Mannas Rubinas gimė 1927 metais. 1945–1947 m. tarnavo JAV ginkluotosiose pajėgose Prancūzijoje. 1952 m. Niujorko universitete įgijo humanitarinių mokslų bakalauro diplomą. Parašė 19 mokslinės fantastikos apsakymų Juliuso Schwartzo sudarytai knygai „Strange Adventures and Mystery in Space".  Žurnale „Alfred Hitchcock Magazine" ir keliose antologijose išspausdino 15 kriminalinių apsakymų.

Kol jis prabudo, telefonas su­skam­bėjo tris kartus. Dar dukart, kol perėjo koridoriumi iš blausaus miegamojo į dar mažiau apšviestą svetainę, surado telefono aparatą ir pakėlė ragelį prie ausies.
– Skambina iš Niujorko, – pranešė operatorės balsas. – Turiu sujungti tiesioginiam pokalbiui su ponu Lariu Prestonu iš Los Andželo...
– Aš klausau, – sumurmėjo jis dar mieguistas. – Junkit, priimsiu skambutį.
Trumpa pauzė, paskui išgirdo ją:
– Mielasis, čia aš, Dženis. Pažadinau tave, ar ne? O, labai gaila. Bet aš turėjau būtinai pasikalbėti su tavimi. Aš vos neišprotėjau...

*
Išgaravo likę miegai, nuplaukė iš galvos, daiktai kambaryje pamažu įgavo formas. Jis atsilenkė atgal norėdamas užčiuopti kušetę, kuri stovėjo šalia telefono stalelio, ir atsisėdo.
– Neimk į galvą, – ištarė. – Pasakyk, kas atsitiko.
Jau buvo praėjusios beveik trys dienos nuo tada, kai paskutinį kartą kalbėjosi su ja.
– Oi, Lari, tai buvo baisu. Šįvakar jis atėjo į tą butą. O nurimo tik prieš pusvalandį. Girtas... labai girtas. Pradėjo mane mušt...
Balsas paskendo kūkčiojimuose.
– Kaip jis sužinojo, kur dabar gyveni?
– Pasakė, kad skambino į mano kontorą. Jie davė naują adresą. Klausyk, jis pareiškė, kad niekad nesutiks skirtis. O, kad būtum jį matęs! Šaukė ir prisiekinėjo: „Niekad nesutiksiu – aš kovosiu!" Oi, brangusis, ką mes darysim? Taip viskas susimaišė ... aš pasimetus...
Vėl verksmas, šį kartą gilesnis.
– Ramiai... – ištarė vyras.
– Kaip aš noriu, kad būtum čia su manim. Taip ilgiuosi tavęs. Kada tu grįši namo?
Balsas iškankintas, maldaujantis. Tamsoje jis įsivaizdavo, kaip šiuo momentu atrodo jos veidas – iškreiptas, paklaikęs, šviesūs plaukai baisiausiai netvarkingi.
– Greitai, – atsakė. – Kai tik baigsim tą filmą. Kitą mėnesį, maždaug...
– Taip ilgai. Leisk man atvažiuot pas tave. Gaudysiu pakeleivingas, eisiu pėsčia, skrisiu – kaip tik galėsiu. Kad tik būčiau kartu. Taip tu man reikalingas.
– Tu žinai, kad neįmanoma, – priekaištavo jis. – Kaip tik dabar turiu vengti bet kokio skandalo. Visą gyvenimą laukiau šito pasiūlymo.
– Žinau, brangusis. Atleisk man, kad įsiprašinėju. Tu esi geras aktorius, nuostabus aktorius. Būčiau paskutinis žmogus žemėje, kuris sutrukdytų tau.
Jis minutėlę palaukė valdydamasis.
– Kur jis dabar?
– Turi mintyje Elį? Smigęs, ant grindų. Nežinau, kas bus, kai atsigaus...
Vyras pagrabinėjo šalia telefono aparato – čia buvo padėjęs cigaretes. Burna išdžiūvo, keistai dilgčiojo gomurį. Tamsoje ranka užčiuopė tuščią alaus skardinę – vos nenukrito. Galų gale palietė pakelį, paskui degtukus. Moteris vėl verkė. Jis prisidegė cigaretę, užtraukė dūmą ir laukė...
– Atsiprašau, – po valandėlės tarė ji. –­ Nesugebu taip greitai susigaudyt. Jau miegojau. Nuo tada, kai tu išvažiavai, guluosi labai anksti. Tik pažiūriu televizorių, ir viskas. Tiek suspėju vakare...

