Donata Mitaitė. Mano istorijos (II)

ŽVILGSNIS IŠ ŠALIES. Nečionykštis draugas varto 1965 metais išleistą Romualdo Rakausko ir Antano Sutkaus albumą „Vilniaus šiokiadieniai“. Jis domisi fotografija, šį bei tą apie lietuvių autorius išmano. Staiga: „Kodėl čia viskas taip juoda?“ O ką aš žinau? Gal poligrafija nevykusi, gal sumanymas toks? „Ir žmonės tokie liūdni... Visi liūdni...“ Na, gal nebūtina visada išsišiepti, gyvenimo džiaugsmą demonstruojant? „Pažiūrėk, net šuo, ir tas liūdnas“, – reziumuoja ir garsiai užverčia albumą.

gn nuotrauka

RYTAS. Kertu sankryžą prie Katedros, suku Instituto link. Priešais matau jauną vyruką su dredais, kuris stovi apžergęs dviratį, abiem rankomis iškėlęs laiko juodą šuniuką ir kažką energingai jam kalba. Baigęs prakalbą, pasikiša šunį po pažasčia, pavažiuoja iki pievelės prie muziejaus, paleidžia ten žvėrelį ir lėtai juda pirmyn. Matyt, tikisi, kad šuo seks iš paskos, bet tas, pabėgėjęs kelis žingsnius, melancholiškai atsisėda žolėse. Sėdi ilgai, prieinu. Kai bandau kalbinti, atsistoja ir rimtai mane aploja. Matyti, kad dar visai jaunas. Šeimininkas: „Mano šuniui – paauglystės krizė. Visiškai nebeklauso.“

PAGUODAI. ARBA NE. Su garbaus amžiaus dama kalbamės apie šį bei tą. Visai tarp kitko pasakau, kad puikiai žinau, kiek man metų, bet tarsi to ir nejaučiu. „Kai suprasi, kiek daug nebegali, pradėsi jausti“, – sako ji. Naiviai aiškinu: jau supratau – po keleto metų pertraukos pradėjau daryti mankštą ir pamačiau, kad kai kurių įprastų pratimų beviltiškai nebepadarau. Ir tėviškėje į obelį vaikystės būdu nebeįlipu. Šokas buvo, kai įsitikinau, jog užpakalis pasunkėjo taip, kad nebeįkeliu. Bet, jei kasdien darai, pamažu sugrįžta tie pratimai. O jei gyvenčiau tėviškėje ir užsispyrusiai kasdien treniruočiausi, gal ir į senas sodo obelis vėl įlipčiau. Pašnekovė: „Va, kai tau net mintis nebekils apie jokias treniruotes, o žinosi – nebegaliu, tai ir bus senatvė.“

SENIOKAS skverelyje vedžioja nemažą neįmanomos veislės šunį. Šuo pritupia, seniokas pritupia greta, laikydamas šuniui po užpakaliu praskleistą maišelį. „Naktipuodį pirkit! –­ šaukiu. –­ Arba bent patentuokit išradimą. O tai visi nuo žemės renka...“ Atsistoja, juokiasi, sako, kad prieš trejus metus per pačius speigus priglaudė benamiuką, tai ir turi bėdą. Tik kad ir „bėdos“, ir ją priglaudusio snukeliai laimingi. Dar papasakojo, kaip jo pažįstama per šv. Pranciškų savo kates šventinti vežė. Tai, važiuojant pas pranciškonus, katės nesavais balsais kniaukė. O jau pašventintos, įsivaizduokit tik, tylėjo, tik murkė...

„MAXIMA“ PUSTUŠTĖ. Prie kasos susidedu produktus į kuprinę, bet dar išsitraukiu akinius, žiūriu į čekį. „Judinkis greičiau, ko ten stypsai!“ –­ išgirstu. Toks lyg ir apyjaunis, kiek abejotinos išvaizdos pilietis. Nesuprantu, kaip, kuo ir kodėl jam kliūvu, pagal savojo elgesio „kanoną“ turėjau gerai purkštelėti, bet – gal dėl to čekio – tik melancholiškai nutęsiu: „Paprastai sakoma – atsiprašau.“ Pilietis įsiaudrinęs: „Tos bobos!.. Visada krapštosi, pačios nežino ko.“ Aš dar vis abejingai: „Valerijono lašų pagerkit...“ Atsakymas jau ne piktas, bet išdidus: „Aš šnapso turiu!“ Žvilgteliu – tikrai. Kasininkė ką tik suskaičiavo jo degtinės plėčkelę ir kuklią užkandą.

DVI SENOS ISTORIJOS apie Zenoną Butkevičių (1936–2012).

