Lėktuvas jau tris valandas buvo ore, skrido virš jūrų ir kontinentų, ramiai gaudė varikliai. Žmonės salone snūduriavo, Ivanauskas tvirtai laikė šturvalą. Kiti trys įgulos nariai irgi snaudė – jei ką, jis juos pažadins.

Skrydžio palydovės, išdalinusios keleiviams maistą, ilsėjosi už durų.

Ūmai kažkas nutiko. Lėktuvą krestelėjo ir jis vėl ėmė skristi kaip skridęs. Tik užgeso visi tablo. Nutrūko ryšys su kontinentu. Viskas dingo. Ivanauskas ėmė sukinėti perjungiklius, spaudyti mygtukus, bet elektronika nerodė gyvybės ženklų. Jis pažadino kitus įgulos narius ir pranešė apie iškilusią problemą. Tai buvo netgi ne problema –­ tai buvo katastrofa. Lėktuvas kažkokiu būdu skrido, bet jis nereagavo nei į vieną Ivanausko ir jo įgulos komandą. „Lėktuvas nevaldomas", – po daugybės bandymų pasakė borto inžinierius Titarenko. Stojo mirtina tyla. Toje tyloje kiekvienas buvo vienišas. Ir kartu – juos jungė bendras likimas. Buvo aišku, kad jiems visiems – kaip ir nieko neįtariantiems keleiviams – valandos buvo suskaitytos. Arba minutės. Jei lėktuvas toliau skris kaip skridęs, tai paprasčiausiai reikia laukti, kol baigsis degalai. Tada jis tiesiog nukris. Ir nieko negalima padaryti.

Keista, bet panika nekilo. Mintis apie neišvengiamą galą buvo tokia visiems akivaizdi, kad Ivanauską ir kitus įgulos narius užvaldė keista – ir net, galima sakyti, nenormali, esant tokiai situacijai – ramybė. Nors kiekvienas mintyse atsisveikino su savo artimaisiais, bet tai nebuvo tas atsisveikinimas, kuris sukelia sielos spazmus. Raudą ir ašaras. Ne, jų sielos buvo tarsi suakmenėjusios. Galbūt taip padarė Dievas, leidęs, kad tas gedimas įvyktų – suteikęs jiems paskutinę akimirką tą narsą? Kas yra narsa, jei ne sielos apmirimas?

Ivanauskas kaip ir anksčiau tvirtai laikė šturvalą rankose, nors tai jau neturėjo jokios prasmės. Apačioje plaukė snieguotas baltų debesų laukas, o į veidą plieskė ryški saulė. Jie net negalėjo tiksliai žinoti, kokiame aukštyje skrenda.

„Ką darysime su keleiviais?" – paklausė Ivanauskas. Jis įsivaizdavo, kas dėsis salone po to, kai bus pranešta tiesa. Tai bus tikras košmaras. Ir tas košmaras prasidės, kai jis ištars žodžius. Jis staiga suprato, kad nuo jo, laivo vado, priklauso – ar tas košmaras prasidės salone, ar ne. Jis jau girdėjo, kaip puola į isteriją moterys, nežmoniškai spiegia vaikai, graibstosi už širdies seniai, agresyviai rėkauja vyrai, reikalaudami neįmanomų dalykų – „pašalinti gedimą", „pranešti gelbėjimo tarnyboms" ir taip toliau. Jis jiems nepaaiškins, kad nieko jau nebegalima padaryti. Nieko. Visa elektronika –­ išskyrus tą dalį, kuri kažkaip per stebuklą automatiškai laikė lėktuvą ore – sudegė. Arba nutrūko kažkokie kontaktai. Neįmanoma skrydžio metu tokiame aukštyje pradėti ardyti ir remontuoti elektronikos – be to, reikėtų specialistų ir įrankių. Ne, nebuvo galima nieko padaryti.

„Iš pradžių reikia pranešti skrydžio palydovėms", – pasakė Titarenko. Taip, laukė didelis darbas, nes skrydžio palydovės buvo moterys. Ir jas reikėjo izoliuoti, neleisti į saloną, kai bus pranešta naujiena. Salonas neturi girdėti, jei jos kartais imtų rėkti ir raudoti. „Iškviesk jas pas mus."

Kai visos skrydžio palydovės užėjo į pilotų kabiną, Titarenko pirmiausiai uždarė paskui jas duris. Ivanauskas pranešė naujieną. Trumpai ir aiškiai. Taip kad negalėjo kilti abejonių, jog jis juokauja. Skrydžio palydovės kurį laiką buvo šoko būsenoje ir tylėjo. Pas­kui viena, Lebedkina, ėmė raudoti, o kita pradėjo rėkti: „Ne! Ne!" Dėkui Dievui, durys buvo uždarytos, o varikliai gaudė pakankamai garsiais, kad salone niekas neišgirstų. Trečioji tiesiog tyliai verkė. „Pakaks!" – riktelėjo Ivanauskas. Jis niekuomet nebuvo grubus – juolab su moterimis. Todėl tas grubus riktelėjimas jas paveikė. „Pakaks! Dirbkite savo darbą." Jos su nuostaba pažiūrėjo į jį. „Jie neturi apie nieką žinoti, –­ pasakė Ivanauskas. Dabar jau kiti įgulos nariai pažvelgė į jį su nuostaba. „Viena, ką galime padaryti, tai neduoti suprasti, kas nutiks –­ ir galbūt net neleisti jiems patirti siaubingų minučių pabaigoje" Niekas nieko nesuprato. „Bagažo skyriuje vežame krovinį 248. Tai dėžės su alkoholiu. Dabar Titarenko nusileis tenai ir atneš dvi dėžes. Jūs, – kreipėsi į skrydžio palydoves, – išgersite po šimtą penkiasdešimt gramų viskio ir visiškai nusiraminsite. Paskui nueisite į saloną, o aš pranešiu, kad šiandien mano gimtadienis ir kad aš nemokamai vaišinu visus keleivius. Vyrams visą laiką pilsite viskio ir įkalbinėsite išgerti dar. Ten taip pat yra vyno – moterims, kurios nepanorės gerti viskio, siūlykite vyno. Moterims, kurios atsisakys gerti alkoholį, siūlykite sulčių, bet į sultis įpilkite alkoholio. Visi turi būti girti kaip galima greičiau. Mes irgi gersime – visi, girdėjote?!"

Tai buvo laivo vado įsakymas –­ ir Titarenko, nors iki galo nesuprasdamas prasmės, jau nuėjo į bagažo skyrių. „O vaikai?" – paklausė kukčiodama, paraudusi nuo ašarų Lebedkina. „Vaikams irgi šliukštelėkite į sultis viskio." –­ „Jie negers." Ivanauskas susimąstė. Visą laiką tylėjęs borto mechanikas Pankratovas staiga pakėlė galvą ir pasakė: „Aš..." – „Ką?" –­ pažvelgė į jį Ivanauskas. „Niekad apie tai nebūčiau pasakęs. Bet tokiu atveju..." –­ „Kas yra?" –­ „Na apskritai, – Pankratovas pažvelgė Ivanauskui tiesiai į akis, – manęs paprašė pervežti vieną siuntą? – „Kas paprašė?" –­ „Tas, kas už tai moka pinigus." – „Kas per siunta?"– „Tai... tai, – Pankratovas nurijo seilę, –­ narkotikai." –­ „Narkotikai? – perklausė Ivanauskas. – Kiek?" –­ „Pusė kilogramo." –­ „Duokš juos šen!" Pankartovas pasilenkė ir iš po savo kėdės išsitraukė lipnia juosta apvyniotą paketą. „Išpakuok." Pankratovas išvyniojo ir Ivanauskas iš pradžių pauostė, o paskui, paseilinęs pirštą, paragavo baltų miltelių. „Vaikams ir visiems, kas negers alkoholio, šito įmaišysite į gėrimus. Mes irgi truputį pavartosim", – pasakė Ivanauskas. Skrydžio palydovės tylėjo išvertusios akis. Niekas nepratarė nė žodžio. Lėktuvas skrido kaip skridęs. Lygiai gaudė varikliai. Lygiai plaukė apačioje balti debesų gūbriai.

Atėjo Titarenko su dėže alkoholio. „Gerkite", – įsakė Ivanauskas. Ir visi išgėrė po stiklinę viskio. Moterys mažiau. „Neturite būti visiškai girtos –­ turite aptarnauti keleivius", – pasakė Ivanauskas.

Po penkių minučių visų įgulos narių veidai pralinksmėjo. Staiga pasirodė, kad visa tai – pokštas ir kad nieko nenutiks. Kūnai atsipalaidavo, kai kurių lūpose net pasirodė šypsena. Tai, kas vyko, atrodė sapnas. „Noriu paragauti", –­ pasakė Pankratovas ir pasisėmė žiupsnį baltų miltelių. Ivanauskas nieko nepasakė. Pankratovas subėrė miltelius į burną ir užgėrė viskiu.

