Maksim Ivanov. Dōrothea Magdalene

Mokykloje mėgau skaityti privalomos literatūros sąrašus, o pačios literatūros nemėgau. Ir dabar

nesu tikras, ar jau išmokau teikti pirmenybę kūriniams. Laisvalaikiu ieškau argumentų dar neįvykusiems

ginčams ir artimų sielai ženklų sistemų. Taip ir sukuosi.

 

1) Ilgas, tąsus tiriliavimas. Magdalena spaudo mano buto skambutį trečią valandą ryto. Atrakinu sunkias duris ir įleidžiu. Ji nuolat įžengia į mano madrugadą slogiai tiriliuodama. Praeina pro mane, klesteli ant kėdutės prie fortepijono, nusišypso: šiandien kažką sukūrė. Pasiūlau arbatos. „Jo, užsikaisk“, – nekantriai paliepia. „Dabar žinosiu, jog užtenka užmigti tam, kad tave aplankytų įkvėpimas“, – tariu. Užkaičiu vandens. Tas jos poreikis pasidalyti: matyt, kol neišgirdo antras klausytojas, negali būti tikra, jog neišprotėjo. Pasisuku į Magdę, ketindamas pasiūlyti įsigyti triušį, ir pamatau, kaip ji ant jau atlenktos atramos dėlioja gaidas. Man nespėjus prie jos pripulti, nuaidi pirmieji garsai. Magde, po velnių, Magde, ar išprotėjai, dabar trečia nakties, griebiu jos pirštus, bet ji tą pačią akimirką juos ištraukia ir visu kūnu atsistumia – cypteli kėdės kojelės. Ir taip kaskart: niekada nespėju sulaikyti, niekada neišgirstu, į ką išsiplėtoja tas motyvas, nes kaskart jį sunaikinu, kaip Kieślowskis savo mėlynąjį kompozitorių. Žiūriu į atstumtą kėdę ir kartoju: „Ateik rytoj, Magde, sugrosi man viską rytoj, gerai?“ O Magdė stovi sukišusi plaštakas į juodų šortų kišenes. „Na jau, na, – tariu apkabindamas ją, – kas dabar, na, jei nori, nakvok pas mane.“ – „Kaip pas tave?“ –­ suklūsta. „Čia, svetainėj, ant sofos, – atsakau glostydamas jai nugarą. – Aš tave užklosiu, galėsi miegot kiek norėsi, o rytą viską man sugrosi, gerai?“ Magdė išsivaduoja iš mano glėbio, sulanksto ir įsimeta į rankinę gaidas. Nei iki, nei sudie, tik nusišluosto paakius ir išbėga trenkdama durimis. Iš virtuvės pasigirsta aukštas, duslus garsas. Spragteli mygtukas, vanduo užvirė. Gurkšnodamas arbatą galvoju, ką čia padarius, kad visgi išgirsčiau Magdės kūrinį nepažadinęs kaimynų. Gal jau yra koks nors specialus išradimas – juk tereikėtų įkišti į fortepijoną ausines. Suplanuoju rytdieną: nupirkti Magdei triušį ir atsiprašyti. Suplanavęs prabundu.