2015-01-12. Kai pačią pirmąją saulėtą šių metų popietę išgirdau didžiąją zylę, pamaniau, kad man prasidėjo garsinės haliucinacijos. Bet jos –­ zylės ar haliucinacijos – atkaklios. Gal pavasaris bus ankstyvas, gal tiesiog zylėms galvytėse pasisuko. Ką aš žinau? Kažkada, prisimenu, esu klaususi Zenono Butkevičiaus (gamtininko, žurnalisto, ilgai rengusio ir vedusio laidą „Gamta –­ visų namai“), kodėl zylės tyli. Butkevičiaus nebėra, kodėl jos tokios ankstyvos, nebepaklausi. Pažinau Butkevičių, kaip vieną pačių artimiausių Tomo Venclovos draugų. T. V. mama, prisimenu, juokėsi, kad Zenonui gražiausias eilėraštis – Antano Venclovos „Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis“, bet draugystei su daug sudėtingesnių eilėraščių autoriumi tai nekliudė. Buvo ironiškas, autoironiškas, net kasdienėje diskusijoje provokuojantis. Bet zylės man priminė ir kitokį epizodą. Po Helsinkio grupei skirtos konferencijos – vakarėlis muziejuje. Su svečiu, estų disidentu Martu Niklusu, kalbam apie jo profesiją – ornitologiją. Pasigyriau, kad lesinu zyles ir tuoj pat buvau apibarta –­ tokią šiltą žiemą negalima. Sakau priėjusiam Butkevičiui: gavau velnių, atseit, zyles lepinu. „Lepinkit, –­ paguodė Butkevičius, – lepinkit. Juk taip gera ką nors lepinti.“ Donata Linčiuvienė, kartu su Butkevičiumi studijavusi universitete, jį prisimena kaip puikų šokėją. Su tokiu partneriu, sako, šokėjoms tuoj galva apsisukdavo. Nepaklausiau, tiesiogine ar perkeltine prasme. Gal – abiem...

2010-08-31. Darbe beviltiškai gedo kompiuteris, išjungiau ir nuėjau į Antakalnio kapines. Nuo Antano Venclovos paminklo vėl nuplėštas bareljefas. Skambinu Zenonui Butkevičiui, Venc­lovų šeimos draugui. Išklausė, pasakė, kad jam tai net patinka – instaliacija: vinis, išlindusi iš paminklinės stelos. Pasakiau, kad ten ne vinis, o trys vinys; ne taip jau labai jos išlindę, bet estetei Elizai Venclovienei, kuri irgi tame kape palaidota, vargu ar patiktų. Butkevičius sutinka, kad nepatiktų. Kalbu su juo, eidama kapinių takeliu ir komentuodama, ką matau: „Ir nuo Čiudakovos paminklo nuplėšta.“ Pašnekovas: „Na, matot – nieko asmeniška... Kas nors atsipagiriojo.“ Paskui jis manęs paklausia apie darbą. Ką čia išpasakosi, dirbu ir tiek. Butkevičiaus balsas darosi empatiškas: „Tikiuosi, tas paminklas jums nuotaikos labai nesugadino...“ Patikinu jį, kad ypatingų iliuzijų dėl tautiečių moralės neturiu, tai ir nesugadino, perduodu linkėjimus zylėms. Atsisveikinam.

KALVARIJŲ TURGAVIETĖS KAM­PU­TYJE prisirovę įvairiaspalvių flioksų sėdi dvi moterys, simpatiškos, jau labai pagyvenę, nesupainiojamai kaimietiškos išvaizdos. Nors imk ir siųsk į turgavietę kokį tautosakininką su diktofonu liaudies dainų, pasakų ir visokios išminties įrašinėti. Tokie gražūs man tie flioksai, stabteliu akių paganyti. Bet moterys, aišku, nori parduoti. „Kad labai toli tie mano namai, kur galiu gėles sodinti...“ –­ ilgesingai sakau tikrą tiesą. „Nieko, čia viskas por-ta-bi-lu.“ Va taip!

