Augusto Bertholdo nuotrauka iš Slovėnijos skaitmeninio archyvo

 

Ištrauka

 

/ / /

Mano bičiulis Peteris Košenina – grynas didvyris. Gyvenimo negandos jį pliekė be perstogės iš visų pusių, bet nepasidavė; jis iš tų žmonių, kurie be pasipūtėliškumo ir per daug nemąstydami jaučia, kad yra reikalingi pasauliui, todėl ir gyvena – vienas Dievas žino kaip! Dėl savo naudos nė piršto nepajudino, dėl širdperšos neliejo ašarų; bet, stebuklų stebukle: vos tik „tauta“ (dar ir dabar nenutuokiu, kas, jo galva, yra ta tauta) patyrė skriaudą, didelę ar mažą, jis išsyk suglebo ir puolė verkšlenti; jam ėmė vaidentis šmėklos ir paskutinio teismo diena.

Štai kas vakar nutiko: parlamente kalbėjo Malikas ar Wastianas, ar net velionis Pommeris – na, vienas iš tų nedaugelio deputatų, kurie postringauja apie slovėnų kultūrą. Kalbėjo jis kaip ir pridera: atseit slovėnų tauta neturinti kultūros ir kad jai jos nė nereikia, ir galop viską gerai apsvarsčius, slovėnų tautos apskritai nesą. Tai nutiko priešpiet, o vakare į mano kambarėlį įgriuvo Peteris Košenina.

– Ar skaitei?

– Ką?

– Ką? Ar yra kokia nors kita svarbesnė žinia pasaulyje? Mirki, siela – mes neturim kultūros!

– O, kad jos išties neturėtume!

– Jis pasakė, kad neturim nei meno, nei literatūros, nei mokslo, nei kalbos...

– Kitaip tariant, meluojam, kad esame!

– Ir niekaip kitaip!.. Pone, aš esu slovėnas!.. Dovanokite, pone, bet aibė liudininkų sakė, kad slovėnų nėra!.. Pone, o kas gi tada esu aš?.. Jei teigiate esąs slovėnas, tuomet – jūsų išvis nėra!

– Logika yra logika!

– Kokia dar logika – kvailybė! Kai jis pasakė, jog tautos nėra, visi juokėsi; kai pasakė, jog nėra kultūros, visi linkčiojo; oi, ir linkčiojo taip vangiai, lyg pritartų seniai žinomai tiesai... Ant širdies man it ašara nutiško. Pasaulyje visada yra daugiau žmonių, žinančių, kad kažkur tarp kitų tautų egzistuoja ir slovėnai. Kai kurie mokslininkai mus jau skiria nuo kroatų ir slovakų; net vienas prancūzas mus jau tyrinėjo. Pamažu tolydžio plinta žinia, kad esame. Neseniai kalbėjausi su žinomu Mokslo ministerijos atstovu ir jis manęs paklausė, kas esu. „Ein Slovene!“ – pasakiau. „Ein Slovene? Ein Slovene! Richtig... weiss schon!“ Bet kiek mums naudos iš to žinojimo? Mus tyrinėjo kaip šiaurės Afrikos pigmėjus. Ne, mūsų net ir taip nėra ištyrę! Pas pigmėjus nusiuntė mokslininkus ir tyrinėtojus, kad viską nuo pradžios iki galo išsiaiškintų: iš kur ta tauta kilusi, kas jie tokie ir kokia jų kultūra. Ten nuvažiavo sąžiningi mokslininkai ir viską išgvildeno: tauta kilusi iš ten ir ten, ji tokia ir tokia, o jos kultūra anokia! Baisi daugybė baisiai storų knygų parodė pasauliui, kaip ta tauta gyvena, ką sukūrė ir kur jos vieta visos žmonijos kultūros lauke... O, kokią laimę būtume patyrę, jei mums už tėvynę būtų atitekusi juodoji Afrika!

– Nereikia gailių žodžių! Wastianas didžios pagarbos vertas vyras!

– Wastianas?

– Na, Malikas ar Pommeris... bet kuris! Nepyk ant jo už tai, kad nepastebi mūsų kultūros ir niekada jos nepamatys. Ji tiesiog per arti!

– Neapsakomai liūdna, o tu žaidi žodžiais!

– Prisiekiu, meno man nereikia, yra pasakęs Polonijus... Aš, kuris pokštauju, tvirčiau ir širdingiau tikiu, kad mūsų kultūra yra, nei tu, kuris verkšleni!

