Iš spaudai rengiamos knygos „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika"

KASTRUOTA KALBA yra nieko ne­galintis katinas!

Žurnalistikoje yra trys netikę dalykai:

a) kai herojus kvailesnis už žurnalistą;

b) kai herojus protingesnis už žurnalistą;

c) kai skyriaus redaktorius yra trumpų nuotolių bėgikas.

Tada visus sakinius, parašytus žmonių kalba, užbaigia taip:

• paklausė laikraštis;

• prisipažino vyras;

• atviravo moteris;

• prasitarė policininkas (nei prisipažino, nei atviravo, nei prasitarė – arba buvo kvaili, arba prirėmėme prie sienos; bet veikiausiai yra žmonės kaip žmonės, tik po meistriško redagavimo tapo neįgalūs);

• juokėsi pašnekovas (gal ir juokėsi, jei sugebėjo pripaistyti nesąmonių, o mes patikėjome);

• patikino meras (vadinasi, jo verslelis nenaudingas miestiečiams, bet delfiui už reklamą vis tiek pervedė daugiau);

• ašarojo duktė;

• sielvartavo senolė;

• aimanavo sesuo (kodėl mes nuolat renkamės gimines, kurie kiekviename puslapyje plūsta ašaromis, o mes jas dar sukietiname krakmolu?).
Visada gėrėjausi trumpų nuotolių bėgikais, kurie redaguodami nubraukia šalutinį sakinį, o vienišą pagrindinį, susidedantį iš šešių žodžių, suskirsto į du: palieka veiksnį, tarinį ir žmogaus amžių.

P. S. Skyrių redaktoriai būna tik dvie­jų rūšių: „Nelaimė" arba „Lobis". Katinui linkiu atgauti nupjautus pautus.