Emilis Zegadłowiczius (1888–1941) – poetas, prozininkas, dramaturgas, vienas garsiausių lenkų ekspresionistų. Krokuvos Jogailaičių universitete studijavo lenkų ir vokiečių kalbas bei dailės istoriją. Dirbo Kultūros ir meno ministerijoje, buvo teatro literatūrinės dalies vadovas, katalikiško žurnalo vyriausiasis redaktorius, radijo stoties direktorius, dėstytojavo ir t. t.
Kaip rašytojas išgarsėjo 1923 m. išleidęs stilizuota Beskidų tarme parašytą baladžių ciklą „Beskidų klajūnai“ („Powsinogi beskidzkie“), atskleidžiantį kalniečių folkloro ir religijos pasaulį. To paties dešimtmečio pabaigoje pradėjo rašyti prozą – nuo 1927-ųjų pamečiui pasirodė trys autobio­grafinio ciklo romanai. 1935 m. išleidęs ketvirtą šio ciklo romaną „Šmėklos“ („Zmory“), įkvėptą gimnazijoje praleistų metų, sukėlė skandalą ne tik dėl gausaus erotizmo, bet ir dėl to, kad atskleidė anuometinių Vadovicių (kurios kūrinyje pavadintos Volkovicėmis) negeroves – netoleranciją, šventeiviškumą ir t. t. Miesto valdžia iš autoriaus atėmė 1933 m. suteiktą garbės piliečio vardą ir tuo pat metu E. Zegadłowicziaus vardu pavadintai gatvei grąžino Tatrų pavadinimą. Nors romanas kritikuotas, daug rašytojų jį gyrė, pvz., Januszas Korczakas, Bruno Schulzas, Julianas Tuwimas.
E. Zegadłowiacziaus proza išsiskiria autorine skyryba bei didžiųjų ir mažųjų raidžių rašyba, kurių, daugelio literatūrologų nuomone, nereikia norminti, nes, pvz., skyryba žymi įvairaus ilgio pauzes, o pats rašytojas juk pirmiausia buvo poetas, kuriems leidžiama daugiau. Beje, E. Zegadłowicziaus poezija žavėjosi garsiausias vadovicietis Karolis Wojtyła – Jonas Paulius II.

Vertėjas

 

Nuotrauka iš Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo

 

II knyga
Septintas skyrius
Apie švarą ir kokia ji turi būti. Baisūs prisiminimai! Krokodilas ant klausyklos; išpažintis; kamuojantis vaizdas.

Prieš išpažintį kunigas profesorius daktaras Zigmuntas Bžezina Bžana, ilgametis Volkovicių i. ir k. gimnazijos katechetas, II B klasei atskaitė pakilų egzortą.
Kalbėjo apie kasdienes nuodėmes ir apie sunkias nuodėmes. Nepaprastai pakėlęs aukštą balsą aptarė didžiąsias nuodėmes, nuodėmes šventajai dvasiai, dangaus keršto besišaukiančias nuodėmes, svetimas nuodėmes. Ir nepraleido – žinoma! – susitepimo, neskaistumo nuodėmės – sunkiausios nuodėmės – prieš kurią visos kitos nublanksta.
Vadovaudamasis tikėjimo, kuriam atstovavo, principais, į berniukų galvas kalė tam tikrą dorą gebėjimą nuolatos žiūrėti ir nuobodžiai stebeilyti į genitalijas – jo neatbaidė akivaizdus faktas, kad kūno dalys, kurias turėjo omenyje, dar nebuvo lytiniais organais; nieko tokio; kada nors bus; nelabasis tyko!
Todėl kalbėjo, kad susitepa tas, kuris tenkina kūniško malonumo geismą, pasireiškiantį begėdiškomis mintimis, žodžiais ar veiksmais.