2) Iš mėlynos miglos mane pasiekia Dorotėjos žvilgsnis. Dorotėja, švelnus madrugados vaiduoklis melsva suknele, ji turi savo raktą nuo buto ir visad nepastebimai įsitaiso ant mano lovos krašto. Studijuoja menotyrą ir spinduliuoja ramybę. Jos pirštai guli ant kažkokio rėmo ar lentos, uždengtos minkšta medžiaga. Kilsteliu smakrą prašydamas, kad parodytų. Daratė nutraukia šilką ir apsukusi rėmą pakelia – tai pasirodo esąs paveikslas. Jaunuolis asilo galva, nuogakrūtė raudonplaukė, jų pašonėse baltasuknės moterys ir fantasmagoriškos būtybėlės. Sodrios, tamsios spalvos, nugludinti potėpiai. „Kas tai?“ – paklausiu kimiu balsu. „Titanija ir Metmuo. Vasarvidžio nakties sapnas. Aštuoniolikto amžiaus pabaiga, – nuolankiai paaiškina Daratė. – Angliškai Henry Fuseli, vokiškai Johann Heinrich Füssli –­ gali sakyti, kaip tau patinka. Kad tu žinotum, kaip bijojau, kad tau nepatiks.“ Žiūriu į paveikslą, galvoju apie laužą, aukštus medžius, pro šakas besisunkiantį mieguistą dangų ir jaučiu lingvistinį, o gal literatūrinį pasimėgavimą žodžiu, kurį nejučia jau ėmiau kartoti kartoti vasarvidžio vasarvidžio ir vasarvidžio ir kartoti ir kartoti ir ir – Dorotėja stovi koridoriuje, viename delne vinelė, kitame plaktukas, prie kojų paveikslas, pirštai perima vinelę, delnas sugniaužia plaktuką, rankos pakyla į akių lygį ir vinelės galvutė blyksteli tolimu, nebyliu žaibeliu mano vyzdžiuose, išmušdama iš snūdumos. Pašokęs puolu jos link, Darate, kad tave kur, Darate, trečia ryto, kokie dabar kabinimai, griebiu jai už rankų, Dorotėja, tu ką, lenkiu jos rankas žemyn ir laikau tol, kol ji jas atpalaiduoja, gi šitai gali palaukti, Darate, ar girdi, ką sakau, ir paleidžiu. Paimu iš jos plaktuką ir vinį. Daratė, Dorotėja, madrugados menotyrininkė vaiduokliška suknele, jos skruostais rieda ašaros. Ji pakelia paveikslą, žvilgteli man į akis, apsisukusi nusliuogia iki durų ir pranyksta. Miegamajame ant grindų randu jos paliktą šilką. Priėjęs arčiau įsižiūriu: ne, ne šilkas – apklotas, mano paties. Pakeliu jį, guluosi atgal į lovą, užsikloju. Trumpai apsvarstau Daratės paveikslo savo koridoriuje galimybę. Apsvarstęs prabundu.