VIENĄ LABAI SENĄ BIRŽELĮ mama švariai nusišluostė stalą ir atsisėdo rašyti laiško. Tėvas dažnai juokdavosi: mama rašo „Parduotas vasaras“, suprask, laišką dėdei, savo broliui. Buvo namie ir storesnių knygų, bet kažkodėl būtent tos „Vasaros“ tėvui tapo ilgo rašinio sinonimu. Tą kartą laiškas buvo nekasdienis ir turbūt neilgas – mama rašė radijui, laidai apie gamtą. Ji ryžtingai nusprendė pagaliau išsiaiškinti, ko visi nesupratom. Iš didelės, gražios mūsų pietinių kaimynų sodybos tebuvo likęs nudžiūvęs ąžuolas, o birželio pavakarėm į jį vis suskrisdavo pulkas gand­rų. Tokia mįslė: užuot rūpinęsi vaikais, gandrai laksto į neaiškius susirinkimus. Atsakymo laukėm ilgai. Rugpjūčio gale mamos laiškas buvo perskaitytas radijo laidoje – gamtos vaizdelis, iliustruojantis, kaip gandrai ruošiasi rudens kelionei. Pasakoti mama mokėjo, net įsiminiau: vakarėjant, juodam ąžuole tie gandrai – tarsi baltos vėliavos. Tą kartą ji irztelėjo: juk buvo klaususi apie gand­rų būrius birželį; apie rugpjūtį žino ir pati. Jau visai piktai lakonišką frazę apie „durnius“ iš radijo mama pasakė, kai po kurio laiko laiškininkė atnešė honorarą (turbūt vienintelį mamos gyvenime) – pusantro ar pustrečio rublio. Jai reikėjo atsakymo, ne rublių.

Po daugelio metų kalbėdamasi su Zenonu Butkevičium prisiminiau vasaros pradžioje tai šen, tai ten matomus gandrų būrelius. Tai pernykščiai gand­riukai, paaiškino Butkevičius. Perėti jiems dar anksti, dauguma antramečių net negrįžta iš Afrikos. Tie, kurie grįžta, būriuojasi, ieško veiklos, kartais net puldinėja perinčių suaugėlių lizdus. Elgiasi visai kaip mūsų paaugliai, šyptelėjo.

MAMA jau našlė, jai padėti į vienkiemį iš kaimo rytais ateina moteris. Vieną rudens apypietę mama skambina man ir pasakoja, kad jai ryte iš šulinio su vandeniu atnešė raudonpilvį driežą. Ir ką dabar su juo daryti? Lauke jau šalta... Visada bandydavau atsakyti į mamos klausimus – džiaugiausi, kad senas žmogus domisi pasauliu. Tik ką aš žinau apie raudonpilvius driežus iš šulinio?.. Bet apie gamtininką Ričardą Kazlauską žinau, nors jo ir nepažįstu. Pasiimu telefonų knygą, susirandu numerį, skambinu. Atsiliepė žmona, pasakė, kad jo nėra, bet prašė būtinai paskambinti vėliau, nes tas driežas – taip įdomu. Paskambinu. Profesoriui iš karto buvo aišku, kad tai – joks driežas. Tritonas. Vandens gyslomis keliavo iš prūdo žiemoti, bet ne ten pataikė. Išnešti jį tiesiog į lauką – jau šalta. Tai liepė paimti kokį indą, prikimšti jį rudens lapų, įleisti tritoną, kad įsivyniotų į lapus ir peržiemotų. Inde būtina palaikyti drėgmę, nes žiemojantis tritonas sudžius. Mama viską padarė, indą užrišo marlės gabaliuku, kas rytą jį drėkindavo. Deja, po kokių poros savaičių rado skylutę marlėj ir jokio tritono inde. Jos egzotiškasis naminis gyvūnas dingo. Taip ir liko neaišku, ar tritonas pats išėjo laimės ieškoti, ar jį suėdė kokia pelė. Kitą rudenį iš to paties šulinio „driežą“ pasėmiau aš. Buvo šilta, tai nunešiau jį į prūdą, pasakiau: „Ne ten pataikei, bandyk dar kartą.“ O nuo pirmojo „driežo“ laikų žinojau, kad profesoriui Kazlauskui galima skambinti tiesiog suradus knygoj jo numerį.

SAPNAS. Tėviškėj. Jau geroje prieblandoje įeinu į gryčią. Sodyboje aš visai viena, bet jaučiu, kad gryčioje kažkas yra, net, atrodo, šnekasi. Nutirpstu. „Nebijok, – išgirstu tėvo balsą, –­ tai mes parėjom.“ Žvilgteliu į kambarėlį. Taip, tai tėvai. Jau ir atsigulę. „Tu man atnešk šilto pieno“, – prašo mama. Nėra, sakau. „Tai įpilk iš kanẽlio.“ Ir kanẽlio seniai nebėra, sakau. Einu prie šaldytuvo ir girdžiu, kaip tėvas mamai kažką aiškina. Nubusdama bandau prisiminti, ką tokio buvau padėjusi į šaldytuvą. Nebent kefyro. Ir kodėl mama prašė atnešti šilto pieno, o ne įpilti alaus kaip paskutiniais gyvenimo mėnesiais? Gal kad sapne jai buvo apie 70, o ne 95-eri?.. Pats prašymas atnešti nestebino: kai mama jau sunkiau vaikščiojo, o aš būdavau namie, tas „tu man atnešk...“ skambėjo nuolat.