Elżbieta Turlej, Magdalena Kuszewska. Gyvenimas be televizoriaus

Negi jūsų gyvenimas toks nevykęs, kad turite žiūrėti svetimą? Ar jo drovitės? Atiduokite mums savo televizorių, o mes pamokysime, kaip įdomiai praleisti laiką – taip psichologai neseniai gundė praeivius „Piotrkowska" gatvėje Lodzėje. Psichologinio švietimo draugijos „Start" darbuotojai ir rėmėjai mėgino įtikinti nežiūrėti televizoriaus, kviesdami į psichologinius seminarus, atgaivinti gyvenimo kont­rolę. Ir ragino mainais palikti jiems savo televizorių. Ši akcija truko mėnesį. „Ir nieko, pralaimėjimas, – skėsčioja rankomis Andrzejus Kuśmier­czykas, „Start" psichologas. – Niekas ne tik nepaliko televizoriaus, bet net ir komentaro internete, o praeiviai „Piotrkowska" gatvėje žiūrėjo į mus su pasipiktinimu, tarsi būtume reikalavę atiduoti savo smegenis, o ne nereikalingą prietaisą."

Elžbieta Jankovska-Bortkevič. „Katarsis“. gyčio norvilo nuotrauka

A. Kuśmierczykui dėl to labai apmaudu: lenkams tik atrodo, kad jie yra televizorių savininkai – iš tiesų, tai jie laikomi kumštyje. Tyrimai rodo, kad žmonės prie televizoriaus praleidžia vis daugiau laiko. Praėjusiais metais lenkai praleido priešais televizorių vidutiniškai 4 val. ir 7 min. per dieną, t. y. keturiomis minutėmis ilgiau negu 2012-aisiais („Nielsen Audience Measurement"). „Diagnoza Społeczna" 2013 m. duomenys taip pat rodo, kad naujausi plazminiai arba LCD televizoriai perkami noriau negu kompiuteriai. 2007 m. toks televizorius buvo kas penktuose namuose, o praėjusiais – 70 proc. namų.

Tačiau žmonės prie televizorių prisirišę nevienodai. Požiūris ir santykiai su juo šiandien yra savotiškas testas, rodantis priklausymą tam tikrai visuomeninei klasei. Tai nepriklausomybės gyvenime testas.

Užsidarę

Kuo mažiau žmogus savarankiškas, tuo labiau jis prisirišęs prie televizoriaus. Tai aišku. Stulbina tik prisirišimo stiprumas. Bożena Jaskółka, socialinė darbuotoja iš Domanicės prie Siedleco, vieno iš skurdžiausių Lenkijos valsčių, įprato savo globotinių namuose matyti plazminius televizorius. Liovėsi stebėtis, iš kur valsčiaus gyventojai, besiverčiantys iš pašalpų, turi pinigų brangiems įrenginiams, nes žino: perka juos išsimokėtinai, o paskui nemoka įmokų. Pasitaiko, kad šeimos, gyvenančios dviejuose kambariuose be patogumų, turi du televizorius, kurie būna be perstojo įjungti, nes senelė, iš kurios pensijos gyvena visa šeima, žiūri „Telewizja Trwam", bedarbis sūnus neatsitraukia nuo sporto kanalo, o marti, eilinį kartą besilaukianti, žiūri eilinę lenkų pamėgto serialo Maištingas angelas" seriją. „Jie vegetuoja, tačiau puoselėja iliuziją, kad žiūrėdami televizorių įsitraukia į kažkokį geresnį gyvenimą, –­ pripažįsta B. Jaskółka. – Žiūrėdamas iš šalies pamanytum, kad rodydama teigiamus pavyzdžius televizija gali ištraukti iš duobės, bet ji tik prikausto juos prie krėslų ir stumia dar giliau į skurdą."

Negana to, ta televizija, kuria taip noriai „minta" Damanicės gyventojai, skatina juos vengti pokyčių. Valsčiuje neseniai imta įgyvendinti profesinės skurdžiausiųjų gyventojų aktyvizacijos projektą. Siūlomos puikios sąlygos: nemokami vairavimo kursai, dalyviams mokama beveik tūkstantis zlotų per mėnesį. Tačiau norinčiųjų dalyvauti neatsirado. Priežastis ta, kad reikėjo atidaryti sąskaitą, tačiau prisidėjo ir skepsis, kurį sukėlė, kaip paaiškėjo, būtent televizija. Tuo metu rodė laidas, kritikuojančias panašių programų, kurios rengia neturtingiems valsčiams po keliasdešimt kirpėjų arba manikiūrininkių, beprasmiškumą. Nesvarbu, kad Domanicėse įgyvendinama programa buvo visiškai kitokia – per televiziją pasakė, kad iš užimtumo programų – jokios naudos, ir šventa.

