Asmeninio archyvo nuotr.

 

Miško stotelė

 

Ankstyvą rytą stotelėje laukėme penkiese: vyrukas su įsirėžusiu kančios antspaudu veide, susna apėjęs usūrinis šuo, kelios nekantraujančios voverės medžio viršūnėje ir aš. Kompanija maža, tačiau nestabili: artėjančio autobuso sukeltas vėjo gūsis netikėtai išbaidė voveres, o šuo mikliai spruko slėptis už stotelės.

Atsisėdau prie lango vienoje iš keturių autobuso priekyje neįgaliesiems skirtų kėdžių, sugrupuotų po dvi viena priešais kitą. Iš paskos įlipęs vyrukas baikščiai nudelbė akis ir įsitaisė prieš mane nugara važiavimo krypčiai. Pasirinkimas nemaloniai nustebino: autobuse daug tuščių vietų – tai ne, klestelėjęs be ceremonijų keliais įsirėmė į mano kelius pažeisdamas asmeninę teritoriją ir intymumo ribas. Galiu piko metu ištverti šlykščiausią glaustymąsi, trynimąsi užpakaliais, gašlų alsavimą viršugalvin, bet mano kantrybė nėra beribė, tuo labiau pustuščiame autobuse. Po kelių nesėkmingų bandymų įsitaisyti patogiau – kyštelėjau kojas po kėde, nukreipiau dešinėn, paskui kairėn – supratau neišsisuksianti su įprastiniais pantomimos judesiais ir nepatenkintos mimikos žodynu. Žodžiai, kuriuos išsakiau kūno kalba, jų reikšmė ir prasmė, jam buvo nežinomi ir gluminamai bereikšmiai. Vadinasi, tariau sau, jis sąmoningai siekė prisilietimo, realybėje tikrino vaizduotės geidulius įdėmiai ir nejaukiai spoksodamas tuščiu, nerimą keliančiu žvilgsniu, tarsi jo viduje kažkas būtų nulūžę. Subambėjusi apie privatumą persėdau šiek tiek atokiau. Vyrukas neišgirdo, rodos, net nepastebėjo kapituliacinio atsitraukimo, tik kvapas lyg sumuštas šunytis atsekė man iš paskos. Kas jam negerai? Glaustosi prie svetimo žmogaus, kai aplinkui šitiek erdvės.

Rytais dažnai būnu apsimiegojusi ir irzli, jau ketinau jį užsipulti ir priversti atsisėsti į važiavimo kryptimi orientuotą kėdę, tačiau plūstelėjo gailestis: kas verčia tą žmogutį-nuolaužą sėdėti keistame užkampyje nukreipus žvilgsnį atgal – sėdėti taip, lyg nirtų į nejaukumą, nuo kurio net oro srovė traukiasi? Gal tam vyrukui sutriko pusiausvyra ir dėl to jis negali žiūrėti pirmyn? Gal baimindamasis nežinomybės nesąmoningai kreipia žvilgsnį atgal į pravažiuotas stoteles, jau įvykusį momentą, slenka, nyksta ir ten pasilieka išsigindamas ateities?

– Mieli keleiviai, atkreipkite dėmesį į vaizdą už lango, – maloniai prabilo moters balsas iš garsiakalbio. – Ankstyvas metas – neįkainojamas,  ką jau kalbėti apie sau skirtą laiką, apie brėkštančią šviesą, prikeliančią kiekvieną kampelį ir kiekvieną daiktelį. Kol miestas bunda, norėtume jums pristatyti naują rinkoje pasirodžiusią kavos rūšį – „Nebūta kava“. Vienas jos gurkšnis nukels į vietas, kur niekada nebuvote, bet nuolatos trokštate ten sugrįžti. „Nebūta kava“ skirta ir tiems, kurie ne laiku pabunda. Tik vienas gurkšnis, ir jums sugrįš jėgos, atsistatys dienos ritmas. Gerbiamieji keleiviai, primename, kad bilietėlius galite įsigyti mūsų įmonės kasose, spaudos kioskuose ar iš vairuotojo. Linkime malonios kelionės. 