– Tu esi įsitikinęs... Tas, nekaltai apkaltintas dėl tėvo nužudymo, taip pat buvo įsitikinęs, o vis dėlto karojo!

– Tavo palyginimas vykęs ir protingas! Tas, kuris karojo, net ir po kartuvėmis šaukė esąs nekaltas, bet teisėjai... Mielas drauge, teisėjai žinojo viską: kad nusikaltėlis vargo nuo pat gimimo, kad buvo alkanas, ištroškęs ir apdriskęs, paskui suaugo... tiksliau, jis išvis niekada nesuaugo... O teisėjai žinojo (mat teisėjai yra išmintingi žmonės), kad iš pelkės tvoskia nuodai ir kad dykroje auga vien akmenys... Wastianas, Malikas ir Pommeris matė mūsų tautą iš arti ir tarė: ši tauta neturi kultūros, nes jos turėti negali!

– Neteisingas nuosprendis! Ištirk nusikaltimą ir įrodyk!

– Kam tas ilgas teismas? Apdaras įrodo, kad prieš tave stovi elgeta; tik beprotis jį kamantinėtų ir kvostų. Teisėjai kamantinėja ir kvočia, bet ne tam, kad priimtų nuosprendį ir ne vien iš gryno smalsumo, o iš įpročio ir dėl įstatymų. Prieš ištariant pirmą žodį liudijo akys ir teisė širdis: kaltas!

– Nei ieškinio, nei skundo? O teisiamasis lai nunarina galvą ir nebyliai mėgaujasi savo nekaltumu?

– Teisingai sakai!.. Nunarink galvą ir nebyliai mėgaukis savo kultūra! Kas nutiktų elgetai, jei paskelbtų kišenėj turintis auksinių? Net plėšikai juo nepatikėtų, daugių daugiausia sububintų už kabinėjimąsi ir šaipymąsi... Džiaukis turtais, kuriuos tau Dievas davė, ir trink rankas, kad pavyduolis tau per petį nešnairuoja!

– Prastas tas pamokslas, kurs apie nusižeminimą kalba! Jei man ant galvos – karūna, bylinėsiuos dėl garbinimo! Ką? Tauta, kuri triskart po penkis šimtus metų kentė ir buvo baudžiauninkė, mūsų tauta, kuri istoriją rašė savo krauju ir ašaromis, ši tauta, nepaisydama vergovės ir vargo, alkio ir troškulio, antgamtiškomis jėgomis sukūrė savo kultūrą, o dabar štai išdygsta kažkoks nevidonas ir sviedžia jai į veidą: „Neturi kultūros!“ Tu juokiesi, o aš negaliu, juokis iš neteisybės, spjaudyk jai į veidą – neteisybė lieka!

– O, kokie gražūs tavo žodžiai ir kokia žvitri tavo mintis! Kliudei ten, kur aš taikiausi! Nejau tauta, kuri triskart po penkis šimtus metų kentė ir buvo baudžiauninkė, gali turėti kultūrą? Nejau tauta, kuri vargo ir vergavo, alko ir troško, gali turėti kultūrą? Šitaip nusprendė ir pasakė Wastianas, kas gi galėtų ant jo pykti?

– Paprastai tariant, tauta, sugyvulėk, nes tavo žmogiškumu nė viena gyva dvasia netiki! Sako, esi elgeta – užsivilk elgetos drapaną! Sako, esi alkana – kentėk alkį! Tavo kultūra lyg tauri gėlė pagyrūniško dykinėtojo atlape – mesk ją ant žemės ir sutrypk!

