The universe can and will create itself from nothing. Spontaneous creation is the reason there is something rather than nothing, why the universe exists, why we exist.

Stephen Hawking

 

Jeigu šita žemė kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Justinas Marcinkevičius

 

 

Cash Macanaya nuotr. iš „Unsplash“

 

Klausimas, kas buvo prieš tai, neturi prasmės. Ieškoti į jį atsakymo – tai tas pats, kaip rimtai klausti, kas slepiasi už horizonto. Juk visi žinome, kad pasaulio kraštas neegzistuoja. Panašiai nutiko ir dabar: Gita atsibudo neatpažintoje erdvėje besisupančiame erdvėlaivyje, kuris, regis, dar prieš akimirką laisvai krisdamas smigo žemyn. Kažkur tarp miego ir pabudimo jos kūnas dar spėjo įsiminti kritimą – smarkiai virpantį korpusą ir netikėtą trumpą smūgį. Tačiau dabar viskas buvo aprimę. Vos atsimerkusi ji įkvėpė pirmą gilų oro gurkšnį – ir nuo tos akimirkos viskas prasidėjo. O visa, kas buvo anapus tos akimirkos, liko už horizonto.

Buvo neaišku, nei kaip ji atsidūrė šiame erdvėlaivyje, nei iš kurio visatos pakraščio jis atskrido. Ji negalėjo pasakyti nei ką veikė vakar, nei kokie svarbūs įvykiai šiais metais nutiko jos gyvenime. Gita žinojo tik savo vardą ir spėjo, kad jai dvidešimt ketveri. Gana aiškiai suvokė, kad yra jauna mergina. Vadinasi, jos gyvenimas prasidėjo ne dabar, o gerokai anksčiau. Tačiau žinoti daugiau jai nebuvo leista – praeitis iš Gitos buvo atimta. 

Gal ji tiesiog prarado atmintį? Ne, negali būti. Vagystė? Kol ji miegojo, kažkas neatsiklausęs pasiėmė tai, kas jam nepriklausė? Greičiausiai ne. Juolab kad tai, kas su ja buvo nutikę, neatrodė vienpusiška. Gita jautėsi ne tik praradusi dalelę savęs, bet ir kažką gavusi iš to susidūrimo. Tiesa, kol kas ji nepajėgė suprasti, ką, tik jautė svorį, tarsi užsiūtoje kišenėje būtų atsiradęs svetimas daiktas. Viena buvo aišku: tai nebuvo netektis, tai buvo mainai. Tik ji jau atidavė savo dalį, o tai, ką turėjo gauti mainais, dar buvo sulaikyta, atidėta iki tam tikro laiko. Bet sandoris jau pradėtas, kauliukai išmesti. Tik neaišku, kas ir į ką išmainyta. Ir ar mainai bus užbaigti.

 

* * *

 

Erdvėlaivyje Gita jautėsi, lyg būtų mėtoma tarp bangų, – raudoni įspėjamieji šviesos blyksniai vis pertraukdavo fragmentiškus vaizdinius apie tolimas senelės keliones po visatą, akimirką grąžindami Gitą į čia ir dabar. Tarp tų vaizdinių galvoje šmėžuodavo ir senelės pasakojimų nuotrupos apie kitokį laiką ir erdvę. Plūduriavimą vandenyje primenantis erdvėlaivio sūpavimasis jai nepatiko – priminė tą kartą, kai per bandomąjį skrydį jos erdvėlaivis nukrito į vandenyną. Išsilaisvinusi iš sugedusio laivo, Gita stebuklingai sugebėjo išnirti iš gilaus vandens. Ji plūduriavo vandens paviršiuje negalėdama pajudinti sužalotų kojų ir meldėsi, kad atvyktų pagalba. Tąsyk viskas baigėsi laimingai – pro šalį plaukęs žvejys pastebėjo leisgyvę merginą ir, ištraukęs ją iš vandens, nuplukdė į savo kaimą.

Gita pajuto tvirtą piloto kėdę po savimi. Suradusi erdvėlaivio valdymo pultą, išjungė perspėjimo signalus. Vis dar stengėsi plačiai atmerkti akis, tačiau tai padaryti buvo nepaprastai sunku. Juto didelę pagundą pasiduoti ir vėl nuslysti į tą pačią pasyvią būseną. Miego nebūtis buvo tokia saldi, lyg pasąmonėje Gita jaustų – pabudimas reiškia didelę atsakomybę.

