Linos Simutytės nuotrauka.

 

Branduolinė pelė

 

Jau savaitę miestelyje slėpėsi branduolinė pelė. Septyniolikos kilotonų trotilo košmaras gyvame apvalkale, per apmaudžią klaidą ištrūkęs į laisvę ir dabar galintis būti bet kur. Tą košmarą lengvai galėjo pritrėkšti kokios nors senolės virtuvėje rūdijantys spąstai, sumedžioti valkataujančios katės ar pervažiuoti sunkiasvorė šiukšliavežė. Nors laboratorijos darbuotojai ir buvo pamąstę apie neigiamus eksperimentų scenarijus ir jau kurį laiką į pelių nervų sistemą diegė sekimo įrangą, ši nebuvo itin pažangi. Ji turėjo tik primityvią buvimo taško funkciją ir rankiniu būdu nustatomą sūrio efektą. Buvimo taškas išskleisdavo gyvio hologramą ir pagal tai, kokio sektoriaus spalva ji būdavo nuspalvinta, galėjai sužinoti apytikrę bėglio vietą. Tuomet tereikėjo įjungti ir pagal sektoriaus parametrus sureguliuoti sūrio efektą – stiprų magnetą, kuris pelę nosies tiesumu atvesdavo į gimtąjį narvą. Nosies tiesumu šiuo atveju neturėjo perkeltinės reikšmės, nes vienas iš magnetų būdavo įsiuvamas pelės snukio priekyje. Viso šito turėjo pakakti, jeigu pasprukę gyviai neištrūkdavo už laboratorijos ribų. Bet branduolinė pelė tas ribas įveikė ir sekimo įranga nustojo funkcionuoti. Dabar Mėsinėtojų būrio vadas kaip tik mėgino ją perprogramuoti. Nenorėčiau netyčia užminti ant tokio šūdo gabalo, pasakė jis, kai būrys susirinko papietauti miestelio užeigoje. Tik pagalvokit, aš net nespėčiau pajusti, kad ant jo užmyniau. Vadas spoksojo į žaliais simboliais mirguliuojantį kompiuterio ekraną ir visiškai nesirūpino, ar kolegos klausosi. Gezė nusispjovė ant užeigos grindų pjuvenų ir kibo į sultingą pjausnį. O man baisu įsivaizduoti tą išgamą savo vonioje, aš turiu fobiją, kad kas nors gali atsidurti šalia manęs, kai maudausi. Geriau įsivaizduok, kad ta išgama įkrenta į tavo vonią ir tu išgaruoji su visom savo fobijom, sukrizeno Dulis ir kumštelėjo Gezę. Ši piktai dirstelėjo į Dulį, bet toliau dorojo pietus. Ei, man atrodo, kad čia kažkas vyksta, vadas dar labiau sulindo į kompiuterį ir patenkintas krenkštelėjo, taškas atsigavo. Gezė ir Dulis metė šakutes ir susigrūdo aplink vadą. Švytinčių linijų tinkle sumirksėjo blausi žalia dėmelė, tada dar kartą ir dar. Ji kurį laiką pulsuodama plėtėsi, ryškėjo ir galop sustingo. Dėmė nejudėjo, nekeitė padėties tinklo atžvilgiu. Ką tai reiškia, kvarktelėjo Dulis, kodėl taškas didelis. Gal tai reiškia, kad dabar galima įjungt holo ir pagaliau pamatysim, kur tas padaras ganosi, pečiais gūžtelėjo Gezė. Bet nematysim sektoriaus, holo išsiskleidžia ir rodo tik tyrimų centro teritoriją, vadas pasikasė pasmakrę. Įjunkim, įjunkim, bent jau noriu pažiūrėt į tą Gezės fobiją, sukrykštė Dulis. Tai tik urano prifarširuota pelė, Duli, vyptelėjo vadas ir toliau maigė riebaluotus klavišus, bet, aišku, dabar jau galim įjungti. Jis spustelėjo hologramos aktyvavimo mygtuką ir virš stalo pamažu susitelkė žalsvos miglos debesis. Trijulė spoksojo į virpčiojantį debesį, kuriame netrukus turėjo išryškėti pelės kontūrai. Kas čia per velniava, Gezė švilptelėjo, vadas ir Dulis nepratarė nė žodžio. Holograma buvo nespalvota, o tai bent jau buvo akivaizdus ženklas, kad pelė tikrai netūno viename iš laboratorijos sektorių. Bet tai nebuvo pelė. Perregimame debesyje stovėjo berniukas, jis kažką laikė rankose. Tas vaikis turi pelę, už galvos susigriebė Dulis. Raminkis, Duli, jei ir taip, neatrodo, kad jis ruošiasi ją nugalabyti, ramiai pratarė Gezė, nors jos kimus balsas kiek sudrebėjo. Bet aš nežinau, nežinau, kur jis yra, tesumurmėjo vadas. Aplink berniuką buvo tik tuščia erdvė, daugiau nieko, iš ko būtų įmanoma nustatyti vaiko lokaciją. O kaip tas daiktas, tas sūrio efektas, gal tai suveiktų, Dulis desperatiškai čiupo kompiuterį iš vado rankų. Ką darai, vaikine, vadas trenkė Duliui per pirštus, jokio efekto nebus už laboratorijos sienų. Vadinasi, dabar žiūrim į savižudį vaikį, kuris džiaugiasi nauju naminiu gyvūnėliu, pasakė Gezė, grįždama prie savo pjausnio, ir net neįsivaizduojam, kuriame pasaulio krašte jis sukels apokalipsę. Jis galėtų būti ir miestelyje, galbūt tereikia, bet vadas nebaigė sakinio, nes užeigos durys trankiai atsivėrė. Keli lankytojai vangiai kilstelėjo galvas nuo savo pietų lėkščių, bet nesusidomėjo berniuku, kuris triukšmingai įsiveržė vidun. Rimties, Mori, rimties, užeigos šeimininkas pakilo nuo kėdės ir žengė prie berniuko, ką čia dabar sumanei. Tėveli, tu tik pažiūrėk, ką radau, Moris ištiesė delną, kuriame tupėjo susigūžęs pilkas padarėlis, ar galiu ją pasilik...

