Anna Ruchat (g. 1959 m.) – italų kalba rašanti šveicarų poetė, rašytoja ir vertėja. Pagal išsilavinimą filosofė ir germanistė. Kaip rašytoja debiutavo 2004 m., už pirmąją knygą pelnė Piero Chiaros apdovanojimą.

Už apsakymų rinktinę „Neptūno metai Žemėje“ („Gli anni di Nettuno sulla terra“, leid. „Ibis“, 2018) apdovanota Šveicarų literatūros premija. Knygoje, kurią sudaro dvylika apsakymų, autorė kuria ypatingą šeiminių ryšių visatą – savotišką intymų kalendorių, kuriame atsispindi ir tam tikri pasaulio įvykiai, paženklinę kolektyvinę savivoką bei vaizduotę. Dvylika poetinių miniatiūrų supina mikro- ir makroperspektyvas.

Premiją skyrusi komisija pabrėžė autorės „retą gebėjimą užčiuopti ir vos į kelis puslapius sutalpinti ištisus gyvenimus, atskleidžiant užslėptus ar ryškesnius individualios ir istorinės atminties sąskambius“. A. Ruchat kūryba nagrinėja universalią netekties ir skausmo, mirties ir išgyvenimo pastangų temą, įstabiai išskleisdama teksto daugiabalsiškumą.

 

 

Rugpjūčio šventieji

 

1995-ųjų rugpjūčio 4-oji

Kroatija, remiama NATO, pradeda prieš sukilusius serbus nukreiptą karinę operaciją „Audra“

 

– Šiandien – apaštalas Baltramiejus, rytoj – šventasis Rokas. 

Stiklines duris pravėriau tebevilkėdama naktiniais baltiniais, basomis – šiomis dienomis nepaprastai karšta net čia, šiame sename name, vos keli žingsniai nuo ežero. Tvanki, nenormali rugpjūčio pabaiga po gaivios ir lietingos liepos, o jis užsimetęs storą vilnonę striukę, kone siekiančią kelius, su mėlynomis kordinio velveto kelnėmis, kojinėmis ir auliniais batais. Jis toks pat aukštas, kaip ir anksčiau, tik pakumpęs ir gerokai sulysęs po širdies operacijos. Drabužiai ant jo kybote kybo.

– Šiandien – apaštalas Baltramiejus, rytoj – šventasis Rokas. 

Aštunta ryto, o greičiausiai jau buvo užsukęs, nes prieš gerą pusvalandį įžengusi į virtuvę radau už durų rankenos užkištą geltoną gėlę, vieną tų, savaime želiančių gatvės pakraščiuose palei sodus. Taip geriau, vadinasi, šiandien ničnieko nenugvelbė iš kiemelių, kur neretai nureškia kokį vilkdalgį, narcizą ar oranžinę kaną, taip užrūstindamas kaimynus, auginančius gėles ir nedrįstančius piktintis.

Šv. Bernardo dieną jis atnešė man nuostabiausią saulėgrąžą.

– Šiandien – šventasis Bernardas, rytoj – Pijus X. 

Nesako „šventasis Pijus X“, o tiesiog „Pijus X“, ir sąmoksliškai šypteli. Jo plaukai tokie pat tankūs, kirpti ežiuku, skaisčiai pilkšvi, ir, nors sutuoktinė kasdien juo rūpinasi, kaip ir anksčiau, kai buvo plačiai žinomas architektas, itin paisęs saikingos elegancijos, dabar jis atrodo nevalyvas ir laimingas kaip žmogus, galop susitaikęs su pasauliu ir net galįs jį kontroliuoti per šventųjų kalendorių.

Jo pamišimas švelnus, kupinas gėlių, vaisių ir daržovių, beigi žodžių, anksčiau niekad netartų jo lūpomis, o štai dabar pabyrančių su vaikišku tyrumu.  

– Šiandien – šventoji Teklė.

Šitai ištarė, regis, pernai, kažkada rugsėjo gale sutikęs vieną iš senojo namo su pavėsine gyventojų, bičiulį ir kolegą ankstesniame gyvenime. 

– Teklė, didelių papų mergšė, – pridūrė tarmiškai ir svajingai, o tada nuėjo vilkdamas kojas per žolę, susidėjęs rankas už nugaros.

