Iš esė rinktinės „Geros nuojautos“

 

Pirmasis įrodymas, kad pasaulis aplinkui apvirto aukštyn kojomis, – netikrumo ir visiškos dezorientacijos pojūtis.

Prasidėjus plataus masto karui ir man atsidūrus kariuomenėje, gyvenimas, regis, įgavo kryptingumo. Karys gyvuoja nuo įsakymo iki įsakymo. Ir net tarp įsakymų jo veiksmai turi turėti aiškią kryptį. Vyresnės kartos kareiviai, prisimenantys sovietinę armiją, mėgdavo kvailai pajuokauti, esą „už kareivius galvoja jų vadai“ ar kažką panašaus. O kareiviams belieka tik vykdyti.

Iš tikrųjų už išorinės tvarkos visada slepiasi sumaištis ir netikrumas. Didysis karas yra sudėtas iš dešimčių tūkstančių asmeninių vidinių karų. Ko gero, ir didžioji apokalipsė turėtų susidėti iš tūkstančių asmeninių apokalipsių.

Pagalvojau apie žvaigždes visatoje, mat kiekviena jų nugyvena gyvenimą, panašų į žmogaus: ji gimsta, bręsta (t. y. didėja), kuo ryškiausiai šviečia, o paskui palengva traukiasi, tampa veik nepastebima stebėtojui. Maždaug taip 2022 m. susitraukė ir mano pasaulis. Užuot planavęs ateitį, dėliojau dienotvarkę vos iki rytojaus, užuot jaukiai šnekučiavęsis mėgstamoje kavinėje, kabinau kareivio košę, užuot skaitęs literatūrą, rašiau glaustus raportus, užuot sėdėjęs mėgstamame kabinete, gavau gultą, ginklą ir kuprinę su būtiniausiais daiktais. Kitą kartą atrodydavo, kad ta kelioninė kuprinė – paskutinė stabilumo salelė mano gyvenime. Joje turėjau šiltų drabužių, išorinę bateriją ir „Kindle“ su nebaigtomis skaityti knygomis. Taip atrodė iki pirmojo apšaudymo Donecko srityje, kai viskas sudegė po rusų raketos „Iskander“ smūgio.

Tokiais atvejais mes sakome: „Dėkui tau, Dieve, daiktais paėmei.“ Toks neišradus džiaugsmo eufemizmas, kad likome gyvi. Apduję ir sutrikę, bet gyvi. Nors ir praradę šį tą materialaus.

Tada mano pasaulis susitraukė dar labiau – iki uniformos kišenės dydžio. Joje liko sveiki dokumentai, išmanusis ir šokoladinis batonėlis.

Tačiau ne šis naujas pasaulis mane slėgė. Mat, kol buvo kišenė su paskutiniais mano daiktais, turėjau atramos tašką, dėl kurio, anot Archimedo, gebėjau pajudinti Žemę. Šiaip ar taip, kariuomenė buvo įpareigota išduoti man šiokius tokius naujus daiktus vietoj prarastų. Dažnai jie būdavo nepatogūs, netinkamo dydžio, bet vienaip ar kitaip praplėtė mano pasaulį. Čia įžvelgiau netgi tam tikrą žmogaus gyvenimo pranašumą prieš tą žvaigždę, minėtą anksčiau. Susitraukusi karšta baltoji nykštukė, kaip tokius kosminius kūnus vadina astronomai, jau niekados neišsiplės. O žmogaus pasaulis turi galimybę išsiplėsti bent jau iki kareiviškos kuprinės dydžio.

Nežinomybė ir neapibrėžtumas – štai kas slėgė labiausiai. Šaltame, drėgname blindaže sėdintis karys dažniausiai neturi supratimo, kiek laiko jam teks praleisti fronte. Nuo 2022 m. nebegalioja mūsų karinių sutarčių terminai, o valstybė pasiliko teisę laikyti mobilizuotuosius kariuomenėje tiek, kiek bus reikalinga.

Valstybė, besiginanti nuo išorinio agresoriaus, kaip įmanydama stengiasi išsaugoti savo pasaulį daugybės mažų asmeninių jos piliečių pasaulių griovimo kaina. Toks yra visų žmonijos formacijų išlikimo laidas dar nuo vadinamosios kognityvinės revoliucijos laikų, kurią puikiai aprašė Yuvalis Noah Harari knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Mes kovojame už tai, kas egzistuoja mūsų vaizduotėje ir kas, kaip manome, yra verta šios kovos.

Kai žmogus atsiduria naujose, sudėtingose aplinkybėse (o juk karo fronte tikrai nepavadinsi lengvomis aplinkybėmis, be to, jos apima emocinę ir fizinę dedamąją, kartais net sunku apibrėžti, kuri jų yra sunkesnė), jis paprastai siekia palyginti jas su savo ankstesne gyvenimo patirtimi, viltingai tikėdamasis susirasti elgesio modelį naujoje tikrovėje. Žinoma, man, kaip žmogui iš literatūrinės terpės, pirmiausia kilo asociacijos su perskaitytomis knygomis, su populiariais ir plačiai pagarsėjusiais literatūriniais siužetais. Galop, kaip teisingai kitados buvo pasakyta, visa XX a. literatūra vienaip ar kitaip – literatūra apie karą.

Čia, ko gero, verta pažymėti, kad žmonija jau nugyveno ketvirtį XXI amžiaus. Ir viskas juda link to, kad šis amžius irgi taps prieškario arba pokario literatūros laikotarpiu. Bent jau mūsų žemyne.

 

                     Pieterio Bruegelio vyresniojo paveikslo „Žiemos peizažas su čiuožinėtojais ir paukščių gaudykle“ fragmentas

 

Prisiminiau Hellerio romaną „22-oji išlyga“ („Catch-22“, 1961). Aš, kaip ir pagrindinis veikėjas kapitonas Josarjanas, žinoma, troškau išgyventi. Norėjau likti gyvas. Tačiau norint išlikti teks sulaukti, kol visa ši velniava pasibaigs. O kad ji pasibaigtų, reikia išlikti ir ją užbaigti.

Kitaip tariant: kad nežūtum kare, privalai įveikti baimę ir veikti, bet, kad įveiktum baimę ir veiktum, reikia, kad tavęs bent jau nenužudytų.

Tokia buvo mano asmeninė „22-oji išlyga“. Situacija pernelyg nesiskyrė nuo Hellerio romano siužeto. Ten, kaip prisimenate, kalbama, esą pamišėliai negali kariauti. Tačiau, jei jie suvokia pavojų, vadinasi, nėra pamišėliai, taigi kariauti gali. Vienaip ar kitaip, karys lieka gretose.

Kita vertus, nuo vaikystės bene mėgstamiausio Remarque’o herojai (žinoma, dabar kalbu apie „Vakarų fronte nieko naujo“) ilgainiui žūva. Keista, bet tai prisiminęs net pajuntu savotišką palengvėjimą. Juk šitas slegiantis neapibrėžtumas iš tikrųjų yra baigtinis. Jis netruks amžinai – jis turi pabaigą, kurią aprašė toks svarbus autorius. Net jei ta pabaiga – tavo paties žūtis.

Manau, įkvėptas šių apmąstymų suvokiau tai, ką pataria suvokti profesionalūs karo psichologai: mirtis fronte – įmanoma, ji nuolatos šalia. Ir yra tikimybė, kad šis apmaudus įvykis gali nutikti ir tau.

Priimti žinojimą apie galimą mirtį – vienas iš būdų pralaužti fronto absurdo ratą. Arba, tarkime, savo „22-ąją išlygą“.

2022-ųjų gruodį Donecko stepes gausiai nuklojo sniegas. Nieko nuostabaus, kad žiemą prisnigo, nors pastaraisiais metais mūsų žiemos dažniausiai būna besniegės. Tiesiog pėstininkams pasidaro dar sunkiau: pavyzdžiui, tenka sugalvoti naujų maskuotės būdų, juk priešo dronai mato tamsias pėstininkų figūras kaip ant delno.

Žiūrėdamas į tas bekraštes Donbaso platybes, į purvinai pilkus užšalusių ežerų ir tvenkinių veidrodžius, tarp kurių retsykiais pasitaikydavo apgriautų namų ir įšalusių medžių skeletų, netikėtai prisiminiau 2019-ųjų gruodį. Tada, kaip tik prieš Kalėdas, viešėjau Vienoje ir man pasisekė gauti bilietą į didžiulę Pieterio Bruegelio vyresniojo paveikslų parodą „Kunsthistorisches Museum“.

„Once in a lifetime“ – taip buvo pavadintas renginys. Pavadinimo interpretacija gana paprasta: daugelis eksponuojamų kūrinių dar niekada nebuvo surinkti į vieną parodą. Be to, atsižvelgiant į jų trapumą ir subtilumą, niekas nerizikuotų jų transportuoti antrą sykį. Taigi toks reiškinys tikrai galėjo įvykti tik kartą lankytojų ir organizatorių gyvenime.

Puikiai prisimenu ažiotažą, kuris užvaldė kone visą pasaulio meno bendruomenę. Bruegelio gerbėjai plūdo į Vieną iš JAV ir Japonijos, iš Šiaurės Europos ir Afrikos šalių. Restoranuose aplink Marijos Teresės aikštę buvo nuolat šnekama apie nuostabiąją flamandų tapybą, kurią valandų valandas gali tyrinėti kaip spalvingą mozaiką, atrasdamas vis naujų siužetų ir užkoduotų prasmių.

Eilės prie Meno istorijos muziejaus durų nusidriekdavo gerokai prieš atidarymą, tarsi žmonės, įsigiję bilietą, baimintųsi, kad kas nors įsmuks vidun per jiems skirtą laiko langą.

Savaime suprantama, kad bilietų visiems nepakako. O kai paroda baigėsi, organizatoriai net atsiprašinėjo už pernelyg gausią reklamą.

Nereikia nė sakyti, koks jaučiausi laimingas. Flamandų „Once in a lifetime“ – tai buvo apie mane! Telefono nuotraukų kataloge išliko šimtai parodos nuotraukų, o atmintyje – fantastiški įspūdžiai nuo pamatytų ir išjaustų originalių paveikslų.

Kalėdinė Viena rezonavo su Bruegelio žiemos scenomis, „Karalių pagarbinimu“, „Medžiotojais sniege“, vaikų žaidimais ant ledo, ir net „Babilono bokštas“ man atrodė kaip viduramžių pasakos fragmentas...

Palša Donbaso stepė ir sunkus švininis dangus virš jos man taip pat priminė flamandišką peizažą. Praėjo lygiai treji metai, ir per tą laiką mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

Stepėje mačiau pavienius kariškių pavidalus. Iki fronto buvo dar toli, bet žmonės nedrįsdavo būriuotis – iš savo dronų viską mato priešas.

Vienur kitur kas nors krapštosi prie sudaužyto automobilio, kurį kariškių žargonu vadiname „korčais“. Kitas taiso priedangą arba lentomis užkala prisikentėjusių namų tuščias langines. Manęs taip pat laukė krūva darbų, kurių turėjau imtis.

Posakis Once in a lifetime tiko ir mano doneckiškai Flandrijai. Kartą gyvenime gali žūti nuo drono arba pasigauti minos skeveldrą – ir likti čia amžiams. O galima sulaukti Kalėdų ir tikėtis, kad kitas pavyks pasitikti namuose.

Pirmą kartą pagalvojau, kad Pieteris Bruegelis, šis magiškasis „kalėdinis“ meistras, taip pat gyveno sunkiais laikais. Tuomet siautėjo religiniai karai, klestėjo visuotinis žiaurumas ir epidemijos, dėl kurių per trumpą laiką galėjo išmirti pusė miesto. Būdamas didžiai religingas žmogus, kaip ir dauguma jo amžininkų, jis prisotino savo kūrinius biblinių palyginimų, užslėptų ženklų ir užkoduotų pranešimų žiūrovui. Galbūt net tikėjo, kad pasaulio pabaiga įvyks dar jam esant gyvam. Todėl vertėtų praregėti ir nebebūti akliu, einančiu paskui kitus akluosius.

Nekyla abejonių, kad tikrasis Bruegelis suvis nėra „kalėdinis“. Jo paveikslų čiuožinėtojams iš tiesų gresia nemenki pavojai. Ledas, antai, gali neišlaikyti, ir žmogus įsmuks į ledinį vandenį. Kaip paukštis į spąstus. Juk dešiniajame apatiniame žymiųjų Bruegelio čiuožinėtojų paveikslo kampe pavaizduota gana gudri ir klastinga paukštžudystė.

Šią paukščių ir žmonių dichotomiją galima netgi išvystyti anksčiau minėto Hellerio romano kontekste: kad išgyventų, paukštis turi maitintis, bet kad pasimaitintų, jis gaus lįsti į spąstus, kur žus ir keliaus kam nors ant pietų stalo.

Prisimenu, vienas mano pažįstamas sykį dalijosi įspūdžiais apie Bruegelio paveikslą „Kūdikių žudynės“. Gana atidžiai jį apžiūrėjęs, galiausiai pavadino Bruegelį itin humanišku dailininku. Esą iš tikrųjų ten nėra kareivių skriaudžiamų vaikų. Autorius tarsi pakoregavo šį biblinį siužetą, tad kariai iš kaimiečių atima tik maisto atsargas, naminius paukščius ir panašiai.

Puikiai žinojau, kad ilgainiui tas išsilavinęs žmogus pats patikrins ir sužinos, kad nuskriausti (t. y. sužeisti ir nužudyti) vaikai ten iš tiesų yra. Bruegelis pavaizdavo tas scenas be pagražinimų, su visu žiaurumu. Tiesiog vienas iš paveikslo savininkų, imperatorius Rudolfas II, įsakė jas uždažyti, nes įžvelgė politinių motyvų.

Neketinau per anksti nuvilti savo pažįstamo. Galų gale kas paneigs, kad Bruegelis iš tiesų buvo didis humanistas? Tik mylintis ir tikintis žmonija menininkas galėjo taip kruopščiai pavaizduoti savo personažų jausmus ir buitį. Menininkas, žinojęs, kad pasaulis galiausiai pranyks, tačiau tikėjęsis, kad iki to laiko žmonija liausis ėjusi paskui akluosius.

Jei kam nors sniegingi flamandų peizažai pažadina tokius pat jausmus, kaip kadaise sukėlė man, tetrunka jie kuo ilgiau. Po šio karo aš taip pat grįšiu pas savo Bruegelį. Tik jau tikrąjį.

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Donata Rinkevičienė