Pasaulyje yra daug pasaulių. Vienas iš jų – baseinas. Ten visi apsinuogina. Daugiau odos, mažiau slapukavimo. Baseine visi – šlapiais plaukais, raudoni po pirties. Skirtingi kūnai, rasės, gyvenimai ir įpročiai dera su įvairių spalvų ir formų maudymukais. Kad ir kokie ateina pavargę ar nusiminę, karštos drėgmės glėbyje visi šiek tiek pasiguodžia. Dauguma smalsiai stebi aplinkinius, apie kurių gyvenimus gali tik paspėlioti.

 

 

Thom Milkovic nuotrauka iš „Unsplash“

 

* * *

Į baseiną ateina poros. Pavyzdžiui, viena tatuiruota pora. Jauni ir smagūs. Kai į juos žiūri, jauti, kad žiūri ne tu vienas, o drauge su jais pačiais.

Kita – vyresnė pora, apie keturiasdešimt penkerių. Abiejų kūnai dideli, iš akių atrodo šilti žmonės ir... paprasti, jei tokių išvis būna. Visada sėdi sūkurinėje vonioje, šnekučiuojasi, vienas kitam geriausia draugija. Aš spėju nueiti į pirtis, į dušą, į baseiną, o jiedu ilgai ilgai sėdi burbuliukuose ir vis kažką aptarinėja. „Kažką“ – labiau iš savo gyvenimo nei aplinkinius baseine. Šypsosi atsipalaidavę, ramūs. Atrodo, galėtų būti labai geri tėvai. Neįsidėmėjau jų maudymukų, nes jie visada sūkurinėje vonioje. 

Trečia pora – vyresnė moteris ir daug jaunesnis vyras. Kiek teko sužinoti, ji – kirpėja rajono grožio salone, jis – jos klientas. Taip ir susipažino. Jau keturiolika metų kartu, lygiai tiek, kiek ji už jį vyresnė. Jie nesikalba. Niekada nemačiau jų kalbantis. Būna šalia, bet nesiliečia ir nežiūri vienas į kitą. Užtat turi vienodas tamsiai mėlynas plastikines gertuves. Nesuprantu, kas juos laiko kartu. Saugumas? Gal seksas? Gal jie susikalba kūnais? Ji labai įdegusi platininė blondinė su nenuplaunamu makiažu, dėvi juodą uždaroką bikinį. Vyro trumpikių nepamenu. Tą vyrą apskritai sunku nusakyti. Gal jis su niekuo nesikalba? Įdomu, ar jis išvis yra. Platininė kirpėja ir vyras, kurio neįmanoma nusakyti, mėgsta sūkurinę vonią, nueina ir į pirtį.

Platininę kirpėją neseniai mačiau kalbančią su valytoja persirengimo kambaryje. Jos kažin ką apkalbinėjo rusiškai. Kiek supratau, kirpėja liejo pasipiktinimą dėl kažkokios kitos moters elgesio. Nepanašu į meilės trikampį, greičiau nesutampantys požiūriai. Tądien kirpėja buvo be makiažo. Vadinasi, klydau, jis nusiplauna. Įdomu, iš kur sužinojau apie platininę kirpėją ir jos vyrą? Drėgmės lašeliais gerai sklinda žinios. 

Dar vienai porelei apie šešiasdešimt. Moteris atrodo kaip Mažoji Miu iš „Trolių Mumių“, sulaukusi senatvės. Suraukusi antakius, net kuodą rišasi taip pat aukštai. Jos vyras labai panašus į dėdę Pūlinį iš „Adamsų šeimynėlės“ ir dėvi per didelę pirties kepurę. Kai ši užkrenta ant akių, jis dairosi pakėlęs smakrą aukštyn. Mažajai Miu ir dėdei Pūliniui smagiausia būti su kompanija. Jie draugauja su kirpėja ir jos vyru, kurio neįmanoma nusakyti. Susiburia keliese vandeny prie baseino krašto ir aptarinėja aktualijas, kvatoja. Jie tai tikrai mėgsta aptarinėti kitus baseino lankytojus, galima spėti iš kūno kalbos – kalbėdami dairosi aplinkui. Mėgsta ir vienas kitą per dantį patraukti. 

Mažoji Miu kartą mane aprėkė, kai neperpratau jos pirties elgesio kodo. Atėjau atsisėst pirtyje drauge su kitais žmonėmis ir matau – padėta kepurė. Gūžteliu pečiais, patraukiu kepurę ir prisėdu šalia Mažosios Miu. O ji: kaip šitaip iš viso galima elgtis, juk tyčia vietą užėmė. Į pirtį ateina jos vyras. Ji rėkia, o jis ją ramina, visai nepyksta ant manęs. Jie mėgsta vaiskių spalvų maudymukus, gražiai išsiskiria iš aplinkos. Mažoji Miu turi žydrai žalsvą koralinį, o dėdė Pūlinys – oranžinius šortus.

* * *

Didelė, lėta, paslaptinga vyresnė moteris, žila matrona su kirpčiukais. Atrodo visko mačiusi. Dėvi tamsų gėlėtą maudymuką, kuris jai per laisvas. Kai sėdi sūkurinėje vonioje, burbulai kildami prileidžia deguonies į jos maudymuko vidų ir vandens paviršiuje susidaro medžiagos pūslės. Kai visko mačiusioji sėdi atsirėmusi nugara į vonios kraštą, jos priekis atrodo kaip išsipūtusi didelė krūtis. Tais atvejais mane baisiai ima juokas. Jai – nė motais, ji visko mačiusi, todėl nekreipia dėmesio į tokius mažmožius kaip milžiniškos deguonies prisotintos krūtys. Jai kur kas svarbiau atsisėsti prie burbulų mygtuko. 

Čia toks pasaulis, kuris viename krašte turi mygtuką. Kai kurie žmonės sėdasi toli nuo jo, neturi poreikio rūpintis burbuliavimo palaikymu. Jiems gyvenime ir taip atsakomybių užtenka. Kiti, priešingai, – skuba tiesiu taikymu prie mygtuko ir užima orias burbuliavimo operatoriaus pareigas. Visko mačiusioji labai mėgsta valdyti šią teritoriją. Niekada nesutikau jos pirtyje ar plaukiojančios, visada – sūkurinėje vonioje.

Burbuliavimas baigiasi po penkių minučių. Kol mygtukas pakartotinai nepaspaudžiamas, vanduo ramus. Žmones galima skirstyti ir pagal tai, ar jiems būtinas burbuliavimas. Kai kuriems pakanka, kad vanduo šiltas. Kiti lekia spausti mygtuko, vos burbuliavimas liaujasi. Galima juos suprasti, juk čia ateinama būtent dėl burbuliukų. 

Kartą man sėdint baigėsi burbuliavimas. Sėdžiu viena, užsimerkusi, atsipalaidavusi. Girdžiu, pagyvenusi moteris sako: „Užmigo.“ Atsimerkiu, žvilgsniai susiduria, bet ji nesutrinka. Įlipa su draugu ir atsisėda šalia. Paspaudžia mygtuką. Bandau nekreipti dėmesio. „Gi sėdit šalia mygtuko, kodėl nespaudžiat?“ – vėl pasigirsta moters balsas. Vėl atsimerkiu. „Man nereikia, aš ilsiuosi“, – sakau. „Kitąkart dar čiužinį atsineškit“, – pasiūlo. 

Sykį didelėje sūkurinėje vonioje prie mygtuko sėdėjo vaikinas. Mes susižiūrėjome. Baseine daug susižiūrėjimų. Sėdi tas vaikinas prie pat mygtuko, priešais mane, ir mes žiūrim vienas į kitą. Bet tik tada, kai kitas nusisukęs. Kai jis į mane pažiūri, aš dairausi pro langą. Kai aš pažiūriu, jis nusisukęs pirčių link. Taip ir plaukiojame akimis.

* * *

Pirčių bosai rengia neoficialias programas, kurių nėra baseino tvarkaraštyje. Dvilitriniuose ruduose bambaliuose nuo alaus jie atsineša bičių pikio, sumaišyto su vandeniu. Retkarčiais turi eterinių aliejų. O kartą vienas garinėje pirtyje per rankas pasiuntė Himalajų druskos indelį  siūlydamas pasitrinti sąnarius.

Neoficiali programa vyksta taip: bosai atidaro pirties duris, išvėdina, tada sukviečia visus norinčiuosius. Šie susėda per kelis suolelių aukštus, o bosai ima pilti vandenį ant akmenų ir pramaišiui visus „vėdina“ rankšluosčiu, kaulams suteikdami tikrą kaitrą. Taip kartoja kelis kartus, kol temperatūra pamažu kaista. Baigę ceremoniją jie ištaria „viskas“ arba „į sveikatą“, ir visi dėkingi paploja, kartais prideda „bravo“. Jei kas bando išeiti nesulaukęs programos pabaigos, yra raginamas to nedaryti arba kartais net baramas. Kartą mačiau, kaip vienas vyras susiruošė išeiti anksčiau ir pavymui sulaukė: „Modestas išdavikas.“ 

Pasitaiko ir smagių akimirkų. Dalis lankytojų dėvi vilnones kepures. Kartą, kai išvėdino pirtį ir mus suleido į vidų, užsiėmę vietas ėmėme laukti kaitros. Paskutinė vidun įskubėjo tatuiruota pora. Visi į juos sužiuro. Vyras užsidėjo vilnonę kepuraitę su ilgomis kiškio ausimis – šiame baseino pasaulyje dar nematytą. Akimirką žmonės nuščiuvo. Tyla. Tada kažkas pasakė „zuikutis“, ir visi prapliupo juoktis.

Vienas pirčių bosas – inteligentas, kiti nelabai. Kartą nemandagų rusiškai kalbantį pirties bičiulį inteligentas viešai nutildė prašydamas „kalbėti valstybine kalba“. Keli žmonės jam tyliai ištarė „ačiū“. O inteligentas tada pasisuko į kitą bičiulį ir sako: „Nu, ką, džekdenielsai, ne vėsu?“ Tą akimirką vyrui, sėdinčiam trečiam aukšte, pasidarė silpna. Jis nusileido nuo viršutinio suolo ir išėjo svirduliuodamas. Visi į jį sužiuro, o inteligentas jį peržegnojo pavymui. 

* * *

Baseine vyksta plaukimo treniruotės ir vandens terapija. Šią lanko berniukas su raidos sutrikimu, jį plukdo treneris. Treneris – geros širdies, bet griežtokas. Mažai šypsosi. Jei dirbi su vaikais, ar neturėtų būti privaloma šypsotis? Bet ką aš žinau, gal jis labai palaikomai šneka vaikams į ausį, kol plukdo pirmyn atgal takeliu. Berniukas verkia prieš treniruotę, jos metu irgi labai nerimastingas, plukdomas dažnai suklykia. 

Per visą treniruotę berniukas akimis ieško tėvo, kuris jį atlydi. Tėvas – didelis, stiprus, turi raudonus maudymosi šortus. Atrodo šaltokas, net grėsmingas, toks galiūnas. Gal pervargęs? Atplaukęs iki takelio galo vaikas visada tiesia ranką į ten laukiantį galiūną, o tas jį filmuoja. Gal siunčia žmonai parodyti.

Kartais galiūnas nueina atsikvėpti į pirtį, tuomet vaikas dar labiau jo dairosi į visas šalis. Kai pagaliau tėvas grįžta ir atsistoja takelio gale, sūnus desperatiškai skuba plaukti link jo. Įsivaizduoju, kaip katalikas po mirties prieina dangaus vartus ir pagaliau – po skaistyklos, tiek laukęs – ašarų kupinomis akimis ištiesia rankas į šventąjį Petrą. O tas, užuot paėmęs jam už rankos, išsitraukia telefoną ir jį filmuoja. Nusiunčia vaizdo medžiagą šventajai Marijai, „matai, koks šaunuolis“.

Baseino plaukimo takeliai irgi kupini gyvenimo. Plaukia ten visokių, visokio amžiaus žmonių: su plaukimo kepuraitėmis ir be jų, su ryškiu makiažu, ramių trapių senukų ir plaukikų-lenkikų. Kai kurie žmonės daug labiau kelia bangas nei kiti. Yra toks senis, kurio pečiai skirtingai veikia: kai jis plaukia krauliu, viena ranka tolygiu pagreičiu nyra į vandenį, o kita staigiai, stipriai teškiasi ir aptaško lankytojus net per kelis metrus, sukeldama nuostabą sėdintiems sūkurinėje vonioje netoliese, kai jis plaukia pro šalį. 

* * *

Nors ant pirties durų yra ženklas „laikytis tylos“ (žmogelis, prie lūpų pridėjęs pirštą), neretai žmonės joje kalbasi labai garsiai. Ypač vyresni, labiausiai – pirčių bosai ir jų bičiuliai. Dažnai šnekasi rusiškai. Apie butelį, kas kiek anąkart nugėrė, ko Zigmas dvi savaites neateina į pirtį, gal vėl pas mergas. Aptaria sporto varžybų rezultatus, kas su kuo dabar žais, koks turi būti rezultatas, kad paskui šitie žaistų su anais, o ne su tais. Vieną kartą du tipai piktinosi, kodėl berniukai šiais laikais garbanojasi plaukus, kodėl mergaitės tiek dažosi ir lakuojasi nagus. Rodės, tai jiems sunkiau suvokiama nei tylos ženklas ant pirties durų.

Anądien sueinam į pirtį, visi užima vietas per tris aukštus ant medinių suolų. Vienas, kuris ir taip aukštai įsitaisė, kai pradėjo kaitinti, ėmė ir atsistojo. Visi sėdi, o jis stovi. Karščiausioj pirties vietoj! Ritualui vadovavęs inteligentas neapsikentė: „Mariau, na, sėsk, neišsidirbinėk.“ Marius pyktelėjęs pažiūrėjo į inteligentą ir stovi sau toliau kaip stovėjęs. Inteligentas dar labiau užpyko: „Mariau, baik, sėskis, anąkart kraujus paleido, o jis vis tiek stovi.“ Marius vėl nieko neatsako, kiek pastovi, tada atsisėda. Paskui bent kai kurie iš mūsų bandė įsivaizduoti, kaip tie kraujai bėgo Mariui iš nosies, spėliojom, ar užlašėjo ant tų lentučių, ant kurių dabar sėdime. 

Pirčių bosai ir jų draugai turi ribas. Juokauti galima apie daug ką, bet jei kuris per daug sklaidosi, sulaukia atsako. Vieną kartą pirtyje atsidūriau kartu su platinine kirpėja ir Mažąja Miu, o vienas vyras vapaliojo kažkokius nešvankius juokus. Tada tos moterys beveik sinchroniškai žemai nustatytais balsais tarė: „Pailsėk, Rimai.“ Rimas nutilo. Ilsėjomės visi.

* * *

Šeimos su vaikais į baseiną dažniausiai ateina savaitgaliais. Daugiausia laiką su vaikais leidžia mamos, bet pasitaiko ir tėčių. Viena mama ateina su trimis mažyliais. Niekada nemačiau jos besimėgaujančios ir atsipalaidavusios, ji ateina ne dėl savęs. Bet neatrodo, kad pyktų ant likimo, atrodo susitaikiusi, nuolat šypsosi. Šiltų akių ir netgi laiminga. Kaip jai pavyksta? 

Tėvai ir globėjai labai įvairūs: perdegę, laimingi, nekreipiantys dėmesio į vaikus ar žiūrintys į juos spindinčiomis akimis. Viena pora ateina su dvimečiais trynukais, o gal pametinukais, sunku pasakyti. Mano mėgstamiausia dalis, kai juos atveda į persirengimo kambarį ir jie visi pasileidžia į skirtingas puses. Arba kai gauna valgyti po pusę banano, kol mama rengiasi. 

Kita mama su savo mergaite bendrauja kaip pakrikusi generolė. Įsakinėja, ką jai daryti, nors man atrodo, kad ta septynmetė puikiai supranta, kaip praustis duše. Generolė iš pažiūros atrodo simpatiška, bet tokia nėra. Arba garsiai rėkia ant dukros, arba nutaiso aukos miną, maždaug – kaip man sunku su šituo vaiku. „Nusiprausk veidą!“, „nusiprausk veidą, sakau!“, „tu kurčia?!“, „ateini čia“, „ateini čia, sakau!“. Kartais įsivaizduoju, kaip prieinu prie generolės, suimu jai už pečių, priremiu ją prie sienos plytelių, priartėju prie pat jos veido ir žemu balsu tariu: „Pailsėk, Rimai.“

* * *

Kartais baseine viskas nuščiūva. Labai retai, bet nutinka. Lyg burtų lazdele pamojus – staiga baigiasi šnekos, neburbuliuoja vonios, nutyla vaikai. Tada išgirsti save, ką jauti ir galvoji. O po kelių akimirkų vėl pasigirsta klegesys. Kaip nutinka ta tyla? Ar žmonės užsikrečia vienas nuo kito? Ar ji užgula mus kaip nematomas sunkus debesis? 

Kartais tyla nusėda ir pirtyje, lyg dar pastiprintų karštį ir drėgmę, o karštis lyg dar pagilintų tylą. Tuomet pasaulyje trumpai įsivyrauja visiška taika.