Kas žino, iš kur atsirado tie dideli Teklės papai, kas žino, kokius veidus ir kūnus iš amžių glūdumos atsineša šventųjų vardai.

– Vis dėlto jam pasisekė, – vakar kalbėjo jo žmona. – Turime didžiulį sodą, gali po jį vaikštinėti, sutikti žmones, kurie supo jį visą gyvenimą, jų vaikus ir vaikaičius. Tik pagalvok, jei gyventume įprastame daugia­butyje, jau kaži kada būčiau turėjusi uždaryti jį į kliniką.

Taigi dabar jis čia, įsitaisęs „Hans Coray“ stiliaus kėdėje, atremtoje į sieną, arba slampinėjantis po sodą. Kartais užsuku jo aplankyti ir atsivedu bičiulių pasilabinti, – jei tądien yra geros nuotaikos ar sutiktas žmogus jam neatrodo nepatiklus, apie dienos šventąjį praneša ir svečiui. Žinoma, kad jam pasisekė, rodos, pats tą supranta, net jei ištisas dienas, baigęs rytinę šventųjų litaniją, nunarinęs galvą prasėdi ant metalinės kėdės apskritomis skylutėmis, stovinčios didžiojo sodo gale priešais namą, kurį pats suprojektavo sau ir šeimai prieš keturiasdešimt metų. Gelžbetonio kubas, padalintas į du trikampius, atgręžtus vienas į kitą: racionalistinės, kone autistiškos architektūros pavyzdys, kurio apžiūrėti studentai atvyksta net iš Japonijos.

 – Šiandien – apaštalas Baltramiejus, rytoj – šventasis Rokas, o čia – Boletos žiedas, – sako tiesdamas man stiebelį su keliais apvytusiais lapais, lyg sakytų: pažvelk, aš tikras šaunuolis, šiandien neraškiau gėlių sode.

Apžiūriu jo batus. Nejau tikrai nuklampojo per pakrantės purvyną? Boleta – tai vietos upeliūkštis, šiandien beveik išsekęs, vinguriuojantis palei sodą ir įtekantis į ežerą tolėliau, jame lankosi pelės, pilkos laukinės žiurkės, retkarčiais pilkieji garniai.

– Šiandien – apaštalas Baltramiejus, rytoj – šventasis Rokas, o tu nusispalvinai nagus, – ištaria ir rimčiausiu žvilgsniu apžiūrinėja mano pėdas.

Nuskamba beveik kaip priekaištas. Truputį sutrinku. Bando mane pašiepti? O gal sugrįžta senasis jaunystės laikų moralizmas?

– O, pastebėjai, – atsakau. – Nusilakavau žaliai. Patinka?

– Neapsakomai, – atsako nudelbęs žemėn akis ir jau gręžiasi eiti.

Šį rytmetį vėl jam padėkoju, atsisveikinu, bandau sekti jo vingiais. Jokių klausimų nei žinių, nesusijusių su šventaisiais ar orais.

– Geros dienos, – priduria jis. – Rytoj pagaliau pirmadienis.

Rytoj visai ne pirmadienis, nors labiausiai mane nustebina tas „pagaliau“, ištartas vylingai, lyg dalijantis paslaptimi, primerktomis, bet žybsinčiomis akimis, šis „pagaliau“ nuskamba tarytum pažadas: rytoj bus visiškai kitaip nei šį nesibaigiantį sekmadienį, juk gyvenimas toks ir yra su savo kraštutinumais. O gal jis tiesiog supainiojo šventuosius ir toji gestų monotonija, tas drauge su juo senstančių veidų atsikartojimas tikrai yra nelyg lazda būčiai, judančiai pirmyn be skubos, su didinga ir melancholiška ironija, savojo baigtinumo link.

 

 

1963-iųjų speigas

 

1983-iųjų sausio 31-oji

Ciuriche įsteigiama Šveicarijos sodininkystės draugija

 

