Darius Ambrazevičius. „Ar primeti?“

„Penktame aukšte vėl kažkas paliko padėklą su likučiais...“ – tarė portjė (slapta džiaugdamasis, kad bulvių košė buvo priskretus: kai leidosi liftu, padėklas išsprūdo iš rankų).
Administratorius nieko neatsakė, ir portjė nunešė padėklą į tarnybines patalpas, nuspaudė virduliuko mygtuką vandeniui užkaisti, pasikapstė po stalčius, kur žinojo nieko nerasiąs, nes kapstėsi prieš tai, ir fojė atsisėdo prie administ­ratoriaus ant sukamos kėdės, kurioje suktis jam griežtai drausta.
Pažvelgęs į lygiai dvi nakties rodžiusį Vilniaus laikrodį (šalia Niujorko ir Tokijo) daugiau iš nuobodulio paklausė: „Kiek dar atvykstančių?“
Administratorius atsakė tik debilizmą diagnozuojančiu žvilgsniu ir abejingai nusisuko.
Portjė apmaudžiai gūžtelėjo pečiais, garsiai atsiduso, kad administratorius...
„Zajabys! – sušunka. – Tu primeti? Ar primeti? Ei?“
„Kas?“ – dega iš gėdos portjė.
„Kas, kas? Ar tu glušas? Gi sakiau tau – reikia klausyti, o vat nesiklausai, tai dabar ir nežinai... kas“, – ir, spoksodamas į kompiuterį, pats sau šypteli.
O portjė nieko netaręs atsikelia iš vietos.
„Kur eini? Ei!“
Ir nieko neatsakęs eina link koridoriaus, iškabinto Vilniaus miesto XVI–XVIII amžiaus paveikslų kopijų serija. Pagiežingai nusikeikia ir išeina į lauką.
Čia visas kratydamasis suspaudžia tarp lūpų cigaretę ir susiraukia. Kai erzinantis vėjas leidžia prisidegt, dūmais ramina širdį (žino, kad jei nervinsis, paskaus galvą) ir piktai šnairuoja į kamerą apsnigtu stogeliu. Tada su pasišlykštėjimu kilsteli lūpą ir įsispokso į žvaigždes.
Mieliau jas matytų juodas...
„Parūkei?“ – suirzęs sušunka administratorius, išgirdęs artėjant žingsnius.
Bet portjė nieko neatsako, tik atsisėda ir tyli.
„Šįkart klausykis: yra bėdelė. Reikia nueiti pas Staską į kambariuką, padaryt televizorių restartą... Tau rodė kaip?“
„Taip... Rodė...“
„Tai nesimaivyk. Eik ir patikrink.“
Nejaukiai apėjęs registratūrą portjė nuspaudžia raudoną mygtuką. Durims dar neužsivėrus, padu trina košės gabaliuką. Ir skrodžia administratoriaus pakaušį pikta akimi.

* * *
Nr. 512. Žvangant raktams pasisuka užrakto mechanizmas.
Kambario oras prisotintas kaistančios plastmasės kvapo. Apstu smulkios elektrotechnikos. Ant stalo guli „Stasio Daugirdiškio, Comfort elektrotechniko“ darbo pažymėjimas, kurį portjė varto rankoje.
Ilgai nesiblaškydamas jis praveria televizijos mazgo dureles. Paspaudžia pagrindinio imtuvo perkrovos mygtuką. Kiek palaukęs, įjungia čia esantį televizorių.
„Viskas gerai...“ – ir uždaro duris.
Grįždamas link lifto portjė slapčia bando išgirsti ką nors „neįprasto“ už kambarių durų (pirmą darbo dieną girdėjo aimanas). Girgždant tik grindims, pagaliau stabteli prie lempų jungiklių ir mėgina įjungti „automatinį apšvietimą“ (apie kurį tiek ir težino, kad toks yra, nes niekas nerodė, kaip įjungti. „Tiesiog spaudi mygtuką ir viskas... Nelabai tau su technika, ką?“ – „Ne. Nelabai.“). Nors mygtuką spaudinėja, niekas neužsidega. Nors atsistoja po lempa, vis tiek niekas neužsidega.
Staiga iš Nr. 504 pasigirsta tylesnis vyro ir pakeltas moters balsas.
Portjė klausosi, bet nieko aiškaus neišgirsta. Ir eina link lifto. Ir dūsauja. Jis atpažįsta tuos balsus. Tai pora iš Danijos su mažu vaiku, kuriam nešė papildomą antklodę. Kadrai visokiausių kuriozų ir nutikimų švysteli jam prieš akis...
