Efraim Kišon

Efraimas Kišonas (Ferenzas Hoffmannas) apie save: „Gimiau 1924 metais Vengrijoje, 1949 metais atgimiau Izraelyje. Per daug mokyk­lų. Per daug darbo stovyklų: vengrų, vokiečių, rusų. Vedęs. Vienas vaikas. (Labai gabus.) Šešios pjesės, pastatytos ne tik Izraelyje, bet ir, pavyzdžiui, Vokietijoje ir net Japonijoje. Dvidešimt knygų aštuoniomis kalbomis, tarp jų hebrajų, anglų, vokiečių, vengrų, italų. Slapyvardžiu „Chad-Gadja“ („Avinėlis“) nuolatos rašau į populiariausią Izraelio laikraštį „Ma-ariw“. Vadovauju mažam savo teatrui „Žaliasis svogūnas“. Rašau radijo pjeses. Mėgstu kalviauti, žaisti šachmatais ir skaityti savo humoreskas, Friedricho Torbergo verstas į vokiečių kalbą. Gyvenu kaip laisvas rašytojas Tel Avive, anksčiau buvau laisvas šaltkalvis kibuce, laisvas garažo savininkas, verčiausi kitomis laisvomis profesijomis.“

Rašytojo smarkiai pasikuklinta, jo knygos išleistos 37 kalbomis 47 mln. tiražu, tarp jų vokiškai 33 mln. tiražu. Po pasaulį pasklidę apie 700 jo knygų. Ir tai Guinnesso rekordų knygos skaičiai. Jis laikomas bene geriausiu XX a. humoristu pasaulyje. Jo humoras elegantiškas, intelektualus, grakštus. Rašo apie kasdienius dalykus: kaip pataisyti sugedusį vandentiekio vamzdį, kaip parinkti sūnui tinkamą profesiją, apie savo geriausią pasaulyje žmoną, susikalbėjimo sunkumus, kai naujakurys moka tiktai vieną kalbą, tarkim, rumunų, nuotakų pirkimą kibuce, teatro intrigas, keliones po kitas šalis.

Vertėjas

 Ugnės Žilytės piešinys

Mes įeiname pro tarnybines duris nekreipdami dėmesio į piktus durininko šūksnius:

– Ei, jūs! Kur? Stokite!

Užsiropštę girgždančiais laiptais, patenkame į blausiai apšviestą koridorių, kuriame šen ir ten vaikšto tuntas suaugusių žmonių. Kai kurie jų gali būti net ragavę šiokių tokių mokslų, tačiau dabar, žiūrėdamas į juos, to nepasakysi. Jie apsikarstę beveik vien tiktai skarmalais ir vaikščiodami dusliai murma žodžius, kažkieno kito parašytus prieš šimtą ar du šimtus metų. Mažose koridoriaus durimis atskirtose įlankėlėse, „rūbinėse“, sėdi kiti suaugusieji ir tepasi bjauriai riebia mase veidus, ilginasi ar platinasi nosis minkštu vašku ar kemšasi į kelnes pagalves.

Daugmaž normaliai apsitaisęs plikas žvairakiuojantis žmogėnas įsibrauna į vieną „rūbinę“ ir sako priešais veidrodį sėdinčiai, šermuonėlio kailiniais apsitaisiusiai damai:

– Tu privalai greičiau mirti, vaikeli! Liaukis pagaliau maivytis ir vartyti akis! Ir malonėk atsukti veidą į ešafotą, o ne į publiką! Supratai?

Paskui maloniai plekšteli karalienei Marijai Antuanetei per sėdimąją, išpuola į koridorių ir susiduria su sunkiai šnopuojančiu jaunuoliu, kuris lekia per koridorių ir trūksmingu diskantu šaukia:

– Trečias skambutis! Visi į sceną! Trečias skambutis! Ar girdėjote?

– Pabučiuok tu man į subinę, Šlezingeri, – atsako karalius Liudvikas XVI ir ramiai toliau siurbčioja ramunėlių arbatą. Sulig paskutiniu gurkšniu užverčia galvą į viršų ir ima gurguliuoti, gur, gur, gur...
Viskas aišku, mes atsidūrėme beprotnamyje, kur ir prižiūrėtojai pamišę.

Įėjęs pro kitas duris, atsiduri priešais gardą, kuriame prie mažo langelio sėdi džiūsna degančiomis akimis ir kankinės balsu įtikinėja:

– Taip, viduryje. Labai gera vieta. Viduryje, viduryje, viduryje.

Liesas, nervingai į šalis besidairantis žmogus, stovintis vestibiulyje, pamoja kitam, dar nervingesniam, ir šnabžda jam:

– Kaip mažai žmonių. Tikra katastrofa. Balkonas pustuštis. Reikia kažką daryti. Paskambinkite į miesto komendantūrą, tegu atsiunčia šauktinių skyrių...

Aukštai virš scenos nesiskutęs tipas spaudo valdymo pulto jungiklius, neatitraukdamas akių nuo sporto laikraščio, kurį laiko kairėje rankoje.

Užkulisyje, į šoną nuo ešafoto laukia aukšto rango dvasininkas, galbūt kardinolas, žilaplaukis, sulinkęs nuo metų ir tarnybos naštos.

Jis tyliu balsu kalba šalia jo stovinčiam kunigui:

– Paskolink dvidešimt svarų, Josele, man labai reikia. Rytoj bus avansas ir aš tau juos iškart atiduosiu.

– Jei turėčiau dvidešimt svarų, – atsako kunigas, – aš su tavim nekalbėčiau. Atstok nuo manęs.

Dabar jau metas ką nors konkrečiai nuveikti. Aš pagarbiai prisiartinu prie kardinolo.

– Jūs ponas Jardenas Podmanickis?

– Taip, bičiuli.

Mane apima nenumaldomas noras pasakyti jam ką nors malonaus. Kokioje pjesėje aš jį esu matęs?

– Jūs puikiai atlikote savo paskutinį vaidmenį, pone Pod­manicki. Aš verkiau kaip mažas vaikas. Ir visi aplinkiniai į mane dairėsi.

– Taip? Vadinasi, jie neverkė?

– Verkė, verkė, ir dar kaip. Visą antrą veiksmą.

– Antrame veiksme aš nevaidinu.

– Galbūt jie dėl to verkė.

Kardinolas supyksta. Dabar jis dar paklaus, ar aš turiu galvoje tą sceną, kai paskutinieji jo svitos nariai prisiekia jam amžiną ištikimybę net ir tada, jei jam nepavyks išgelbėti vienuolės, kuri dėl jo...

Reikia skubiai nešdintis, sprukti iš beprotnamio, kol pats neišprotėjau. Kadangi čia siaučianti liga užkrečiama.

Traukinys į Sankt Peterburgą

Užkalbinti Jardeną Podmanickį buvo lemtinga klaida. Taip aš ešafoto šešėlyje užmezgiau ryšį, kurio nebeatsikratysiu visą gyvenimą arba bent iki šios knygos pabaigos.

Jau po kelių dienų, vieną saulėtą ryta, Dicengofo gatvėje vėl sutikau garsųjį artistą; jis pats mane užkalbino.

– Turime būtinai pratęsti mūsų įdomų andainykštį pokalbį, – pasakė jis ir nutvėrė man už alkūnės. – Ar aš jums iš tiesų padariau tokį didelį įspūdį „Burėje ties horizontu“?

– Taip, pone Podmanicki! Jūs buvote nuostabus.

– Ką jūs turite galvoje?

Kadangi nebuvau matęs tos pjesės, atsakiau trumpai:

– Na, kad jūs buvote nuostabus.

– Ar jūs sėdėjote geroje vietoje? Ar gerai girdėjote?

– Kiekvieną žodį. Jūsų tokia puiki tartis, pone Podmanicki, kad tai savaime suprantama.

– Eime. Prisėskime. Užsisakykime ko nors išgerti.

Nelaukdamas surikimo, įtempė mane į kavinę, priešais kurią stovėjome. Bandžiau jam paaiškinti, kad esu susitaręs susitikti su tokiu Zalcmanu, ir tai netgi atitiko tiesą, bet Pod­manickis didingu mostu numojo ranka į mano žodžius.

– Zalcmanas palauks, – pareiškė jis.

Mes buvome sutarę susitikti dvyliktą dienos. Ir laikrodis rodė be trijų dvyliktą. Podmanickis užsakė rusiškos arbatos ir sušneko apie problemas, kaip tik esančias pasaulio dėmesio centre, – tokias kaip jo būsimas susitikimas penktadienį su profsąjungos publika.

– Man iš tiesų labai gaila, deja, turiu jus palikti, – aš pakilau. – Tas susitikimas man labai svarbus.

– Luktelėkite, – Jardenas apkabino mane per liemenį ir pasodino atgal. – Ir aš turiu svarbų susitikimą, bet vis tiek palaikau jums kompaniją. Bet gana apie mane. Pakalbėkime apie jus. Ar jūs matėte mane „Nužydėjusiame riešutmedyje“?

– Dar ne, – atsakiau. – Tačiau kitą savaitę būtinai užpildysiu tą spragą. O dabar turiu eiti. Zalcmanas šįvakar išvažiuoja ir laukia manęs...

– Vaidmuo, kurį atlieku „Nužydėjusiame riešutmedyje“, visai nedidelis. Bet aš, Jardenas Podmanickis, net trumpiausią išėjimą į sceną paverčiu pačiu svarbiausiu. Palaukite, aš jums perskaitysiu.

Jis išsitraukė iš viršutinės švarko kišenės keliskart perlenktą lapą.

– Galbūt kitąsyk, – tariau. – Zalcmanas laukia, be to...

– Trečias veiksmas, antras paveikslas. Gerai apsitaisęs vyras įeina iš dešinės. „Atsiprašau, madam, kada išeina traukinys į Sankt Peterburgą?“ Katerina Nikolajevna: „Rytoj priešpiet, mesjė.“ Gerai apsitaisęs vyras, švelniai: „Kaip gaila, madam. Kaip gaila.“ Nueina į kairę. Na, kaip?

– Kas? Jūs juk ketinote perskaityti man savo vaidmenį.

– Čia jis ir buvo. Kaip jums patiko? Jaudinantis, ar ne?

– Hm. Skamba neblogai. Reikia pamatyti. Bet dabar jau tikrai prašau man atleisti. Aš...

– Mano tekstą „Nužydėjusiame riešutmedyje“ sudaro tiktai tie keli žodžiai. Ir tiktai mano, Jardeno Podmanickio, dėka jie virsta vaidmeniu. Stanislavskis man kartą pasakė: „Įsidėmėkite, Podmanicki, – blogų vaidmenų nėra. Yra tiktai blogi aktoriai.“ Aš, aišku, toje pjesėje būčiau galėjęs gauti ir pagrindinį vaidmenį. Tačiau tikrasis aktoriaus genialumas, pavyzdžiui, mano, geriausiai išryškėja šalutiniuose vaidmenyse.

– Labai teisingai. O dabar man reikia eiti pas Zalcmaną.

– Jus, aišku, domina, kaip aš suprantu tą vaidmenį. Stanislavskis mane išmokė, kad pirmiausia, prieš išvis pradedant vaidinti, reikia išnagrinėti kiekvieno vaidmens antrą planą. „Neužtenka, mielas drauge, – pasakė jis man, – žinoti to žmogaus, kurį vaidini, charakterį. Jo svajones, nusivylimus, mentalitetą. Reikia net žinoti, ar jį kamuoja nemiga, ar ne. Reikia įsigyventi į vaidmenį, susilieti su juo, mielas drauge. Jeigu jūs to nesugebate, niekada netapsite geru aktoriumi.“ Šiais Stanislavskio žodžiais aš vadovavausi visą gyvenimą. Ir kai ėmiausi gerai apsitaisiusio vyro vaidmens „Nužydėjusiame riešutmedyje“, iškart pradėjau jį analizuoti. Kas jums, gerai apsitaisęs pone? Klausiau aš. Kas jūs toks? Iš kur atėjote? Ir kur einate?

