Apsuptas didingo ir atokaus Norvegijos fjordų kraštovaizdžio Aslė apmąsto savo gyvenimą. Kodėl tapo dailininku? Koks santykis jį sieja su mirusia žmona, o koks su Bjorgvine gyvenančiu kitu Asle, kuris taip pat yra dailininkas ir atrodo visai kaip jis pats – yra jo antrininkas? Kas nutinka, kai pasirenki? Kaip gali pasisukti gyvenimas? Kokia gali būti tikėjimo, svaigalų, meno reikšmė žmogaus kelyje? Kaip mes tampame tuo, kas esame? Šis pasakojimas apie meilę, žmogaus paraštes, santykį su kitu, pašaukimą, vienatvę, tikėjimą ir mirtį.

Norvegų rašytojo Jono Fossės „Septologija“ – tai transcendentinis žvilgsnis į žmogų ir unikali, kontempliatyvi skaitymo patirtis. Autorius (gim. 1959) debiutavo 1983 m. su romanu „Raudona, juoda“. Nuo tada rašė įvairių žanrų tekstus: romanus, dramaturgiją, poeziją, trumpąją prozą, eseistiką ir knygas vaikams. Jo kūriniai išversti į daugiau nei 50 kalbų, o pjesės statytos visame pasaulyje. J. Fosse apdovanotas galybe premijų ir gimtojoje šalyje, ir užsienyje, iš kurių reikšmingiausia – 2023 m. skirta Nobelio literatūros premija. Lietuviškai publikuota trumposios prozos knyga „Vaizdai iš vaikystės“ (2020, vertė Justė Nepaitė), pasakojimas „Baltybė“ (2024, vertė Agnė Guigaitė), romanas „Trilogija“ (2025, vertė J. Nepaitė). „Septologija“ lietuviškai pasirodys rudenį (leidykla „Aukso žuvys“, vertėja A. Guigaitė, redaktorė Rima Bertašavičiūtė).

 

 

Jonas Fosse. Tovės Breistein nuotr.

 

Tai man tada jau laikas, taria

ir išeina į prieškambarį, o aš nuseku paskui su Bragiu, lipančiu ant kulnų, ir atidarau laukujes duris, Bragis sprunka laukan, o aš stebiu, kaip Osleikas maunasi rudąjį žieminį kombinezoną

Mikliai čia jis, sako Osleikas

ir matau, kad aunasi aulinius ir maunasi rudąją odinę kepurę, dengiančią ausis

Jam tikriausiai jau reikėjo pakvėpuoti grynu oru, sakau aš

Tiesa, jam irgi reikia truputį pakvėpuoti grynu oru prieš gulantis, pritaria Osleikas

Šunys ir žmonės ne tiek daug kuo skiriasi, sakau

Taip, tiesą sakai, pritaria Osleikas

ir išeina, o aš pagalvoju, kad dabar ims pasakoti apie tai, kodėl pats neturi šuns, ir to galėčiau išklausyti, esu klausęsis jau tokią galybę kartų, bet dabar jaučiuosi pernelyg pavargęs ir palinkiu gero vakaro, o jis atsako, kad pasišnekėsime rytoj, nes jis mielai išrinks paveikslą Seseriai, taip, prieš man išvažiuojant į Bjorgviną su paveikslais, taip, žinoma, sako jis, o aš pagalvoju, kad jis tai jau sakė, ir atsakau taip, pasišnekėsime rytoj, ir pašaukiu Bragį, o tas atskuodžia ir rauna į prieškambarį visas snieguotas, ir štai ten stovi ir purtosi sniegą, o aš matau, kaip Osleikas lipa į traktoriaus kabiną, ir prisimenu maišą, pilną maisto produktų, kuriuos nupirkau Bjorgvine, kad perduočiau Osleikui, tą po kabliu su šalikėliais, ir imu maišą, įsispiriu į batus ir su Bragiu ant kulnų išskubu prie traktoriaus 

Palauk truputį! šaukiu

Ko gi? klausia Osleikas

ir aš puikiai žinau, kad jis žino, kodėl paprašiau luktelėti

Tiesiog luktelk, gerai? prašau

Na, tai jau teks, taria

ir girdžiu, kaip Osleikas įjungia traktoriaus variklį, tas džeržgiantis garsas, ir pakeliu maišą su produktais

