Romano ištrauka

 

 

 

Ikaras, arba Stepanas, tiksliau, Istvánas, nes kilęs iš vengrų šeimos, Lokiškėse¹ buvo žinomas ir autoritetingas žmogus.

Ikaro garbei reikia pripažinti, kad Vengrijai įstojus į Europos Sąjungą ir atsiradus griežtai saugomai sienai, jis nesutriko.

Priešingai: prisiminęs kadaise įgyto išsilavinimo pagrindus ėmėsi visokių braižymo užduočių. Ikaro idėja rėmėsi mintimi, kad prekių per muitinės patik­ros punktus kiekvienais metais pavyks prasivežti vis mažiau, taigi kontrabandos verslui netrukus neišvengiamai ateis galas. Antra, toli gražu neatrodė, kad Ukraina greitai prisijungs prie vieningos Europos tautų šeimos, vadinasi, akcizų ir kitų mokesčių kainų skirtumas su Europos Sąjunga išliks dar daugelį metų, o iš to būtų galima dar ilgai neblogai užsidirbti. Liko tik klausimas, kaip apeiti muitinę ir pervežti prekes per sieną? Paprasčiausias kelias vedė per mišką, kur siena tebuvo sutartinė: pažymėta dviejų metrų aukščio vielinė tvora, kurioje nesunku pridaryti daug skylių ir ramiausiai pro jas išlįsti į kitą pusę. Pro tokią landą tarsi pro adatos skylutę Ikaras, ko gero, įsigudrintų išsivežti iš Ukrainos kone visus Karpatų kalnus ir netgi visą Užkarpatės sritį, tačiau ne jis vienas buvo toks sumanus: visoje srityje ir abiejuose didmiesčiuose – Užhorode ir Mukačeve – buvo nemažai stambesnių veikėjų, kurie jau anksčiau paleido per miškus savo karavanus.

Tokiais mūsų laikų pirkliais sėkmingai tapo vietos politikai ir muitininkai, o kiek vėliau, užuodę  pelningą verslą ir galimybes, prie jų prisijungė ir bosai iš Kijevo. Šiam tikslui jie įkūrė parlamente ypatingąjį komitetą kovai su kontrabanda ir atvykę į Užkarpatę pradėjo grasinti vietiniams politikams ir muitininkams griežtomis bausmėmis už įstatymų pažeidimus – vietiniams beliko tik paklusti ir dėl kilnaus tikslo pažaboti kontra­bandos procesus tam tikrą procentą atiduodant  viršenybei – taip jų verslas ir toliau klestėjo. Trumpai kalbant, Užkarpatės miškuose lakstė tokie plėšrūnai, kuriems perbėgti skersai kelio Ikaras nesiryžo.

Bet nosies nenukabino. Aštrus protas pašnibždėjo jam kitą genialią mintį: kontrabandą galima plukdyti vandeniu! Juk Tisos upė pasieniu teka į ES, į Veng­riją! Taigi užtenka hermetiškai supakuoti cigaretes ir paleisti jas upe pasroviui, o partneriams kitoje sienos pusėje tiesiog belieka išsitraukti jas iš vandens.

Atlikęs kelis eksperimentus Ikaras suprato, kad užsiimti šia veikla siunčiant vos keletą cigarečių blokų neapsimoka: paskirties vietą pasiekdavo viso labo apie dvidešimt procentų prekių. Dalis užsikabindavo už šakų ir dumblių, o didelę dalį srovė tiesiog išnešdavo į krantą įvairiose netikėtose vietose. Taigi Ikarui reikėjo valties – ir ne bet kokios, o tokios, kurios nepastebėtų pasieniečiai, o pats jos savininkas galėtų saugiai nuolat stebėti maršrutą.

Kitaip tariant, reikėjo nuotoliniu būdu valdomo mažo povandeninio laivelio.

Bet kaip pasigaminti povandeninį laivą? Ir dar Lokiškėse, kur nėra jokių technologijų, išskyrus kavos aparatą valstybinės mokesčių administracijos pastato fojė? Ir kaip jį sukonstruoti automechanikui, teturinčiam profesinės mokyklos baigimo diplomą?

 

Andrijus Liubka. Chrystynos Pošeliuznos nuotrauka

 

Pasirodo, paprastai: Ikaras paėmė plastikinę šimto litrų talpos statinaitę – tokią, kokiose kraštiečiai įprastai raugdavo kopūstus žiemai, sugrūdo į ją beveik keturis šimtus cigarečių blokų ir panardino vienoje kūdroje Lokiškių pakrašty. Statinė ne iš karto, bet užtikrintai skęsdama nusileido į kūdros dugną. Tuomet jis pagamino tris didelius apskritimus iš putplasčio ir dar porą iš medienos ir pritvirtino juos visus ant statinės. Dabar ji kaip plūdė laikėsi vandens paviršiuje. Nepatenkintas rezultatu Ikaras nuėmė vieną medinį apskritimą ir vieną iš putplasčio – dabar amfibija paniro po vandeniu maždaug trisdešimt centimet­rų – kaip tik tiek, kad liktų nepastebėta pasieniečių ir neužstrigtų kur nors Tisos upės seklumoje, apie kurią vietos čigonai sakydavo, jog tai Jėzui tinkama upė: gali ją perbristi nesušlapęs kiaušų.

