Rainer Maria Rilke

Prieš 90 metų, 1926 m. gruodžio 29 d., Montrė, Šveicarijoje, mirė Raineris Maria Rilke

 

Friedhelmo Wesselio piešinys

* * *

Skaidrioj nakty netekę žado
daiktai pavirsta sidabru.
Žvaigždė žibėjimu giedru
tarytum į Betliejų veda
vėl piemenis keliu tikru.

Lyg deimantinės dulkės kraštą
užklojo: upę ir laukus.
Ir kyla širdyse jaukus
tikėjimas – ne pagal Raštą –
ir tyliai daro stebuklus.

 

1896

 

Šventieji Trys karaliai
Legenda

Tai buvo dykumos krašte:
kaip vasaros gale
atskleidžia riešutas sode,
ką slepia kevale –
taip Viešpaties valia
po viena radosi Žvaigžde
karaliai trys šalia.

Ir tie karaliai – trys išsyk,
Žvaigždė virš jų galvų,
keliu patraukė (pamanyk:
dairais – aplink monarchai tik!)
į tvartą už kalvų.

Barškėjo dovanos smagiai,
Betliejun vežtos jų.
Ant pabalnoto prabangiai
juodkarčio jojo patogiai
vyriausias iš trijų.
Jam dešinėj – švelnios širdies,
meiliausias iš meilių.
O tas, kur jojo iš kairės,
iš apvalios tokios taurės
(tikriausiai niekas neatspės
jos vardo, anei paskirties),
įpūtęs jos viduj ugnies,
linguodamas ją iš peties,
tarsi iš pypkės didelės
vaišinos dūmeliu.
Keistokai pasijuokdama
iš jų tada Žvaigždė
link tvarto nulėkė pirma
Marijai pakuždėt:

„Štai trys karaliai svetimi.
Juos užsieny radau.
Gabena jie su savimi
topazų, aukso daug.
Pagonys jie, bet būk rami –
nepavojingi tau.
Neturi joks iš jų sūnaus,
namie – dukrų būrys.
Todėl jie tavojo maldaus –
jis būtų saulė jų dangaus
ir sostų ateitis.
Bet tau galvoti nevalia,
kad karaliaut bedieviams bus
šio kūdikio dalia:
kol jie galų gale
atkako į šituos kraštus,
užvaldė rūmus jų gimtus
kažin kieno galia.
Čia jautis uosto jiems ausis –
kutenimai šilti! –
o jie gal skurdžiai jau visi
ar mirti nuteist.
Jiems paklydimuose sunku –
tad būki jiems gera!
Kai apsigręši su vaiku,
melsvai apšvies aušra
ties horizonto linija,
ką metė dėl tavęs:
Smaragdą su Rubinija
ir Turkines upes.“

 

Berlin-Schmargendorf, 1899-07-23

 

* * *

Tamsiąsias mėgstu valandas prieš rytą.
Jos kupinos gilėjančių juslių.
Aš, kaip senuos laiškuos, jose galiu
likimą savo rasti užrašytą,
nutolusį ir įveiktą – kaip mitą.

Aš jų dėka žinau, kad su kaupu
turiu erdvės gyvent anapus laiko.
O kartais aš lyg medis ties kapu:
šlamėdamas pavidalą jis teikia
svajonei tai, kurią užgesęs vaikas
(jį šiltos šaknys po žeme suvystė)
liūdnų dainų prarado karalystėj.

 

Berlin-Schmargendorf, 1899-09-22

 

Švedijos karalius
Karolis Dvyliktasis
joja Ukrainoje

Karaliai senųjų sagų
lyg saulėj viršukalnės dega:
aptemdo žvelgiančiam regą.
Prieš jų deimantinę sagę
ir mantijos klostės vagą –
gyvybės vertė menka.
Apnuogintą laibą špagą
šokdina dailia ranka.

 *

Jauną karalių pelkių pilkų
sutriuškino Ukrainoj...
Jis nekentė arfų ir moters plaukų,
pavasaris jį alsino.
Ant pilko žirgo jojo jis,
pilka akis – griežta.
Jo neviliojo spindesys
su moterim greta.
Jis sekė jas šaltu žvilgsniu,
netroško moters bučinių
ir įsiūčio laiku
išrovė nemažai puošnių
joms perlų iš plaukų.
Arba po nuobodžios dienos
mergelės klausė patiklios,
su kuo aplinkiniuos kiemuos
ji žiedus sumainys –
ir pjudė jai be pagailos
jaunikį šunimis.