Berniukai sėdėjo suoluose įsitempę – tvarkingai susidėję rankytes ant stalo; – klausėsi. Klausėsi, kokios griežtos bausmės jų laukia – amžinosios pragaro bausmės – už tą susitepimą. – suprato savaip: juk susitepimas – tai purvas, – tad širdyje tyliai stebėjosi, kodėl ponas dievas, kuris juk yra geras ir teisingas, taip baudžia purviną kūną.
Mikalojus nusprendė nuo šiol skrupulingai praustis. Be to, labai krimtosi, kad išpažinties eiti teko ne iš karto po atostogų – juk per jas tiek daug maudėsi! –
Tačiau yra būdas išvengti pragaro – per nuodėmės atleidimą arba atgailos sakramentą.
Reikia atlikti sąžinės peržvalgą, surašyti nuodėmes, suskaičiuoti, kiek kartų viena, kiek kartų kita – ir visa tai pasakyti kunigui prie klausyklos.
Bet reikia viską pasakyti; nieko neslėpti; nes kitaip išpažintis negalios – – sielų ganytojui klausykloje turite sakyti tiesą ir tik tiesą – net jei didžiausia blogybė – pasakyk! – Melas yra baisi nuodėmė, visi nusikaltimai kyla iš melo. – Vien tik įprastame gyvenime galima nepasakyti tiesos – vokiečiai tai vadina nothlüge – bet melas ir tiesos nesakymas – du skirtingi dalykai; – pavyzdžiui, tavo draugas prašo tavęs paskolinti knygą, o tu jos nenori skolinti, nes žinai, kad jis ją tau sugadins ar negrąžins – tada atsakai „neturiu knygos“ – bet mintyse tuojau pat priduri „tau“ – štai nepasakei tiesos, bet ir nepamelavai – tad nenusidėjai – – vieną sykį šventasis Rovenas persirengęs spruko nuo sbirų valtimi; be jo, valtyje buvo jo išgelbėta stebuklinga šv. Makarijaus statula; – persekiotojams pasivijus bėg­lį – šimtininkas jo paklausė, ar nematęs jis kur nors tokio ir tokio bėg­lio –?– Tuomet šventasis Rovenas, nenorėdamas meluoti, tarė: „žinoma, mačiau, jis visai netoli jūsų“ – persekiotojai nurūko toliau; – atminkite tai! – Bet prie klausyklos privalai pasakyti viską – o svarbiausia – apie susitepimą.
(išsimaudysiu, – pamanė Mikalojus, – ir baigta –)
Bet jo gudrus ketinimas buvo paralyžiuotas dar vos užsimezgęs – nes kunigas katechetas pradėjo kalbėti, kad reikia vengti nuogumo ir begėdystės; kad kūnas yra nuodėmingas ir nedera jo rodyti.
Išraudo Mikalojus ir – išbalo! – staiga visas kraujas subėgo jam į kojas, kurios išsyk tapo sunkios tarsi švininės.
Juk visas atostogas su Vlodeku maudėsi nuogi!
Ir štai dar išgirdo:
– nevalia apnuoginti nuodėmingo kūno, nes šėtonas tik ir laukia šios akimirkos – tai tas pats, kaip jei kas nors jam atvertų duris ir pasakytų: prašom, labai prašom! – nevalia jo atidengti net kai esi vienas, kai tavęs niekas nemato ir matyti negali – ir jau niekuomet prieš kitus, ypač prieš priešingos lyties asmenis – jeigu per karštymetį nori atsivėsinti ir išsimaudyti – nusirenk tankiuose krūmuose, skubiai apsirenk maudymosi rūbelius – taip pat elkis išsimaudęs.
– Jėzau! – o aš maudžiausi nuogas prie mergaičių!
Be to, niekada nežiūrėk į savo nuogą kūną, nieko įdomaus – šlykštus blogio indas – ir nestebėk kitų besimaudančiųjų ar nekukliai apsirengusiųjų –
Dabar Mikalojus sužinojo, kad yra labai nusidėjęs! – Staiga dorinančių egzorcisto pamokymų paveiktas prisiminė kelis nutikimus, kurie – iki tol šito nežinojo – šią akimirką jam pasirodė esą bjaurūs ir siaubingi.
