Šis žmogus jau ilgą laiką blaškėsi ir kentėjo. Nežinau ir niekas –­ turbūt ir jis pats – nežino, kurią naktį jį pirmą kartą ėmė purtyti ledinė, gelianti baimė; niekas nežino, kada jame gimė šis pritvinkusią pūlių piktžaizdę primenantis jausmas, kuris jo gyvenimą pavertė košmariška girtų vakarų, komisariatuose praleistų naktų ir pagiringų rytų virtine. Niekas nežino, kurią dieną šio žmogaus akys pirmą kartą pasidarė baltos, ir niekas neprisimena dienos, kai jo širdį paliko viltis ir kai jo širdis virto susiraukšlėjusių raumenų krūva, skaičiuojančia išgąsčio kupiną laiką. Niekas – taip pat ir jis – to nežinojo. Bet visi suprato, kad šis žmogus bijo, gyvena su baime, kad jo paties šešėlis, žingsniuojantis paskui jį arba priešais jį, nuolat primena jam kažkokį miestą, kuriame ant vieno tilto liko šešėlis, paliktas žmogaus, kurio vardo niekada nesužinosime, net jei visi šiame pasaulyje praleistume tūkstantį laimingų metų. Jei šis žmogus būtų bijojęs savo šešėlio, nebūčiau aprašęs šitos istorijos, nes abejoju, kad šiais laikais ką nors sudomintų pasakojimas apie žmogų, kuris gyveno bijodamas savo šešėlio. Iš tiesų netgi buvo priešingai – šis žmogus troško išsaugoti savo šešėlį, nenorėjo nuo jo pabėgti ir troško, kad jam mirus, mirtų ir jo šešėlis.
Nežinau, ar turėčiau pasakoti šio žmogaus istoriją, jei nebuvau jo draugas: sunku draugauti su kažkuo, kas neteko akių, širdies ir sielos, o liko tik baimės krūva. Vis dėlto kartais susitikdavome. Ir tas žmogus tada man sakė:
– Gyvenu šiauriniame mikrorajone. Kad jį kur sutrauktų. Naktį virš mano namo skraido reaktyviniai lėktuvai; kažkur netoliese yra aerodromas. Ant jų sparnų dega šviesos, žalios ir raudonos. Dažnai žvelgiu į viršų, ir man atrodo, kad po akimirkos viena tų šviesų atitrūks, nukris ant žemės, o tada visa žemė virs tokia prakeikta didele žalia arba raudona šviesa. Kaip jūs manote?
– Ką?
– Sakykite – žalia ar raudona?
– Nesuprantu.
– Jūs nieko nesuprantate, – tarė. – Jeigu suvoktumėte, kur esate, visi būtumėte kitokiomis akimis. Arba apskritai neturėtumėte akių.
– Kuo tada matytume?
– Kuo mato mirusieji?
– Jaučiuosi pakankamai žvalus, kad būčiau numirėlis.
– O galbūt, – sumurmėjo griebdamas mane už peties, –­ tai bus kas nors panašaus į saulę? Gal kažkas panašaus į didžiulę saulę, kuri staiga priartės neapsakomu greičiu ir viskas pavirs sušiktais pelenais? Tai visiškai įmanoma; kažkas jau rašė apie krintančią saulę.
– Žinoma, – tada pasakiau šypsodamasis, nors šaltis buvo pervėręs stuburą. – Aš netgi žinau, kas tuomet išgyvens. Išgyvens tik du žmonės. Vienas iš jų bus mano dėdė, kuris pragėrė viską, prarado laiko pojūtį ir metų metus darbuojasi tik reguliuodamas laikrodį. Jis pakils iš pelenų: pirmiausia prisisuks laikrodį, paskui ieškos, iš ko pasiskolinti dvidešimt zlotų degtinei. Antras žmogus bus budinčioji iš viešojo tualeto Krokuvos priemiestyje. Taip pat gali būti, kad iš pelenų pakils vienas didis lenkų aktorius, ir tada paaiškės, kad jis kitados buvo palaidotas tik per klaidą.
