eisena atrodo, švelniai tariant, keistoka. Saugiausia, žinoma, svetimoje šalyje atsargiai tipenti ant pirštų galiukų. Tačiau svarbu į balerinos vaidmenį neįsijausti, kad neprarastum pusiausvyros, nes nudribus nemalonumų neišvengsi – kaipmat prisistatys pareigūnai su antrankiais.

REDAKTORIAUS MĖLYNĖ

Mėlynių esu turėjęs įvairiose kūno vietose: paakiuose, papilvėj, ant šlaunų, kakle, ant strėnų, kaktos, krūtinės etc. Mėlynių kilmės priežastys taip pat pasitaikydavo įvairios. Pasiknaisiojus praeityje, galima net būtų parašyti alternatyvią biografiją, kurioje veiktų Atsitiktinumas, Geležinis Kumštis, Stalo Kampas, Piktavalio Kakta, Durų Stakta, Žarsteklis, Kaustytas Batas ir panašiai. Vienų mėlynių būta sunkiai įžiūrimų, kitos buvo nedidelės it uodo įkandimas, trečios plačios kaip vandenynai, ketvirtos pasirodydavo nelauktai, kada prieš kelias dienas išgyventus įvykius jau būdavau seniausiai pamiršęs arba jų net neprisimindavau.

Tą kartą Varšuvoje po literatūros vakaro vakarieniavome „Dom literacki“ restorane. Rūsio salėje už balta staltiese dengto stalo sėdėjo garbi kompanija, kurioje netrūko kaimyninės valstybės vadovų patarėjų, buvusių ir esančių ministrų, profesorių ir šiaip veikėjų, kuriems nesvetima literatūra ir užstalė. Iš pradžių, žinoma, kol buvo sakomi iškilmingi tostai, valgėme antieną, užgerdami prašmatniu vynu, o kažkas net lepinosi mineraliniu vandeniu ar sultimis, kurių ant stalo taip pat netrūko, nes kelneriai garbiems svečiams buvo itin atidūs ir paslaugūs. Sėdėjau įsispraudęs tarp buvusio Švietimo ministro ir aktualaus bei legendinio laikraščio Redaktoriaus, kurio svarus žodis buvo pajėgus išversti iš koto ne tik vyriausybes, bet ir pirmuosius kaimyninės šalies asmenis. Žodžiu, turėjome ką vienas kitam pasakyti.

Oficialios vakarienės pasižymi tuo, jog po valandos kitos apsimetantys, kad turi neatidėliotinų darbų, jas elegantiškai pakilę palieka, tad pasilieka ištvermingiausi, kurie atseit jokių reikalų nei tą naktį, nei kitą dieną gyvenime neturi. Taigi likome trise, nors galbūt kitame stalo kampe taip pat kažkas po vidurnakčio užsisėdėjo. Iš pradžių, neatsilikdami nuo vakaronės grafiko ir uoliai vaišindamiesi, kalbėjomės apie gamtą ir jos taršą, tada apie meną, literatūrą, baletą, vėliau apie komunizmą, kapitalizmą, liberalus ir demokratiją Europoje. Pašnekovas –­ laikraščio Redaktorius – buvo ne tik išmintingas žmogus, į kurio nuomonę įsiklausoma, bet ir puikus oratorius, tad turėjo šiais ir kitais klausimais ką pasakyti, tačiau ir aš nuo jo neatsilikau. Buvo smagu, netrukus jau laikėme vienas kitą bičiuliškai už rankų, taip patvirtindami mūsų dvasinę bend­rystę ir bylodami, kad nuomonių skirtumai kai kuriais klausimais nėra esminiai. Tada, pamenu, Redaktorius užsigeidė pasisakyti apie strategiją ir taktiką, tačiau aš, be ceremonijų užbėgęs už akių ir taręs „Milcz, Adam!“, ėmiau jam aiškinti, kaip iš tiesų yra arba bus.
Ryte viešbučio kambaryje, kuriame gyvenau su buvusiu Švietimo ministru, pabudau lyg niekur nieko. Nuotaika tebebuvo pakili, sąžinė švari, nes jos neslėgė nemalonūs vakarykštės dienos prisiminimai. Betgi pamačiau mėlynę! Ant dešinės rankos riešo ji buvo baugiai violetinė, be to, ketinanti plėstis ir keliauti alkūnės, pažasties link... Kad ir kaip stengiausi, niekaip nepajėgiau prisiminti jos atsiradimo priežasties. Parodžiau mėlynę buvusiam Švietimo ministrui. Jis ją atidžiai apžiūrėjo. Netrukus patvirtinęs nuramino, kad vakar išties nesiau­tėjau. Ir tada, ironiškai pakikendamas, ėmė pasakoti, kaip išmintingai prie stalo kalbėjau, kokia tobula buvo mano užsienio kalba, kaip aš tiksliai argumentavau, įtikinamai – vis pakartodamas „Milcz, Adam!“ – įrodinėjau savo tiesą Redaktoriui. Žodžiu, neleidau ištisą valandą nė žodelio įterpti. O šis vis laikė mano ranką, vis stipriau ir stipriau iš nevilties ją spaudė, taip tramdydamas užplūdusias emocijas dėl atimtos galimybės ne mažiau pras­mingai pasisakyti esminiu klausimu. Taip ir nepravėręs burnos, kai restorane jau gesino šviesas, išvažiavo namo, atsisveikindamas paliko man mėlynę, kurią vėliau ištisą savaitę –­ kaip patvirtinimą, kad mano žodžių taip pat įsiklausoma – visiems su pasididžiavimu rodžiau.

Heinerio Goebbelso spektaklio „Max Black“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Draugai