Violette Leduc. Teresė ir Izabelė

Ištrauka iš romano

Kadras iš filmo „Teresė ir Izabelė“ (rež. Radley Metzger, 1968)

Budėtoja man liepia neiti mokytis, o lipti į miegamąjį ilsėtis – tai, anot jos, yra vyriausiosios budėtojos įsakymas.

Diena ėjo į pabaigą, mano lova su nuleistomis užuolaidomis skendo prieblandoje, pūkai tirpo ant mano nesančios mylimosios lūpų. Užslinko naktis – mūsų gulbių priedanga, mūsų žuvėdrų baldakimas.

Pasukau kišeninę lempelę ir apšviečiau gėles, kurias buvau nupirkusi. Oras kvepėjo švente. Naktis sūpavo rožes soduose.

Pradėjau ilgą pasiruošimą būsimoms vestuvėms, kartu su muilo putomis kirkšnyse ir pažastyse slapsčiau apelsinmedžių žiedlapius, vaikštinėjau po kambarį gaubiama gaivaus šleifo, keliavau koridoriumi laikydama mūsų ateities skeptrą – taip nuėjau iki Izabelės: jos daiktai buvo vėsūs, lova tuščia. Praradau laiko pojūtį. Ėmiau laukti, paslėpusi delnuose veidą.

Į pensioną tarsi užkariautojai rinkosi vaikai. Budėtoja uždegė elektrą. Daugiau slėptis negalėjau. Koridoriumi šūkaudamos ir juokdamosi bėgiojo mokinės.

– Čia tu? Mano lovoje!

Ji ištiesė ranką ir sugniaužė užuolaidą, kuri staigiu judesiu čiūžtelėjo metaliniu strypu, įrėmindama mano beprotiškas mintis apie ją baigiantis dienai, jos drumsčiantį protą veidą, gyvas, bėgiojančias akis.
Mano chalato diržas nuslydo ant lovos krašto. Izabelė žvelgė į mano naktinius marškinius.

– Kokie balti... – sako.

Ji stumteli mane ant savo lovos, staiga įsiskverbia, bet tuoj pat atsitraukia: maža mergaitė praskleidžia užuolaidas. Maža mergaitė žvelgia į mus. Tada pabėga šaukdama:

– Kraujas! Aš mačiau kraują!

– Eik į savo lovą, – paliepia Izabelė.

Ji žiūri į savo kruvinus pirštus.

Aš sprunku.

– Kas nutiko? – klausia budėtoja, išėjusi iš savo kambario ir žengusi keletą žingsnių koridoriumi. Slystelėjau į savo lovą, žvelgdama į raudoną pėdsaką ant savo naktinių marškinių.

– Tiesiog įpjovimas, jau viskas gerai, – sako Izabelė.

– Tai rimta? – klausia budėtoja.

Stoja įtempta tyla.

– Aš šiek tiek kraujuoju, – sako Izabelė.

Išlipu iš lovos, likviduoju žalą, padarytą savo kovotojos.

– Izabele...

Naujosios budėtojos lūpomis ištartas vardas tampa beskonis.

– Taip, – ramiai atsako Izabelė, jau valydamasi dantis.

– Tai tikrai tik įpjovimas? – klausia budėtoja.

– Nieko ypatinga, – sako Izabelė, pilna burna dantų putų.

Apačioje, apgaubtos stipraus „Eau de Cologne" kvepalų aromato, šnekučiuojasi mokinės. Izabelė jau atsigulė, jos čiužinys sudejuoja.

Budėtoja pradėjo vakarinį patikrinimą.

– Labos nakties, panele, – sumurma viena iš mokinių.

Šviesa koridoriuje užgęsta.

Pašėlusi mylimoji drąsiai liečia mano lovos užuolaidas, klostėse palikdama savo paslapties atšvaitus. Kuždesiai tyla bedugnėje. Miegamasis grimzta į snaudulį.

Mane taip pat lenkia miegas. Svajoju: Izabelė liečia mano riešą, keliauja ranka ir gėlėmis iki mano lyties. Pakylu išvargusi, išbadėjusi.

Rymau prie rožėmis apvyto lango mąstydama apie Izabelę. Užuolaida pakyla kaip tik tą akimirką, kai žvelgiu į ją jos nematydama. Izabelė atėjo, ir prieš mus stojo ištisi meilės šimtmečiai. Izabelė, ant naktinių marškinių užsimetusi chalatą pakelta apykakle. Jos veidas spindi kaip karalienės.

– Labas vakaras.

– Labas vakaras.

Lovą buvau išklojusi rožėmis. Nuslydau bučiuoti jos pėdų. Izabelei patiko būti dievinama. Ji norėjo, kad ją dievinčiau. Gėlės išsibarstė, jų žiedų gurgždėjimas kėlė nerimą, kad gali pabusti budėtoja, bet naktis man padovanojo Izabelės veido artumą

– Tu apsivilkusi savo vaikystės marškiniais, – sako ji.

Izabelė glosto jų klosčių gaivą. Jos veidas keliauja kirkšnimi iki mano kelio. Mano pilve prasiskleidžia vandens lelija, baltas jos nuometas driekiasi lyg kaspinas, puošiantis mano karietą.