Štai prieš kelerius metus – tuomet galėjo būti aštuonerių – staiga pabudo ryte – jau buvo šviesu – ir pastebėjo, kad mažučiukė varputė sukietėjo ir įsitempė; išsigando – svarbiausia jausmas, apėmęs nuo to keisto reiškinio, buvo nemalonus. Liuoktelėjo iš lovos ir, pasikėlęs marškinius, įdėmiai žiūrėjo į save virš kanapos pakabintame veidrodyje; varputė buvo kiek paraudusi ir, užuot kabėjusi, styrojo į priekį; – po akimirkos įtampa atslūgo – viskas grįžo į normalią būseną.
Nuo tada tos vaikiškos erekcijos kartojosi vis dažniau – atsirasdavo ir dingdavo nesukėlusios jokio įspūdžio; berniukas prie jų priprato ir nekreipė į jas dėmesio.
Kitą kartą – taip pat ryte – dar iškilo beveik iš sap­no (– šią akimirką, kai prisiminė tą nutikimą – net nežino Mikalojus, ar tai vis dar buvo sapnas, ar jau realybė –) toks vaizdas; tiesą sakant, vaizdas paskui; iš pradžių klausimas: ką iš pažįstamų pabučiuotų į užpakalį –?–
– berniuko vaizduotėje išsirikiavo nuogų žmonių vora: tėvas, Antonina, Jasekas, Voitekas ir Kasė (buvo tokia Kasė, Antoninos giminaitė, kelis mėnesius Murovana Poremboje – šiaip „prie darbų“) – stovėjo atsisukę į jį nugara; minutėlę pasvarstęs (žiūrėjo į lubas) nusprendė, kad mieliausiai ir nesišlykštėdamas pabučiuotų Kasę. Prisimena, kad jam net gėda pasidarė ir kažkas tarsi sąžinės priekaištas persmelkė, kad pirmenybę teikė Kasei, o ne tėvui.
Su ta Kase buvo susijęs dar vienas dalykas; – tai įvyko kažkurį sekmadienį; Poremboje; prieš einant Antoninai ir Kasei į bažnyčią. – Perbėgo Mikalojus priebutį – net aidas, kuris, grąžindamas trepsėjimą nuo skliauto, visada buvo kiek bauginantis – šią akimirką atrodė veikiau linksmas ir žaismingai mėgdžiojantis. – Įpuolė į virtuvę ir išvydo priešais mažą veid­rodėlį besišukuojančią Antoniną – Kasė, iki juostos nusileidusi marškinius, prausėsi auseklyje; – buvo atsisukusi į duris – tad ją išvydo iš priekio – stovėjo palinkusi virš vandens, veidas buvo putotai išmuiluotas – kaip tik putų pilnais delnais šiūravosi sprandą; virš auseklio kabėjo didelės, rožinės, mėlynomis gyslelėmis nusėtos krūtys; iš tamsaus skritulio tarsi neprisirpusios gervuogės dygo speneliai; – kratėsi nuo staigių rankų judesių; aiškiai atsispindėjo dar nedrumzliname vandenyje. – Matė tai pirmą kartą – kad net sustingo tarpduryje – ranka suėmęs rankeną stovėjo ant vienos kojos. – Jį pastebėjo Antonina ir viens du išvarė iš virtuvės:
– spitris, matai, kaip mergos mazgojas, nešdinkis lauk, kolei da gera –
Mikalojus išėjo pamanęs, nežinia kodėl, kad Antonina tikriausiai neturi papų – –
Šį žodį dabar prisiminė iš dėdės posakio, kai jis apie ryžius dainavo – –
O tuo metu – tokius keistai meniškus vaizdus berniukų sielutėse sukėlęs – katechetas – kalbėjo, kad visas nuodėmes reikia pasakyti, nieko neslėpti, jeigu jau taip nutiko:
– viena priešais kitą stovėjo dvi klausyklos – vienoje buvo kunigas ir kitoje buvo kunigas – štai prie vieno iš tų kunigų atėjo kažkoks žmogus – o tas antras kunigas neturi penitento, tad sau kalba rožančių ir į tuščią bažnyčią žiūri – taip pat pažvelgė į aną klausyklą, prie kurios jau prie grotelių klūpi anas nusidėjęs žmogus – pažvelgė ir pamatė, kaip iš jo burnos lenda žalčiai, varlės, driežai ir mažesni parazitai: tarakonai, grambuoliai, auslindos, iš paskos pelės ir žiurkės – baisinė tų bjaurasčių masė – o, prašom, sėdi ant klausyklos žvynotas ir bjaurus roplys, tarytum krokodilas, tarytum mažas slibinas – sėdi pritūpęs, nasrai pražioti – matos aštrūs kaip vinys dantys, o kvėpavimas, matos, karštas, nes bažnyčioje visai šilta, o čia garas iš šnervių einantis matos ir siaubinga smarvė to slibiniško kvėpavimo jaučias – o žaliomis žlibėmis retkarčiais sublykčioja tarsi žibintuvėliais; – nusidėjėlis sako ir sako savo nuodėmes – baigė – ir štai kas ima dėtis – tas krokodilas lėtai nulipa nuo klausyklos ir įlenda atgal į nusidėjėlį, o kartu su juo ir visa roplių, vabalų, pelių ir žiurkių kirbinė; – – ką tai reiškia –?– kad nusidėjėlis pagrindinės savo sunkiausios nuodėmės kunigui nepasakė ir visa jo išpažintis nuėjo perniek – visos jo nuodėmės liko jame, o išpažintis buvo negaliojanti –
Mikalojui net silpna pasidarė; staiga sujudo jame tos bjaurastys; jis buvo tarsi plonos odos maišas, išbalusios odos maišas, pilnas žalčių, kirminų, rupūžių ir aštriomis kojelėmis čiuženančių vabalų. Jį pradėjo pykinti.
Po vidudienio vyko išpažintis.
Visą laiką nuo egzorto iki klausyklos Mikalojus vaikščiojo tarsi apspangęs; – kelis kartus perrašė sąžinės sąskaitą; vienoje pusėje buvo surašytos nuodėmės, kitoje – jų skaičius – tai iš tiesų buvo sąskaita; tokias matė, kai dar pas ponią Vilhelminą gyveno – ateidavo iš sandėlių ir iš krautuvių; dėdė sakydavo, kad, vien pažvelgus į tokią sąskaitą, po paraliais, siutas ima; – aha, o keiksmai –?– būtų pamiršęs: tad įrašė: keikiausi – bet kiek kartų –?– ir taip ištisas kelias valandas naudingai dirbo apimtas sveiko užsidegimo ir kilnios baimės; pagaliau dar sykį švariai perrašė: neišmokau pamokų – tiek kartų, „velnias“ pasakiau tiek kartų, atkarus buvau tiek kartų, melavau – neprisiminė – bet dėl viso pikto parašė: dešimt kartų ir t. t. – Pačioje pabaigoje paliko krokodilą – tai yra savo sunkiausią nuodėmę: susitepimą! – tos nuogos maudynės, žiūrėjimas į veidrodį, Kasės krūtys ir tos nepadorios mintys apie bučiavimą į užpakalį. – Šito neparašė, tik prie paskutinio eilės numerio pasižymėjo: „čia turiu pasakyti baisius dalykus“ – tą akimirką siaubingai išraudo: pamiršo, visiškai pamiršo, kad kartą žiūrėjo Olgai tarp kojyčių! – Neviltis! – storu brūkšniu pabrėžė paskutinį peržvalgos sakinį –
Laikas greitai lekia – –
Bažnyčioje rado draugus – vieni iš knygelių skaitė maldas, antri klūpėjo, kiti būreliais stoviniavo prie klausyklų.