Beliko tik prijungti prie statinės nedidelį varikliuką su vairu, kuris leistų sukonstruotai „valčiai“ greitai judėti ir tinkamai ją valdyti, taip pat pridėti radijo ryšio jutiklį, tiksliai rodysiantį prekių lokacijos vietą tam tikru momentu, ir užduotis įvykdyta. Visi šie darbai ir eksperimentai truko du mėnesius, o juos baigęs Ikaras metė visureigius bei „Ikarusus“ ir ėmėsi statyti savo laivyną. Po pusės metų jau turėjo penkiolika tokių statinių-amfibijų, dukart per dieną sėkmingai nuplaukdavusių į Vengriją ir atnešdavusių savininkui kosminį pelną doleriais. Kirtusias sieną, jas iš karto išgriebdavo Ikaro pasamdyti žmonės, iškrapštytas cigaretes parduodavo, o apskritimus ir variklius sudėdavo atgal į statinių vidų, uždengdami polietileno plėvele ir dar ant viršaus užmesdami maždaug trisdešimties centimetrų raugintų kopūstų sluoksnį.

Paskui statines kaip krovinį sunkvežimiais gabendavo atgal į Ukrainą: mažytis varikliukas, nors jo ir būta pakankamai galingo, vis dėlto nebuvo pajėgus grąžinti bačkos prieš srovę aukštyn upe iki pat Lokiškių. Vengrijos ir Ukrainos muitinių pareigūnai ilgai negalėjo suvokti, kuo iš tikrųjų verčiasi Ikaras, nes vežti raugintus kopūstus iš Vengrijos, kur jie kainavo dvigubai brangiau, paprasčiausiai neapsimokėjo. Pats kontrabandininkas aiškindavo jiems šį fenomeną tuo, kad jam labiau patinka vengriški kopūstai, jie atseit esą sūresni, dėl to juos ir atsivežąs į Ukrainą iš Vengrijos.

Tačiau visa tai negalėjo trukti amžinai. Muitininkai abipus sienos puikiai suprato, jog kažkas čia ne taip ir pinigai tiesiog nuplaukia jiems iš po nosies, taigi sustiprino patikrą. Per vieną tokių patikrų Vengrijos pareigūnui ilgu peiliu pervėrus statinėje esantį kopūstų sluoksnį smaigalys atsirėmė į kažin kokį tvirtą daiktą dugne. Paslapties nebeliko. Laikraščiai dar ilgai rašė, kaip iš Ukrainos į Veng­riją plaukė ištisas povandeninis statinių laivynas.

Nepaisant nelaimingos istorijos pabaigos Ikarui pavyko išvengti kalėjimo: vietoj jo trejiems metams pasodino sunkvežimio vairuotoją Kolią, kuriam ir „pakabino“ visą sudėtingos ir techniškai nepriekaištingai atliktos kontrabandos kaltę. Ikaras nebuvo niekšas ir už tokią auką dosniai atsilygino vairuotojo žmonai: sumokėjo po penkis tūkstančius dolerių už kiekvienus įkalinimo metus. Galų gale patenkinti liko visi: Kolia su žmona, abi muitinės, budriai stebėjusios, ar pasienyje laikomasi įstatymų, ir žurnalistai, kurie dar keletą mėnesių turėjo peno detaliai nagrinėti šią temą vis stengdamiesi apskaičiuoti ir įvertinti kontrabandininkų pelną už kiekvieną pavykusį reisą. Viename straipsnyje autorė, Užhorodo universiteto Žurnalistikos fakulteto studentė, netgi buvo parašiusi lyrišką įžangą, kaip priešistoriniais laikais Karpatų kalnų vietoje tyvulivusi jūra, suprask, dėl šios priežasties jūrininkystė esanti užkarpatiečių kraujyje, todėl neturėtų stebinti, kad vienas jų pakluso kraujo šauksmui ir atsiliepė į jį praktiškai.

Po savo povandeninės flotilės nesėkmės Ikaras vis dėlto neatsisakė sumanymo toliau vienaip ar kitaip verstis kontrabanda, nors jau daug kuklesniu mastu.

Kad ir kaip būtų, Ikaro draugas Tisas vis dėlto buvo teisus: jeigu jų Dievo užmirštame miestelyje būta žmogaus, galinčio patikėti grandioziniu sumanymu, tai galėjo būti tik Ikaras. Be to, skirtingai nei vargšas istorijos mokytojas Tisas, Ikaras turėjo pinigų, kurie leistų įgyvendinti didingą Tiso idėją. Ne tik pinigų, bet ir reikalingų ryšių: 2010-ųjų spalį, praėjus trejiems metams po plukdomų statinių istorijos, lokiškiečiai išrinko Ikarą srities tarybos nariu. Ne itin švari Ikaro praeitis ir jo santykių su teisėsauga šleifas nesutrukdė rinkėjams balsuoti už kandidatą, pažadėjusį nuoširdžiai gerbti įstatymus ir nedelsiant įvairiapusiškai pagerinti vietos gyventojų gyvenimo kokybę, juolab kad tų pačių metų pradžioje ukrainiečiai išrinko šalies prezidentu buvusį „zeką“², taigi ir Ikaras puikiai įsitaisė naujajame šalies elite.

 

¹ Vedmedivas (ukr. „vedmed‘“ – lokys).

² Žarg. „Zekas“ – kalinys.

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Nikodemas Szczyglowskis