– Kvailys, – tarė. – Visi šokam kankaną ant vulkano. Esi toks pat kvailys kaip visi: dabar visi žmonės yra kvailiai. Bandote save apgauti, kad apie tai negalvojate? Klystate. Visi apie tai galvojame. Vargšė sušikta žmonija. Pasaulis per daug įklimpęs į nusikaltimus, kad kas nors dar galėtų sutramdyti nevaldomas rankas. Manote, kad jums pavyks ką nors parašyti? Manote, kad jums pavyks ką nors sujaudinti? Kvailys nelaimingas. Dabar jokia žmogaus kančia nieko nedomina. Meilė. Skausmas. Pavydas. Viltis. Tai tik sausi pagaliukai: galima juos persodinti, bet nė vienas jau nesužaliuos. Kančia taip pat nieko nedomina. Viskas glūdi baimėje ir nusikaltimuose. Dostojevskis, kuris visada labiausiai žadino mano jausmus ir pas kurį rasdavau viską, ko tik norėjau, šiandien yra keliantis juoką kvailys su savo beprotybe ir žviegiančia siela: šiandien neišgąsdins jis net nekaltybę praradusios pensiono auklėtinės. Dabar visas pasaulis yra miręs namas. Jis yra didžiulė koncentracijos stovykla, tokia didelė, kad nereikalingos spygliuotos vielos, nes ir taip niekur nepabėgsi. Galima tik kontempliuoti naikinimą.
– Dar ne viskas prarasta, – pasakiau. – Pas mus Lenkijoje šiais laikais nebūna padėties be išeities. Kai jau viską būni prašvilpęs, visada gali tapti literatūros kritiku arba imtis vertimų iš užsienio kalbų. Tai viltis, kuri gali niekada nepaleisti žmogaus. Pamąstykite apie tai. Iki pasimatymo.
Dingo man iš akių, nesimatėme mėnesių mėnesius.
Visada prie jo kvailiodavau, kai neturėdavau jėgų su juo diskutuoti; pernelyg gerai prisimenu getą, sukilimą, rugsėjį, ir, kai tik imdavau apie tai galvoti, vėl tas laikas grįždavo ir mano smegenėlės traukdavosi iš išgąsčio. Vengiau to tipelio: jis kvepėjo rugsėjo degėsiais, buvo šaudomų žydų akimis, kvepėjo taip, kaip keturiasdešimt ketvirtųjų rugpjūtį kvepėjo žmonės, kurie gulėjo po kelias savaites išėstomis akimis į liepsnojantį dangų – nebuvo kas juos palaidoja. Bet šito žmogaus burnoje nebuvo gipso – todėl jo vengiau, todėl norėjau apie jį galvoti kaip apie mirusį. Gyvenimas neretai priverčia griebtis žiaurumų, kuriems priklauso ir vengimas; jei norime, kad mūsų gyvos naktys neteiktų mums kančių, mintyse laidojame netgi tuos, kurie dabar gyvena tarp mūsų. Ar kartais nenutinka mums taip, kad vengiame motinų, kurios neteko visų vaikų; tėvų, kurie niekada jau nebus tėvai; dukrų, kurios neturi prie ko prisiglausti, kai jas apima ne meilės kančia? Taip pat ir aš – vengiau jo, štai ir viskas.

Paskutinį kartą jį sutikau per festivalį. Gatvėmis ėjo minios, šūkavo, dainavo: miestas buvo kupinas spalvoto klegesio. Stovėjau prie šaligatvio krašto. Staiga suplojo man per petį jis. Buvo išbalęs; laisviausiai galėjai atspėti, kad gyvena palaidai. Pasakė:
– Še tau, pone, monumentalaus masto maskaradas. Šie jauni žmonės atvažiavo čia, kad pašoktų, pamylėtų vieni kitus, padainuotų apie taiką. Po metų ar po dvejų, jei prireiks, bus duoti jiems Tompsono automatai, napalmas, šiltinių ir sifilių kondensatai; gaus jie vaistinėles ir kelis galiojančius slaptažodžius; vieni kitus skers ir dobs, žudys ir ės, naikins ir degins iki šiol nematytais būdais. Spalvotos kepuraitės neišgelbės žmonijos.