– Eime, – šelmiškai ragina ji.

Perėjome į Izabelės lovą. Ant jos naktinio stalelio bolavo staltiesėlė, pagalvė buvo dar nepaliesta. Izabelė sugniaužė gėlių kotelius. Iš kur čia mano rožės? Kada ji paėmė stiklinę nuo staliuko? Kada įpylė vandens? Kada buvo pasilenkusi prie kriauklės? Mąsčiau apie Izabelę, tirpstančią visų šalių šešėliuose.

– Kur tu? – sako ji.

Nusipurčiau naktį nuo savo pečių kaip nusipurtomas sniego gobtuvas. Mačiau rožes, pamerktas į stiklinę dantims valyti, – rožes, kurios yra visa, ką gali duoti pensiono auklėtinė.

– Įkvėpk jų, – sako Izabelė.

Tebestoviu akmenėdama iš nuostabos.

– Įkvėpk jų!

Ji įduoda stiklinę su rožėmis man į rankas, atmeta plaukus atskleisdama apykaklę, apnuogindama kaklą.

Mano kišeninė lempelė ir stiklinė susidaužia.

Mintimis pinu bronzines girliandas, iš geležies iškaltų rožių vainiku puošiu jai kaklą.

– Šventė, tai šventė... – kuždu sunkiai spausdama žodžius.

Izabelė bando apsaugoti savo kaklą – jis kaista nuo mano bučinių. Ji traukiasi, bet vis tiek žvelgia į mane iš labai arti. Nerimas auga, manyje skyla dangus, jame skleidžiasi vienas vienintelis debesėlis: pilvo apačioje ima pulsuoti geismo kaspinas. Mes susitinkame viena kitos akių šviesoje. Arba mirsime, arba ryšimės. Aš apsisprendžiu:

– Atsirišk apykaklę.

Užsimerkiu ir klausausi, ar atsiriša.

– Aš laukiu, – sako Izabelė.

Rožės akis žvelgia į mane, rožės akis, pamerkta stiklinėje dantims skalauti, koteliu prigludusi prie vienos briaunos. Mano rankos nuleistos, norėčiau būti vienas iš kankinių. Jie siunčia man švelnius spindulius, ir jų drabužių šilkas štai jau krenta ant mano tuščių rankų. Jie ima bręsti netrikdomi kaip vaisiai. Aš patikiu jiems saulę. Izabelė, atsirėmusi į pertvarą, žvelgia į juos taip pat, kaip ir aš.

– Užsirišk apykaklę, – sakau.

Naktyje, kaip ir kitus kartus, vėl sklaidosi vienos iš mokinių kuždesys.

Izabelė plačiai šypsosi. Žinau, kur norėčiau su ja mylėtis, jei dar kada nors tai darysime: avidėje, po šiltais avių pilvais.

Izabelė atsagsto mano naktinius marškinius, ji dvejoja, jos pirštai vangūs. Nepadedu jai: žaidžiu nesivaržančios karalienės geismą. Tylos medį perkerta dejonė, dvi burnos suteka viena į kitą, keturi židiniai spinduliuoja švelnumą. Jos krūtys liečia manąsias, mano venose kunkuliuoja absentas.

– Šitaip geriau, – maldauja Izabelė.

Nepaleisdamos viena kitos lūpų lėtai susmukome ant grindų. Sūpavau ją glėbyje, saugodama jos blyškumą, švelnumą, atsidavimą. Geismo šviesa kaitino pilvą.

– Glamonėk dar, – sako Izabelė.

– Ne!

Aš praveriu lūpas. Pajuntu Izabelės liežuvį. Prisiminiau melsvą jo atspalvį – jis dusino mane, kaip ir venose pulsuojantis kraujas. Mano ranka atsitraukia, mano ranka ją palieka. Virš mūsų renkasi šešėliai, jie mus stebi.

– Tu nuleidi akis. Ir ko gi galėtum bijoti? – klausia Izabelė.

Einu iš proto dėl jos kaklo. Mane traukia Izabelės smakro linijos. Kišeninė lempelė nukrenta ant kilimėlio.

– Tas tavo kaklas...

Ji jaučia, kad pataikauju, ir tai priima. Atvirai klaidžioju akimis jos krūtų tarpekliu, mano žvilgsnis ją trikdo, ji suima savo naktinių apykaklės kraštus. Tarp jos ir mano akių atsiveria vartai: ką tik atradome laisvę mylėti ir stebėti viena kitą. Mano žvilgsnis grįžta į mane griaunančia banga. Aš priverčiu paklusti veidrodžius Izabelės akyse –­ ji priverčia paklusti manuosius.

Izabelė atsisėda man ant kelių.

– Pasakyk, kad dar turime laiko. Pasakyk.

Nieko neatsakau. Ant mūsų susiglaudusių skruostų vėsta naktis.

1947 m.

Iš prancūzų kalbos vertė Neringa Mikalauskienė

Versta iš: Violette Leduc. „Thérese et Isabelle". –­ Paris: Gallimard, 2000.