Kliudžiau Bilių

Kai trankaisi, ir trankaisi ilgai, būtinai ką nors sutinki. Tada dar buvau nelaimingas ir visai nenorėjau eiti iš baro. Gal kas prisės šalia – pavaišinsiu. „Gal kas“, aišku, mergina. Bet prisėdo, už dviejų kėdžių, apšepęs vyras: prigludę skylėti džinsai, džemperis su gobtuvu, snikersai geltonais raišteliais. Negirdėjau, ko užsisakė, bet barmenas atnešė vandens. Tai, matyt, vandens.

Sakiau „vyras“? Ne, tai buvo jaunuo­lis – su suskretėliais ir barzdylomis lengva apsigauti. Jis išsitraukė sąsiuvinį, siurbčiojo vandenį ir kažką piešė. Arba rašė.

Buvau pakankamai apsvaigęs, kad laisvai, be jokio jaudulio kabinėčiausi prie nepažįstamų žmonių.

– Rašytojas?

Jis atsisuko, papurtė galvą ir toliau į sąsiuvinį.

– Bokalą, – pasakiau barmenui besdamas pirštu į vaikiną. Jei jau ką nusprendžiu, tai nusprendžiu.

Jis neatsikalbinėjo, bet ir negėrė. Jam daug labiau rūpėjo kas trisdešimt sekundžių kaip reikiant nusikrenkšti.

– Mokaisi?

– Mokiaus.

– Baigei?

– Išmetė.

Sakau: kai trankaisi, ir trankaisi ilgai, būtinai ką nors sutinki.

– Dėl skolų?

– Dėl pomėgių.

Aišku. Kalbant apie pomėgius, ant jo rankų džiūvo kraujas.

– Muštis?

Vaikinas pasitrynė rankas, nusivalė. Ir tiek.

– Kuo tu vardu?

– Jonas.

Pradėjau juoktis.

– Kas?

– Gal bent pavardė geresnė?

– Biliūnas.

Mausto mane, kvailį.

– Tas, kur miręs? – klausiu.

Dabar jau jis šypsos.

– Tas, kur gyvas.

– O brač, – nesugalvojau, ką pasakyti.

– Še, pabraukiau. Dabar gražaus laiko turiu.

Ir pastūmė man sąsiuvinį.

– Ką pabraukei?

Nebeišgirdo. Pabaigė vandenį, atsistojo ir išėjo kosėdamas. Prisitraukiau jo alų – nepaliksi gi.

 

Vagis

...Jaunas ir stipras – kito tokio nebuvo. Nieko nebijojau. Jei kas ko neįveikdavo, sakydavo: reik Jokūbas pakviesti, be jo niekai. Ateidavau, įkeldavau, išraudavau. Dabar ir pusės manęs nebeliko... O kaip mėgau pasilinksminimus! Nė viena vakaruška be manęs: visur būdavau.

Tėvai seniai liepė vesti, bet aš dar nelabai norėjau ir merginos nebuvau apsirinkęs. Sakiau, paspėsiu. Bet per vienus atlaidus pamačiau bažnyčioj.

Jaučiau, kaip kaista kraujas.

Pradėjau klausinėti žmonių ir patyriau, kad tat gerų tėvų duktė. Susipažinau. Mačiau, kad ir ji manęs nesišalina. Nė nepajutau, kaip po Kalėdų nuvažiavau pas ją piršlėmis.

Galbūt laukiate, kad savo mylimąją aprašysiu? Ne. Jūs ją ir taip gerai žinote.

Aš noriu papasakoti atsitikimą, kuris galėjo mano gyvenimą sugriauti.

Tat buvo po piršlybų. Grįžau linksmas. Radau visus sugulusius. Iškinkiau kumelį, įvedžiau gurban, užpyliau vandenio, užbarsčiau miltų ir nuėjau seklyčion. Bet negaliu užmigti. Nerimastis. Traukte traukė nueiti kumelio pažiūrėtų. Žinojau, kad duris užrakinau, kumelį supančiojau, bet ne – stumia kažkas iš lovos. Užsimoviau batais ir išėjau.