 

 

Bjornas

 

Gal jau dabar.

Dar ne dabar.

Taip, dabar.

Wisława Szymborska. „Teroristas, jis žiūri“

 

Veja nužerta lėktuvų. Taip Edgaras prisimena vieną vėsią vaikystės pavakarę. Lėktuvų modeliai iš ypač saugotos tėvo kolekcijos, tie smulkūs lyg ženkliukai į švarkų atlapus, ir tie didieji, sukonstruoti iš preciziškai tiksliai atkurtų detalių, iš nupoliruoto aliuminio, išmėtyti ant sąžiningai nuskustos žolės. Edgaras stovi tarp pabirusių lėktuvų, atsikanda suodino zefyro ir girdi kažkur netoliese, galbūt iš vasarnamio, klykiantį tėvą. Netrukus atsiveja antausis, tada bukas smūgis į galvą, tada prieblanda. Ne ta maloni tamsa, kaip turėtų būti, kai trumpam netenki sąmonės.

Jei prapjautum Edgaro vaizduotę, jeigu apskritai būtų įmanomas toks vaizduotės skrodimas, taigi jei prapjautum Edgaro vaizduotę, viduje aptiktum nespėjusius sustingti papjė mašė propelerius, siauras sparnų ataugas, kreivas važiuokles, klaustrofobiškų piloto kabinų įrangą. Visi objektai lipnūs, atmestinai išlieti, galbūt net išminkyti rankomis ir užima bent trečdalį ploto vaizduotės, primenančios šaltą angarą. Angaro skliautų nesimato, todėl neįmanoma įvertinti patalpos aukščio. Bet tai ne visai patalpa, bent jau ne tokia, kuri turi atpažįstamus, kitoje pusėje įprastus matmenis. Ta pilkos ląstelienos masė atrodo kaip sąvartyno maketas, paruoštas neįdomiai pamokai apie ekologiją, jį juosia tampri sąmonės juosta, kokią sunkių nusikaltimų vietose naudoja policininkai rimtais, neįskaitomais veidais.