Garsiakalbis trumpam nutilo, atrodė, savo mechaninėje atmintyje ieškojo naujos kvailos reklaminės eilutės, bet nieko neradęs tęsė toliau:

– Dėkojame, kad pasirinkote keleivinį transportą. Patogiai įsitaisykite ir pasigrožėkite miesto vaizdais už lango. Keleivių, kurie sėdi nugara važiavimo krypčiai, dėmesiui! Nesijaudinkite, atsiduokite atvirkštybei ir kartu su lėtai grimztančiu miestu nirkite į prisiminimus, kad ir kokie jie būtų, – trumpi, blankūs, aštrūs arba dar neatslūgę. 

Nebijokite drąsiai žvelgti atgalios ir tie, kurie sėdi veidą atsukę autobuso važiavimo kryptimi. Tvirtai įsikibkite ir laikykitės už turėklų. Jei pajusite, kad vaizdai už lango ima keistis greičiau nei įprasta, prašome nesijaudinti – tai tik dienos pagreitį įgaunantis miestas. Kita stotelė – Baseino.

Garsiakalbis sušnypštė, sutraškėjo ir nutilo. 

Stojo keista tyla, jei taip galiu kalbėti apie gyvą miesto garsų foną: ratų dudenimą per asfaltą, stabdžių cypimą, trumpą pyptelėjimą ir keleivių šurmulį autobuse. 

Suglumau išgirdusi tokį keistą pareiškimą.

Visada stebino žmonės traukiniuose, autobusuose, sąmoningai pasirinkę važiuoti nugara judėjimo krypčiai, tarsi bijotų, kad atsisukę į priekį pamatys kažką baisaus, tarkim, atsiversiančią žemę ir jon grimztančius namus, aikštes, skverus, prekybcentrius, duobėtą pilkšvą asfaltą, – kaip paskutinę šio pasaulio dieną. Tai būsena be prasmės, masturbacija į tuštumą, baimė pažvelgti į akis, pasukti į kelio tiesiąją. Gali būti, tai gniuždo ir žmogutį-nuolaužą. Todėl jis nesipriešins atvirkštybei ir kartu su lėtai grimztančiu miestu pasiners į praeitį.

Štai ir vėl susierzinau, kaltinu orą, lauke tvyrantį tirštą rūką, kurio įkyri drėgmė skverbiasi po rūbais, aklai aptraukia akinius. Kiekviename mūsų gali tūnoti didesnis ar mažesnis užsismaugimo efektas, nuosavo kūno svetimybės pojūtis, kai praeitis tampa vienintele teisinga kryptimi, – kaip vienai Amazonės džiunglių genčiai, kuri ateities apskritai nesuvokia, esą ši neturi aiškios minties.

Kiekvienas turime savų priežasčių važiuoti atbuli. Bet vis tiek nejauku žinoti, kad kažkas, sėdintis greta manęs, važiuoja atgalios.

 

Baseino stotelė

 

Tamsu. Už lango nė gyvos dvasios, tik šlapios lietaus gyvatės slysta stiklu. Jų trajektoriją išblaško staigus kryptelėjimas – autobusas suka link Baseino stotelės. Sustos. Nesustos. Taip. Ne. Nespėju susilažinti su savimi, ir autobusas vis dėlto sustoja. Iš balzgano pavandenijusio oro tarpduryje išnyra jaunutė mergaitė švelniu Marijos veidu, su mokykline kuprine ant peties. Jos pirštai skubriai maigo telefoną, atsainiai švysteli nuo akių geltonus plaukus nubraukianti ranka. Ar kas be manęs ją pastebėjo? Ar pamatė tai, ką matau aš? Durys užsidaro. Širdis nustoja tuksėjusi, tarsi tarp asfalto, cemento plytelių aikštėse ir skveruose, tarp mūsų visų skubėjimo būtų sustojęs laikas. Erdvė autobuse išsigrynina beveik iki vakuumo – pakylėta, šviesi, paprasta kaip absoliuti nekaltybė.

Ji praeina pro mane, atsisėda priešingoje autobuso pusėje. Žmogutis-nuolauža jos nepastebi. Puiku. Nekaltybė jam taptų iššūkiu, nepažinta, neatpažinta teritorija, nesuskaidyta į patirtis ar nusistatymus. Žmogutis-nuolauža ir absoliuti nekaltybė – tai du skirtingi dangaus kūnai, nesusitinkantys kosmoso platybėse. Net atsitiktinai.

Būdami čia ir dabar abu yra panašūs ir vienodai nekalti. 

Merginos Marijos veidu žvilgsnis praslysta pro mane neužkabindamas. Nevertina, niekas ir neturi būti vertinama. Kaip vaikystėje. 

Įkvepiu ir iškvepiu. Nekaltybė yra oras, lengvas judesys, šviesulys tarp šešėlių, banali nostalgija, joje nėra dramos, įvykių, priešpriešų, savaime vykstančio veiksmo, užrakinamo paprasčiausiuose sakiniuose, kuriuos apibrėžčiau kontrastingu tušu. Susipynę su jausmais mano užrašai sumedėja, pavirsta tuščiais žodžiais, išmurzoja ore tvyrantį subtilų švaros pojūtį, kurio fiziškai neužčiuopiu. Nauja užrašyta eilutė suteikia formą ir ribas beribei būsenai. Tad kiekvienas mano bandymas aprašyti ir įrėminti nekaltybę paverčia ją kažkuo kitu, nei iš tikro matau ar jaučiu. 

Kvėpuok ramiai, sakau sau, trūksta žodžių, tačiau minčių perteklius netgi šioje prieblandoje ryškus kaip miesto šviesulių spindėjimas pro tuos pačius purvinus autobuso, važiuojančio uosto kryptimi, langus. 

 

Senosios perkėlos stotelė

 

Užsigalvojusi nepastebėjau, kaip autobusas prisipildė keleivių. Pusamžis vyriškis visų atsiprašinėdamas mikliai prasibrovė ir atsisėdo į tuščią vietą, iš kurios vos prieš minutę pakilo manąjį šoną šildžiusi apkūni tetulytė. Ji visą kelią kuitėsi rankinėje tarp milijono polietileno maišelių, įnirtingai kažko ieškojo, neradusi atsikrenkštė, sudejavo, pakilo ir šiaip ne taip pasiekusi duris pareikalavo tučtuojau jas atidaryti, nors autobusas dar nebuvo sustojęs. Kilo šioks toks šurmulys, nuslopęs tik tetulytei išlipus.

Visą tą laiką mano kaimynas domėjosi kreivomis linijomis ant aprasojusio stiklo (nupiešiau jas, kad įžvelgčiau ženklus, pažįstamas tamsių gatvių vietas, nuogąstaudama nepravažiuoti savo stotelės). Jis muistėsi ir stenėjo dirsčiodamas į mane, atrodė, tuoj prakalbės, bet nedrįso.

Priekyje sutraškėjo garsiakalbis, ir iš jo vėl išslydo moters balso įrašas gražbylys. 

– Gerbiamieji keleiviai, gal jau atkreipėte dėmesį – už lango šitaip gražiai lyja visą kelią, niekas dar nematė tokio gražaus lietaus. Prašyčiau pasvarstyti, per kiek laiko pamirštate draugą vien todėl, kad su juo nesusitinkate, kitaip tariant – ar prisiminimas apie jį jums reiškia ilgesį, ar sąmoningą sprendimą nebesusitikti? O kol galvosite, maloniai primename neužmiršti pasižymėti bilietėlių. Malonios kelionės. Kita stotelė – Nemuno.

Išgirdusi klausimą sustingau, o mano kaimynas tik arčiau palinko prie manęs.

Kvapas! Jokios abejonės, aš jį pažįstu: šleikštų, drumzlinai lipnų salstelėjusių kvepalų dvelksmą ant odos, lyg svetimo prisilietimo namų, kurių durų prisiekiau daugiau niekada neatverti. Anuomet jis priminė šaltą orą, gūstelėjusį pro pravirą langą, – pajaučiau širdimi po to, kai mano ekssutuoktinis susikrovė mantą ir dingo iš akiračio. Tai buvo neištikimybės kvapas. Panūdau kirčio ar žaibo, nesvarbu iš kur akimoju nukirsdinsiančio kvapą išdaviką, apvilktą santykių melu. Bet tik lietus tykiai pabarbeno į langą.

Vyriškis švelniai palietė man petį, ir šis iš pažiūros menkutis judesys prilygo reikalavimui, regis, permatė mano susivėlusias mintis, – plūstelėjo svaiginantis silpnumas ir kūno bejėgystė. Jo lūpų kampučiuose atsivėrė šypsnys, vos pastebimai kilstelėjo antakiai, akių blyksnis – jam labai svarbi mano reakcija – nejaukiai tyrinėjo mane. Dvejojau, ar šliaužti į saugią distanciją, ar pasiduoti veriamai traukai, kuri vis dar sklido iš žvilgsnių.

– Štai ir liovėsi lyti. – Jo pirštas grubiai perbraukė stiklą. – Manai, turi ką prarasti, pamiršti? – paantrino akys, pernelyg artimos, pernelyg nuogos, įsirėmusios man į kaklą ties tvinksinčia miego arterija.

– Šaltoka, – nusipurčiau. 

Laiku. Garsiai ir laiku ištartas žodis mane išgelbėjo. Pažadino. Privertė atsitokėti, atsiplėšti nuo lipnaus žvilgsnio, išslysti iš drumzlino saldumo, iš kvapo, persmelkto senomis istorijomis, iš santykių, kurie įprastai baigiasi sukrautu lagaminu ir absurdišku pojūčiu, tarsi važiuočiau atbula per primityvių pažadų zoną.

Nebepaisydama stotelės pavadinimo, sustojus autobusui iššokau neatsigręždama. 

Po penkiolikos minučių atvažiavo kitas devintukas.

 

Lakštučių stotelė

 

Stos, nestos. Sustos. Nesustojo. Vėl nespėjau susilažinti su savimi.

– Ei tu, nemiegok! – šūktelėjau vairuotojui delnu trankydama duris.

Pavėluosiu į keltą, dievaži, pavėluosiu. Paaiškinkite man, kvailei, kam autobusuose reikalingi mygtukai „stop“, jei jų niekas nepaiso? 

Nespėsiu, dievaži, nespėsiu. Ir čia dar tas žmogutis-nuolauža drįsta rangytis? Paspyriau jį koja. Vargšelis gailiai sucypė raitydamasis pažemėje. Akys padėrusios, išgąstis išstūmė iš veido nerimastingą žvilgsnį. Še tau, kai nori, ir jis gali pasikeisti.

– Ten... ten... – lemeno riesdamasis į vairuotojo pusę.

– Sustok, pravažiavai Nemuno stotelę! – riktelėjau dar garsiau.

Nufotografuosiu valstybinius numerius, išlipsiu, dievaži nufotografuosiu, teisindamasis vadovybei didelių problemų turės...

– Ten, ten... ten...

– Kas ten? Pati matau, nesustojo.

– Ten... nieko nėra, – pagaliau išstūmė žmogutis-nuolauža.

 Autobuse daugiau keleivių nebuvo (kada jie spėjo išlipti?), tik mudu su tuo vargšeliu, vengiančiu žmogaus žvilgsnio. Bet blogiausia – vairuotojo taip pat nebuvo. Autobusas riedėjo gatve, sustojo prie šviesoforo, veltui stengiausi atidaryti duris, vos įsižiebus geltonai šviesai, autobusas vėl pajudėjo, o už trejeto stotelių, pervažiavęs miesto centrą, visai nustojo paisyti šviesoforų signalų ir pasileido kaip bulius šuoliuoti Minijos gatve.