*
Pertraukė ją savotiškai vėl užvesdamas ant tako.
– Kaip jis atvažiavo? Ar stovi prie namo jo automobilis?
– Taip, tuo savo pilku fordu. Matau jį pro langą. Tiesiai priešais namą.
– Ar kas nors matė, kai jis įėjo? – tikslino jis stengdamasis išlaikyti ramų balsą.
– Čia jau beveik keturios valandos...Niekas nebuvo atėjęs. Be to, tu žinai tą gatvę – daugiausia gamyklos. Dar nepamiršai išvažiavęs, ar ne?
Vyras sumurmėjo, kad ne. Paskui ilgai tylėjo. Klausėsi moters – labai laukiančios jo – jos kvėpavimo – už trijų tūkstančių mylių.
– Lari?
– Aš čia.
– Ką man daryti? Jis mušė mane. Kas bus, jeigu jis numano ir tikrai nesutiks skirtis?
– Čia tai problema...
– Kodėl tu taip tyliai?..
– Aš galvoju, – užtikrino jis.
Ir nemelavo. Greitai, dalykiškai jo protas sugrupavo mintis. Net pats stebėjosi, kokios nuovokios tapo smegenys praėjus tik toms kelioms minutėms po prabudimo. Viskas staiga pasidarė taip paprasta, atrodė, išnarstė visas sąsajas...

*
– Tu myli mane, Dženis? – paklausė.
– O, mielasis, brangusis, kodėl tu dar klausi? Juk žinai, kad nėra nieko, ko dėl tavęs nepadaryčiau.
– Tada klausyk manęs, – jis palinko pirmyn, lyg norėdamas atsirasti arčiau jos. – Bijau, kad tavo vyras ruošiasi visaip mums trukdyti. Davei man žodį, kad nebus jokio vargo, kad dėl visko su juo susitarei... Aš turiu galvot apie savo reputaciją. Mano visa ateitis pastatyta ant kortos...
– Ką tu nori man pasakyti? – sunerimo ji.
– Tik tai, kad aš pavargau nuo tų susitikinėjimų pritemdytuose restoranuose, tų išsmukimų pro užapakalines duris... Galvojau, kad iki dabar jau viskas bus sutvarkyta. Vietoj to – tuščias laukimas...kaip visada.
– Ne toks jau tuščias... – jos balsas maldavo, atsiprašinėjo.
– Taip viskas užsitęsė – lyg jis kabėtų mums virš galvų ir trukdytų.
Ji vėl prakalbo pro ašaras:
– Lari, aš nežinau, ką daryti... Taip nepatinka, kai šitaip kalbi su manimi. Tu žeidi, skaudini mane... Pasakyk man, ką daryt?! Padarysiu viską, ką tik pasakysi.