„Apskritai, televizija gali apsaugoti nuo bėdos", – pripažįsta Varšuvos universiteto sociologas Dominikas Batorskis. Jo tyrimai parodė, kad –­ priešingai nei interneto vartotojai –­ žiūrintieji vien tik televiziją yra nepatiklesni, mažiau dalyvauja visuomeninėje veikloje, mažiau tiki savo galimybėmis. Be to, jie nesupranta, kodėl jiems reikėtų naudotis internetu (beveik 80 proc. lenkų su pradiniu išsilavinimu juo nesinaudoja), nes pramogų – o kaip tik su jomis siejama ši nauja medija – gauna iš televizijos.

Televizija ne tik vis labiau įsitvirtina tarp nepasiturinčiųjų ir juos užvaldo, bet ir vis aiškiau izoliuoja „šešiasdešimt plius" kartą. „World Internet Project" (WIP) 2013 m. tyrimo duomenimis, daugiau negu 80 proc. šešiasdešimtmečių nesinaudoja internetu, nepripažįsta jokių naujų technologijų –­ išskyrus televiziją. Medijų ekspertas dr. Jacekas Wasilewskis WIP 2013 m. tyrimo ataskaitoje skaitmeninę izoliaciją aiškina įgūdžiais – kitokiais negu jaunų žmonių medijų naudojimo – išugdytais kaip tik per metus, praleistus priešais televizorių. Įpratę, kad informacija būtų pateikiama ant lėkštelės –­ ne tik atitinkamai parengta, bet ir nustatytu laiku – šešiasdešimtmečiai neįstengia patys komponuoti medijų patiekalų. Ieškoti ir filtruoti informaciją jiems per sunku. Todėl ir lieka prie televizorių, stumiančių šiuos žmones ne tik į ekonominį, bet ir kultūrinį getą, nes informacijos apie jų vietovių kultūrinį gyvenimą paprastai galima sužinoti internete, bet ne iš televizijos.

Ši televizijos kuriama padalijimo riba skiria daugelį šeimų. Jauni žmonės – kaip pastebi dr. J. Wasilewskis –­ nesupranta vyresniųjų prisirišimo prie televizoriaus, o šie, savo ruožtu, nesupranta, kodėl pastarieji, užuot ramiai laukę žinių valandos, turi nervingai ieškoti naujienų interneto makalynėje. Vyresniems žmonėms kaip tik televizija siejasi su ritualais, sukeliančiais bendrumo jausmą, o kompiuteris, jų supratimu, labiau skiria, nei jungia.

„Paskutinį kartą visi drauge žiūrėjome televizorių, kai buvo transliuojamos Jono Pauliaus II laidotuvės. Nuo to laiko nė karto drauge nesusėdome priešais televizorių, o juk gyvename po vienu stogu, – skundžiasi Jolanta Woźniak („šešiasdešimt plius" kartos atstovė), pensininkė buhalterė iš Liublino. – Po darbo kiekvienas užsidaro savo kambaryje: sūnus, elektrikas, sėdi prie kompiuterio ir tuo pat metu žiūri televizorių, tačiau tik tas laidas, kurias anksčiau išsirinko iš programos ir įsirašė. Kitas sūnus, pedagogikos studentas, sėdi prie nešiojamojo kompiuterio, klausosi muzikos, kartkartėmis patikrindamas mobilųjį telefoną. Duktė su žentu turi du kompiuterius: stacionarų, per kurį žiūri televizijos laidas, ir nešiojamąjį, kuriuo –­ pavyzdžiui, feisbuke – bendrauja su pažįstamais, žiūrinčiais tą pačią laidą, ir „gyvai" ją aptaria."

„Dvidešimtmečių ir trisdešimtmečių karta kitaip traktuoja televiziją nei jų tėvai, ir tai gali kartas atskirti dar labiau, – pripažįsta dr. Dominikas Batorskis. – Interneto vartotojams (jauniems žmonėms – šimtu procentų) televizija yra lydinti medija, tokia kaip jų tėvų kartai buvo radijas. Dažnai jų veikla internete susijusi su tuo pat metu rodoma televizijos laida: žiūrėdami, jie ieško internete papildomos informacijos laidoje aptariama tema arba komentuoja ją socialiniuose tinkluose ar televizijos laidų svetainėse."