Štai, sakau

Tu žinai, kad man nieko nereikia, taria Osleikas

Man nereikia išmaldos, priduria

Čia užmokestis, na, už sniego valymą, aiškinu

Man nereikia mokėti, sako jis

ir tuomet aš pastatau maišą jam prie kojų ir, kiek nugirstu, jis burbteli dėkui ir ima palengva važiuoti pirmyn, o aš vėl leidžiuosi prie namų durų su Bragiu ant kulnų ir matau, kaip tas neria į prieškambarį, tada uždarau laukujes duris ir nueinu pažiūrėti, ar išjungta viryklė, tada išjungiu virtuvėje šviesą ir einu į svetainę, sustoju kambario vidury ir galvoju, kad prieš guldamas noriu truputį užmesti akį į paveikslą, kurį dabar tapau, tą su dviem vienas kitą kertančiais brūkšniais, ir pagalvoju, kad galbūt derėtų užtraukti užuolaidas, paprastai užtraukiu, bet lauke jau šitaip tamsu, kad galiu žiūrėti į paveikslą tamsoje ir neužtraukęs užuolaidų, kaip esu pratęs, gal ir keistokas įprotis, nuolat trokštu apžiūrėti savo kūrinius tamsoje, taip, kartais tamsoje galiu net tapyti, nes tamsoje paveikslui kažkas nutinka, taip, spalvos išnyksta, bet sykiu paryškėja, tamsoje pasimato ta tamsošviesa, kurią visuomet mėginu išgauti, taigi kuo tamsiau, tuo aiškiau matosi tai, kas paveiksle neregimai švyti, ir švytėjimas atsiranda iš tos gausybės spalvų, bet dažniau iš tamsių, taigi, labiausiai švyti juoda, pagalvoju ir prisimenu, kad dar Dailės akademijoje mums sakydavo, jog niekada nevalia tapyti juoda, nes tai ne spalva, sakydavo, bet juoda, kaipgi man savo paveiksluose išsiversti be juodos? ne, neįsivaizduoju, tamsoje gyvena Dievas, taip, Dievas yra tamsa, ir toji tamsa, Dievo tamsa, taip, tas niekis, taip, jis švyti, taigi, šviesa ateina iš Dievo tamsos, ta neregimoji šviesa, pagalvoju ir galvoju, kad viską juk tiesiog prasimaniau, taip, žinoma, mąstau aš ir galvoju, kad tuo pat metu ši šviesa yra tarsi ūkana, nes ūkana taip pat gali švytėti, taip, jei paveikslas geras, tuomet ta tamsa ar ta ūkana jame tarytum švyti arba liejasi iš jo, taip, taip yra, pagalvoju, ir be tos šviesos, taip, be jos paveikslas būna prastas, bet iš tikrųjų šviesa nėra matoma, tikriausiai nėra, o gal tik aš ją matau, kiti ne? o gal ir kai kurie kiti mato? bet dauguma nemato, o jei ir mato šiek tiek, tai tik nežinodami, taip, dėl to esu visiškai tikras, jie mato ją, bet tiesiog nežino, kad mato švytinčią tamsą, ir galvoja, kad tai kažkas kita, taip yra, ir nors nesuprantu kodėl, bet naktį, tamsoje, pasirodo Dievas, taip, gal ne taip tai ir keista, nekeista, kai susimąstai, bet yra ir tokių, kurie Dievą dažniausiai regi dienos šviesoje, medžiuose ir gėlėse, debesyse, lietuje ir vėjyje, taip, žvėryse, paukščiuose, vabzdžiuose, skruzdėje, pelėje, žiurkėje, visuose dalykuose, kurie egzistuoja, visuose, kurie yra, taip, šiek tiek Dievo yra visur, jie taip mąsto, taip, apskritai priežastis, dėl ko visa kas egzistuoja, yra Dievas, ir tai tiesa, būna dangūs tokio grožio, kad joks dailininkas jų tokių nenutapys, ir debesys, taip, nesibaigiantys jų virsmai, visuomet tokie patys ir vis kitokie, ir saulė, ir mėnuo, ir žvaigždės, taip, bet ir mirtis, puvėsiai, smarvė, vysmas, taip, irsmas, ir visa, kas matoma, yra tiesiog matoma, nesvarbu, ar tai gera, ar bloga, gražu ar bjauru, bet tai, kas vertinga, kas švyti, kas švyti iš tamsos, taip, to neregėsi tame, kas