„Ar prisimeni tuos vyrukus, kurie apartamentuose nutraukė televizoriaus laidus, suplėšė užuolaidas, sugadino apdailą...“
„Ar padarei restartą?“
„Padariau.“
„Patikrinai, ar veikia?“
„Patikrinau.“
„Jie dar švieseles pirty sudaužė ir aplaistė sienas. Ir tu to nepastebėjai.“
Portjė įeina į tarnybinį kambariuką. Čia dvokia bulvių koše. Nuspaudžia virdulio mygtuką. Prieš savo valią kapstosi po stalčius, nesitikėdamas ten nieko rasti. Atsisėda ir spokso pro langą. Netrukus nusisuka. Gniaužia pažeminimą. Žino, kad ginču nieko nepelnys. Jau bandė. Administratorius pagalvojo, kad jis pakvaišęs (nes labai įsikarščiavo). Ir kas apskritai tarp jų kelia priešpriešą? Portjė išties ne visada atidus, be to, nepraktiškas ir kiek flegmatiškas. Bet ne todėl, kad tai jam įgimta. Tiesiog nuo pat pirmos dienos niekas nesiskaitė su juo kaip su visišku naujoku (prieš tai jis dirbo tik prekybos centre). Per dvidešimt minučių jį supažindino su darbo pagrindais, per keturiasdešimt su saugos taisyklėm. Lygiai po valandos iš jo jau buvo reikalaujama „darbo įgūdžių“: atmintinai mokėti, kur kokie rankšluosčiai kabinami, kiek jų kokiam kambariui (pagal žmones) skirta, ar visiems svečiams priklauso šlepetės, maudymosi kepuraitės, muilas, šampūnas, dušo želė, kokie trylika gėrimų saugomi mini bare. Tai, žinoma, savaime papras­ta. Bet kai esi šiais menkniekiais perkrautam sandėly (kur net dulkių siurblys su savo žarna yra klaustrofobiškas priešas), tada tiesiog bandai iškrapštyti nors vieną švarų (nes kambarinės ne visada tuo pasirūpina) arba ką nors apskritai surasti (nes administratorius telefonu įtikinėja, kad „ten tikrai yra“). Ir galiausiai pristatai šią reikmę (ar pakaitalą) svečiui. Bet administratorius vis tiek nepatenkintas.
„Kai tau sakau kažką padaryti, tai daryk greitai.“ – „Bet ten toks bardakas, nieko negalėjau surasti. Reikėjo susitvarkyti.“ – „Ar tu visai? Aš kai tau pasakau padaryti šitai, tai tik šitai ir padarai. Tvarkosi pas mus tik kambarinės.“ – „Bet ar ne pats sakei, kad reik apsižiūrėti? Tą ir dariau... tvarkydamasis.“
Ir tada ima skverbtis į asmenybę.
„Esi jaunas. Esi nepatyręs. Ar manai, kad gyvenimas... prisišikus leis pasitaisyti? Kai tau sakau daryti greitai, tai greitai ir daryk.“
Štai tada portjė nesusitvardo: įnirtingai pasileidžia ginti savo garbės, stengdamasis sudirbti arogantišką pasipūtėlį pakankamai subtiliai, kad nesiskųstų vyr. administratoriui dėl „akiplėšiško elgesio“, bet būtų sukrėstas ir pamokytas.
Spragteli arbatinukas.
„Neužmigai?“ – šaukia iš fojė administratorius.
Portjė užpila arbatą. „Ne.“
Ir lėtai srėbdamas galvoja apie N. Haw­thorne’o knygas. Ir kad šis darbas – prakeikta kančia. Tada iš spausdintuvo ištraukia tuščią lapą. Ima rašyti eiles. „Apgailėtina. Nėra apie ką rašyti...“ Ir išmeta, stipriai suglamžęs. Pažvelgia į laikrodį...
Lygiai trečią prasiveria lauko durys. Portjė išeina pasisveikinti. Administratorius taip pat atsistoja.
„How was the night, sir?“
„Good. Pretty good“, – atsako girtas vyrukas.

* * *
Buvo lygiai pusė keturių, kai prasivėrė lifto durys.
Moteris su kūdikio vežimėliu išniro į fojė. Jos raudonus skruostus drėkino ašaros. Paskui save viena ranka ji tempė lagaminą.
„Is everything okay?“ – paklausė administratorius.
Ji atsakė atsainiu rankos gestu.
Portjė neprašytas paėmė jos lagaminą. Ir lydimas administratoriaus pajudėjo link stovėjimo aikštelės.
Moteris šniurkštė. Portjė jautėsi nejaukiai. Ypač kai (išėjimui gretimais) laiptais moters sustabdyti nusileido jos vyras. Verkdamas jis maldavo pasilikti. Perėmė lagaminą iš portjė, kažką neaiškaus pasakęs...
Nekreipdama dėmesio į vyro maldavimus moteris išėjo į lauką. Pro langelį portjė matė, kaip moteris atrakina automobilio dureles. Kaip vyras maldauja pasilikti, bet krauna lagaminą į saloną. Kaip galiausiai moteris palūžta. Isteriškai rauda, kumščiuoja vyro krūtinę.