*
Abu nutilo. Jis laukė. Įtraukia lėtai dūmą, išpučia... Paskui prakalbo lėtai, švelniai. Vylėsi, kad operatorė nesiklauso –­ pasitaikė TOKS ŠANSAS!
– Su juo reikia atsargiai, Dženis. Kol jis netoliese, niekada mums nepavyks...
– Aš nesuprantu.
– Ne, tu supranti, – kantriai tikino jis. –­ Tu puikiai supranti. Gali būti tik vienas kelias – aš arba jis.
Išgirdo, kaip ji sulaikė kvėpavimą. Pagauta! Pasigirs protestai, maldavimai, bet suvokė – užkibo!
– Lari, tu taip keistai kalbi...
– Aš arba jis, – pakartojo. Tai turiu minty. Ši naktis – sprendžiamoji!
– Bet kaip? Ko tu... prašai? Ką tu nori, kad aš?..
Jos balsas duso, trūkinėjo, kaip pradėjusio skęsti žmogaus.
– Jis ten guli lyg netekęs sąmonės, ar ne? Pasakojai man, kad prisigėręs išguli kelias valandas. Sakei, kad niekas nematė, kai jis atėjo. Gatvės dabar... tuščios. Kas sužinos?
– Bet kaip? – jautėsi įtampa jos balse, tokia nirši, griežta.
– Prisimeni tą didelę pagalvę – ji visada guli ant lovos, ar ne? Tą, kurią nupirkau tau, kai vaidinau Atlantik Sityje?
– Oi Lari, ne, aš negalėčiau. Aš negalėsiu, – ji greitai susigaudė.
Jis tęsė taip, lyg ji nebūtų to pasakiusi:
– Paimk nuėjus pagalvę. Tu sakei, kad jis žemo ūgio. Keliskart pasakei: „Stovėdama galėčiau valgyt žemės riešutus nuo jo galvos." Uždėk ant veido, gerai prispausk ir palaikyk taip penkias minutes...
– Lari, prašau tavęs...
– Pasauliui jis – negyvas. Tik padaryk tiek, kad būtų negyvesnis.
Raudojimas, šį kartą stipresnis. Veržėsi visas skausmas, visas netikrumas, kad tik pasiektų jį, įveiktų tą trijų tūkstančių mylių kelią...

*
Jis turėjo kantrybės. Ant lubų virš savęs stebėjo atsispindinčias priekines automobilių šviesas – jos praslysdavo jiems sukant į šoną. Viską gaubė nakties tyla su jos silpnais garseliais. O jis tyrinėjo žibantį cigaretės galiuką...
– Lari... – maldavo jos balsas.
– Tą ir turiu omeny, Dženis. Tu šimtą kartų norėjai, kad jis mirtų. Dabar – galimybė tau. Jis užtamsindavo kiekvieną mūsų laimės akimirką!
– Bet jis – žmogiška būtybė... mano vyras...
– Jis – tikras prakeiksmas! Tai viskas, kas jis yra ir visą laiką bus, jeigu nepadarysi to, ką sakau, – nutilo leisdamas tylai perteikti jo nekantrumą ir pyktį.
Kai vėl prakalbo, žodžiai skambėjo griežčiau.
– Nieko daugiau, Dženis, negaliu pasakyt.
– Lari! – klyktelėjo ji. – Lari, neversk manęs. Lari, prašau! Nusižudysiu, jeigu prarasiu tave.
– Tada daryk, kaip sakiau.
– Taip, taip, ką nors... Tik aš bijau. Taip man trūksta tavęs. Noriu, kad laikytum mane apkabinęs...
– Greitai... labai greitai... – ramino jis.
– Aš drebu dabar, lyg būčiau maža mergaitė. Mano veidas ištino ten, kur trenkė. Tu pamatytum...
– Paimk, Dženis, pagalvę. Ištiesk ranką ir paimk. Geriau išsivaduot iš jo. Tuoj pat ir visiems laikams...
– Aš paėmiau... Meile mano, aš myliu tave. Pasakyk, kad mane myli.
– Aš tave myliu, – ištarė vyras.
– Gali įsivaizduoti, kad esu ten, šalia tavęs...
– Taip, taip, mes... kartu. Pirmyn, mažyte. Aš lauksiu, kol tu...
– Lari...
– Nekalbėk. Tik prisimink, ar jis ko nors vertas. Ir vieną kartą bus baigta. O aš pagalvosiu, ką daryti toliau...
– Ir tu niekada daugiau nepaliksi manęs?
– Niekada.
– O Dieve, aš bijau... – ji vėl svyravo.
– Dėl manęs, meilute. Dėl mūsų. Aš tave myliu.
– Dabar... užspausiu, – pasigirdo jos balsas. – Palauk, kol...