– Teisingai sakai!.. Lyg tauri gėlė menkystos atlape! Neseniai skaičiau, nežinau, kokiame laikraštyje, gražią ir pamokomą istoriją. Tai įvyko Paryžiuje... arba Vienoje, arba dar kur nors. Taigi ten gyveno toks baisingas švaistūnas. Jis lengvai pelnydavo pinigų, lengvai ir išleisdavo. Niekas nežinojo, kaip jų prasimano ir kur iššvaisto. Jo delnas buvo lyg akmuo upės dugne – vanduo per jį srovendavo be atvangos. Ar tas žmogus pliekdavo kortom, ar eidavo lažybų, vogė, o gal net dirbo – aukso srauja tekėjo per jo delną. Vieną dieną jis sukiojosi po gatvę toks piniguotas, džiaugsmingas ir įžengė į gėlių parduotuvę nusipirkti puokštės. Tarp gausybės kvapniosios palaimos jo akys užkliuvo už nuostabiausiai jį sveikinančios kuplios chrizantemos (Chrysanthemum indicum L.). Beregint įsismeigė ją į atlapą, tada drėbtelėjo ant prekystalio kalną žalių banknotų ir pardavėjui tarė: „Kol gyvas būsiu, kasdien užsuksiu baltos chrizantemos!“ Sandoris buvo sudarytas ir patvirtintas, švaistūnas kiekvieną mielą dieną ateidavo pasiimti savo baltos chrizantemos. Tačiau laimė nelyginant saulė: kai įstabiausia – nusileidžia. Vos tik švaistūnas sudarė tą džiaugsmą teikiantį sandorį, aukso srovė ant jo delno išdžiūvo. Nė apsidairyti nespėjo, o jau patapo elgeta ir valkata. „Ką gi! – tarė sau tasai žmogus. – Jei viskas praeina ir prašampa, tai lieka chrizantema!“ Jis vaikštinėjo turtuolių gatvėmis apdriskęs, basas, susivėlęs ir nesiskutęs, o jo atlape – nuostabi balta chrizantema. Turčiai ir kilmingieji pasipiktinę į jį dilbčiojo – toks elgeta ir su tokia chrizantema! Tačiau švaistūnas vaikščiojo iškėlęs galvą ir karališkai juokėsi: „Kas, kad elgeta, benamis, kas, kad alkanas, ištroškęs, svarbu, kad turiu chrizantemą, kokios visam pasauly nerasit!“ Jis gyveno labai ilgai, kol sykį mirtinai sušalo prie bažnyčios durų. Kai atėjo jo išnešti, aptiko apsivyturiavusį draiskalais, basą, vienplaukį, o ant krūtinės – chrizantema, už sniegą baltesnė ir šviesesnė; jo lūpose sustingęs šypsnys: „Nereikia užuojautos, žmonės mielieji, kas iš jūsų turite tokią chrizantemą?“

– Graži istorija, bet kas iš jos?

– Juk pats pasakei – tauri gėlė menkystos atlape! Chrizantema yra gražiausia gėlė pasaulyje, bet jeigu ją į atlapą įsismeigia elgeta, jis vis dėlto lieka elgeta. Net keista, kaip dėl įtartinos chrizantemos jo neuždarė į belangę. O dabar – ramybę žodžiams ir išsivirkime arbatos...

 

/ / /

Ant apsitrynusio miesčioniškos kultūros švarko švytėjo balta chrizantema, romantiškasis menas. Naujoji tėvynės ponija^* norėtų bent usnies žiedą ant sutanos užsikabinti.

– Bičiuli, žvelk giliau! Ar nematai, iš kur tos naujos jėgos? Gyvenimas pakirsta apačiose, kurios miegojo. Akys atsiveria, ieško šviesos, rankos tiesiasi, ieško tikslų. Kas, kad pavasaris atūžia su vėtra ir potvyniais! Iš tų drumzlinų samplovų suvešės žolė! Jų mintis buvo teisinga: jokios baltos chrizantemos ant apsitrynusio frako – raudoną gvazdiką į sermėgą! Nesibaimink, tauta nesileis apakinama, neleis užrišti sau akių! Lai ją vedžioja šuntakiais, pelkynais, patamsiais – ji pati susiras kelią į saulę! Jie pasėjo piktžoles, bet užaugs kviečiai.

Ir mano tikėjimas tvirtas; bet geriau tegu ši karti taurė mane aplenkia. Tvirtas yra mano tikėjimas, kad išauš diena, kai mūsų kultūra bus ne varguolio chrizantema, o turtuolio turtas. Jau nujaučiu tos dienos aušrą, ją jaučia giliausias ir tyriausias širdies troškimas. Ne, ne pats troškimas! Mano darbas yra aušros nuojauta, kiekvienas mano žodis ir visas mano gyvenimas. Jau girdžiu kaltą, skaptuojantį granitinius naujo pastato pamatus...

O kai išauš toji diena, atgimusi tauta pakels sumindžiotą vargšę chrizantemą iš purvynės, nuvalys ir išsaugos su dėkingumu bei pagarba kaip prisiminimą apie graudžiai gražią praeitį.

Ant vieno iš tų plonų baltų žiedlapių bus užrašytas mano vardas.

 

*Turimi omenyje rinkimus laimėję klerikalai (vert. past.)

 

Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė

Ivan Cankar. „Kako sem postal socialist in drugi spisi“. – Ljubljana: „Mladinska knjiga“, 2018.