matyti, nuostabiausiuose per visą padangę debesyse ar tame, kas jau žūva, kas pūva, nes tame, kas miršta, jau savaime glūdi neregimas nemirtingumas, ir tame, kas pūva, savaime glūdi neregimas nepuvimas, taip, pasaulis sykiu ir geras, ir blogas, gražus ir bjaurus, bet visame jame, taip, net baisiausiame blogyje yra ir jo priešprieša, yra ir gėris, meilė, taip, neregimas Dievas taip pat ten yra, nes Dievas neegzistuoja, jis yra, ir visame kame, kas egzistuoja, yra Dievas, ne taip kaip visa, kas egzistuoja, bet egzistuoja kaip esatis, taip sakoma, pagalvoju aš, tad gėris ir blogis, grožis ir bjaurumas kaunasi, tačiau gėris visada ten, o blogis tik kėsinasi būti, pagalvoju ir jau mąstau padrikai, tiek maža tesuvokiu ir šis mano galvojimas niekur neveda, pagalvoju ir pažvelgęs į Bragį matau, kad jo akyse liepsnoja gyvybė, pagalvoju, kad suprantu tiek nedaug, o šuns akys, štai žvelgiančios į mane, rodos, supranta viską, bet ir jos supus, ir jų neliks, kaip ir visų žmonių akių, jos irgi supus, jų neliks arba jas pasiglemš liepsna, anksčiau būdavo lauže, dabar krosnyje, viena valanda ar dvi, kiek ten užtrunka krosnyje, ir nebėra viso regimojo žmogaus, viso kūno, tačiau neregimasis žmogus vis dar čia, jis niekad negimė, todėl ir mirti niekada negalės, galvoju aš, taip, nematomos jo akys lieka, kai išnyksta tos, kurias regime, nes tai, kas pačioje akių gelmėje, žmogaus gelmėje, nepranyksta, nes pačioje žmogaus šerdyje yra Dievas, ten yra Dievo karalystė, taip, kaip yra parašyta, ir, taip, taip ir yra, tenai, ten, pačiame žmogaus viduje, stūkso tai, ko neliks ir kas susivienys su neregimybe visame kame, ir tai tarsi susiję su tuo, kas matoma, bet tai nėra matoma, taip, tai lieka neregima tame, ką matome, ir nulemia, kad tai, kas matoma, egzistuotų, tačiau iš viso to, kas egzistuoja, vien žmogui tai, kas lieka neregima tame, ką matome, atrodo taip glaudžiai susiję su tuo, kas neregimas pasimato visur kitur, ir tatai visai kas kita nei tai, kas egzistuoja todėl, kad yra bendra viskam, kas yra, nors savaime gal ir neegzistuoja nei erdvėje, nei laike, tai nėra kažkas, niekas, taip, tai niekas, pagalvoju, ir tik kai žmogus gyvas, tai egzistuoja erdvėje, egzistuoja laike ir vėlei paliks laiką, paliks erdvę ir tuomet sutaps su tuo, taip, tuo, ką aš vadinu Dievu, ir toji neregimybė, esanti regimybėje, veikianti joje, taip, ją palaikanti, taip, ji pasirodo laike ir erdvėje kaip tamsošviesa, galvoju aš, ir būtent tai, o ne ką kita visad bandė atskleisti mano paveikslai, ir kai akys pakankamai pripranta prie tamsos, kad ką nors įmatyčiau, taip, tuomet matau, ar paveiksle yra nors kiek tos švytinčiosios tamsos, o jei nėra, tuomet visuomet pridedu baltos ir juodos, vienur kitur brūkšteliu vieną ar kelis plonyčius baltus ar juodus potėpius, palakuoju, kaip sakoma, ir šitaip darbuojuosi, kartais naudoju tik baltą, kartais tik juodą, bet visuomet aliejinius dažus tepu itin plonai, darbuojuosi, kol paveikslas įgauna tamsaus švytėjimo, tapau tamsoje baltai arba juodai ir tamsa ima švytėti, taip, visada, taip, taip anksčiau ar vėliau tamsa ima švytėti, galvoju, bet dabar aš toks pavargęs, kad tiesiog noriu eiti ir atsigulti, pagalvoju, bet pirmiausia turiu tamsoje apžiūrėti paveikslą, kuriame du vienas kitą per vidurį kerta