Augustas Sireikis. Paroda

Jau kuris laikas darausi panašus į tikrą intelektualą. Kalbu visiškai rimtai. Anksčiau buvau tikras introvertas ir menu domėjausi labai kukliai. Žinios ir suvokimas apie dailę buvo apgailėtini, kadangi nemėgau to, kaip į tave žiūri žmonės dailės galerijose. Spektaklių vengdavau taip pat, kadangi keistą pyktį sukeldavo manyje dirbtinas puošnumas, rafinuotumas, prielankumas ir draugystė pertraukų metu. Galų gale, nors ir skaičiau šiek tiek literatūros, tačiau niekuomet nevaikščiodavau į viešus skaitymus ar knygų pristatymus, mat tuomet man tai primindavo apsilankymą viešoje apendicito operacijoje.

Tačiau pastaruoju metu viskas ėmė keistis. Neverta minėti visų smulkmenų, svarbu pasakyti tik tiek, jog ėmiau daugiau bendrauti su mūsų miesto menininkais. Kartu lankydavome galerijas ir poezijos skaitymus, karts nuo karto susitikdavome vieno iš mūsų namuose, gerdavome kavą, rūkydavome ilguose balkonuose ir džiaugdavomės gyvenimu. Tarp jų buvo brolis ir sesė, kurie jaunystėj mokėsi tapyti pas vieną žinomiausių mūsų miesto dailininkų. Pats su juo niekada nebendravau, tačiau po keleto savaičių jis turėjo atidaryti savo parodą. Tylėjęs ir su pasauliu nebendravęs kiek mažiau nei pusantrų metų dailininkas pagaliau nusprendė pasidalyti su visuomene savo meno vaisiais. Na ir, žinoma, brolis su sese, trykšte trykšdami nekantrumu, pakvietė mane į tą parodos atidarymą. Tačiau, lyg to būtų mažą, jie nusprendė, jog aš puikiai sugebėsiu tarti įžanginę kalbą pačioje renginio pradžioje. Jau kuris laikas nebuvau kalbėjęs viešai ir visiškai tai pamiršau, tačiau pasiteisinimai jų nejaudino, o ir pasitikėjimas manimi šiek tiek glostė savimeilę, todėl ilgainiui teko sutikti.

Vis dėlto, trokšdamas suręsti kalbą kuo įspūdingesnę, nusprendžiau, jog būtų neprošal susitikti su Melancholiku, gyvenančiu mano viduje. Ir nors buvome jau kurį laiką nesimatę, tačiau pamaniau, jog šis man suteiks gilių minčių, kuriomis nustebinsiu savo klausytojus.

Mūsų mieste, kad ir kaip būtų gaila, nėra gražių ir didelių tiltų, kurie, žinau, jam patiktų. Rasti jį galėjau tik prie nedidelio upelio, atsisėdusį ant stambaus betoninio bloko, saugančio, kad keliu einantys žmonės neįkristų į vandenį. Tačiau ir šių nebuvo nei vieno, Melancholiką supo tik šviesi žolė, tolėliau matėsi pora namų, tačiau iš esmės tai buvo bene nemiesčioniškiausia vieta, kurią galėjai rasti per pusvalandį.

Būdamas jaunas, ateidavau čia su kiemo draugais. Mes nebuvom kaimo vaikai ir su gamta nedraugavom, todėl nė karto nebandėm žvejoti ir varlių negaudydavom. Tačiau, atsisėdę palei nedidelį upelį, akim lydėdavom saulę, kalbėdavom apie filmukus ir konstruktorius, laukdavom vieni kitų, kol susirinkę galėsim bėgti spardyti kamuolį.

̶ Dar sentimentalesnės vietos išsirinkt negalėjai, – tariau prisėsdamas šalimais.

Skirtingai nei aš, jis nebuvo pasipuošęs ir dėvėjo šviesius džinsinius šortus, todėl jam nė motais buvo dažais išteptas užpakalis.

Jis nieko neatsakė.

– Tu juk vis vien žinai, ko aš atėjau.

Tačiau jis ir toliau tylėjo. Šaltu veidu stebėjo siauras sroveles, vikriai bėgiojančias upės paviršiumi. Giliai atsikvėpė.

– Kai buvai jaunesnis, buvai vienąkart čia įkritęs.

– Nepamenu, – nesumelavau.

– O upelis daug seklesnis, nei iš tolo atrodo. Manei, kad bus gilus, bet susitrenkei kojas velniškai skaudžiai, – ramiai kalbėjo jis. Buvo daug šviesesnės odos nei aš, ir antakius šnekėdamas laike iškeltus.

– Dabar prisimenu, – mat prieš akis iškilo tas vaizdas. Iš tiesų kojos tuomet buvo kruvinos ir dar mėnesį nešiojau sodrų rausvą patinimą.

– Klausyk...

– Aš žinau žinau gi, – pertraukė jis mane, – tiesiog, kuo greičiau atsisakysiu, tuo greičiau išeisi.

– Galėtum bent išklausyt mane, – kiek pasipiktinau.

– Tai kad tu pats savęs neklausai.

– Nepradėk.

Suūžė vėjas, pakedeno medžių lapus ir šie suošė tykiai. Jis išsitraukė cigarečių pakelį.

– Nuo kada rūkai?

Tačiau paklaustas jis atsisuko ir pažiūrėjo į mane it į svetimą žmogų. Išsitraukė cigaretę, pridengdamas degtuko liepsną delnu, prisidegė ją ir pamankštino kaklą.

– Vaikystėj nebūtum rūkęs, – pabandžiau jį įžeisti, mat vien tas vaizdas rodės bjaurus.

– Tu nė velnio nežinai, ką aš būčiau daręs vaikystėj, – jis nukratė pelenus į upelį, – davai, eik. Nieko čia nebus su tavim, kaip matau, nereikia.

Tačiau nebenorėjau eiti. Pasijaučiau nerangus ir purvinas, o dažai, ištepę mano užpakalį, ėmė kutenti ir graužti vienu metu.

– Neisiu aš į tą parodą išvis, – toliau mane vijo jis, – aiškiai pasakiau?

– Bet man tik reikia, kad padėtum parašyt tą kalbą, – išspjoviau žodžius, kurie pačiam rodėsi bjaurūs. Jis nusispjovė ir atsisuko piktu žvilgsniu.

– Tu rimtai? Tu rimtai dabar kalbi?

Norėjosi prasmegti skradžiai žemę. Jutau kaip purvas vaikšto mano kelnėmis ir kaip riebaluotas prakaitas dengia mano kojas po jomis. Oda kaito ir buvo gėda.

– Žinai, – baigęs rūkyti pasakė jis man, –­ būdamas jaunesnis galėdavai atsigult ant šito tilto...

– Čia ne tiltas.

– ... ir miegot. Atsimeni, kaip buvai pasiryžęs stebėt žvaigždes, skaičiuot gal, pats nebepamenu, tuo brangiu vynu pragėrei mano atmintį, svarbiausia tai, jog niekada nesugebėdavai. Visuomet užmigdavai.

– Kuo tai susiję?

– Tiesiog niekaip nesuprantu, jei užmigdavai tuomet, kaip budrus išlieki tarp tų brolių ir seserų, tarp aktorių, klausydamas kalbų, kad ošiantis medis įdomiau šneka, – po truputį lėtinti kalbos tempą ėmė jis, – nors ką aš čia bandysiu suprasti. Nenustebčiau, jei kava tavo venose pūti būtų pradėjusi, kažin ar kada toks purvinas buvai... Išvis...