Vėliau tėvas tylėdamas sudegino sulaužytus lėktuvus sodo gale, o Edgaras šiandien dirba valytoju oro uoste. Jo kolega „Björn 214“ lėtesnis už visus prieš tai buvusius bjornus, tačiau dažniausiai pamainos darbą nudirba patenkinamai. 214-ojo korpusas apklijuotas spalvotais įvairių turistinių vietovių lipdukais, ir kartais Edgaras pagalvoja apie aistringų keliautojų lagaminus, kurie, jei žvelgi iš tolo, panašūs į bjauriai nutepliotas dailininko paletes. Bjornas vienodu greičiu rieda per laukiamąsias sales ir žiaumoja smulkias šiukšles, jį labai mėgsta vaikai – nuolat kėsinasi pakišti koją abejingam valytojui. Po savęs jis palieka drėgną šliūžę, nes 214-ieji, kompaktiškos žemaūgės plieno sraigės, turi ir papildomai įdiegtą plovimo programą. Edgaras ilsisi ant ilgo išvykimų terminalo suolo ir stebi, kaip diskretiškai Bjornas prasilenkia su skubančiais, išsiblaškiusiais, aplink nieko nereginčiais žmonėmis, kaip apvažiuoja skystas trumpalaikes minias, susispietusias prie milžiniškų švieslenčių. Ko nesusiurbia Bjornas, vėliau turi surinkti Edgaras. Jis pakyla nuo suolo, nusivalo drėgnus delnus į tamsiai mėlyną uniformą, patikrina Bjorno baterijos įkrovimo lygį, peržiūri programų meniu, nustato artimiausios valandos maršruto algoritmą. Oro uostą šiuo metu pareigingai švarina bent dešimt paskutinės kartos bjornų, bet Edgaro priežiūrai patikėtas tik šis, dabar yra dvidešimt valandų trisdešimt septynios minutės. Tuoj cigaretės pertrauka, Edgaro tėvas rūko tik raudoną „Pall Mall“, jis priklaupia prie lėktuvų duženų, žolė šlapia po ką tik nuošusio lietaus, o smarkiai dūmijantis laužas niekaip neįsidega, jei dabar žengtum keliolika žingsnių gilyn į angaro juodumą, smeigtuko galvutės dydžio šviesos apskritime pamatytum atsiveriančią žaizdą, kuri pradėtų plėstis ir netrukus įgautų blausų suplotos pamėlusios jūrų žvaigždės pavidalą. Supiktybėjusi vaizduotės opa, tai, ko nepajėgi įsivaizduoti, tėvo, kuris tau niekada nesmogė. Prisiminimas vangiai šliaužia fosforu švytinčia bagažo juosta, numanomuose angaro kampuose įsižiebia išėjimą žymintys raudoni švyturėliai, dvidešimt valandų trisdešimt aštuonios minutės.

Antro aukšto rūkomasis yra tyliausia oro uosto vieta, čia iš garsiakalbių sklinda tik vietinių paukščių čiulbesio įrašas, nieko įmantraus, egzotiško, rūkomojo sienos dekoruotos realistišku miško piešiniu. Vidury patalpos stovi aukšta žvilganti peleninė, pasieniuose įrengti pakenčiami suolai, bet Edgaras ir dar septyni rūkantieji vengia prisėsti, o ir vienas kito žvilgsnių, jie stoviniuoja netoli peleninės, krečia pelenus ant pilkų betoninių grindų. Apsvaigęs keliautojas išmaniajame šiaip ne taip surenka kažkokią frazę ir rodo jos vertimą stiuardesei, liesas plikagalvis nervingai apsidairo ir prisidega antrą cigaretę, likę droviai žvelgia į paukštiškus garsiakalbius. Edgaras sumaigo nuorūką į peleninės kraštą, grįžta į išvykimų terminalą, Bjornas sukiojasi netoli informacijos skydo. Išvykstančiųjų srautas pastebimai tirštėja, Edgaras pasiima šiukšlių maišą ir nuseka paskui Bjorną.

Už pusės kilometro esančioje požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje baltai vilkintis paauglys prakaituoja pridvisusiame visureigyje, iš kuprinės išsitraukia ir ant kelių pasideda plokščią delno dydžio detonatorių. Besišlavinėjančio Bjorno viduriuose įtaisyti du sunkūs plastito kubai, penkiolika kilogramų vinių ir metalo skeveldrų, dvidešimt valandų keturiasdešimt trys minutės.

Jeigu prapjautum Edgaro vaizduotę, jei skrostum tiksliai būtent šioje trūkčiojančio apvalkalo vietoje, greičiausiai patektum į kitą, rečiau lankomą angaro dalį, kur grindų tarpuose želia anos vaikystės vejos kuokštai. Vaiskios žolės linijos išraižiusios visą paviršių, pamažu juo žengi, atrodo, kad ant suskeldėjusio betono pribarstyta grūsto ryškiai žalio stiklo. Tėvas veidu įsikniaubęs į šią skaudžią stiklinę augmeniją, jo širdis sprogo čia pat, prie galop įsidegusio laužo. Traškanti liepsnos holograma virpčioja nelygiais intervalais, šviesa atkeliauja suvytusi, pavėlavusi. Tai, ko nepajėgi įsivaizduoti, slenka užtik­rintai kaip tikslus metalinis moliuskas, kol galiausiai atsiremia į neegzistuojančius angaro vartus, kitapus nujaučiamų sienų laiko pulsavimas slenka lėtai, kol ima greitėti ir gausti, dvidešimt valandų keturiasdešimt keturios minutės.

Dabar.

 

 

 

Nerijus Cibulskas – poetas, trumpų tekstų rašytojas, rašytojų skaitytojas.