*
Išgirdo, kaip ji padėjo ragelį. Paskui –­ tyla. Prisidegė kitą cigaretę ir išpūtė dūmus į tamsą.
Palaikė ištiesęs ranką tiesiai prieš sa­ve –­ dreba, ar ne? – bet kambarys buvo per tamsus. Laikė ragelį stipriai prispaudęs prie ausies. Laidu atsklido silpni muzikos garsai. Gal ji atsigulė ir užsnūdo palikusi įjungtą radiją? Dažnai taip atsitikdavo. Jo atmintyje išplaukė nedidelis baltas radijo aparatas ant stalo netoli lovos. Kaip nekaltai skambėjo muzika, kaip ji netiko prie to, kas dabar buvo daroma...
Pažastyje pajautė prakaitą. Įdomu, koks dabar oras Niujorke. Jis rūkė ir laukė, laukė ir rūkė.
Kartą pasirodė, kad girdi kažkokį šiugždesį, kitą kartą – kad ji vėl kūkčioja...
Negalėtų tiksliai pasakyti, ar ilgai taip laukė. Po kurio laiko telefono ragelis pasirodė esantis jo paties kūno dalimi, kaip pirštai ar kojų pėdos, net kaip gyvybiškai svarbus organas. Muzika nuslopo, vėl stojo tyla. Dabar rodėsi, kad kažkas užtrenkė sunkias duris ir uždarė visus garsus, kurie galėjo atsklisti iš to buto už trijų tūkstančių myliu. Glaudė prie ausies ragelį girdėdamas tik pastovius neįtikėtinai ritmingus tvinkčiojimus – kraujo pulsavimą. Jautė, kad jau drėgna ir krūtinė... Kaip pasiutus daužės širdis... Žinoma, praėjo gal tik penkios minutės, daugiausia –­ dešimt. Nieko, vis dar nieko...paskui – jo balsas, silpnutis, lyg būtų sklidęs iš gilios žemės olos, vos girdimas...tuoj uždus.
– Lari?..
– Dženis.
– Padariau, Lari. Jis negyvas. Uždusinau taip, kaip tu pasakei. Toks jausmas, lyg būčiau paguldžius jį miego – dabar atrodo toks mažas ir ramus...
– Ar tu esi tikra?
– Visiškai. Aš palaikiau jam prie burnos veidrodėlį – kaip rodo filmuose...Nerasoja. Jis negyvas... – žodžiai nuskambėjo taip, lyg būtų ištartas nuosprendis – šiurkščiai. –­ Sakyk ką nors, Lari. Dabar čia taip tylu...Prašau, prašau, pakalbėk su manim.