Sausio 31-oji. Mieste pasnigo jau ne kartą, bet dar niekada kaip tądien. Purios snaigės byra nuo ankstaus ryto, su retais atokvėpiais. Šaligatviai nubalę ir beveik be įspaudų, nubalę ir tramvajų bėgiai, o pravažiavus kuriam tramvajui ant laidų nugulęs baltas purus sniegas neskubriai čiuožteli žemyn vagonų stiklais. Stotelėje lūkuriuoja moteris. Jos tankūs žilstelėję plaukai pribarstyti žėrinčių snaigių, rankos panirusios į pilko, ties liemeniu lyg chalatas suveržto palto kišenes. Lengvai ir lėtai dūgzdamas tramvajus stabteli per kelis žingsnius nuo jos. Moteris įlipa. Pustuščiame vagone tvyro jauki šiluma, šviesa šildo. Moteris kresteli galvą purtydama iš plaukų snaiges, patapšnoja pirštinės nemūvinčia ranka per pečius. Tada prisėda ant dvivietės sėdynės greta lango. Pažvelgia aukštyn į tirštą snaigių sūkurį gatvės žibinto šviesoje. Dailus moters veidas įsitempęs. Rankomis pasiremia į sėdynę priešais, jos raustelėjusios, krumpliai suskirdę. Kaskart privažiavus stotelę didelės pilkšvos akys, slepiamos akinių, baugščiai apsidairo, sakytum, ją kas sektų, tačiau reti tramvajaus keleiviai moteriai abejingi, panirę kiekvienas į savo knygą, pokalbį pusbalsiu ar vangiai stebintys pro langą, kaip sninga. Tramvajus rieda tiltu, ties bėgių sampyna nesmarkiai krūpteli ir pasuka stoties alėja, tada lėtai sustoja. Sekmadienio vakaras. Įlipa dar keli keleiviai, vieni su lagaminais, kiti su kelioniniais krepšiais. Treti, dėvintys après-ski, lieka stovėti pasirėmę į langą, prie peties glausdami slides. Greta moters prisėda jaunas vyriškis su barzdele. Ji sukryžiuoja kojas ir susigūžia prie lango, rankomis suspaudžia rankinę. Tramvajus tyliai pajuda.

– Gal žinote, kuri dabar valanda? – netvirtu balsu paklausia moteris jaunuolio su barzdele, timptelėdama aukštyn palto rankovę. – Pamečiau laikrodį, – ji apnuogina laibą riešą. 

– Dabar devinta, – atsako jaunuolis, paskui pamojavęs rankomis priduria: – Maždaug tiek.

– Devinta? – perklausia moteris. – Aną vakarą buvo pusė dešimtos, kiek daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai gimė mano sūnus.

Tada susimąsčiusi pažvelgia į jaunuolį.

– Žinote, jūs man kažką primenate.

Jaunuolis šypteli.

– Atrodote geras žmogus, – toliau kalba moteris. – Ar pavažiuotumėte su manimi iki Tifenbrunerio?

– Tiesą sakant, mano stotelė kita. Manęs laukia draugai. Bet jei jums tikrai reikia, mielai palydėsiu.

Moteris susideda rankas ant kelių ir įtariai jį nužvelgia.

– Ir kodėl aš jus atmenu? – jos žvilgsnis vėlei paklysta kažkur anapus lango. – Kai šitaip sninga, atkarpa nuo Belevju iki Tifenbrunerio – įstabus reginys. Palydėkite bent porą stotelių, – ji kalba taip, lyg jaunuolis būtų atsisakęs palydėti. – Tik dvi stoteles, pavažiuokite su manimi iki Paradės, tada persėsiu į 2-ą, o jūs galėsite traukti atgal.

Tramvajuje tylu. Jaunuolis nužvelgia savo kaimynę, jos žvilgsnis karštligiškai laksto anapus šiek tiek aprasojusių akinių. Tramvajus sustoja, jaunuolis nepakyla, niekas iš keleivių neišlipa.

– Man patinka miestas snyguriuojant. Snigo ir prieš dvidešimt metų, kai gimė sūnus, tada buvo sausis, 1963-iųjų sausio 21-oji, žvarbi, durianti šlapdriba. Tais metais ne ką tepasnigo, bet nuo pat lapkričio galo kaustė šaltis, toks šaltis, žinote, pasitaiko tik kartą per pusę amžiaus, taip anuomet rašė laikraščiai, – toliau kalba moteris. – Ežerą visiškai aptraukė ledas. Važinėdavau tramvajumi pirmyn atgal per visą miestą, nes buvo sakoma, kad tai skatina sąrėmius. Mano vyras nuostabus žmogus, žinote, buvome tobula pora, mumis žavėjosi visi. Trumpai tariant, mano vyras, – štai ką man primenate, šiek tiek primenate mano sutuoktinį, – jis bandė mane raminti, nurimk, vis kartojo, kai ateis laikas, tada ir gims. O aš nerimau, važinėjau tramvajais nuo ryto iki vėlumos, pajudėdavau su 2-u nuo Zėfeldštrasės ir taip iki pat Tifenbruneno, arba priešinga kryptimi, išlipdavau Štadelhofene ir su 15-u važiuodavau iki Buhegplaco arba persėsdavau Belevju ir su 9-u dardėdavau iki pat Flunterno. Galiausiai man gimė sūnus. – Moteris nutyla. – Štai, beveik privažiavome Paradę, – ištaria ir pasimuisto.  