Vienu metu atliekant keletą veiksmų („multitasking"), žmogui kyla iliuzija, kad jis veiksmingiau kontroliuoja laiką, tačiau tyrimai rodo, kad internautai prie kompiuterio kasdien praleidžia dvi valandas ir keturiolika minučių. Jeigu pridėsime laiką, praleistą su lydinčia medija (Europos Sąjungos transliuotojų tyrimai rodo, kad 2012 m. jauni žmonės prie televizorių kasdien praleisdavo 163 minutes), išeina, kad internautas prie ekrano praleidžia daugiau negu keturias valandas.

Kartojantys

Tačiau visagalė televizija veikia ne tik vyresnius žmones, jos įtaka neaplenkia ir jaunesnių. Atrodytų, kad norint vienu metu atlikti keletą veiksmų reikia gebėti atsirinkti informaciją, tačiau – kaip pabrėžia sociologas daktaras Piotras Toczyskis (WIP, 2013) – paprasta schema, pagal kurią vertinant šiuolaikiški žmonės yra tie, kurie naudoja šiuolaikišką prietaisą, yra... pernelyg primityvi. „Dvidešimt plius" karta moka naudotis prietaisais ir taikomosiomis programomis, tačiau suprasti ir kritiškai vertinti surastą informaciją geba ne visi jos atstovai.

Galų gale jauni žmonės naudojasi šiuolaikinėmis medijomis taip pat, kaip ir jų tėvai televizija. Kitaip tariant, daugiausiai pasyviai. Tyrimų rezultatai nepalieka iliuzijų: trys ketvirtadaliai internautų naudojasi mažiausiai vienu socialiniu tinklu ir jį traktuoja kaip vartelius į naujienas. Prisijungę, pavyzdžiui, prie feisbuko, jie spaudžia kitų vartotojų paskelbtas nuorodas ir taip gauna jau „išvirtą" medijų košę. Tokia kitų internautų sukurta programa tik tariamai padeda jiems aplenkti tėvus ar senelius, kurie laukia vakarinių naujienų per televiziją. Iš tiesų ji, – kaip interpretuoja J. Wasilewskis, – užuot atvėrusi pasaulį, įtraukia į medijų kaimą, kuriame internautai gyvena draugų žinutėmis ir nesidomi, kas vyksta už tvoros.

Internautų mobilumas taip pat yra mitas, nes, nors beveik pusė lenkų šiandien naudojasi nešiojamuoju kompiuteriu (tris kartus daugiau nei prieš ketverius metus), beveik visi (96 proc.) mieliausiai jį įsijungia vakare, įsitaisę ant sofos. Kitaip tariant, jie kartoja tėvų įpročius ne tik atlikdami tokius pat ritualus, bet ir žiūrėdami pačią televiziją, nes kas trečias internautas pripažįsta įsijungiantis kompiuterį tam, kad žiūrėtų per jį jau parengtas programas. Vienintelis dalykas, skiriantis nuo jų niekinamai „TV Coach Potatoe" („prie televizoriaus ir sofos prilipusiais") vadinamų vyresnės kartos atstovų, kad jie moka naudotis nelegaliomis programomis. Draugijos „Sygnał" tyrimų duomenimis, per metus apytiksliai 2,5 milijonų lenkų moka piratams už nelegalią prieigą prie televizijos. Tačiau nepai­sant šių, atrodytų, bendrų ritualų ar įpročių, televizija, net žiūrima internetu, atitolina kartas. Jauni žmonės, atsisėdę ant tikros sofos priešais tikrą televizorių, naudojasi juo taip, tarsi naršytų virtualioje erdvėje.

Faktiškai – kaip tikina sociologas, tinklaraščio mymedia.blox.pl autorius Jakubas Sadurskis – pati medija sudaro palankias sąlygas tokiam naudojimui, nes dėl „HbbTV" technologijos televizija pamažu virsta daugiafunkciu hibridu. Pavyzdžiui, apjungdama televiziją internetu technologija leidžia tuo pat metu žiūrėti futbolo varžybas ir stebėti naujausias žinias, per pertrauką išsinuomoti filmą, balsuoti apklausoje, kas geriausias varžybų žaidėjas, o galiausiai užsisakyti pirkinius į namus. „Mano asmeninė programa susideda iš laidų, surinktų iš įvairių pasaulio kanalų, – sako J. Sadurskis. –­ Pasižiūriu žinias iš Rusijos, paskui iš Senegalo, paskui – ką nors apie Irano Kurdistano demokratinę partiją."

Pavargę

Individualiai naudodamiesi televizija „dvidešimt plius" kartos atstovai ne tik kosminiu greičiu tolsta nuo tėvų kartos, tačiau ir vieni nuo kitų, užsidarydami atskiruose subpasauliuose, komunikaciniuose burbuluose. O tai –­ ypač trisdešimtmečiams, kurie naudojasi internetu, tačiau prisimena ir gyvenimą iki atsirandant feisbukui –­ sukelia vis didesnį nuovargį, kuriuo galima paaiškinti naujos tendencijos –­ atsisakyti bent vienos iš šių medijų –­ atsiradimą.

4,3 proc. lenkų (net dukart daugiau negu 2007 m.) teigia visiškai atsisakę televizijos, o atsisakę interneto, kuris anksčiau buvo jų gyvenimo dalis –­ 4 proc. lenkų. Tyrimai rodo, kad tie žmonės, kurie atsisako interneto, daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus, o kiti mieliau klausosi radijo arba naudojasi nemokamomis interneto televizijos paslaugomis. Paradoksalu, tačiau kaip tik medijos stengiasi jiems priklijuoti bendrą etiketę, pavyzdžiui, hipsterių įpėdiniai, „normcore" („normaliečiai"), kuriems visaverčiam gyvenimui nebūtina turėti „Instagram" paskyrą ar žiūrėti „Sostų karus".

Tačiau vienos medijos atsisakymas pats savaime nesukuria bendrų ritualų ar kodų. Taigi – eilinį kartą – atitolina nuo visuomeninio gyvenimo. Magda ir Sergiuszas Pinkwartai, keliautojai, interneto svetainės „Vaikas kelionėje" autoriai, neturi televizoriaus, tačiau naudojasi VOD* tinklo paslaugomis ir iš įvairiose medijose pateikiamų laidų komponuoja savo asmeninę programą. „Mieliausiai žiūriu „vlogus" („YouTube" skelbiamus vaizdo tinklaraščius) arba „Istoriją be cenzūros" ir „Zapytaj Beczkę", – sako S. Pinkwartas. – Autoriniai kanalai internete – tai dinamiškiausiai besivystantis informacijos perdavimo būdas. Manau, kad kada nors jie išstums televiziją, nes vaizdo tinklaraštininkai turi charizmą, be to, galima tuoj pat komentuoti jų medžiagą, o tai sukuria realaus kontakto jausmą."

Justyna Czechowska, vertėja iš švedų kalbos (televizorių turi, tačiau naudoja žiūrėti DVD), savo analogiškų malonumų komplektą papildo (be radijo) knygų ir ketvirtinių žurnalų „Res Publica Nowa" ir „Książki" skaitymu. Savaime suprantama, ji skaito juos tradiciniu popieriniu pavidalu, nes toks skaitymas elektroninių skaityklių laikais irgi tampa elitine pramoga, priešingai negu televizijos –­ kurią atsisakiusieji televizoriaus laiko provincialia arba plebėjiška medija –­ žiūrėjimas.

Televizijos pensininkai pripažįsta, kad juos savotiškai sieja, kaip vaikystėje žiūrėjo televiziją. Konkrečiau –­ kaip jie bandė įveikti tėvų taikytus apribojimus. S. Pinkwartas derėjosi su tėvu: pabraukdavo savaitraštyje „Antena" laidas (rodomas tik iki 20 val.), o paskui aiškindavo, kodėl nori jas pažiūrėti. M. Pinkwart iki šiol atsimena, kaip turėjo vargti, kad jai būtų leista pažiūrėti siaubo filmą „Rūkas": „Parengiau ištisą knygelę su piešiniais ir argumentais, kodėl turiu pažiūrėti tą filmą." Tais laikais jie manė, kad riboti laidų pasirinkimo laisvę neteisinga, tačiau praėjus daugeliui metų pastebi tokio televizijos reglamentavimo privalumus. Jie išmoko filtruoti informaciją, o tai labai naudinga internetinio chaoso laikais. Ir nors dabar naudojasi kita medija – ketverių su puse metų J. Czechowskos duktė Ida nepažįsta televizijos, tik internetą – motina taiko savo tėvų auklėjimo metodus, tai yra moko, kaip sukurti savą interneto programą, aiškina, kad internetas yra įrankis, palengvinantis gyvenimą, bet jo nepakeičiantis. Nes priklausomybės ir nuo televizijos, ir nuo interneto prigimtis yra tokia pati.

* Vaizdo įrašas pagal reikalavimą („Video on demand") – sistema, leidžianti vartotojams pasirinkti ir bet kada žiūrėti vaizdo įrašus.

Iš lenkų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas

Versta iš: „Polityka", 2014–08–11.