*
– Jau nėra dėl ko jaudintis.
– Jis guli čia toks nejudantis...
– Dženis, paklausyk manęs, tu turi dabar toliau...
– Ar greitai sugrįši namo?
– Nespėsi nė apsidairyt.
– Ir daugiau niekad nepaliksi manęs?
– Sakiau tau, kad nepaliksiu.
– Atsiprašau, aš tik norėjau išgirsti dar kartą, kaip tą sakai – ir viskas. Ką tu nori, kad aš dabar padaryčiau?
– Nutrauk nuo lovos antklodę. Suvyniok jį.
– Paskui – ką?
– Atidžiai stebėk gatvę, kad nieko nebūtų. Tada sėsk į mašiną ir privažiuok prie namo. Kuo arčiau durų. Greitai įtempk jį!
– Kažin ar aš galėsiu...
– Turi galėt. Jis nedidelio ūgio, sveria nedaug – pati man sakei.
– Mielasis, aš tokia išsigandus...
– Pasitikiu tavim, Dženis.
– Aš tave myliu, Lari.
– Ar jau pradėsi?
– Taip, tik pasakyk man, kaip toliau viskas bus.
– Viskas bus kuo puikiausiai.
– Ir šį mėnesį tu grįši namo?
– Taip.
– Ir mes apsivesim?
– Aišku.
– Ir tu labai mane mylėsi, taip? Tu daugiau niekad nepaliksi manęs vienos?
– Nepaliksiu.
– Ir tu būsi žymus aktorius...Kiekvieną vakarą, kai tu grįši iš darbo, aš būsiu pa­ruošusi tau pietus.
Namai bus sutvarkyti. Ir mes gersim vyną. Ir visą laiką bučiuosimės...Pasakyk man, ar taip viskas bus?
– Dženis...
– Pasakyk man. Prašau. Man taip reikia tavo žodžių. Aš nužudžiau jį. Nužudžiau savo vargšą girtą vyrą. Jis buvo tik keturiasdešimt trejų...
– Aišku, aišku. Taip viskas ir bus. Taip, kaip tu sakei. Sugrįšiu namo kuo greičiausiai – kai tiktai galėsiu.
– Tą ir norėjau išgirsti. Man bus taip gera...
– Ar susitvarkysi su tuo kūnu?
– Susitvarkysiu.
– Kai įkiši jį į mašiną, važiuok į Yst River gatvę. Patikrink vis, ar jis gerai uždengtas, kad kas nepamatytų. Prisimeni tą doką, kur mes nuvažiuodavom, tą netoli Šešioliktos gatvės?
– Prisimenu. Tu ten pirmą kartą pabučiavai mane. O, brangusis...
– Tai tas. Įvažiuok ten. Įsitikink, kad jis visiškai tuščias – nė gyvos dvasios – tada greit ištrauk kūną ir įstumk į vandenį. Pas­kui grįžk į automobilį, važiuok namo, bet palik jį už kelių kvartalų...Būk visą laiką su pirštinėm. Pareik į butą. Viskas.
Stojo tyla.
– Dženis, tu mane girdi? Turi tą viską padaryt labai greitai.
– Aš girdžiu, – pasigirdo silpnas moters balsas.
– Tai gera mano mergytė...
– Aš padariau tai dėl tavęs, Lari. Dėl nieko kito niekad nepadaryčiau...
– Žinau, mažyte. Aš gerai žinau... – tiesiog paglostė ją savo balsu.
– Tu esi dalis manęs. Aš – tavęs.
– Man – taip pat. Tik tu gal pradėk ruoštis, kol per daug neprašvito...
– Ar tu paskambinsi man?
– Po valandos. Turėtum per tą laiką susitvarkyti...
– Kaip aš noriu, kad tu būtum čia...
– Aš irgi, – atsiduso vyras. – Tačiau turime būti realistai.
– Galvosiu apie tave kiekvieną sekundę.
– Aš irgi.
– Gal tu nekenti manęs užtai, ką padariau?
– Ne, aš tave myliu.
– Pasakyk dar kartą.
– Myliu tave.
– Dabar galiu bet ką padaryt. Paskambink man po valandos.
– Sakiau, kad paskambinsiu.
– Atrodo, pradėjo švisti...
– Tada geriau paskubėk.
– Taip... Lari?
– Ką?
– Nieko... O Dieve, kokia aš išsigąsdinus...
– Ramybės. Ramybės.
– Labanakt, brangusis. Galvok apie mane.
– Visą laiką.