Jaunuolis pakyla, jiedu išlipa. Aikštė tuščia, sniegas krinta stambiais kąsniais. Moteris įsikimba vaikinui į parankę.

– Eime, 2-as važiuoja pro kitą pusę. Gerai pažįstate miestą? – klausia. – Palydėsite mane tik šią trumpą atkarpėlę, o tada, jei norėsite, galėsite išlipti Belevju ir persėsti į 3-ią, nuveš jus tiesiai į reikiamą stotelę. Turite metinį abonementą? Ne, ką čia kalbu, jūs tikriausiai studentas, koks dar metinis abonementas, per brangu, gal kartais turite mėnesinį? Savaitinį?

– Mėnesinį, – atsako jaunuolis. – Neseniai baigiau medicinos studijas ir tik pradėjau specializaciją. 

– Puiku, tuomet jums nieko nekainuos, jokių papildomų išlaidų palydėti mane dar kelias stoteles su 2-u, tiesa? Gražus tramvajus tas 2-as, sutinkate? Nėra vienas tų senųjų, kaip koks 4-as, bet ir ne paskutinės kartos kaip 7-as... Kad ir kaip būtų, esu prie jo prisirišusi, prie 2-o, važinėju juo daugiau nei dvidešimt metų, ir žinote, kodėl daugiau nei dvidešimt metų? Nes mes su vyru, o mudu susituokėm dar studentaudami, 1959-aisiais, gyvenome Zėfeldo kvartale, kaip tik palei 2-o liniją, – moters veidu nuslysta karti šypsena.

Paskui ji ištaria:

– Žiūrėkit, štai ir 2-as. Tai ar pavažiuosite su manim iki Belevju?

Jaunuolis neatsako, bet seka iš paskos nedvejodamas, o kai moteris pirma įlipa į tramvajų, pastebi iš po palto kyšančias medvilnines pižamos kelnes. Moters pėdos įspirtos į veltines šlepetes. Ji atsisuka į jaunuolį ir supranta, kad tas pastebėjo jos aprangą, bet tyli, tik truputį rausteli.

 – Tiesa, kad žiemos dabar nebe tokios šaltos kaip seniau, – prabyla ir vėl, tramvajui stabtelėjus priešais Biurkliplacą. – Tik pagalvokite, kai grįžau iš ligoninės su sūneliu, mudu su vyru porąkart išėjome pasivaikščioti, stūmėme vežimėlį per užšalusį ežerą, ir tikrai atrodė, kad mums po kojų – tvirčiausia žemė, dvylika centimetrų ledo, taip anuomet rašė. Žmonės net ateidavo čiuožinėti. Vyras prilaikė mane už parankės, mat dar buvau pasilpusi. Dėvėjau bebro kailinius, vyras laikė mane už parankės, išdidus dėl manęs ir sūnaus, gulinčio po keliomis antklodėmis madingame vežimėlyje, džiaugėsi mūsų pasivaikščiojimais ant užšalusio ežero, tokio atsparaus ledo. Bet dvylika centimetrų, žinote, nėra taip jau daug! – ištaria moteris ir prityla.

Į tramvajų įlipo keli triukšmingi paaugliai skustomis galvomis, su auskarais nosyje ir virš lūpų. Moteris nužiūri juos nepatikliai ir truputį nuogąstingai.

Tada pasisuka į pašonėje sėdintį jaunuolį.

– Turbūt pagalvosite, kad esu pamišėlė, – sako. – Kai pamatėte mano šlepetes, nebenorėsite važiuoti su manimi iki Tifenbruneno.

– Priešingai, – patikina jaunuolis, – pasakokite toliau, man įdomu išgirsti jūsų istoriją.

