Sergej Uchanov. skylė

Sergejus Uchanovas – 1975 m. Barnaule gimęs, Sankt Peterburge gyvenantis rusų poetas, prozininkas; baigė Medicinos universitetą, tačiau pagal specialybę niekad nedirbo, 2002 m. debiutavo spaudoje. Išleido eilėraščių rinkinius „Įžūli kalba“ („Дерзкий язык“, 2009), „Švilpt“ („Фьють“, 2014), apsakymų knygą „Juodoji sperma“ („Черная молофья“, 2011). Kūryba perversiška, erotiška, provokuojanti, šokiruojanti, gal net akiplėšiška, tekstams būdinga ne tik nenorminė leksika, bet ir sintaksė. Tradicionalistams atrodys, kad tekstai skersai išilgai nepadorūs. Vis dėlto poezija išsiskiria hermetiškumu, nukreipta veikiau į vidų nei išorę. Apsakymų personažai dažnai yra vaikažudžiai gydytojai, mokytojai sadistai, močiutės kortuotojos ir jų pamišėliai anūkai, metalo supirkėjos, rožinės panteros ir angelai... Proza persmelkta buities beprotybės, sarkazmo, humoro, nors šis beveik visada virsta tragiška fantasmagorija, žmogišku liūdesiu. Spausdinamas apsakymas „skylė“ yra iš knygos „Juodoji sperma“. Knygą recenzavęs Igoris Gulinas teigia: „Šie išskirtinai žiaurūs tekstai (...) iš pradžių skaitytojui netikėtai sukelia džiaugsmą, kone laimės jausmą. Išties kalbama ne apie sadistinį pasitenkinimą. Uchanovo proza turi ryškų terapinį efektą. Galima sakyti, ji yra tam tikra išgyvenimo instrukcija.“

Beje, pagal šią knygą latvių režisierius Vladislavas Nastavševas Rygoje, „Gertrūdos gatvės teatre“, 2015 m. pastatė pasisekimo sulaukusį spektaklį.

Vertėjas

 

 

Žilvino Jagėlos piešinys
Žilvino Jagėlos piešinys

 


valentina atrodė panaši į beždžionę bet vyrams tai ne itin patiko tiesa valentina turėjo užsiėmimą kuris jai padėjo savo vienišystę nugramzdinti o užsiėmimas – valentina tiesiog direktoriavo nedideliame teatre garsėjusiame avangardinėmis paieškomis ir didžiosios rusų klasikos nestandartiniais pastatymais todėl spektakliai ne kartą buvo nominuoti prestižinei teat­ro premijai žydrųjų scenos kryžių patepimas tačiau dėl įvairių teatralų pasaulio pinklių intrigų jos kol kas iš esmės nėra gavęs vien todėl, jog aktoriai tiek repetavo ir taip aistringai vaidino kad nebeturėjo anei laiko anei jėgų pasibarškinti su kokiu nors žiuri nariu tad eilinį sykį negavus žydrųjų scenos kryžių patepimo jiems teko toliau barškėti neteptais ratais, kartą valentina įsliuogė į savo darbo kabinetą ir nustebo pamačiusi jog vienoje vietoje plytų raudonio grindyse lentos išsiskėtę ir tarp jų atsivėrusi skylė, veikiausiai bus perdžiūvusios nuo metų naštos – svarstė valentina, juk teatro pastatas senas, o pinigų remontui stigo, mat liūto dalis nuplaukdavo kostiumams ir dekoracijoms, kadangi tą dieną skylė valentinai kažkodėl taip įsiėdė ir nedavė ramybės, ji negalėjo susikaupti, vis galvojo, kad ir ji jau nebe jauniklė ir dar tokių sumautai beždžioniškų bruožų, o grybštelėjusi savo tarpukojį valentina susimąstė apie savo skylės vienišystę ir akimirką liovėsi skirti savo pyzdaskylę tarpukojy nuo grindaskylės tarp perdžiūvusių medgalėlių, greitai valentina atkreipė dėmesį, kad kai tik koks darbuotojas atsistoja ant plyšio grindyse jai tarp kojų maloniai ima tvinkčioti ir persmelkia šioks toks malonumas, iš pradžių valentina manė, kad jai tik vaidenasi ir pasišovė atlikti eksperimentą – į kabinetą išsikvietė apšvietėją – tokį į eržilą panašų jauną stačioką ir ilgai jo iš kabineto neišleido – diskutavo įvairiausiomis temomis, kurių apšvietėjas net neišmanė ir todėl sutrikęs vis mindžikavo, laimingo atsitiktinumo dėka šaunuolėlis eržilėlis atsistojo deramoje vietoje ir tai logiška, juk perdžiūvėlės lentos tįsojo kabineto viduryje, kai pagaliau stačiokas eržiliokas išėjo iš kabineto jautėsi itin nusivaręs, o valentina klyktelėjo, išsiviepė ir pajuto tokį pasitenkinimą, kad apsalusi užsikabino ir jau greitai jos kabinete pabuvojo visi vyriškos lyties teat­ro darbuotojai, su kuriais ji aptarinėjo ne tik kasdienius teatro reikalus, bet dėjo kalbos ir apie fiti miti ir dzingu lingu ir kitomis abstrakčiomis temomis, tačiau netrukus valentinai to pasirodė maža ir užsigeidė ji vaikelio, į galvą šovė įstabi ir patrakėliška mintis – jei grindaskylėje tarp lentų išaugs kokia nors gyvastis, tai neatmestina galimybė kad nauja gyvybė įsiplieks ir jai tarp kojų, valentina prisiminė kaip mokykliniais laikais biologijos pamokose daigino žirnius, įšaudavo juos į drėgną vatą ir laikydavo šiltoje vietoje ir kai šie išbrinkdavo ir prasikaldavo želmenėliai, perkeldavo į žemę, valentina mokykline patirtimi pasinaudojo – sudygusius žirnius užkasė juodžemyje, kurio prifarširavo į skylę tarp lentų ir palaistė juos sofitų kurių apšvietėją privertė atitempti nuo scenos šviesa, netrukus žirnių ūseliai jau kabinosi už nudrožtų grindų, o valentinos įsčios paburko, speneliai sustandėjo ir jau pamanė kad laukiasi, tačiau po pusantros savaitės virkščiai ant grindų sunyko, valentinos įsčios subliūš­ko o krūtys suglebo ir susigūžė, valentina suprato esanti bergždžia ir taip užsirūstino ant grindaskylės, iškniausė iš jos žemę su negyvais žirneliais ir kurį laiką koja įnirtingai trypė peržiūvusias girgždančias lentas, kurių sielvartas nuaidėjo jos siela ir įsčiomis, greitai valentina griebėsi radikalių priemonių – teatralų forume paskelbė, kad jos teatrui vieninteliam eksperimentiniam spektakliui reikalingas neprofesionalus gyvūliams neabejingas aktorius o kai į jos kabinetą užėjo apšvietėjas eržiliokas ir išpažino meilę gyvūnams valentina užvėrusi kabineto duris apsidžiaugė ir garsiai sužvengusi tučtuojau panoro jam atsiduoti apšvietėjas tiesiog ant girgždančių grindų išsipleikusią valentiną iškrypėliškai ištvatijo per užpakalį o jį patį iškart ištiko nedidelis nuomaris, o valentina užraukusi užpakalį viduje pajuto guviai kalantį pulsą, bet po 12 mėnesių persileido, iš jos analo išsliuogė eržilo ir beždžionės pavidalo chimera tiesa be menkiausių gyvybės ženklų numirėliška ruda oda, įbruktą į kolbą negyvą nelaikšį valentina nusprendė nunešti į zoologijos muziejų, bet muziejaus prieigose išvydo, jog kolbos turinys virto dvokiu skysčiu, apteko sieneles ir valentina perprato chimeros prigimtį, kilstelėjusi šulinio dangtį kolbos turinį šliūkštelėjo į kunkuliuojantį kanalizacijos pragarą, pakeliui į teatrą užšoko į ūkinių prekių parduotuvę ir jau po pusvalandžio įnėrusi į darbo kabinetą skylę tarp lentų rūpestingai užcementavo paskui grybštelėjo savo tarpukojį ir ničnieko nepajuto, valentinai atlėgo ir nusprendė stačia galva nerti į darbą, išsyk išvaikė visą senajį kolektyvą – nuo vyriausiojo režisieriaus pagrindinių aktorių iki valytojų, kasininkių ir be abejo – apšvietėjo ir subūrė naują komandą, kuriai nė akimirkai nedavė atilsio, beje valentina atnaujino repertuarą ir jau kitais metais jos vadovaujamam teatrui buvo skirtas išsvajotasis žydrasis patepimas novatoriškumo nominacijoje, šis faktas kiek glostė valentinos savimeilę, galima įtarti, kad ji liko patenkinta ir netgi kažkuria prasme jautėsi pasitenkinusi, vis dėlto teisybės dėlei reikia pasakyti, iš principo, jei žiūrėsim plačiau (kaip žmogus, moteris ar beždžionė) valentina taip ir liko nelaiminga


Iš rusų kalbos vertė gytis norvilas

Draugai