*
Išgirdo klakt – linija išjungta. Atsargiai padėjo ragelį ant šakutės.
Kambarys vėsus, tamsus. Iš visų dalykų Kalifornijoje naktys jam patiko labiausiai.
Išsiėmė iš pakelio paskutinę cigaretę, užsidegė. Delnu užčiuopė tuščią pakelį. Pirštai pamažu susigniaužė. Dar minutę palaikė kumštyje įpakavimą. Tada vėl pakėlė telefono ragelį, surinko operatorės telefono numerį ir paprašė sujungti su Los Andželo policija.
Porą kartų kostelėjo. Balsas turi skambėti įtikinamai.
– Mano pavardė Laris Prestonas, – prisistatė atsiliepusiam policijos seržantui. –­ Aš esu aktorius. Gyvenu Šiaurinėje Jukos gatvėje, visai netoli Sanseto. Maždaug prieš dešimt minučių man paskambino iš Niujorko. Mano draugo žmona. Kalbėjo padrikai, gal net isteriškai, taigi aš nežinau, ar sakė tiesą, bet ji prisipažino, jog ką tik nužudė savo vyrą. Pasakė, kad negalėjo ilgiau kęsti jo mušimų. Išpylė, kad nuveš prie 16-osios gatvės doko ir įmes į Yst River upę. Tarškėjo kaip pusprotė. Aš manau, kad vis tiek Niujorko policija turi būti informuota...
Dar nupasakojo seržantui, kad mašina turėtų būti pilkas fordas ir, apytikriai, kokia trasa iš jų namų geriausia važiuoti. Apgailestavo, kad negali pasakyti automobilio numerio – seniai buvo pas juos, neprisimena. Seržantas padėkojo už bendradarbiavimą, prižadėjo paskambinti, kaip tik gaus žinią iš Niujorko policijos, ir padėjo ragelį.

*
Dar kelias minutes sėdėjo nejudėdamas. Perkratė mintyse visus papasakotos istorijos posūkius.
Jis turi, jeigu bus pakviestas liudyti, niekur neužsikirsti. Kai buvo visiškai tikras, kad į pasakojimą neįšoks koks nors neatitikimas, vėl paėmė cigaretę. Užsitraukė paskutinį kartą ir užgesino – stipriai prispaudė ją prie peleninės dugno. Kiek palaukęs, net pasukiojo. Tada atsistojo ir nuėjo per tamsą į miegamąjį.
Pro langą krito šviesos pluoštas iš reklaminio užrašo. Įslydo į lovą, užsitraukė antklodę. Paklodė buvo dar šiltoka. Kurį laiką gulėjo nejudėdamas, įbedęs akis į lubas, sunkai kvėpuodamas. Visi miegai tarytum išgaravę...

*
Sujudėjo ilgi tamsūs plaukai ant pagalvės šalia. Moteris pasivertė ant šono, pasisuko į jį.
– Kas skambino? – paklausė.
– Draugas.
– Buvai taip iiilgai... – pabrėžė ji, balsas dar mieguistas, menantis malonumus.
– Turėjau sutvarkyti vieną reikalą.
– Ar sutvarkei?
Jis pasuko galvą ir apžvelgė kambarį. Akys jau įprato. Žvilgsnis pagavo jos plaukus, nosį pakuteno brangių prancūziškų kvepalų aromatas. Palietė plaukus, vieną giją užsuko aplink rodomąjį pirštą.
– Atrodo – taip, – atsakė.
– Pasiilgau tavęs... – sumurmėjo moteris.
– Įtikink mane...

*
Vyro ranka nuslinko žemyn, pradėjo švelniai glostyti moters nugarą. Vadino ją Darlina, ji buvo sudariusi sutartį su MGM.
Daug žadanti aktorė. O Holivudo reporteriai jau buvo pristatę juos kaip porą...
– Achchch... kaip tu švelniai... – pradėjo giliau kvėpuoti moteris.
– Bet ne visada...
Jis nusišypsojo.
Ir toliau jo pirštai švelniai žymėjo kelią per nugarą žemyn.

*
Sulaikė juos – spust stipriau – kai drauge su atodūsiu ore šmėstelėjo Darlinos rankos.

Iš anglų kalbos vertė Jeronimas Brazaitis

Versta iš „Best Marder Stories". – London: „Faber and Faber Ltd", 1965.