Ivanauskas įjungė mikrofoną. Kad ir kaip būtų keista, jis veikė. Jis pranešė apie savo gimtadienį ir apie tai, kad tuojau salonu praeis skrydžio palydovės ir visus pavaišins jo sąskaita. Daugelis vyrų su malonumu ėmė gerti nemokamą viskį ir ryti nemokamus sumuštinius, kuriuos iš šaldytuvo iškrovė skrydžio palydovės. Viena labai linksma, besišypsanti skrydžio palydovė staiga susvirduliavo ir parkrito lėktuvo perėjime. Kai atsistojo, pasidarė aišku, kad ji netvirtai laikėsi ant kojų. Daugelis suprato, kad ji girta. Bet kadangi buvo pranešta apie laivo vado gimtadienį, dauguma į tą skrydžio palydovę pažvelgė atlaidžiai. Nors keletas pasipūtusių poniučių ėmė šnabždėtis tarpusavyje. „Parašysiu skundą, kai tik nutūpsime, – pasigirdo nepatenkintas vienos jų balsas, –­ Klausykite, į ką tai panašu?" Jai bambėdamos pritarė jos pašnekovės.

Tuo tarpu vaikai ir moterys gėrė visokius kitus gėrimus. Bet labai greitai su jais ėmė dėtis keisti dalykai. Jie kažkur – prieš savo valią –­ prasmego –­ į kažkokius kitokius, stebuklingus ir neįtikėtinus pasaulius, kuriuose dar iki tol gyvenime nebuvo buvę. Jie nesuprato, kas dedasi –­ tik skraidė tuose pasauliuose, visiškai nebesusivokdami, kur jie yra. Kai kurie tiesiog sėdėjo, užmerkę akis, tarsi nugrimzdę sapne – kiti tarsi kažką gaudė rankomis: kažkokius paukščius arba angelus.

Dar po pusvalandžio pusė keleivių miegojo kaip užmušti, o tas nedaugelis, kuris dar nemiegojo – nieko nesuvokė, sklandydamas kituose pasauliuose. Įgulos nariai, kartu ir skrydžių palydovės, drybsojo savo krėsluose, viena skrydžio palydovė – tiesiog ant grindų, su užverstu aukštyn sijonu: ir iš jo lindo juodomis pėdkelnėmis aptempta šlaunis. Bet jau nebebuvo nieko, kas būtų pastebėjęs ir timptelėjęs tą sijoną.

Vien tik Ivanauskas sėdėjo, siūbuodamas, iš visų jėgų įsikibęs į šturvalą, tarsi tebebūtų valdęs lėktuvą. Ir pasaulyje nebuvo tokios jėgos, kuri būtų galėjusi jį atitraukti nuo šturvalo.

Ir kada lėktuvas, kaukdamas (baigėsi degalai) staiga knaptelėjo nosimi ir visu greičiu pasileido žemyn – Ivanauskas visiškoje užmarštyje vis taip pat tvirtai laikė šturvalą, įsivaizduodamas, kad daro mirties kilpą aukštojo pilotažo mokymuose. Jam atrodė, kad jam viso labo dvidešimt aštuoneri ir jis akrobatikos čempionas (būdamas dvidešimt aštuonerių jis iš tiesų jau buvo oro akrobatikos čempionas). Nebuvo lėktuve nė vieno žmogaus, kuris būtų patyręs kritimo ir pabaigos siaubą. Nė vieno. Ir smūgis jiems visiems nebuvo smūgis – ir pabaiga nebuvo pabaiga. Tame lėktuve nebuvo siaubo ir nebuvo mirties.

Kai, po trijų dienų, aptiko juodąją dėžę – iš pradžių niekas nieko nesuprato. Visi įgulos narių pokalbiai puikiai išliko, bet dėl to nepasidarė aiškiau. Koks viskis? Kokie narkotikai? Nieko sau – jie gabeno narkotikus?

Ir viršininkų tarpe atsirado labai nedaug tokių, kurie suvokė didvyrišką laivo vado Ivanausko poelgį. Juk jis nusižengė visoms instrukcijoms ir nuostatoms. Kokią teisę jis turėjo nugirdyti keleivius ir duoti jiems narkotikų? Bet žuvusiųjų giminės ilgai meldėsi už Ivanauską –­ už tai, kad lėktuve artimieji nepatyrė siaubo, taip nieko ir nesupratę, iki tos paskutinės sekundės, kai lėktuvas, kaukdamas kaip žvėris, įsirėžė į žemę ir įsmigo į trijų metrų gylį. Jie ir šiandien lanko jo kapą (jo kūną surado ir palaidojo atskirai), dėkodami jam, esančiame danguje, už išmintį ir nežemišką gailestingumą, kurį tokioje situacijoje tik ir buvo įmanoma išreikšti žmogui.