Tokia tyla, tarsi visa išmirė. Priėjau prie gurbų: durys atidarytos. Prisiglaudžiau prie sienos, girdžiu, kumelys prunkščia, o nuo kojų muša pančius.

Vagis.

Mylėjau tą kumelį neapsakomai. Ne vienas rublių siūlijo, niekam nedaviau.

Bet ką daryti? Galbūt ten ne vienas: užmuš. Lėkti pasišaukt vyrų? Tuo tarpu ims ir išsives kumelį: tiek ir tematysi.

Girdžiu, jau vedasi. Pamačiau medinę kūlę, nusitvėriau ir laukiu. Jau nebe toli. Ir štai duryse pasirodo barzda.

Daviau kūle per galvą – ir krito negyvas.

Sužvengė linksmai kumelis. Apkabinau kaklą – bučiavau, verkiau.

Ant galo atbudau iš miego. Žmogų užmušiau. Kur jį dėsiu?

Apčiupinėjau: radau revolverį, peilį. Ne­būčiau gyvas likęs, jeigu tiesiai priešais...

Pakinkiau kumelį, įverčiau numirėlį važiun ir pasileidau vieškeliu. Nuvažiavęs dešimtį varstų sustojau, išverčiau numirėlį paravėn, užmoviau ant galvos jo paties apynasrį ir namo. Tarsi nieko nuėjau seklyčion ir atsiguliau. Manęs negirdėjo ir nematė.

Ant rytojaus rado numirėlį. Suvažiavo žmonės, palicija; rado revolverį ir peilį, pamatė ant galvos apynasrį – suprato, už ką. Taip „tokiam“ ir reikėjo. O palicija kaltininko taip ir nebeieškojo.

Aprimau ir aš. Greitai apsivedžiau, vaikų sulaukiau. O vis dėlto ilgai tas žmogus akyse stovėjo – kaip koks kirminas. Išpažintin vaikščiodavau ir ant bažnyčiai duodavau: ramiau būdavo. Taip visą amžių išgyvenau; visame kame laimingas, tik tas vienas atsitikimas.

Gal geriau būčiau padaręs, jei atvirai prisipažinęs. Ne kartą rengiaus. Bet viena mintis – galiu kalėjiman pakliūti, ūkį pražudyti, savo pačią ir vaikus nelaimingais padaryti.

Juk aš tik savastį gyniau. Tegul jis ir iš bado vogė.

O vis dėlto ir dabar dažnai tas kirminas graužia.

 

Nemunu

Garlaivis.

Nuo ilgos kelionės apsiblausęs žiū­riu ir neatsižiūriu.

Štai varpinyčios viršūnė, paskui –­ bažnyčios stogas, staiga išlenda visas miestelis.

Kieno, kaip vadinas? Ir ilgai dar į jį žiūriu, jau palikusį vakaruose.

Tai vėl išlenda iš miško dvaras ar apgriuvęs bokštas.

Kam šis pastatytas? Ar gynė žmonių laisvę, ar dar labiau juos vergė? Dabar stovi kaip pasaka, bet praeityje gal baisios paslaptys guli.

Kreipiu akis į pievas, į Nemuno sodžius, kurie iš upės žiūrint tokie nelaimingi išrodo. Bet traukia jie. Tas ant kalnelio teip primena... Juk čia tie patys žmonės su savo vargais gyvena. Tokia pat banda, tokie pat žąsų pulkai, kokius ir aš kadaise ganydavau. Ir skraido mintys po klonius, lepindamos gražumais. Bet kartu ir liūdna daros: juk aš gyvenimo jau atskirtas nuo tų sodiečių, išmestas iš jų tarpo. Inteligentas.

Štai ateina sieliai; garlaivis susilygina. Ant galų po du vyru, jie iriasi ir iriasi. Ir taip ištisas dienas, nakvodami ant šalčio ir lietaus. O galbūt iš toli Šventąja ir Neriu atvarė jie tuos sielius Nemunan; galbūt tat mano pažįstami ar net kaimynai, kuriuos jau seniai apleidau. Ir pradedu žiūrėti į pajuodavusį žmogų. Man ateina mintis, kad tat turi būt Vildžiūnas, kuris gale mūsų sodžiaus gyvena. Kaip tik jo stovyla ir čerkazėlis, kurį visados nešiodavo. Noriu surikti jam, kad mane pamatytų ir pažintų, bet sieliai jau toli.

Garlaivis apsistoja. Sueina būrys darbininkų, keletas merginų ir moterų; ant pat galo ateina „muzikantai“: vienas aklas, kitas su armonika, o trečias su būbinu.

Garlaivis eina toliau. Aklasis paima smuiką: jo veidas be išraiškos, bet ausis atidžiai klausos. Broliai pradeda dainuoti. Tat kareivių daina, be jausmų ir prasmės. Tą pabaigę, ima kitą, dar netikesnę. Ant galo mažesnysis atsistoja, nusitraukia kepuraitę ir eina aplinkui. Bet skurdžiai skatikai į kepuraitę plaukia.

– Berniuk, berniuk, – girdžiu balsą. –­ Geriau lietuviškai.

Berniukas stovi priešais merginą išplėstomis akelėmis. Nežinodamas, ką daryti, eina pas brolius. Tiedu kalbasi tarp savęs ir siunčia mažąjį pas merginą.

– O ką tamstai padainuoti? Apie „monopolį“?

– Vis tiek ką, tik lietuviškai.

Visi trys pradeda dainuoti apie „monopolį“. Tat paprasta „dainuška“, be dailos. Bet kone visi tos dainuškos klausos: matyt, daugelis šitų apdegusių ir pajuodavusių sodiečių yra žmonėmis, kurie tveriasi kiekvieno viešaus apsireiškimo kaip kokio laimės spindulio. Ir kada pasibaigia dainuška, į kepuraitę krinta daug gausesni skatikėliai. Nuo surinktų pinigų „muzikantų“ veidai nustebę: nesitikėta, kad tiek.
Berniukas vėl prieina prie studentės ir jau drąsiu balsu klausia:

– Gal dar ką nors tamstai padainuoti?

* * *

Ant galo „muzikantai“, dainiai ne įkvėpimo, bet pinigo, išlipa.

O mes plaukiame toliau.

Artinas vakaras. Pradedu snausti. Atbudęs matau merginą. Ne daugiau 16–17 metų. Pastebėjusi, kad į

ją žiūriu, šypsosi. Žiūrėdamas toliau matau, kad jos šypsojimai lanko visus aplink sėdinčius vyrus, neaplenkia nė kunigo.

Kas jos tėvai, kokia praeitis? – eina mintys, bet šaltos, be jausmo.

Norėtųsi prakalbinti ją, bet aplink žmonės. Nėra tiek drąsos. Šitai išsiima ji obuolių ir valgo; paskui duoda du obuoliu kareiviui, kitu du – moteriškei. Kareivis atideda juos į šalį, o moteriškė meta upėn.

– Kam tamsta vandenin obuolius? –­ klausia studentė.

– Nenoriu jos obuolių, – tat paleistuvė ir užsikrėtusi! – atsako pašnibždoms, bet tokiu balsu, kad visi girdi.

Iš kur žino, mąstau. Moteriškės akys žiba, ji laiminga, kad viešai gali nužeminti merginą. O mergina šypsosi kaip ir pirma.

Man darosi nesmagu. Norisi nuo tos merginos būti toliau, neprisiliesti, kur ji sėdėjo ar turėjo rankas padėjus. Laukiu, kad tik greičiau Kaunas, kad tik greičiau iš garlaivio. Nudžiungu, kada pasirodo žiburiai.

Garlaivis sustoja. Iškėtęs akis žiūriu į „paleistuvę“, tarsi norėdamas lipant iš garlaivio ja „nesusitepti“.

Akmuo nuo krūtinės, kada pasijuntu ant gatvės.

Matau, kaip tamsumoje mergina pranyksta. Nedrįstu eiti paskui pažiūrėti, kur ir kaip ji nakvos. Ant galo, ar būtų iš to kokia nauda?