Pažvelgęs į mane išplaukusiu žvilgsniu, staiga išmurmėjo:
– Vis dėlto gal tai būtina? Žmonija įsivėlė į nusikaltimą, iš kurio jau niekada neišsipainios. Moralinės tuštumos, kurią atnešė baimė prieš penkiolika metų, jau neužpildysi. Vietoj senų nusikaltimų atsiranda nauji, su kuriais palyginus, anie bus kaip grybai šalia medžių. Bet po dviejų šimtų metų šie medžiai jau kels juoką; jie bus kaip degtukai šalia fabriko kaminų. Galų gale tegul baigiasi ši kankynė. Gal tada, kai šioje planetoje liks tūkstantis žmonių, jie išmoks gyventi? Dabar nėra tokio nusikaltimo, kurio žmogus negalėtų padaryti iš didelės baimės. Didelė baimė viską atleidžia ir viską užglaisto. Dideles žaizdas reikia gydyti dideliu skausmu.
Vis dėlto likimas yra žiaurus. Šio žmogaus nenužudė napalmo liepsnos. Šio žmogaus nenužudė termobranduolinių bombų karštis. Šis žmogus nekrito įtvirtinimuose, ant barikadų ar griuvėsių. Šis žmogus nežuvo apkasuose, jo netgi neužmušė mažo kalibro pistoleto kulka. Ne. Jis vieną dieną neatsargiai ėjo per gatvę ir pateko po sunkvežimiu su pomidorais, kuris važiavo santūriu greičiu ir kurį vairavo pagyvenęs, santūrus vairuotojas. Pateko po ratais ir iš karto krito lūžusiu stuburu. Nuvežė jį į ligoninę.
Kai nuėjau jo lankyti – jau buvo išėjęs į tą kraštą, apie kurį Hamletas sako, kad tenai tiktai tyla. Stovėjau ligoninės koridoriuje ir rūkiau cigaretę. Priėjo prie manęs sanitaras; jo veidas priminė seną, protingą varlę.
– Jis jūsų pažįstamas? – paklausė.
– Buvo.
– Artimųjų neturėjo?
– Neturėjo.
– Niekas čia jo neaplankė, – pasakė. – Gaila. Kartais nemalonu matyti, kaip kažkas miršta vienišas. Ir jis vienas galavosi mirtimi.
– Ilgai?
– Mirštame visą gyvenimą, – pasakė sanitaras ir jo varliškas veidas pasidarė liūdnas. – Bet jis velniškai kankinosi. Nemalonu buvo žiūrėti. Dieną. Dvi. Tris. Baisiai kentėjo. Kaukė taip, kad tris dienas niekas nė nesumerkė akių. Buvo šlykštu.
– Šlykštu, – pasakiau; man skaudėjo galvą, nes negaliu pakęsti ligoninių kvapo.
– Jis mirė jau prieš dvi dienas, – pasakė sanitaras, – o aš vis dar jaučiuosi taip, tarsi vakar būčiau per daug išgėręs.
Pažvelgęs į mane pakartojo:
–­ Kaip Dievą myliu, šitaip jaučiuosi.
– Suprantu, – pasakiau. – Tai tikrai turėjo būti nemalonu.
Vėl jis pažvelgė į mane suraukęs antakius.
– Nemalonu? – pakartojo. – Jūs suprantate? Ką jūs galite suprasti. Kaip galite suprasti, ką žmogus jaučia, kai miršta kas nors kitas ir tris dienas, tris naktis, septyniasdešimt dvi valandas, be perstojo kaukia tik vieną žodį: gyventi.
– Taip, – pasakiau gesindamas cigaretę. – Ką mes visi galime suprasti? Viso gero.

1955

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas