Eglė Švedkauskaitė. Somnambulas. Triukšmas ir šešėliai

Apie save:
vykdau ieškančiųjų įstatymus.

SOMNAMBULAS

Sutikau jį naktį netoli Katedros. Jis ėjo greitai, susikišęs rankas į kišenes, susigūžęs ir trūkčiodamas pečiais. Įdomus man pasirodė iš pirmo žvilgsnio, todėl tyliai nuėjau paskui jį. Maršruto suprasti negalėjau – jis ėjo ratais, įlįsdavo į kiekvieną skersgatvį, bet niekur nesustodavo. Turėjo pajusti, kad seku, bet ne, tik ėjo, ėjo, ėjo. Buvome maždaug prie Taurakalnio, kai nebesugaudžiau kvapo, o jis ėjo, kaip ėjęs. Staiga man pasidarė beprotiškai juokinga –­ visas tas skubėjimas naktinėmis gatvėmis be jokio tikslo, jo siluetas ir nervingai trūkčiojantys pečiai. Ėmiau kvatoti. Jis sustojo. Mano juokas sklido gatvėje, atsimušdamas į sodriai mėlyną dangų ir krisdamas ant mūsų, o jis net neatsigręžė. Susitvardžiau ir priėjau. Jis buvo jaunas, netgi, sakyčiau, gražus. Išbalęs veidas ir užmerktos akys.
– Ei, – kvėptelėjau.
Neatsakė. Prunkštelėjau ir padėjau ranką ant jo peties.
– Tu sapnuoji? – paklausiau.
Jis neatsimerkė, bet tyliai tarė:
– Ne. Čia juk tavo sapnas.
Viskas buvo taip teatriška ir verta pašaipaus juoko, betrūko tik sugriaudžiančio orkestro ir iš už uždangos subėgančių statistų. Bet aš stovėjau, it įbesta į šaligatvį, ir negalėjau pratarti nė žodžio.
–Nebijok, sapnai visada baigiasi su naktimi, – sušnibždėjo jis.
Aš užsimerkiau. Prieš akis pralėkė daug keistų vaizdinių, kažkada matytų ir ne, tik visur, visur buvo jo veidas. Somnambulas.
Atsimerkiau. Tolumoje girdėjosi troleibusų gausmas, medžiuose šiureno vėjas.
Atėjo rytas.

TRIUKŠMAS IR ŠEŠĖLIAI

Šeši juodi vyrai pasirodė mieste. Jų niekas nelaukė, bet, kad ir kaip būtų keista, tas pasirodymas nieko ir nenustebino. Šeši juodi vyrai kasdien vaikščiojo gatvėmis lėti ir orūs, retkarčiais nubraukdami dulkes nuo savo cilindrų. Atrodė, kad man vienai rūpi tie juodvarniai. Jie apsimesdavo, kad žvelgia dangun ar įbesdavo akis į žemę, kai eidavau pro šalį, bet jaučiau, kaip jų pilkos akys seka mane ir jie ironiškai vypteli, pamatę mano sumišimą. Paslapčia juokiausi, kad juos traukia mano juodas paltas.
Šeši juodi vyrai greit pamėgo seną teatrą šachmatinėmis grindimis ir kaskart man užėjus tyliai sėdėdavo prie mažų staliukų, tyrinėdami freskas ant sienų ar spoksodami į kitus lankytojus. Beje, jie su niekuo nesikalbėdavo, vienas kitas žmogus, dažniausiai koks valkata, mėgindavo išpešti bent žodį, bet šeši juodi vyrai buvo davę vienuoliškus tylėjimo įžadus ir bereikšmiais žvilgsniais žvelgdavo prieš save.
Vieną vakarą (buvo jau gana vėlu) atėjau į teatrą. Čia buvo švenčiama, stiklai su vynu siūbavo ore, bet tame džiugesy buvo kažkas gąsdinančio. Juodųjų nebuvo. Džiazo improvizacijos apsuko man galvą ir aš broviausi pro kvatojančius žmones kaip per ūką. Kažkurioje kertėje turėjai laukti manęs ir aš dairiausi tavo silueto, nujausdama artėjantį paslaptingą finalą. Keisti šešėliai slinko sienomis, baugindami ir kerėdami.
Juodieji atėjo tyliai. Visi šeši, kaip visada rimti ir susikaupę. Ir tada viskas ėmė palengva kristi. Minia krito to nejusdama, byrėjo tinkas ir dužo stiklinės, bet minia juokėsi ir šoko, tik aš aiškiai mačiau, kaip šeši juodi vyrai išsivedė tave.
Šeši. Juodi. Vyrai.
Pabėgau.

Draugai