„Pabūk. Pažiūrėk viską“, – sako administratorius grįždamas prie kompiuterio.
Portjė nieko netaria. Tik stebi, kaip moteris rimsta. Kaip vyras pirštu rodo į šaltyje laukiantį vežimėlį. Ir moteris nuleidžia galvą...
Portjė atsitraukia nuo lango.
Nežinia kodėl jausdamas gėdą, jis spokso į tuos pačius paveikslus. Tada į administratorių, kuris abejingai barškina mygtukus ir kažką sau murma po nosim, stebėdamas, kaip portjė eina link registratūros ir nusuka į šoną...
Portjė įsipila vandens iš kanistro ir atsisėda ant fotelio, ant kurio administ­ratorius kartais miega, o pats ilsisi, jei vakare pavargsta stovėti (nuo vidurnakčio jam leidžiama sėdėti). Ir lėtai gurkšnoja, pro langą stebėdamas, kaip užsidega geltona švieselė, mirgėsianti tol, kol kiemo vartai bus prasižioję, kol automobilio lempos spoksos į tą patį tašką ir pora su vaiku dar ginčysis.
Pastarąją situaciją mintyse portjė prilygina savo santykiams su administ­ratoriumi. Ir prunkšteli pasišaipydamas iš minties absurdiškumo.
Ar vis dėlto? Lempų šviesos nejuda. Ir laikas bėga, bet šios nakties įtampa jį verčia jaustis apgailėtinai: norėtų mesti viską, palikti darbą („Išvažiuoti“, –­ prunkšteli). Bet kokia prasmė? Kokia prasmė tiesiog bėgti? Jei galėtum įrodyti, kad esi teisus, ir tik tada atsimesti nuo pareigų, tada didžiuotumeisi savimi, ir bėgimas jau būtų ne bėgimas, bet ryžtingas, gerbtinas apsisprendimas...
Bet ką gali įrodyti motina, kurios vaikas šąla lauke vežimėlyje?
...Paklusnus portjė, engiamas mechaniško administratoriaus?
Įsidarbino juk pats. Pareiškė, kad „labai nori dirbti“ (nors ir nežinojo, kad administracija į jį žiūrės kaip į prakeiktą pasiuntinuką, tik tam ir tinkamą –­ ne žmogų, bet svertą ir retkartinį sąvartyną keiksmams, puskalbei, banalybėms).
Suglamžęs vienkartinį puodelį portjė dar kartą įsispoksojo į langą.
Automobilio šviesos pasuko į vartų ertmėje žiojėjusią tamsą. Netrukus joje paskendo ir pats automobilis. Ir vartai užsivėrė.
Portjė prunkštelėjo. Ir pasuko į lauką parūkyti...
Užgesinęs cigaretę portjė pastebėjo kažką šviesiai mėlyno pačiame kiemo centre – tai buvo maža dėžutė su vaikiškais piešinukais šonuose. Dėžutę pavartęs portjė nuėmė dangtelį. Ir viduje rado avižinės košės dribsnius.
Grįžęs į fojė portjė parodė dėžutę administratoriui.
„Na ir kas?“ – paklausė šis.
„Vyras liko, nors moteris išvažiavo.“
„Žinau. Palik tarnybėj. Kambarinės vėliau nuneš.“
Portjė paliko dėžutę ant spintelės. Ir grįžęs atsisėdo prie administratoriaus.
„Na ir naktelė, ei? Būtų paprasta porelė... Bet dabar su vaiku...“
Portjė kurį laiką nieko nesako. „Manai, kad grįš?“
„Kas?“
„Moteris...“
„Nežinau. Greičiausiai. Kur dar dėsis?..“
Išties, galvoja, kur dėsis... Kur dėtis man?
Primerkęs akis jis giliai įsispokso į tamsą lange. Jo veidas susiraukia taip, tarsi būtų pasiryžęs kokiam žygdarbiui. Krūtinė kilnojas, ir nuo peties įtempta ranka gniaužia kumštį...
Staiga administratorius ima kvatoti.
„Kas?“ – tvardydamas pyktį klausia portjė (galvoja, kad iš jo šaiposi).
„Kas, kas?.. Ai, tiksliai, gi taip tau ir nepasakiau. Žiū, – atsuka kompiuterio ekraną. – Radau bilietus į Romą! Ar primeti? Visą šią savaitę ieškojau. Su maniške važiuosim po mėnesio. Žinai, kiek kainuoja? Kelionė trim eurų, apgyvendinimas trim su viršum – keturių žvaigždučių viešbutyje. Tai vat. Vat ir kas, broleli. Pinigai...“
Ir nusisukęs vėl mygia klavišus.