Ir moteris pasakoja, vėl kiek pritildžiusi balsą:

– Tam tikru požiūriu jie teisūs, žinote, tikrai esu pamišėlė, bet dėl visko kaltas tas nutikimas.

Moteris pasitaiso po savimi paltą ir vėlei prisispaudžia rankinę, tada žvilgteli pro langą į tamsą. Snaigės leidžiasi lėčiau, atrodo lyg retesnės. Kol jie suka į Zėfeldštrasę, ji atsigręžia į savo palydovą.

– Matote, jaunuoli, jūs nesate apie tai girdėjęs, pernelyg jaunas, kad žinotumėte, nors laikraščiai anuomet daug apie tai rašė. Niekas nenorėjo gadinti šventinės nuotaikos, kurią įžiebė toji didžiulė ledo lyguma, mudu juo labiau. Viskas klojosi puikiai, buvome gražūs, sumanūs, laimingi ir apdovanoti ką tik gimusiu sūneliu, trykštančiu sveikata. Bet tada sausio 28-osios vakarą mano vyrą pasikvietė bičiulis, užsidirbdavęs iš maisto ir gėrimų pristatymo restoranams ant Halvilio ežero. Vienas iš būdų varganam ką tik studijas baigusio inžinieriaus uždarbiui papildyti. Tą popietę būčiau likusi viena su kūdikiu, todėl paprašiau jo nevažiuoti, bet vyras užsispyrė. „Papildomi pinigai mums neprošal, – pasakė, – ypač dabar, kai turim mažylį. Paskambinkim tavo mamai, ateis palaikyti draugijos.“ Taip ir padarėm, – moteris kažką sau burbteli ir tęsia: – Pakvailiojo su darbiniu sunkvežimiu ant ledo. Daugiau jo nebemačiau.

Tramvajus pasiekia galutinę maršruto stotelę. Jaunuolis su moterimi išlipa ir pasuka ežero link. Gatvės žibintų šviesa prastai nušviečia taką, vedantį pakrantėn iš tos pusės, kur akmeniniai laiptai leidžiasi į vandenį.

– Štai, matote, ten ledas siekė laiptus.

Moteris prisėda ant apsnigto akmens ir, nukreipusi žvilgsnį į ežero vandenį, pasakoja toliau:

– Sausio 31-osios naktį prieš dvidešimt metų pamenu, lyg tai būtų nutikę vakar, kai policija ištraukė mano vyro ir jo bičiulio kūnus, nugrimzdusius su darbiniu sunkvežimiu Halvilio ežere prieš dvi dienas, ten, kur ledas neatlaikė; įkėliau sūnų į vežimėlį ir atvažiavau čionai su 2-u, stūmiau vežimėlį ežero paviršiumi vildamasi rasti vietą, kur ledas nebūtų atlaikęs. Norėjau eiti paskui jį, paskui vyrą. Ką mums veikti šiame pasaulyje be jo? Buvau atsinešusi sodo kastuvą, bet kadangi ledas visur buvo per kietas, išrengiau sūnų pasiryžusi jį, o paskui ir save mirtinai sušaldyti. Kai jie prisistatė, kūdikis gulėjo nuogas ant ledo, o aš sėdėjau įsikibusi kastuvo. Motina, neradusi manęs namie, sunerimo ir išklausinėjo kaimynų. Kažkas pasakė matęs mane sėdant į 2-ą su vežimėliu, ir ji, lydima dviejų pareigūnų, atskubėjo manęs ieškoti.

Moteris nutyla ir pažvelgia į jaunuolį.

– Bet jūs, – suabejoja, – ar kartais jūs – ne slaugas iš psichiatrinės ligoninės?

– Asistentas, – patikslina jaunuolis. – Man pirmi specializacijos metai, taigi esu asistentas. Slaugė, gerai jus pažįstanti, apie aštuntą vakaro pastebėjo, kad išėjote, ir pasiuntė jūsų ieškoti.

Moteris vėl įsmeigia akis į juoduojantį ežerą.

– Mažylis sunkiai susirgo plaučių uždegimu, bet išsikapanojo, tačiau po kelių nepavykusių bandymų grąžinti jį į šeimą (kaskart tikrai labai stengdavausi) buvo atiduotas įvaikinti. O aš visus tuos metus praleidau mindama psichiatrinių slenkstį. Bet jūs apie tai jau žinote. 

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė