Asta Plechavičiūtė. Vilniaus skaičių kalendorius

Jau retokai sutinkami tokie kalendoriai, kurie kabo ant sienos ir nuo jų įnirtingai kasdien nuplėšiamas lapelis. Arba verčiamais lapeliais, kurie tarsi prikalti prie stalo (dažniau biurokratinėje įstaigoje), vis dar nenukonkuruoti įvairių elektroninių planuoklių – patogu greitai ką nors brūkštelėti ranka kalbantis telefonu.

Jei Vilnius būtų stalinis kalendorius, o visi skaičiai – namų numeriai, reklaminiai, dienos pietų kainos – jo dienų lapeliai? Apie ką Vilnius pasakotų toje kasdien nuplėšiamoje dienoje? Suskaičiuotas, bet kasdien dingstantis Vilnius?

Čia viena savaitė iš surinkto Vilniaus kalendoriaus. Kiekvienai mėnesio dienai – ją atitinkantis skaičius, visi skaičiai fotografuoti Vilniuje, pusė jau dingo. Kiti dingsta lėtai. Nubyra su tinku, rūdimis, prisiminimais.


Spalio 7 diena, pirmadienis

Fotografuoju Vilniaus skaičius 12 metų. 10 metų niekam nieko nesakiau ir nepasakojau – paranoja, kad kas nors nukniauks idėją. Bet net jei kas nors ją ir nusineštų VISĄ – kai kurių nuotraukų jau niekaip nepakartos...

Fotografuota 2009 05 30 Vokiečių gatvėje. Skaičiaus nebėra.


Spalio 8 diena, antradienis

Jei manęs paklaustų, kas yra dingstančio Vilniaus viršelis, sakyčiau – šita nuotrauka. Skaičius, kuriame telpa visos dviprasmybės, persiklojančios emocijos ir užsiciklinę prisiminimai. Galvodavau, kad miestas turi keistis, turi apsilaižyti šabakštynus, apdegusius medinukus, iš skirtingų plytų sumūrytas tvoras ir sandėliukus centre, bet niekada negalvojau, kad turi gydytis tokiais naujais statiniais. Labai dažnai sustodama prie šio skaičiaus (čia buvo stovėjimo aikštelė prie Žalgirio stadiono) žinojau, kad tuoj viskas baigsis.

Fotografuota 2007 05 18 Rinktinės gatvėje, priešais „Žalgirio“ stadio­ną. Skaičiaus nebėra.


Spalio 9 diena, trečiadienis

Čia ekspresionizmo skaičius. Žiūrėdama į jį, beveik pagrobtą cemento potėpių, kažkodėl pagalvojau, kad man niekuomet nepavyks lygiai ir preciziškai numarginti kalėdinių sausainių, vietoj dailiai išraitytų mėlynų snaigių baltame glajaus fone bus tik tirpstantis sniegas, sumišęs su pažliugusiais rudens lapais.

Fotografuota 2017 09 09 Sodų gatvėje. Skaičiaus nebėra.


Spalio 10 diena, ketvirtadienis

Iš dienų, kai pietūs už dešimt litų buvo daug ir tai būdavo vieninteliai įdomūs antradieniniai dienos pie­tūs kinų restorane: daug daug maisto, keli ciniški programeriai, sutrikusios padavėjos, atlaidžiai besišypsanti valdžia, projektų deadlainai ir poposėdinis nuovargis, per rankas einantis pirmasis skaitmeninis fotoaparatas – gyvenime atrodė viskas įmanoma. Tik po penkerių metų pasinaudojau ta skaitmena kaip gelbėjimo(si) ratu.

Fotografuota 2009 04 21 Beatričės gatvėje. Skaičiaus nebėra.


Spalio 11 diena, penktadienis

Kai pradėjau galvoti, ką rašyti prie nuotraukų, supratau, kad atsiranda skaičiaus, kaip kažką reiškiančio mano gyvenime, istorija ir nuotrauka, ją iliust­ruojanti. Arba skaičiaus radimo ir nufotografavimo istorija. Arba paties skaičiaus individuali istorija. Prieš kelerius metus vieną dieną bežiūrėdama į šį seną vartų stulpą su skaičiumi galvojau, kad jei šio skaičiaus unikalios istorijos nėra, ją galima išgalvoti. Kiekvieną kartą praeidama pro jį pagalvoju, kad ta istorija stovi už to stulpo vartų, kieme, atsukusi man nugarą.

Fotografuota 2010 10 08 Čiurlionio gatvėje. Skaičiaus nebėra.


Spalio 12 diena, šeštadienis

Šunys, katinas, mašinos, mašinos, plytelės, keistai dangų kertančios sienų ir stogų linijos, vėl mašinos, karšti ventiliacijų vėjų gūsiai, mašinos ir vėl katinas. Šiaulių, Mėsinių ir Ašmenos gatvių trikampio kiemai tarsi iššluoti. Sterilūs. Tik vienas skaičius slepiasi pačiame kampe, ant durų staktos. Tokia yra tą vakarą karšta tuštuma.

Fotografuota 2017 08 18 Šiaulių gatvės kieme. Skaičiaus nebėra.


Spalio 13 diena, sekmadienis

Taip tikriausiai jaučiasi skaičius, į kurį niekas nežiūri, nes žiūri tik į pilką nušiurusį jo pastatą, sakydami, ai, čia tas darželis (nors čia jau seniai nebe darželis) vietoj tos nugriautos žydų sinagogos. O sūnus Simonas net ir to pastato su skaičiumi nemato (skaičius rašyti išmoks po dvejų metų), jis mato tik vienintelę kieme likusią karstyklę, kuri labai primena Gedimino pilies bokštą. „Žiūrėk, – sako jis. – Pilis.“ Užkeiktos pilies skaičius.

Fotografuota 2017 08 05 Vokiečių gatvės kieme, buvusios sinagogos vietoje. Skaičius tebėra.