Dušanas Charlesas Simićius (g. 1938) – serbų kilmės amerikiečių poetas ir eseistas, JAV gyvenantis nuo 1954 metų. Apdovanotas Pulitzerio ir Wallace’o Stevence’o premijomis, Kongreso bibliotekos (arba tiesiog Jungtinių Valstijų) poetas laureatas (2007 m.), vienas iš buvusių literatūrinio žurnalo „The Paris Review“ poezijos redaktorių. „Pagarbi baimė yra mano religija, slėpiningumas – bažnyčia“, – apie savo eiles yra rašęs poetas.

 

Baimė

Baimė persiduoda
Nesąmoningai,
Tarsi lapo virpėjimas
Kitam lapui.

Staiga visas medis ima drebėti,
Nors vėjo nė kvapo.

 

Baltasis kambarys

Tai, kas akivaizdu, sunku
Įrodyti. Daugelis labiau mėgsta
Tai, kas paslėpta. Aš irgi mėgau.
Aš klausiausi medžių.

Jie saugojo paslaptį,
Kurią ruošėsi
Man atskleisti...
Tačiau neatskleidė.

Tą vasarą visi medžiai
Mano gatvėje turėjo po savo
Šachrazadą. Mano naktys
Susiliejo su pašėlusiu jų istorijų

Pasakojimu. Mes žengėme
Į tamsius namus,
Vis į tamsesnius ir tamsesnius namus,
Nuščiuvusius ir apleistus.

Viršutiniuose aukštuose
Kažkas tūnodavo užmerktomis akimis.
Viso to baimė ir nuostaba
Neleisdavo man užmigti.

Tiesa yra nuoga ir šalta,
Sakė moteris,
Visada vilkėdavusi baltai.
Ji neišėjo iš savo kambario.

Saulė apšviesdavo vieną ar du
Daiktus, išgyvenusius
Ilgą naktį.
Paprasčiausi daiktai,

Sudėtingi savo akivaizdumu.
Jie neišleisdavo nė garso.
Diena būdavo iš tų,
Kurios vadinamos „tobulomis“.

Dievai užsimaskavę kaip
Juodi plaukų segtukai, veidrodėlis,
Šukos su išlūžusiu dantim?
Ne! Nieko panašaus.

Daiktai kaip daiktai,
Nemirksintys, nebyliai gulintys
Ryškioje šviesoje...
Ir medžiai, laukiantys nakties.

 

Vėlyvas rugsėjis

Pašto furgonas rieda jūros pakrante,
Veždamas vieną vienintelį laišką.
Ilgiausio jūros tilto gale
Nuobodžiaujantis kiras retkarčiais pakelia koją
Ir pamiršta nuleisti.
Tragedijų įžangos nuojauta
Tvyro ore.

Naktį pasivaideno, name kaimynystėj
Nugirdai televizorių.
Buvai tikras, žinios praneša
Kokią naują baisybę,
Taigi išėjai išsiaiškint.
Basas, vien su trumpikėm.
Ten buvo tik jūra, nuilsusi
Po šitiekos metų vaidybos,
Jog kažin kur sprunka,
Nors iš tiesų niekur nedingsta.

Iš ryto panašu į sekmadienį.
Dangus pasistengė
Šešėliais neužtemdyt lentinio tako,
Tuščių vasarnamių eilės
Ir tarp jų susigūžusios nedidukės bažnyčios,
Apspistos tuzino pilkų antkapinių paminklų,
Tarsi ir juos būtų krėtęs šiurpas.

 

Besikaupiantys debesys

Atrodė, tai buvo gyvenimas, kokio norėjom.
Rytais – grietinėlė su žemuogėm.
Saulė visuose kambariuos.
Vaikštynės dviese prie jūros išsirengus.

Tačiau būdavo vakarų, kai pasijusdavome
Nejaukiai dėl to, kas mūsų laukia.
Nelyg tragiški aktoriai degančiame teatre,
Paukščiams sukant ratus virš mūsų galvų,
Tamsioms pušims keistai nuščiuvus,
Kabarodavomės saulėleidžio nukruvintomis uolomis.

Sugrįžę terason, gurkšnodavom vyną.
Iš kur visąlaik ta nelaimingos pabaigos užuomina?
Beveik žmogaus pavidalo debesys
Ties horizontu, bet visa kita taip miela:
Tas vėjelio švelnumas ir rami jūra.

Ūmai – naktis, bežvaigždė naktis.
Uždegi žvakę, nuogas įneši
Į miegamąjį ir tučtuojau užputi.
Tamsios pušys ir žolės keistai nuščiuvę.

 

Slaptoji istorija

Mano kambario šviesõs:
Jos nuotaikos svyravimų,
Blausių rytų rūškanos,
Vasaros ekstazių.

Vore ant sienos,
Iki vėlumos žibanti lempa,
Batai prie lovos,
Aš – nuolankus jūsų raštininkas.

Dulkių kamuoliai, pakampėse
Šnekučiuojančios paprastos sielos.
Pamestas jos auskaro perle,
Vis dar nesurastas.

Krentančio sniego tyla,
Naktie, išnykstanti be pėdsako
Tik tam, kad sugrįžtum.
Aš – nuolankus jūsų raštininkas.

 

Balandžiai auštant

Neįtikėtinos pastangos dedamos,
Siekiant daug ką nuo mūsų nuslėpt, mano drauge.
Vieni nesudeda bluosto ligi paryčių
Tyrinėdami savo sielas.
Kiti nurenginėja kits kitą užtamsintuose kambariuos.

Senas girgždantis liftas
Pirmiausia nutempė mus į žvarbų rūsį
Parodyti šluotos ir kibiro,
Iki teikėsi vėl pakilti
Su nepasitenkinimo atodūsiu.

Po neaprėpiamu, vos auštančiu dangumi
Prieš mus tįsojo bežadis miestas.
Visa kas sustingę:
Stogų kraigai ir vandens bokštai,
Debesys ir baltų dūmų sruogos.

Kantrybės, tvardėme save,
Tuoj pamatysim, ar balandžiai pasveikins burkavimu
Tą, kuri prieina prie lango
Palesinti jų angelų pyragu,
Visa visutėlė nematoma, išskyrus laibą ranką.

 

Iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas

Charles Simic. „New and Selected Poems: 1962–2012“. – New York: Houghton Mifflin Harcourt, 2013.