– Pas Zalcmaną? – skubiai atsakiau aš. – Jeigu dabar su juo nesusitiksiu, turėsiu vėl dvi savaites...

– Galbūt tas gerai apsitaisęs ponas viduje ne toks taurus, kaip atrodo. Galbūt jis šiurkštus, galbūt invalidas, galbūt nusikaltėlis. Ir po truputį, po truputį man ėmė ryškėti jo paveikslas. Turiu prisipažinti, kad beveik visą savaitę klaidžiojau visiškoje tamsoje. Bet vieną gražią dieną pabudau, atsisėdau lovoje ir išgirdau save šaukiant: „Jis mažas ir kresnas! Jis turi būti mažas ir kresnas, ne kitaip. Jis bent jau galva mažesnis už mane.“ Dabar jūs, matyt, norėsite žinoti, kaip aš tai padarysiu. Na, Stanislavskis kartą man pasakė: „Ne kiekvienas apsimetinėtojas yra artistas, o kiekvienas artistas yra apsimetinėtojas.“ Ar suprantate? Jei noriu, scenoje galiu atrodyti kaip neūžauga arba kaip kiniška porcelianinė figūra. Be to, jis nešioja pensnė. Gerai apsitaisiusiems ponams tada tai buvo būdinga. Ir toliaregis. Nelabai. Šiek tiek, jo pensnė stiklai daugiausia dviejų ar trijų dioptrijų – bet jam reikia akinių. Plaukai ties smilkiniais pražilę. Aš galbūt duosiu suprasti, kad jam išijas. Nežymiai, aš nemėgstu perdėti. Ir truputį parausvinsiu trečio numerio ružu. Dažnas tipažas. Vieną tokį neseniai buvau sutikęs autobusų stotyje. „Tai jis! – iškart tariau sau. – Mano gerai apsitaisęs vyras.“ Ir aš įlipau paskui jį į autobusą, nuvažiavau su juo iki Haifos, nenuleisdamas nuo jo akių, tiesiog siurbdamas jo asmenybę į save. Kaip jums atrodo, ar jis turtingas?

– Iš kur man žinoti? Aš retai būnu Haifoje.

– Ne, mano mielas, jis nėra turtingas! Jus tai nustebino, ką? Jis tikrai neapdovanotas žemiškaisiais turtais, patikėkite. Ta prašmatni apranga – vien akių dūmimas. Jis galbūt gyvena dviejų su puse kambario bute, galbūt net turi ventiliatorių, tačiau tai ir viskas. Ir jis tai žino. Jis žino tai!

– Maestro, dabar aš jau turiu...

– Savaime suprantama. Dabar jūs turite sužinoti, kodėl jis klausia Katerinos Nikolajevnos, kada išvažiuoja traukinys. Nejau iš tiesų manote, kad tas kvailas traukinys jam rūpi? Nė kiek. Jam tiesiog reikia ko nors paklausti, šnektelėti tuo metu su kuo nors, antraip išeis iš proto. Štai, kaip yra. Tada aš nuplėšiu jam nuo veido kaukę ir parodau sielvartą, kuris jį graužia, amžiną kančią, didžiulę vienatvę.

Kiek gali žmogus kęsti tokią vienatvę geležinkelio stotyje.

– Iki dvyliktos...

– Prieš tris ar keturis mėnesius jis išsiskyrė. Ir nuo tada yra palūžęs. Ne išoriškai, ne, ne. Išoriškai jis to visai neparodo. Viduje. Viena jo sielos styga nutrūkusi. Jis dievino tą moterį – ak, ne dėl grožio, tokia graži ji nebuvo, bet ji buvo moteris. Tikra, karšta moteris. Ir kai tą lemtingą vakarą parėjo iš ambasados namo...

– Dėl Dievo meilės, visa tai yra vaidmenyje?

– ...mėlynojoje svetainėje išgirdo balsus. Jis pritykino ant pirštų galų arčiau ir pamatė Margretą Stanislavskio glėbyje. Ir sustingo kaip stabo ištiktas, negalėdamas ištarti nė žodžio. Visas jo gyvenimas žaibiškai praslinko pro akis. Gimtasis kaimas, senosios kapinės, kalvis, kurpius siuvėjas...

– Zalcmanas...

– Zalcmanas, batsiuvys, jo pirmoji meilė, malūnininko duktė, potvynis... Paskui jis apsigręžė ir pasišalino, ant pirštų galų, kaip buvo atėjęs. Po dviejų savaičių įvyko skyrybos. Mažasis Vladimiras liko pas motiną. Jis buvo su kompleksais, chroniškai nevalgė, didelėmis mėlynomis akimis spoksojo į tuštumą...

– Klausykite, Podmanicki...

– Aš baigiu. O Zalcmanas jau seniai jūsų nelaukia. Ar dabar suprantate žodžius, kuriuos jis sako Katerinai Nikolajevnai: „Kaip gaila, madam, kaip gaila.“ Nueina į kairę. Ko jis gailisi? Žmonos? Traukinio. „Kas yra traukinys?“ – kartą paklausė manęs Stanislavskis. Ne, šiame sakinyje atsispindi jo gailestis viskam, kas gyva, maištas prieš likimo ironiją. Palaukite, aš jums suvaidinsiu tą sceną...

Jardenas Podmanickis atsistojo, žengė kelis žingsnius atgal, susišiaušė plaukus, staiga krito ant grindų ir ėmė ropoti keturiomis. Aš pasinaudojau ta netikėta proga ir drąsiu šuoliu dryktelėjau per jį. Jis tuojau ėmė mane vytis, bet šįkart nieko nepešė. Trečiame gretimo namo aukšte mane priglaudė viena gailestinga šeima.

„Romeo ir Džuljeta“. Martyno Aleksos nuotrauka

Vidurinysis kelias, skurdusis

Ilgiau slėpti negalima: Jardenas Podmanickis nėra mūsų dienų teatro gigantas. Kita vertus, jis ne toks jau blogas. Jis yra – ir tai labai apgailėtina – vidutinis artistas. Manieros ir ambicijos žvaigždės, tiktai trūksta įgimtos laimės, tam reikalingo talento.

Aš iškeliu į pirmą vietą „laimę“, nes vien tiktai su talentu žvaigžde netapsi. O su laime be talento – gali.

Podmanickis susikūręs atskirą privatų pasaulį, savotišką savanorišką getą. Jame jis gyvena su savo genialumu ir keliais pažįstamais, kurie leidžiasi jo sustabdomi gatvėje.

Jam ne visada tenka maži vaidmenys. Kartais atlieka ir didelius, tiesa, tik mažose scenose. Nacionaliniame teatre, kur jis nuolatos dirba, būna antrasis piktas tautos tribūnas arba istoriškai konkrečiai neįvardytas provincijos kunigaikštis, arba būrio trimitininkas, kuris uždusęs įlekia į sceną pranešti, jog mūšis pralaimėtas ir priešas žygiuoja į Romą. Tada Elizaras G. Buliceris, imperatorius, nutveria jį už pakarpos, papurto ir surinka:

– Ir tu drįsti man atnešti tokią žinią, šunie? Sargyba. Išveskite jį ir nukirskite galvą!

Vakaras po vakaro Podmanickis pirmo veiksmo pabaigoje nukirsdinamas ir paskui turi gretimoje kavinėje laukti spektaklio pabaigos, kad pagaliau nusilenktų publikai. Jis lenkiasi trečioje eilėje, kartu su visa pretorionų gvardija, vienuolika pasigailėjimo vertų žmogystų. Jardenas jau trisdešimt penkeri metai scenoje. Bet niekada nebuvo joje vienas.

Jis pats seniai žino, kad yra vidutinis artistas. Tai rodo aiškūs ženklai. Visų pirma alga. Podmanickis su visais priedais per mėnesį gauna maždaug pusę tiek, kiek jo imperatoriškoji didenybė Elizaras G. Buliceris per savaitę.

Tačiau pinigai nėra svarbiausia. Labiausiai Podmanickį skaudina išbraukimai. Netgi tose keliose eilutėse, kurios sudaro jo tekstą, visuomet randama ką išbraukti. Kartais net visą tekstą.