1) + 2) -> Klausa prabunda pirmoji, tada lytėjimas, rega, skonis, uoslė. O gal iškart po klausos skonis, tada lytėjimas, tada – rega ir uoslė? Rega įsijungia tikrai vėliau nei klausa, o uoslė ir skonis, regis, prisitaiko ilgiausiai. Kai pabusdavau ir neaptikdavau Magdės ar Daratės, neberasdavau sau vietos (ar laiko), nebegalėdavau užmigti, visos penkios juslės tapdavo našta. Juk nemigos laikas iš esmės tėra galimų sapnų laikas. Tiesdavau pirštus į radiatorių, šiltas ar šaltas? Šaltas. Tiesdavau pirštus į srovę po neužsuktu čiaupu virtuvėj, šiltà ar šaltà? Šaltà. Prieglobsčio ieškodavau [...], kurią tuo metu skaičiau (užkluptas nerimo, visuomet kreipiuosi į literatūrą). Ir vieną naktį ten radau mintį apie šiuolaikinės poezijos siekį priartinti Žodį prie visa apimančios, omnipotencinės būsenos, kuri galima tik žodyne. Parašyti visą apsakymą, apysaką, romaną vien iš žodyno įrašų! Pavyzdžiui,  kai pabusdavau ir neaptikdavau Magdės ar Daratės –
miẽgligė sf. (1); R309 užkrečiama liga tropiniuose kraštuose, pasireiškianti karščiavimu, psichikos sutrikimu, mieguistumu: Šiame institute buvo atrastas vadinamos miegligės sukėlėjas EncV872. Kaip miegligės apimtas L112.
Agnė Gecevičienė. „Pūkas“. 2012miẽgo ligà sir̃gti  juok. daug miegoti: Ar jis ser̃ga? – Miẽgo ligà Žr.
kaĩp sãpnas
1. apie išsiblaškėlį, užuomaršą, užsisvajojusį: Taip nebėra galvos – kaĩp sãpnas vaikščioju Kv. Kelias, kaĩ sãpnas vaikščio[ja], o nieko neatmena [girtas] Erž. Sėdi kàp sãpnas Arm. Vaikščioja kàp sapnẽlis Gs.
2. labai retai (pasirodo): Jis namuos pasirodo kaĩp sãpnas Zp.
kiaũlės miẽgaskietas miegas, kiauliamiegis: Užmigo ir miega kiaũlės miegù Rm.
aviẽs (avių̃) sãpnas (sapnaĩ)
1. niekai, nesąmonė: Klausai tu, ką jis čia pasakoja aviẽs sapnùs Al.
2. užuomarša: O tu, aviẽs sãpne! Alk. Vyzdi, vyzdi ir nerandi tu, avių̃ sapnè! Rod.
3. Rod kas niekus kalba, kvėša: Dar tu čia klausai šito sãpno aviẽs – kalba nei šį, nei tą Jz.
– ir vis dėlto tos nedėkingos naktys man patikdavo, todėl dabar apie tai ir kalbu, ir jokio geresnio atsakymo nepateikčiau, jei kas paklaustų, kodėl pabudęs naktį sklaidydavau tokias knygas ir tokius rašinius, kai lydavo, griaudėdavo, dunksėdavo langai ir audra įsklęsdavo vidun pro plyšius, kai krėsdavo šaltis, kai ta nuotaika – kalė jinai, blet', saldžialūpė –­ įsiskverbdavo į plaukus, nuslūgdavo atšalusioje arbatoje, užnuodydavo stalinės lempos šviesą, ir tada jau viskas, nebeužsiimsi jokia veikla, nebepaskaitysi jokio [...], daugiausia, ką gali – tai sklaidyti; sklaidyk sklaidyk, neįsisąmonindamas nė skiemens, o paskui neišvengiamai imsi prisiminti – jas, o vėliau ir visokius paikus nutikimus, kas tau ką pasakė ir kaip anuomet pasielgei, o kodėl tuomet ir kodėl šitaip, kodėl kodėl kodėl, atsakyk man, suka, atsakyk. Atsakyk man, kas tave žavi – tave, cituojantį žodynus ir prancūzus, amžinai visus cituojantį –­ kuo žavi tave tos senos knygos ir tie žodžiai, tos tavo madrugados, miegligės, avies sapnai, kuo žavi tave merginos, kurias sapnuoji, kuo žavi žvaigždynai, į kuriuos spoksai, nežinodamas jų vardų, ir kuo tave žavi ta būsena, kai jau nebeatsimeni ką tik sapnuoto sapno, bet skonis ir uoslė dar tebeklysta?.. Ir judvi –
sãpno Mãgdė kas niekus kalba: Ką čia vėjus šneki kaip sãpno Mãgdė Vkš.
sãpno (sapnų̃) Darãtė NdŽ, Slnt, Skd žioplys, išsižiojėlis: Ką tas sãpno Darãtė tau padirbs, tas migla! Trk. Gatavai ant juoko padėjo tą mergą. – Juk i buvo sapnų Daratė Dr. Bene esi sapnų Daratė, kad dirbi viską kaip sapnė[je] Šts. Žebeliojas kaip sãpno Darãtė Nt.
– judvi man buvote vienintelis patikimas būdas su visu tuo kaip nors... A, bet dabar viskas jau sutvarkyta ir aš nebesitikiu jūsų kada nors pamatyti, užuosti, pajusti, išgirsti, paliesti. Nė to durų skambučio tiriliavimo ir paslaptingo kūrinio fortepijonui, nė to žvilgsnio iš mėlynos miglos ir šilku uždengto paveikslo. Tik palaukit dar truputėlį, nejudėkit, aš noriu viską užrašyti. Taip, kaip viskas ir buvo, nuo pradžios ligi galo.

Il-gas tą-sus ti-ri-lia-vi-mas...

Draugai