Išvykęs iš gimtos šalies,
bebalsės ir pilkos,
jis šaukės priešų ir šlovės,
pavojaus ir kovos.
Bet ištiktojo paslapties
ranka neklausė jo paties,
nuo geležies prie geležies
beginklė slinko ji.
Lyg praregėjo jis staiga,
ir mūšio maišatis marga
jam buvo maloni.
Sukluso jis aukštam balne:
šnabždėjos tuo metu
šarvai šnekta sidabrine
ir darės aiški kaip delne –
lyg varpo gaudžiama žinia –
esmė visų daiktų.
Ir vėjas su šviežia aistra
į vėliavas pulkų
įšoko, tarsi pantera,
kai kurtinanti fanfara
suskambo virš laukų.
O kartą vėjas liovės pūst:
būgnavo sužeistas trapus
kareivis paauglys.
Jis būgną nešės, atkaklus,
kaip savo širdį, į kapus –
kur visas jo būrys.
Į kumščius gniaužėsi kalnai,
lyg žemė kurtųsi nūnai,
vis formą keisdama.
Čia stiro plienas aklinai,
čia vėl sukrusdavo gyvai
ir tai plasnojo kaip sparnai,
tai liejos lyg magma.
Kada nuo dūmų debesų
popiet jau darėsi tamsu
ir valdė pilkuma,
gaisre su šaudymo garsu
vėl rąstai sprogdavo – gaisų
chaosas pragare.
Jie puolė – demonai kare,
būriai fantastiškiausių žemių –
kardų pasiutpolke švitria.
Nuo princo – viso sidabre –
kalnų šlaitai, prieš tai aptemę,
nušvito mūšio vakare.
Lyg plodami štandartai plaikstės,
puikybe pildėsi nauja,
plačiais karalių mostais švaistės,
liepsnojančių namų pašvaistės
žvaigždynus žiebė danguje...

Naktis. Ir mūšiui trauktis metas,
kaip slūgsta jūra, su puta
į krantą skenduolius išmetus –
nes kūnai jai sunki našta.
Šaunus arklys žingsniu droviu
(dėl vyrų kumščių masyvių)
tarp kritusių ieškojo tako
per juodas ir gulsčias žoles.
Raitasis matė į valias
sidabro – lyg ant drėgno lako
išbarstė stiklo šukeles.
Regėjo: apsemta patranka,
kirasos, perskrostos kiaurai,
mirštančio vėliavnešio rankoj
brokato vysta skudurai...
Ir neregėjo.

Jojo, jojo,
kur karo aidas jį viliojo,
su skruostų kontūru švelniuoju
ir mylinčiojo akimis...

1900

 

* * *

Karalių vis mažiau tikrų,
dinastijos be princų nyksta,
jų sūnūs miršta dar vaikystėj,
ir vargo karūnas menkystos
jau atėmė iš jų dukrų.

Monetom verčia ir pelnu
jas plebsas – viešpats šių dienų –
ir ugnyje iš jų gamina
aklai tarnaujančią mašiną;
bet laimės tai nesugrąžina.

Metalas ilgisi! Mėgina
ištrūkt iš sraigtų ir monetų,
kurie jį moko būvio menko.
Kad žemės gyslomis tekėtų,
jis grįš iš fabrikų ir bankų
į prasivėrusį kalnyną,
kurs vėl virš jo užsidarys.

1901-09-20

 

Vienišasis

Kaip tas, ką blaškė jūra svetima,
aš leidžiu amžių su aborigenais;
ant jų stalų puikuojas pilnos dienos,
o man prasmės pilna tik toluma.

Vaizduojas man pasaulis prieš akis,
kur, lyg mėnuly, dvasios nėr gyvos,
o jie – menkiausią jausmą išbarstys
garsuos gausiai gyvenamos kalbos.

Ir mano iš toli vežt daiktai
savęs nerodo, laikos užsitvėrę:
gimtinėj buvo jie žaismingi žvėrys,
o šičia susigėdo nelauktai.

 

1903-04-02

 

* * *

Neišsigąsk, jei vienąsyk
už stalo Angelas prie šono
tau sės. Po krepšeliu su duona
tik servetėlę pataisyk.

Jį pavaišink – lai valgių paragaus jis
kukliųjų, jeigu panorės,
ir gal jo lūpos prisilies skaisčiausios
prie tavo įprastos taurės.

 

Muzot, 1924 m. sausio pab.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Andrius Krivas

 

Aldonos Gustas eskizas