Laivo DI pranešė, kad stipri turbulencija korpuso nepažeidė. Užtat navigacijos sistema buvo sutrikusi – ji neatpažino erdvėlaivio buvimo vietos. Pasak to paties DI, daugiau jokių kitų keleivių erdvėlaivyje nėra.

Gita patikrino valdymo pultą, bandydama įjungti išorinį vaizdą, tačiau kompiuteris niekaip nesureagavo. Pakartojo. DI pranešė, kad erdvėlaivio iliuminatoriai jau atidaryti. Tai negalėjo būti tiesa – anapus stiklo nieko, visiškai nieko nesimatė. Galbūt DI susimovė? Gita davė komandą uždaryti langus. Langas priešais ją nedaug kuo pasikeitė, tik prarado blizgesį. Tai reiškė, kad iliuminatoriai užsivėrė. Su vis didėjančiu nerimu širdyje ji paprašė atidaryti šoninį, patį didžiausią iliuminatorių ir iškart nuskubėjo link jo. Nieko nesimatė. Nei žvaigždžių, nei jokių kitų šviesos šaltinių. Tik aklina tamsa. Visiška nebūtis. Lyg visata būtų užgesusi. Gita visu kūnu prisiglaudė prie blizgaus stiklo. Nugara nuėjo pagaugai. Ji pasijuto vieniša. Jausmas buvo toks stiprus, kad privertė nuslysti ant grindų prie pat iliuminatoriaus, susigūžti į kamuoliuką ir apsikabinti kelius. Ji pabandė prisiminti ką nors gražaus.

 

* * *

 

Vestuvių šventė vyko kaime, joje grojo orkestras. Neįprastai ir išradingai persirengę vietiniai gyventojai pavertė ją tikru karnavalu. Senelis pasirodė su kombinezonu, bet be marškinėlių, apnuoginęs pečius ir nugarą. Jis plakėsi dilgėlių rykšte ir linksmai kvietė kitus prisidėti. Kaimynė iš gretimo namo apsirengė velionio vyro kostiumu, užsidėjo skrybėlę ir nusipiešė ūsus. O kaimynės anūkas neatrodė labai patenkintas savo išvaizda – jam užvilko ilgą moterišką palaidinę, uždėjo netikrų perlų karolius ir padažė lūpas.

Gitos senelė vestuvių karnavale dalyvavo gulėdama lovoje. Kojų traumos, patirtos dar jaunystėje, vis labiau varžė judesius, bet senelė nepasidavė – po lova buvo įmontavusi mažą varikliuką, valdomą pulteliu, tad pagalbos jai prireikdavo tik retkarčiais, dažniausiai tada, kai lovos ratukai užklimpdavo išvažinėtame kaimo kelyje. Senelė pasistengė ir šia proga išpuošė lovą: jai pajudėjus, skimbčiojo ant kojūgalio pritvirtinti varpeliai, o ant margaspalvės antklodės, skirtos kojoms šildyti, buvo prikrauta gėlių. Senelė vis kėlė taurę, juokėsi, kvietė žmones prisėsti šalia ir žadėjo išburti ateitį.

Vestuvės prasidėjo procesija. Eisenos priekyje ėjo raudonai ir baltai marginta suknele bei priderintais auskarais pasipuošusi Gita su savo išrinktuoju, dėvinčiu rudą dvieilį kostiumą. Jiems iš paskos žengė septynių instrumentų orkestras, grojantis tradicinę Balkanų liaudies dainą „Ederlezi“. Apėjusi visus kaimo namus, procesija pasuko link kalvos, nuo kurios atsivėrė vaizdas į gyvenvietę, dirbamus laukus ir artimiausią ežerą. Septyni glaustai suaugę beržai atstojo altorių, o senelė pabuvo už kunigą. Pasiremdama ramentais ji išsiropštė iš lovos ir vadovavo ceremonijai stovėdama. Gita nė negalėjo įsivaizduoti geresnio scenarijaus.

Atrodė, kad visas kaimas tą dieną tapo viena šeima. Juokas, persirengėlių šūksniai, muzika ir šokiai liejosi į bendrą šurmulį. Tai buvo daugiau nei vestuvės – tai buvo pasaulio, kuriame ji norėjo gyventi, pradžia. Stovėdama šalia beržų Gita žvelgė į šventės šurmulį ir regėjo ne tik dabartį, bet ir ateities pažadą. Pažadą, į kurį bus galima atsiremti sunkią akimirką, kai jos paklaus, už ką išmainė praeitį. Tuo metu ji dar nežinojo, kad kažkam ši akimirka jau buvo ateitis – ta, dėl kurios kadaise buvo verta išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

 

* * *

 

Šilta vizija suteikė vilties. Tiek vilties, kad Gita suprato – greičiau visu kūnu pajuto, – jog erdvėlaivyje nešalta. Tai buvo geras ženklas: jeigu erdvėlaivis iš tiesų plūduriuotų bežvaigždėje erdvėje, kaip ji mirksnį pagalvojo, šildymo sistema nesugebėtų išlaikyti tokios aukštos vidaus temperatūros. Vadinasi, mintys apie katastrofą buvo per ankstyvos.

Gita sugrįžo į piloto kėdę ir valdymo pulte pradėjo ieškoti informacijos. Netrukus paaiškėjo,  kad laivui apšildyti užtenka minimalių energijos išteklių. Kita gera žinia – kuro atsargos dar gausios. Mergina pabandė įjungti variklius. Šie ėmė gausti, bet po akimirkos užgeso. Ji pabandė dar kartą – rezultatas toks pats. DI pranešė, kad varikliai prisipildė kosmoso erdvei neįprastos materijos, kuri neleidžia įvykti degimo procesui.

Gita dar bandė suvokti gautą informaciją, kai pasigirdo garsus ūžesys. Erdvėlaivis pradėjo drebėti. Keli objektai atsitrenkė į korpusą, o tada visas laivas staiga pajudėjo. DI ekranuose mirgėjo perspėjimai – stiprus nežinomos jėgos srautas stūmė erdvėlaivį tolyn nuo nustatytos trajektorijos.

Kad bent šiek tiek pristabdytų nevaldomą judėjimą, mergina pamėgino išskleisti mechaninius stabdžius, bet nespėjo – laivas staiga apsivertė, ir ji, nespėjusi prisisegti saugos diržų, plojosi į laivo viršų. Tada vėl trenkėsi ant denio. Erdvėlaivis taip vertėsi kelis kartus, o kartu su juo – ir Gitos kūnas.

 

* * *

 

Ta pati „Ederlezi“ daina, dar didesnis instrumentų orkestras, bet jau visai kita diena. Medinį vežimą laižančios liepsnos apšvietė nupjautų rugių lauke susirinkusius kaimiečius. Vežimo ornamentai liepsnose vis tamsėjo, nyko. Drauge su jais nyko ir tame vežime gulėjęs senelės kūnas. Gita verkė jausdama, kaip kažkas joje užsiveria, o kažkas atsiveria.

Stipriau papūtus vakariniam vėjui, ugnies liežuviai šoktelėjo aukštyn ir vežimas įsidegė visu smarkumu. Girdėjosi spragsėjimas, poškėjimas, liepsnos net gaudė. Žarijos spiečiais kilo į viršų, tarsi norėdamos sekti senelės pėdomis į nežinomą erdvę. Vežimo kraštai ėmė lūžinėti. Pasklido aštrus kvapas. Tarsi nujausdamas kulminaciją, orkestras pradėjo groti garsiau. Pasigirdo traškesys, ir vežimas, skilęs per pusę, graudžiai susmuko.

Dūmai dar ilgai kilo. Kaimiečiai stovėjo šalia laužo, kol liko tik žarijos, o Gita laukė, kol užges paskutinė anglis. Drėgnomis nuo ašarų akimis stebėdama, kaip naktis sugeria dūmus, Gita, paveldėjusi iš senelės vardą ir tam tikrą vaidmenį šioje bendruomenėje, matė ne tik jos nugyventą gyvenimą, bet ir tolimesnę kelionę. Ir kaip tik šią akimirką pagaliau suprato, kodėl senelė taip nenuilstamai vis grįždavo mintimis prie anūkės vestuvių.

 

* * *

 

Iš prakirstos Gitos kaktos bėgo raudona srovelė. Tačiau pats smūgis ir tai, kaip jos kūną svaidė po laivą, leido suprasti: erdvėlaivis – ne tuščioje kosmoso erdvėje. Jeigu aplink būtų vakuumas, Gitos kūnas nebūtų taip daužęsis. Dirbtinė denio gravitacija taip pat buvo išjungta – kitu atveju, net apsivertus erdvėlaiviui, ji būtų likusi stovėti. Tad vienintelė logiška išvada tokia: ji yra planetoje, kurioje veikia gravitacija. Tačiau už iliuminatoriaus plytinti aklina tamsa nekėlė pasitikėjimo šiuo pasauliu. Atsistojusi, prisilaikydama sienos mergina nuskubėjo link skafandrų kabinų. Mechanizuotos DI „rankos“ padėjo apsirengti ir pasiruošti išeiti į atvirą erdvę. Gita patikrino, ar veikia žibintai, pritvirtinti prie skafandro šalmo. Abu veikė. Nerimas šiek tiek atslūgo įsitikinus, kad toje tamsoje bus bent toks šviesos šaltinis.

Mergina priėjo prie šliuzinių vartų ir liepė atidaryti pirmąsias duris. Sistema pakluso. Pirmosioms durims užsidarius ir susireguliavus slėgiui, Gita, nepaisydama DI perspėjimų apie išorėje esančią nežinomą materiją, nurodė atidaryti antrąsias. Jai dar nespėjus atitraukti rankos nuo pulto, kūną perliejo šalčio banga, – pro atsivėrusias antrąsias šliuzo duris plūstelėjo vanduo.

Gitą, jau supratusią, kad padarė didelę klaidą, stipri banga prispaudė prie sienos, bet ji vis dar laikėsi ant kojų įsikibusi į skersinius. Valdymo pultas buvo prie pat, tad mergina bandė pasiekti mygtukus, kad šliuzas užsivertų. Tačiau plūstantis vanduo ją nustūmė – rankos nuslydo, o pultas liko nepasiekiamas. Staiga plūstelėjo nauja vandens banga. Atgalinė srovė, atsitrenkusi į šliuzo sienas, ištraukė Gitos kūną į išorę.

 

* * *

 

Nešama stiprios srovės, Gita ištiesė ranką bandydama už ko nors užsikabinti. Ranka slydo glotniu laivo korpuso paviršiumi. Kiekvieną sekundę atstumas nuo šliuzo didėjo. Priešais pasimatė horizontalūs metaliniai techninės prieigos turėklai, iki jų trūko visai nedaug. Tai buvo paskutinė galimybė išsigelbėti – dar šiek tiek, ir grįžti atgal jau būtų neįmanoma. 

Artėdama prie korpuso krašto, už kurio tvyrojo atvira vandens erdvė, Gita paskutinę akimirką, išsitiesusi visu ūgiu ir kaire koja stipriai atsispyrusi nuo korpuso, sugebėjo šiek tiek pakreipti nešamo kūno kryptį ir sugriebė turėklą. 

Iškart pajuto keistą trauką į viršų – skafandras dėl viduje esančio oro stūmė ją vandens paviršiaus link. Nedelsdama ji prisisegė karabinu, kuris su skafandru buvo sujungtas hiperlynu, ir pradėjo slinkti turėklais link šliuzo, priešindamasi vos jos nepražudžiusiai srovei.

Tuomet pajuto pirmuosius neįprastus požymius. Vibracija sklido per rankas ir kojas. Pasigirdo lengvas, ritmingas traškėjimas. Skafandro sluoksniai aplink kūną šiek tiek įsitempė, pradėjo spausti odą. Tarp metalinių jungčių pasigirdo šnypštimas. Visi šie požymiai pranešė: kosmoso erdvei skirtas skafandras ilgai vandens slėgio neatlaikys.

Įveikus sudėtingą turėklo ruožą, toliau kelias nutrūko. Ties variklio remonto sekcija baigėsi horizontali trasa, nuo jos vedė vertikalios techninės kopėčios, skirtos aptarnavimo darbams. Gita pradėjo leistis jomis žemyn tikėdamasi, kad žemiau ras dar vieną priėjimą prie šliuzo zonos. Skafandras buvo stumiamas aukštyn, tad kiekvienas judesys reikalavo dvigubai daugiau jėgų. 

Pasiekus kopėčių pabaigą tapo nebeaišku, kur judėti, – toliau vedė tik horizontalūs metaliniai laikikliai, skirti užsikabinti, laivui esant atvirame kosmose. Apskritai buvo neaišku, kurioje pusėje yra šliuzas. Abi jos atrodė tokios pačios, vienodai pavojingos. Vanduo ir chaosas sutrikdė bet kokią krypties nuojautą. Gita sustingo laikydamasi už paskutinės kopėčių pakopos. Ir tada neaiškumas baigėsi. Ne pamažu, ne svarstant – tiesiog baigėsi. Viena kryptis tapo akivaizdi. Kita akimirksniu prarado prasmę. Gita neabejodama pasisuko į kairę. Ji nesuprato kodėl, bet abejonių neliko.

Nuo pirmojo išsikišimo kitoje korpuso sekcijoje Gitą skyrė kelių metrų tarpas. Kadangi skafandras bet kurią akimirką galėjo suplyšti, reikėjo priimti greitą sprendimą. Ji atkabino karabiną, susilenkė tiek, kiek leido kostiumas, ir atsispyrusi šoko kiek galėdama toliau į priekį. Nors skafandras kėlė aukštyn, Gitai pavyko ištiesta ranka sugriebti metalinį kraštą. Ji prisitraukė, vėl prisisegė karabiną ir pasiruošė kitam šuoliui. Toliau laukė dar keli tokie patys pavojingi šuoliai, kiekvieną kartą kovojant ir su vandeniu, ir su kostiumu, kaskart būtinai vėl prisisegant karabiną. Galiausiai priešais išniro šliuzo vartai.

Likus dviem paskutinėms atramoms pasigirdo šnypštimas. Skafandro išoriniai sluoksniai įplyšo, suspaustas oras išsiveržė burbulais. Koją akimirksniu nusvėrė į vidų plūstelėjęs vanduo. Metalinės konstrukcijos sulinko perplėšdamos audinius ir sužeisdamos Gitos dešinę koją. Skausmas buvo toks staigus, kad ji vos neprarado sąmonės.

Gita pasiruošė dar vienam šuoliui. Jau ruošėsi atkabinti karabiną, bet tąsyk skafandras neatlaikė spaudimo – slėgis išsiveržė staiga. Kairę kūno pusę pervėrė aklas deginantis skausmas, o slėgio smūgis privertė paleisti metalinę atramą. Kūnas ėmė kilti link paviršiaus, bet įsitempus hiperlynui kilimas sustojo. Oro burbulai uždengė vaizdą. Tačiau ir jiems prasisklaidžius Gita nebesuprato, kur baigiasi skafandras, o kur prasideda jos koja, – mėsa, kraujas, audiniai ir metalas maišėsi tarpusavyje.

Skausmas buvo nepakeliamas. Ji suprato, kad jos kūnas niekada nebebus toks pat. Ir būtent skausmas padėjo suprasti, ką reikia padaryti, kad išgyventų. Tą akimirką Gita aiškiai pajuto: tai, kas prarasta, nebuvo dingę. Tai atėjo kitu pavidalu. Mainai iš tiesų pavyko. Ji nebegalėjo vaikščioti po savo praeities prisiminimus, tačiau gavo galimybę apsilankyti ten, kur dar tik bus.

Gita išsitraukė peilį ir iš skafandro išlaužė hiperlyno tvirtinimo jungtį. Prie korpuso prisegtas lynas liko plūduriuoti, o skafandras lėtai, bet užtikrintai pradėjo kelti Gitos kūną vandens paviršiaus link.

 

* * *

 

Pažadino švelnus prisilietimas. Kažkas glostė plaukus. Netrukus Gita ant lūpų pajuto gertuvės kakliuką ir godžiai atsigėrė pro jį kliūstelėjusio vandens. Jos kūną iškėlė iš vandens ir sunkiai įvertė į valtį. Gita išvydo kitados jau regėtą žveją. Šis stengėsi išlaisvinti jos kūną iš skafandro. Gita ištiesė ranką, paglostė jo šiurkštų skruostą. Kaip buvo pasiilgusi tų šviesiai mėlynų akių!

Gita uždėjo delną sau ant pilvo. Ji dar nebuvo nėščia, bet jau žinojo, kad kada nors šiame pasaulyje gims mergaitė, kurios dukrai atiteks Gitos vardas ir kartu su juo perduodamas palikimas. Nei praeitis, nei tai, kas ją atvedė iki šios akimirkos, visai nerūpėjo. Ji nebeieškojo priežasčių ir nebesvarstė apie pasekmes. Neieškojo atsakymų, priešų ir kaltininkų. Gitos kojos buvo sužalotos visam gyvenimui, bet ji nesijautė auka.

Užtat be galo rūpėjo tai, kas nutiks. Ir ji žinojo, kad rūpestis atsipirks. Žinojo, kad dienų, kai gros orkestras, dar bus. Ir jų netrūks. Net kai jos pačiõs neliks šioje žemėje. Tai buvo vienintelis dalykas, dėl kurio ji galėjo neabejoti.

Gitai iškrito tai, kas jai priklausė.