Jis ėmė kalbėti apie tai, kaip anksčiau nekęsdavau kavos. Tačiau šnekėjo jau su savimi, purvinas mano pasturgalis ten nebebuvo reikalingas. Ir kodėl jį Melancholiku kažkada pakrikštijau, nesuprantu. Kažkoks vaikas, nesuvokiantis, jog aš galiu augti ir keistis.

Tačiau nėjau namo išsiskalbti. Susikišau rankas į šviesių kelnių kišenes, švarką užsisegiau per vieną sagą ir nuėjau į miesto centrą. Laikas prarado konkretybę. Parodos atidarymas laukė manęs jau savaitės gale. Tačiau kalbos nebuvau nė pradėjęs, ir ši mintis įkyriai neapleido galvos. Nusprendęs, jog reikia įkvėpimo ieškoti tarp popieriaus lapų, patraukiau į biblioteką. Neseniai atnaujintas pastatas už pat senamiesčio plytėjo stambus ir masyvus, kelias aukštais laiptais nostalgiškai priminė laikus, kai skaitydavau ypač daug. Kai nelyginant aukso katarsį atradęs vieną po kito čiupau literatūros klasikus ir filosofus, dienų dienas praleisdavau bibliotekoje, su žmonėm bendraudavau mažiau ir apskritai jausdavaus kažkuo viršesnis.

Įėjus į pagrindinę salę, mintys iškart išsiblaškė, mat pastebėjau, kaip Savanaudis, gyvenantis mano viduje, nervingai dairydamasis į šalis, slėpė kažkokią knygą vidinėj juodos odinės striukės kišenėj. Jis buvo matomas tik stovint prie įėjimo, kur buvau aš, tačiau daugiau niekam nė į galvą nešautų stebėti šios salės, kad nebūtų vagystės. Padarydamas nedidelį lanką priėjau jam iš už nugaros ir griežtu tonu ištariau:

– Nejuokauk, padėk ją atgal.

– Tu...

– Dabar, – nutaisiau piktą toną, tačiau mačiau, jog jam tai tesukelia juoką.

– Kurią konkrečiai pageidautum, – nusivaipė jis ir parodė, jog vidinės striukės kišenėse slėpė jau tris knygas.

– Man rimtai reikės tave paskųsti?

– Prašom, – apsukęs delnu porą ratų ore jis ištiesė ranką budinčios darbuotojos link ir darkart ironiškai nusišypsojo.

– Klausyk...

– Mes abu žinom, kad nieko nepadarysi.

– Negalima šitaip, – aš ir toliau neatstojau. Vieni velniai žino kodėl, tačiau šis jo gestas šaukte iššaukė teisingumo troškimą many, – pats žinai, kaip bjauriai elgies.

– Trokšdamas palepint save trupučiu kultūros?

– Lepindamas save kitų sąskaita, – pataisiau jį.

– Oo... Labai gražu. Gaila tik, jog kadaise tau nusišvilpt būdavo svetima gerovė.

Jis atsuko man nugarą. Dėdamas koją už kojos ir toliau ėjo pro knygų lentynas, skaitė pavadinimus ir, matyt, ieškojo dar kokio vieno laimikio. Plaukus buvo susitepęs kažkokia priemone taip, jog nešiojo nemenką skiauterę, puikiai derančią prie odinės striukės.

Pačiupau ranka jį už peties ir atsukau į save, tačiau Savanaudis nebyliai parodė man didijį pirštą ir nužingsniavo toliau. Likdamas vietoj mačiau, kaip apėjo knygų lentyną iš kitos pusės.

Stovėjau taip, jog atrėmęs savo kaktą į ją, pro siaurą tarpą stebėjau susidomėjusį apžėlusį jo veidą.

– Tarp kitko, aš tai nežinau, ko tu dar čia lauki, – pirmasis prakalbo jis.

– Man reikia...

– Vis vien susimausi. Bus neįdomu ir nuobodu klausyt.

– Tu to nežinai, tu net neįsivaizduoji, ką aš kalbėsiu per atidarymą. Aš net neįsivaizduoju.

– Kad ir ką tu tiems aktoriams aiškinsi, tebus pilna tragiškų padlaižiavimų.

– Žinai, reiktų tau bent su vienu susipažinti, galbūt patiktų, – tačiau tą pačią akimirką vėl apėmė gėda už savo paties žodžius.

Savanaudis priėjo prie lentynos krašto ir iškišo savo galvą mano pusėje. Pakėlė vieną antakį.

– Pasižiūrėk į save, tu nė pats nenori ten būt.

– Skirtingai nei tu, aš nebijau žmonių, – bandžiau tvirtumo suteikt savo žodžiams. Tačiau vos atsisukau į jį korpusu, pajutau, kaip sulinko kojos, kaip merkėsi išvargusios akys ir prakaito bei purvo dėmės, užsilikusios ant išsipešusių mano marškinių bei švarko, rodės, kiekviena svėrė po toną.

– Dabar tu bijai juos prarast, dabar, lakstydamas iš paskos, bijai dar labiau, – jis petim atsirėmė į senus knygų viršelius ir apžiūrinėjo nutrintą savo delną, vartydamas jį ore. Jaučiausi taip, lyg kalbėtų ne su manim, – tuo tarpu seniau, vengdamas jų, buvai laisvas ir nepriklausomas.

– Man reikia parašyt kalbą, – bjauriai išgirdau savo žodžius iš šalies, nelyginant būčiau nusitašęs alkoholikas ir kartočiau mechaniškai kokią kvailą įstrigusią mintį, –­ reikia ją parašyt ir išmokt.

– Neparašysi. O jei parašysi, aš tavęs nepažįstu, – nusispjovė jis ant raudono kilimo. Nusisuko ir vėl nuėjo siauru tarpu tarp dviejų lentynų. Nuo žemės atplėšęs kojas taip, lyg šios būtų gličiai prilipusios, nuvinguriavau paskui jį. Sunkiai ir nerangiai dėdamas kojas nujudėjau iš paskos, jau troškau eiti tarp tų pačių lentynų ir kažką Savanaudžiui sakyti, tačiau tą pačią akimirką išėjau pro paradines bibliotekos duris. Saulė ryškiai švietė lauke, tad prisidengiau delnu akis ir susiraukiau. Parodos atidarymas turėjo vykt rytojaus dieną.

Tačiau galva buvo tuščia, kūnas sunkus ir susidarė įspūdis, jog jis, nelyginant būtų rūbas svetimas, man netiko ir buvo nepatogus. Jutau, kad reikėjo atsipalaiduoti. Todėl ilgai nelaukęs nuėjau į mėgstamiausią barą mūsų mieste. Vakaras dar nebuvo vėlus, todėl žmonių buvo nedaug, o oras dar buvo nespėjęs prisitraukti sunkaus alaus kvapo. Užsisakiau bokalą tamsaus.

Išgėrus pirmuosius gurkšnius alaus pasidarė geriau. Įsitempusiu kaklu nubėgo šaltas gurkšnis, o liežuviu jutau švelnų karamelės ir duonos prieskonį. Susimąsčiau, jog seniai begėriau vienas, lygiai taip seniai besėdėjau ir šitam bare. Kažin ar atsimena barmenas mane, juk anksčiau prisėsdavau ant baro kėdės, o kartais prie lango, per vakarą išgerdavau po tris keturis bokalus ir visuomet skaitydavau. Būdavo vakarų, kai sulaukdavau senų pažįstamų arba prakalbindavo koks baro lankytojas, tačiau šie dažniausiai tebūdavo vieniši seniai, bijantys gerti vieni. Bijantys būt su savimi. Mat pats jausdavaus visiškai priešingai ir vienatvės akimirkas gerbdavau.

Deja, akys tebebuvo sunkios ir, matyt, kiek patinusios. Lėtai užmerkiau jas, o kuomet pravėriau, priėjo barmenas, laikydamas rankoje pageltusį perlenktą popieriaus lapą. Jis padėjo jį šalia pustuščio bokalo, pasakė, jog skirtas man, ir pasislėpė už raudonų plytų sienos. Taip pamačiau, jog už lango savo tamsias skraistes buvo paklojusi naktis. Keistą laišką apšvietė virš galvos pakabintas apvalus šviestuvas. Juodu rašalu stambiomis raidėmis viduj buvo parašyta.

„Sveikas, Mielasai,

Tikriausiai nebesugebėsi atpažinti mano rašto, net jei priminčiau tau tūkstančius raštelių, kuriuos rašydavai savo artimiesiems, draugams ir tėvams, tačiau niekada jiems nepalikdavai. Nemalonu prisiminti, ką? Bet kokiu atveju, iškilmingai prisistatau, jog tai vėl aš – ironiškasis, šmaikštus, tačiau juodesnis už pačią naktį Savižudis, gyvenantis tavo viduje.

Aš, o mano Mielasai, žinau, jog rytoj tavęs laukia nuostabiai graži ir iškilminga šventė. Žinau, jog žadi ypatingai praleisti laiką su savo ypatingaisiais draugais. Ir skirtingai nei bet koks kitas padaras šioj žemėj aš nežadu tau aiškinti, nei kaip turėtumei, nei kaip aš patariu elgtis. Mano vienintelė užduotis tėra tave perspėti: jei ryt vakare, pataisyk mane, jei ne šeštą valandą lygiai, tu ištarsi bent pirmąjį žodį įžanginės kalbos – aš nusižudysiu. Taip taip, perskaitei teisingai, galiu net pakartoti: aš nusižudysiu. Numirsiu paprasta ir greita mirtimi, o mano siela pranyks juodoje nebūtyje, kadangi abu žinome, jog už aukšto ir stataus paskutinio atodūsio slenksčio nelaukia niekas.

Nereikia tik ašarų, nereikia taip pat gėlių, viskas perdėm paprasta, net keista, kaip iš tiesų tai yra natūralu. Galbūt viskas turėjo įvykti jau seniai? Galbūt jau seniai turėjai tapti socialiniu miesčionimi, populiariausiu šio miesto zoologijos sodo eksponatu. Tuo tarpu man šios gatvės ir barai ėmė darytis perdėm puošnūs. Jie neigia absurdą, užuot stoję su juo drąsiai akistaton. O tu juk pameni, kaip mes neigdavom svaigalus? Kaip svajojom apie savižudybę blaivia galva, neapsisvaiginę nė vienu suknistu kavos puodeliu. Net iš baro grįžęs ir su saule pabudęs savo lovoj tu gailėdavais, jog atėjo dar vienas rytas.

Kad ir kaip ten būtų, mano vaidmuo jau suvaidintas.

Saldus bučinys ir linkėjimai nuo amžinosios nebūties slenksčio.

Visuomet tavo,

Savižudis, gyvenantis tavo viduje“

Rytojaus rytą pabudau gan žvalus. Atsikėlęs parūkiau ir išgėriau kavos. Tuomet nusiprausiau, pasipuošiau, išgėriau dar vieną puodelį kavos ir ėjau iš namų. Lengvas rūkas plaukė pažeme, o miesto gatvės buvo tuščios ir negyvos. Stebėjau pilkas šaligatvių plyteles, primenančias susenusią, apgamais ir raukšlėm nusėtą odą, skaičiavau retus ilgo savo skėčio ramsčius į jas. Taip žingsnis po žingsnio ir gatvė po gatvės atėjau iki galerijos, kur turėjo vykti renginys. Tačiau ir aplink buvo tuščia. Nejau sumaišiau dienas?

Tik prie įėjimo stovėjo du vyrai, apsirengę tamsius švarkus. Vienas jų rūkė ir klausė, kaip kitas, apžėlęs ir kiek tamstelėjusios odos, pasakojo kažką itin svarbaus.

– ...tu dar ne muzikologas, tu dar tik muzikantas, pats supranti. Tu būsimas muzikologas.

– Atleiskit...

– Yra toks vokiečių klasikas. Avangardistinės muzikos klasikas, pavardės, deja, dabar tikrai nepasakysiu, bet esmė išlieka ta pati.

– Atleiskit, – pasakiau kiek griežčiau ir tik tuomet jie atkreipė į mane dėmesį, –­ ar čia vyks parodos atidarymas?

– O taip taip, – pasakė rūkantysis. Numetė cigaretę ir priėjęs paėmė mane už peties, – prašom į vidų, mes jūsų laukėm.

– O kur visi žmonės? – tebesistebėjau.

– Viduje. Viduje. Visi jūsų laukia, – kone stumdamas jis atvedė mane į vidų.

Staigiais judesiais buvau nustumtas į žmonių prigrūstą salę. It iš po žemių užpuolęs triukšmas užgulė dar tuomet ramų mane ir tik tada pasijutau prabudęs. Tik pamatęs puošnias sukneles, garbanotus plaukus, ryškias vyrų kelnes ir tamsius švarkus, pasijutau atsimerkęs. Ir tik pauostęs į rankas įbrukto vyno susivokiau, kad vakar, matyt, nemažai išgėriau.

Bandžiau ieškoti brolio ir sesės, tačiau nemačiau nei jų, nei bent vieno savo draugo. Prie trijų sustatytų mikrofonų stovėjo du dailės ekspertai ir parodos autorius. Ilga vešli barzda gulėjo ant išsišokusio it nėščios moters jo pilvo, o rankas laikė sukabintas už nugaros. Su pasitikėjimu žvelgiančiomis akimis nebyliai stebėjo renginio lankytojus, retkarčiais pasikasydavo ausį.
Man priėjus jis paspaudė ranką ir lengvu judesiu parodė, kur turėčiau atsistoti. Tuomet, tris kartus garsiai suplojęs, jis nutildė klegesį ir visi atsisuko į mus. Moterys, nešiojančios perdėm puošnias skrybėlęs, perdėm storus šalikus susirišę vyrai, vaikai, sulaižytais riebaluotais plaukais. Miesto svečiai, kaklaryšiais ir peteliškėm pasidabinę gražuoliai. Dailininkas man palinksėjo ir žengtelėjo atgal.

Tačiau į žmonių veidus įsižiūrėjau tik pradėjęs kalbėti. Tardamas pirmuosius žodžius mačiau, kaip apkvaitusios jų akys grožisi mano apranga, bet negirdi žodžių. Jutau, kaip vienišos senutės mane nurenginėja akimis, kaip gėjai dailininkai šypsosi kukliomis rausvomis šypsenomis, kaip stori politikai kramto liežuvius išsipūtusiuose skruostuose. Susivokiau parašęs gerą kalbą, kadangi ji niekam nebuvo nė velnio įdomi. Parodos organizatoriai iš lėto linksėjo galvomis, siurbčiojo vyną, nejausdami jo skonio, ir trynė rankomis. Ypač sena bobutė, mūvėjusi baltutes pirštines, nelyginant būtų atėjusi į Alisos laidotuves.

Visi buvo akis susmeigę į mane ir tuo naudodamiesi nesiklausė nė velnio. Tik Melancholikas, gyvenantis mano viduje, gulėjo ant balto plataus medinio kubo, ant kurio paprastai būdavo statomos skulptūros. Vieną ranką pasikišęs po galva jis stebėjo lubas, o kitoje rankoje laikė ir ore suko baltą lengvą plunksną. Filmų, kurių kasmet statome po keturis tūkstančius mūsų mieste, režisierius kramtė savo nagus ir žvairavo blizgiomis akimis. Miesto meras, dėvintis tamsiai mėlyną kostiumą, stebėjo mane, nors ir sukišęs ranką už marškinių kasė dešinį savo spenelį. Nurijau seilęs, tikėdamasis nusiramint. Melancholikas ir toliau suko plunksną, galvojau neatlaikysiu, pastebėjęs, kaip vienas skulptorius mirko liežuvį vyno taurėj lyg būtų katė ir mirksi išsprogusiomis žydromis akimis.

Susimąsčiau, kad liko velniškai nedaug, artėjau prie pabaigos. Stora žila virvė augo iš dailininko užpakalio nelyginant medis. Nelyginant žali daigai būtų ką tik palaistyti, brangiausiom trąšom patręšti, dievaži, jis turėjo didžiuotis savo barzda.

Į sieną kitoje pusėje atsirėmęs ir dantyse baltą plunksną laikydamas stovėjo Savanaudis, gyvenantis mano viduje. Susikišęs rankas į kišenes jis žiūrėjo man į akis. Lengvutė plunksna sukosi tarp pageltusių dantų. Brolis ir sesė stebėjo, kaip aš baigiu savo kalbą, laikydami rankas vienas kitam ant užpakalių. Šypsojosi tuščiomis šypsenomis ir mechaniškai plojo, kuomet baigiau šnekėti.

Plojo visi. Stovėdami pavyzdingai, ištiestomis nugaromis. Plojo labai garsiai, ausis rėžė kiekvienas sudaužimas delnais. Ėmiau bijoti, kad triukšmas neišdaužytų salėje stiklų, plojo garsiau nei vaikas gimdamas klykia. Plojo ir plojo. Su kiekvienu sudaužimu virpino orą, trupino žemę, nelyginant žemynams prieš tūkstančius metų formuojantis, atskyrė plojimais mane nuo kitų, paliko ant vienišo skardžio, iškėlė aukštai ir patys skruzdėlėm liko. Plojo ir plojo, buvo maži, galėjau pasijusti pakalbėjęs it popiežius. Velniai nematė parodos ar dailininko, plojo, kad kalba gera buvo pasakyta, plojo net ne man, plojo mano įvaizdžiui. Ant skardžio buvo šalta ir nyku, ten buvau vienas, kol išgirdau jo balsą.

– Na? – tykiai paklausė Savižudis, gyvenantis mano viduje. Jis stovėjo man už nugaros ir laikė savo smakrą ant mano peties.

– Jie absurdiški.

– Gera virvė, ar ne?

– Aš galėjau indų ploviklį reklamuot.

– Gražūs dvynukai, ką?

– Kad ir langų, grindų. Kad ir kačių ploviklį, galėjau paskutinį šūdą kalbėt.

Tuomet jis perdėjo savo galvą ant kito mano peties.

– Eisime lauk?

Ir mes išėjome lauk. Visi keturi.

– Žinai, – ėmiau šnekėti pats su savimi.

– M?

– Yra tik vienas dalykas liūdnas.

– Klausau tavęs.

– Kuomet atrandi save... Kuomet surandi savo šaknis, savo prigimtį, kažkokį amžiškumą savo viduj, kuris niekuomet neišnyksta ir nepalieka.

– Taip?

– Kuris nemiršta...

– Na sakyk gi.

– Viskas būna dieviškai gražu. Visos iki pat paskutinės šaligatvio plytelės tampa tavo namais, net jei imi jaustis senas. Net paprastos mintys ir prisiminimai tampa maldomis su kažkuo dievišku, o svetimi veiksmai, rodos, tavęs neliečia ir nereiškia nieko.

– Bet?..

– Bet tiesiog apima liūdesys. Toks nedidelis ir keistas. Jog, atradus save, kažkodėl nėra ko apkabinti.

– Ai...

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. „Objektai palyginimui“. 2009. Lygintuvo detalės, medvilnė. Siuvinėjimas kryželiu, gręžimas

Draugai