– Gerbiamieji keleiviai, – maloniai pranešė moters balsas iš garsiakalbio, – neužmirškite laiku pažymėti bilietėlių ir saugiai atsisėsti. Nesijaudinkite dėl šviesoforų signalų. Primename, kad raudona spalva turi tūkstančius atspalvių, nuo šviesiai rožinės kūdikio odelės iki pirmojo vyšninio lūpdažio. Deja, tolimesnio koralų raudonio gyvenimo etape įsižiebia viską sujaukianti liepsnos raudonumo aistra, po trejų metų tampanti naiviai viltinga aguonų rausvąja. Kai santykių šviežuma pamažu ima eižėti ir nusilupa kaip senas emalis, po juo išryškėja slypintis karmino raudonis – kandžiojamų lūpų kraujas, tvinkstąs įtūžis ir desperatiškos pastangos išgelbėti tai, kas seniai pasmerkta, nors viešai vis dar įrodinėjate esantys „ne tokie kaip kiti“. 

– Mieli keleiviai, – moters balsas suminkštėjo iki aksomo švelnumo, – turint galvoje šitiek raudonų atspalvių patirčių, neverta nerimauti. Išties kvaila jaudintis dėl šviesoforo raudonos, kuri yra tik paprastas įspėjamasis signalas ramiai pamąstyti apie artimojo randus, įkaistančius daug intensyviau nei bet kuris kitas atspalvis raudonos paletėje. Informuojame, kad šiandienos kelionė jūsų atmintyje visada išliks plytų raudonio, gražaus kaip seni geležinkelio stoties rūmai ar skruostai po bilietų kontrolės patikros. Gerbiamieji keleiviai, dar kartą primename, kad bilietėlius įsigysite mūsų įmonės kasose, spaudos kioskuose ar iš vairuotojo. Kita stotelė – Strėvos. Linkime malonios kelionės.

– Strėvos, kokios Strėvos... Man reikėjo išlipti Nemuno stotelėje!.. Prašau, prašau, bent Lakštučių sustokite, – veblenau pavymui tolstančiam balsui. 

Staiga tarsi kas trūktelėjo – sucypė stabdžiai, ratai nučiuožė asfaltu. Smigęs pirmyn, autobusas sustojo. Inercijos jėga pro staiga atsivėrusias duris išvertė mus į šviežutėlę balą. Pakėliau žmogutį-nuolaužą nuo grindinio, apšluosčiau ašarotą veidą šlapiais striukės skvernais, padėjau užsidėti kuprinę. Jis tyliai kūkčiojo.

– Žinai, niekada nemėgau tos saldžiabalsės pranešėjos, išdeklamuojančios stotelių pavadinimus po to, kai durys klakt užsidaro kaip pelėkautuose. Tikslaus maršruto nežinau, viena suprantu, kad ponios perskaityta stotelė man netinka – autobusas pasuks į garažą, o aš turiu važiuoti tiesiai Naikupės kryptimi. 

– Klakt, – sako durys, – pagavau tave ir vešiu, kur panorėsiu. 

Jei baimė važiuoti automobiliu vadinasi ochofobija, tai autobusų baimė turėtų vadintis busofobija. Aš nuolat bijau būti sugauta be teisės išlipti.

Kol kalbėjau, žmogutis-nuolauža vypsojo, regis, negirdėdamas manęs. Pagriebiau jį už pečių ir pasukau miesto kryptimi. 

– Klakt, štai ir pagavau tave, dabar eik namo.

Truputį susigėdau šitaip mintyse jį vadindama. Derėjo paklausti vardo.

Gatvės šviesoforai pašaipiai markstė drėgnas akis, atspindėdami balutėse mažiausiai penkiasdešimt tūkstančių atspalvių. Kurioje raudonos stadijoje dabar gyvenu: aguonų rausvojoje ar karmino raudonio? Tikriausiai kažkur tarp jų – slogaus ilgesio rausvos terakotos vienatvės celėje. 

Žiūrėjau į tolstančią vyruko nugarą, smulkius žingsnius, nykstančius tarp šaligatvio plytelių, nuogąstaudama, kad nuo šiol autobuse ar traukinyje mano žvilgsnis irgi kryps atgal, į nuvažiuotą kelią.

Tačiau šioje istorijoje iki šiol mane trikdo viena gluminanti detalė: kad ir koks tuščias atrodė autobusas, iki Lakštučių stotelės neatsirado nė vienos laisvos vietos prisėsti.