brūkšniai, nes galbūt tamsošviesa jau ten, o gal ne, ir aš prieš eidamas gulti turiu savomis akimis įsitikinti, ar ji ten, pagalvoju, išjungiu šviesą ir nieko kambaryje nematau, lieku stovėti, kad priprasčiau prie tamsos, taip, kad galėčiau bent kiek įžiūrėti, nes, žinoma, tapydamas tamsoje bent kiek visgi turiu matyti, ne taip ilgai ir trunka akims pakankamai priprasti prie tamsos, kad jau kiek įžiūrėčiau, tuomet nueinu ir atsistoju priešais molbertą, ir žiūriu į paveikslą, prieinu arčiau, truputį atsitraukiu ir regiu, kad iš paveikslo šviečia juoda tamsa, bene visas paveikslas švyti juoda tamsa, taip, vargu ar esu matęs, kad juoda tamsa taip švytėtų kuriame kitame paveiksle, pagalvoju ir stoviu žiūrėdamas į paveikslą, ir galvoju, kad šis paveikslas baigtas, daugiau nieko jam nedarysiu ir jo neparduosiu, pastatysiu palėpėje kartu su kitais paveikslais, kurių nenoriu parduoti, kuriuos noriu pasilikti sau, paveikslus, į kuriuos kartkartėmis nueinu pažiūrėti, kai tarytum įstringu, kai lyg nebepavyksta tapyti toliau, geriausius savo paveikslus, tuos, kurių vertės niekas kitas, manau, neįžvelgs, nenorės deramai užmokėti, kaip šitas paveikslas su vienas kitą kertančiais brūkšniais, ir aš stoviu ten žiūrėdamas į jį, kiek atsitraukiu į šoną, pažiūriu iš vienos pusės, tada iš kitos, iš apačios ir viršaus, regiu vis tą patį, iš kur tik žvelgčiau, taip, paveikslas kupinas švytinčios tamsos, ir pagalvoju, kad ryt vos atsikėlęs pirmiausia nunešiu jį į palėpę ir pastatysiu į eilę kertėje po stoglangiu su kitais paveikslais, kurių nenoriu parduoti, nes šis paveikslas, taip, baigtas, jo niekas nenorės pirkti, o jei ir norėtų, vargu ar gaučiau už jį tiek, kiek kainuoja porėmiai, drobė ir aliejiniai dažai, ar bent jau vargu ar tiek liktų, Bejeriui pasiėmus savo, nes jis pasiima pusę sumos, už kurią parduoda paveikslą, galvoju, ir aš toks pavargęs toks pavargęs, pagalvoju ir einu, jau gulsiu, mąstau, bet pirmiausia turiu pasirašyti paveikslą, įjungiu šviesą ir susirandu tūbelę juodų aliejinių dažų bei teptuką, tuomet pačiame viršuje, ant porėmio, užrašau Andriejaus kryžius, o pačioje apačioje, dešiniame kampe, dabar jau pačiame paveiksle, rašau didžiąją A, tuomet nuvalau teptuką terpentinu ir dedu į vietą, atidarau kambarėlio, kuriame miegu, duris ir į mane dvelkteli šaltis, nes visad miegodavau vėsiai, bet atvėrus duris vidun įeis kiek šilumos, ir visai ne pro šalį, pagalvoju ir žengiu į kambarėlį, įjungiu šviesą, grįžęs į svetainę išjungiu šviesą joje, vėl žengiu į kambarėlį, nusirengiu ir sudedu drabužius ant kėdės, ir štai stoviu nuogas ir kaip reikiant šąlu, tuomet išjungiu šviesą ir ropščiuosi į lovą, tvirtai įsisupu į antklodę ir galvoju, kad jaučiuosi pernelyg pavargęs valytis dantis, tada pašaukiu Bragį ir jis išsyk ateina, užšoka ant lovos ir atsargiai įsitaiso po antklode, o aš gerai apkamšau mus abu ir Bragis išsitiesia man palei šoną, giliai po antklode, ir aš prispaudžiu antklodę prie kūno ir jaučiuosi toks pavargęs, toks pavargęs, ir tuomet pajuntu, kad šalia lovoje guli Alesė ir mudu tvirtai susikabinę vienas kitą šildome, ir turiu apie ją negalvoti, ne dabar, ir tada sakau, kad aš toks pavargęs, tetrokštu miegoti, o ji tesiilsi, veikiausiai ne tiek daug ir beliko, kol vėl pasimatysime, sakau ir pajuntu, kaip Alesė arti, nors jau prabėgo daugybė metų, kai ji mirusi, bet štai guli šalia manęs lovoje, ir aš sakau, kad nenoriu, nepajėgiu daugiau su tavimi šįvakar šnekėtis, Alese, sakau, nes tuomet tik imu siaubingai tavęs ilgėtis, taip pernelyg siaubingai, kalbu ir laikau ją apkabinęs, o ji mane, tuomet sakau, kad tikriausiai ne tiek daug ir liko, kol vėl būsime drauge, ji ir aš, o iš tikrųjų mes ir dabar nuolat kartu, pagalvoju, bet tenoriu miego, šiandien tiek visko įvyko ir vakar, sakau, ir tuomet Alesė paglosto man plaukus, o aš pirštais suimu rudąjį rožinio kryželį, tą, kurį kadaise man dovanojo, ir pasidedu jį sau ant pilvo, ir taip guliu, ir jaučiu, kad esu toks pavargęs, toks pavargęs, ir galvoju, kad turiu prieš miegą sukalbėti bent jau Pater noster, tuomet persižegnoju ir suimu kryželį nykščiu ir smiliumi, laikau tvirtai, mintyse kalbėdamas Pater noster Qui es in cælis, sustoju ties šiais žodžiais ir jau beveik išnykstu miego migloje, ir sakau Sanctificetur nomen tuum Adveniat regnum tuum, ir pagalvoju, kad, taip, Teesie šventas Tavo vardas Teateinie Tavo karalystė, taip, Dievo karalystė privalo ateiti, taip, ateik, karalyste, galvoju ir giliai įkvėpęs mintyse sakau Kyrie, ir lėtai iškvėpdamas tariu eleison, giliai įkvėpęs mintyse sakau Christe ir lėtai iškvėpdamas tariu eleison, ir giliai įkvepiu, lėtai iškvepiu ir tuomet regiu Aslę, stovintį kelkraštyje ir laikantį aliumininį pieno bidoną, ir jis mato atvažiuojant baltą automobilį, ir tas baltas automobilis yra Plikio, to, kur gyvena didžiajame geltoname name, ten, žemiau kelio netoli Pieninės, ir tai didelis automobilis, platus, užimantis visą kelio plotį, todėl Aslė stovi gerokai toliau ant kalvos su aliumininiu pieno bidonu rankoje, nes Motina paprašė už ją apsipirkti, tad jis keliaus į Kepyklą nupirkti duonos, tada į Pieninę nupirkti pieno, tada dar nueis į Kooperatyvą nupirkti to, ką Motina surašiusi pirkinių sąraše, o kiek viskas kainuos, į mažą užrašų knygelę surašys tas, kuris sėdės Kooperatyvo kasoje, ir Aslė sugalvojo pirmiausia eiti į Kooperatyvą, nes tas toliausiai, tuomet į Pieninę, o tada aukštyn kalva į Kepyklą, tada jau trauks namo pas Motiną su produktais, taip sugalvojo, ir Aslė mato, kad baltasis automobilis sustoja, Plikis nuleidžia šoninio lango stiklą ir klausia, ar Aslė nenorėtų sėstis ir pasivažinėti automobiliu, šitai jis juk visada gali, pagalvoja Aslė, nors tiek Motina, tiek Tėvas buvo prisakę nei jam, nei Sesei nesėsti į Plikio automobilį, niekada neiti į jo namą, jei kviestų, mąsto Aslė, bet niekad iki galo nesuprasdavo, kodėl taip jau pavojinga, jei Plikis pavėžėtų, būtų smagu pasivažinėti, galvoja Aslė, o Plikis žvelgia į Aslę ir akivaizdžiai laukia atsakymo, juk būtų šaunu pasivažinėti, galvoja Aslė stovėdamas kelkraštyje su aliumininiu pieno bidonu rankoje ir tuomet klausia, kur jie važiuotų, ir Plikis sako, kad jam reikia pas vieną žmogų Instrandoje, apie kai ką su juo pasišnekėti, ir Aslė galvoja, kad jis juk mielai galįs kiek pasivažinėti su Plikiu, taip, kad tik tėvai nesužinotų, galvoja, nes jis niekur juk neskuba, Motinai visai nedega gauti tai, ko jis prižadėjęs nupirkti, ir jis pirmiausia galvojęs keliauti į Kooperatyvą, Plikis galėtų jį ten išleisti jiedviem važiuojant atgal, galvoja Aslė

Turiu kai ką nupirkti motinai, taria jis

Iš Kooperatyvo? klausia Plikis

Aha, sako Aslė

Ir dar Pieninės, ir Kepyklos, priduria

ir Aslė iškelia aliumininį pieno bidoną ir Plikis sako matąs, jog Aslė nešasi aliumininį pieno bidoną, ir, aišku, apsipirkti jo prašiusi motina, porina jis, o Aslė atsako, kad taip ir yra, ir Plikis kalbina sėstis pas jį, jei nori leistis pasivažinėti, tuomet jie nulėksią iki Instrandos, nes pats turįs ten pasišnekėti su vienu žmogumi, sako Plikis ir tuomet paprašo Aslę sėstis į automobilį, uždaro langą ir atveria priekines keleivio pusės dureles, Aslė įsėda su aliumininiu pieno bidonu ir pastato jį tarp kojų, užtrenkia dureles, tuomet Plikis leidžiasi važiuoti ir nieko nesako, tiesiog sėdi ir tarsi tvirtai laikosi įsikibęs vairo, žiūri tiesiai į kelią, ir štai Aslė sėdi automobilio priekyje ir jie rieda pro Kepyklą ir pro Pieninę, ir pro didįjį geltoną namą, kuriame gyvena Plikis, tada pravažiuoja Kooperatyvą ir suka už kampo, o pasukus atsiveria vaizdas tolyn į Fjordo gilumą, į Hardangerio fjordą, į patį jo galą, į Fjordo dugną, ir tuomet jie važiuoja ten, palei Hardangerį, link Instrandos, ir Plikis sako, kad jam reikia šiek tiek pakalbėti su vienu žmogumi Instrandoje, taip, o Aslė girdi, kad Plikiui kiek virpa balsas, ir pagalvoja, kad turėtų būti nyku vienam gyventi tokiame dideliame name kaip Plikis, ir tuomet Plikis uždeda delną jam ant šlaunies, ir Aslė nustumia jo ranką ir pagalvoja, kodėl Plikis padėjo ranką jam ant šlaunies? ir jiedu važiuoja toliau, nė vienas netaria nė žodžio, ir tuomet Plikis darkart uždeda delną jam ant šlaunies ir ima vedžioti ranka aukštyn žemyn šlaunimi, o Aslė nustumia ranką šalin ir tada klausia Plikio, kodėl šis taip darąs, o tas neatsako

Negali niekam pasakoti, sako Plikis

ir jo balsas virpa, jis įsmeigęs žvilgsnį į kelią ir važiuoja tolyn

Geriausia būtų, jei išvis niekam neužsimintum, kad buvai įsėdęs į mano automobilį, taria

Bent jau ne savo tėvams, priduria

 

Iš norvegų kalbos vertė Agnė Guigaitė