Apie teksto eilučių braukymą

Pirma reikia išsiaiškinti „eilučių“ sąvoką. Artistas, žinia, turi sakyti tam tikras frazes, kurios yra sceniniame rank­raštyje ir kurių visuma sudaro jo „tekstą“. Ir tą akimirką, kai režisierius dėl kokių nors priežasčių nusprendžia kurią nors frazę išbraukti iš artisto teksto, pasirodo, kad ta viena frazė sudaro visą vaidmenį ir jo nebelieka. Todėl artistas visomis galiomis priešinasi režisieriaus teisei keisti tekstą.
Tos kovos trukmė ir intensyvumas priklauso nuo paliestojo artisto rango ir to, ką apie jį yra parašęs kritikas Kunšteteris. Kai, pavyzdžiui, iš artisto Jardeno Podmanickio teksto išbraukiamas vienas sakinys, būtent tas, kuris svarbus ne tiktai vaidmeniui, bet ir visai pjesei, būna taip:

REŽISIERIUS. Stop! Podmanicki, frazės apie traukinį ir madam mums nereikia. Ją braukiam. Supratote?

PODMANICKIS. Gerai. Suprantu. Labai ačiū. (Išbraukia frazę savo sąsiuvinyje.)
Kaip būna, kai tokios svarbios eilutės, o netenka kiek svarbesnis artistas?

REŽISIERIUS. Klausyk, Šmulikai. Tavo scena čia labai efektinga. Tačiau galbūt ji būtų dar efektingesnė, jeigu mes išleistume tavo klausimą, kada išeina traukinys į Sankt Peterburgą. Ką tu į tai?

KIEK SVARBESNIS ARTISTAS. Kodėl ne. Galima. Aš esu senosios gvardijos atstovas, ir jei režisierius nori išbraukti frazę iš Šmulio Gutermano teksto, tai Šmulis Gutermanas ją nė žodžio nesakęs išbraukia. Tiesa, šiuo atveju man atrodo, kad emociniu požiūriu būtų gerai visai jos neišmesti. Galbūt man tiesiog pasakyti: „Į Peterburgą, madam, taip?“

REŽISIERIUS. Kaip nori! Dėl Dievo, sakyk: „Į Peterburgą, taip?“ Tačiau tyliai.

KIEK SVARBESNIS ARTISTAS. Gerai. (Pasako tai garsiai.)

O dabar trupės žvaigždė.

REŽISIERIUS. Akimirką! Mano damos ir ponai, prašau man atleisti, kad nutraukiau repeticiją tokioje įdomioje vietoje. Tačiau man ką tik atsitiko kažkas labai keista. Kai ponas Buliceris ištarė frazę: „Atsiprašau, madam, kada išeina traukinys į Sankt Peterburgą?“ – kai jis ištarė tuos žodžius, iš susijaudinimo man pasidarė karšta ir šalta, taip karšta ir šalta, kad aš vos galėjau susikaupti. Tokiam senam vilkui taip atsitinka labai retai, ir nieko keista, kad mane tai ištiko kaip tik kalbant ponui Buliceriui. Kas galėjo sukelti tokį didžiulį susijaudinimą, jeigu ne Buliceris. To net nereikia pabrėžti. Nepaisant to, arba galbūt kaip tik dėl to, man atrodo, kad šioje veiksmo fazėje toks sukrėtimas per didelis. Kad publika iki to tiesiog nėra priaugusi. Man, aišku, nedera Elezarui G. Buliceriui nurodyti, ką jam sakyti ir ko nesakyti. Aš čia reiškiu tiktai savo asmeninę nuomonę visai neautoritetingą, asmeninę, giliu įspūdžiu paremtą nuomonę. Sprendimą, aišku, turės priimti pats Buliceris. Ką jūs apie tai manote, pone Buliceri? Ar ir jums atrodo, kad jūsų pasirodymo scenoje įspūdis galbūt net sustiprės, jei jūs apsiribosite vien tuo, nepraskiesdamas jo jokiais žodžiais? Ar nereikėtų tos trumpos frazės išmesti?

ŽVAIGŽDĖ. Ne.

REŽISIERIUS. Viskas. Frazė lieka. Einam toliau.

Meno biržos naujienos

Prieš kelias dienas laiptinėje mane užkalbino kaimynas Feliksas Zėligas.

– Atsiprašau, jūs vėl skrendate į Ameriką?

– Ne. Kodėl klausiate?

– Et, šiaip. Norėjau paprašyti, kad nupirktumėte man miuziklą „Hello Dolly“. Bet jei neskrendate, aš parašysiu savo svainiui.

Praėjo šiek tiek laiko, kol pagaliau suvokiau tų mįslingų žodžių prasmę. Vieno vaistininko našlė, gyvenanti ties gat­vės kampu, aną vasarą aplankė giminaičius Londone ir ta proga įsigijo trijų Agatos Kristi kriminalinių romanų inscenizavimo teises, kurias paskui pelningai perpardavė keliems teatrams. Zėligo žiniomis, ji ne vienintelė ėmėsi šio naujo biznio. Mūsų teatrai labai klesti, ir inscenizavimo teisių importas dabar labai pelningas. Ypač gerai galima uždirbti su miuziklais.

– Skalbyklos savininkė iš trečio aukšto turi tris Diurenmatus, – pranešė Feliksas. – Kamerinis Tel Avivo teatras ir Haifos miesto teatras pešasi dėl jų teisių, bet ji dar neparduoda...

Šou biznyje negalima žiopsoti. Reikia, kaip sako prancūzai, būti qui vive. Beje, apie prancūzus: mūsų Halima norėjo įsigyti žinomo prancūzų dramaturgo Žano Anujo pjesės „Beketas“ inscenizacijos hebrajų kalba teises – tačiau jas prieš dvi dienas jai iš panosės nušvilpė vienas stalius iš Natanjos, tarpininkaujamas Paryžiuje gyvenančios sesers. Stalius pareiškė sutinkąs perleisti teises Halimai, jeigu ji pasamdys jį daryti dekoracijų. Derybos užsitęsė, nes scenos darbininkų profsąjunga nenori įsileisti stalių iš pašalės, o kad ji dar, sako, turi naujos Jonesko pjesės teises...

– Labai įdomu, – nutraukiau aš Zėligo informacijos srautą. – O ar sunku įsigyti tokias teises užsienyje?

– Sunku? Vieni juokai! Reikia tiktai prisistatyti, jog esi Izraelio impresarijas, režisierius, aktorius ar salės tarnautojas, padedantis žiūrovams susirasti vietas, ir pakloti ant stalo kelis dolerius, ir viskas. Tai puiki investicija. Su sąlyga, kad išmanai šį biznį. Aną savaitę Ohelio teatras pardavė juodojoje rinkoje dvi Tenesio Viljamso pjeses. Ir turėjo nemalonumų. Mat prieš tai Niujorke jas buvo įsigijęs vienas El-Al stiuardas, Izraelio švietimo ministrui prisistatęs kaip autoriaus agentas. Jis savo teises perleido vienai senstančiai mūsų artistei, kuri tokiu būdu norėjo gauti pagrindinį vaidmenį. Kadangi teatro direktorius su tuo nesutiko, du savo Viljamsus ji iškeitė į vieną Maksą Frišą, kurį vienas žinomas krepšininkas buvo nusipirkęs iš graikų antikvaro. Sužinojęs apie šią transakciją Kamerinis teatras kaipmat sureagavo ir akimirksniu aplenkė Halimą.

– Palauk! – aš pajutau, mane apimančią tą pačią aistrą. – Jei Frišas dar laisvas, aš jį perku.

Feliksas pažadėjo tuo reikalu pasidomėti. Ir aš dabar laukiu jo atsakymo. Kiek girdėjau, Frišas jau priaugo dviem punktais. Arturas Mileris kotiruojamas nuolatos. Brechto kursas svyruoja. Aš taip pat.

Gal man vis dėlto nusipirkti kokį miuziklą?

 

Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

Ephraim Kishon. „Kein Applaus fur Podmanitzki“. – München: dtv, 1975