Vienoje iš jų sėdėjo katechetas – prie šios klausyk­los stovėjo tik keli berniukai. Mareckis, šalia kurio atsistojo Mikalojus šoninėje navoje (nesąmoningai laikėsi arčiau to, kuris žinojo, kur geriausia), pavadino juos niekinamai: prielaižos!
– stokis čia prie manęs, bo čia Ponsikas klauso, klasiškas kunigas – duoda menkas bausmes ir ilgai nepostringauja; – a lapą turi –?–
– turiu – – dėkingai pažvelgė į Karoliuką, tiek vilties teikė jo lengvi žodžiai –
– nu tai duok kunigui –
– paskum
– kaip sau nori –, ir sąžinės sąskaitą musėt surašei, kvailas smurgiau –?–
– surašiau, ale ne visą –
– aš tai nerašau, vis vien ji nieko vietoje – – parodyk savąją –
– nenoriu –
– nu ir atstok – norėjau nuo tavęs nuodėmes nužiūrėt – ne, tai ne –
Kalbėjosi pašnabždomis, stovėdami eilėje.
Prieš juos vienas po kito klaupėsi iki baltumo išsigandę mokinukai – šnabždesys – paskui pasigirsdavo beldimas – stojosi mažasis nusidėjėlis atgailaudamas nuo kelių, atiduodavo lapą, bučiuodavo kunigui ranką ir nueidavo susikaupęs pasimelsti prie kurio nors altoriaus.
Pagaliau atėjo metas ir Mikalojui.
Išdžiūvusiu kaip pernykštis šakalys liežuviu, suspausta tarsi varžiu kompresu gerkle, aukštai prie pat raktikaulio, po kaklu ir petyje besidaužančia širdimi – atsiklaupė ir pradėjo (mintinai):
– paskutinį kartą šventos išpažinties buvau birželį (Dieve! – tuomet dar tiek tų nuodėmių neturėjo ir apie jas nežinojo!), atgailą atlikau – nuo to laiko nusidėjau... čia pradėjo vardyti nuodėmes; po kiekvienos nuodėmės – pauzė; kunigas klausėsi ir nekantravo: – ir kas toliau? – arba: – ir kas dar? –?–
Berniukui akyse aptemo, kojos sustingo, tarsi aulinukai būtų buvę iš ledo, prakaitas išmušė smilkinius ir sprandą ten, kur baigiasi plaukai, kai atėjo nelemtas laikas pasakoti tas siaubingas baisy... paskutinę akimirką žaibiškai susivokė, kad nesugebės pasakyti nei apie tą įvykį su įsitempusia varpa (priešais veidrodį), nei apie tą mintinį bučiavimą – nes kaipgi kunigui pasakyti: užpakalis, pasturgalis ar kaip –?– piemenys sako: dūlė – arba tiesiog... ne! – kuo greičiau nurijo norą – ir – papasakojo tik apie tai, kad kartą atsitiktinai pamatė iki pusės nusirengusią Kasę –
– ir ką gi matei –?–
– papus –
– dideli buvo –?–
– dideli –
– standūs ar nukarę –?–
– nukarę virš auseklio –
– kaip šlykštu, tiesa –
– taip –
Paskui dar pašnabždėjo į groteles ir į tą ausį, prie jų priglaustą, – kad maudėsi nuogas –
– vienas –?–
– ne, su Vlodeku –
– ir su kuo dar –?–
– su mergaitėmis –
– o jos irgi buvo nuogos –?–
– ne –
– matai, padorios, drovios – tai tik tu buvai kiaulė – (kun. Ponsikas nerinko žodžių) – tiesa –?–
– taip –
– o nepadoriai žaidei –
Ką tai reiškia? – Mikalojus nežinojo.
– nežinau, – pašnabždėjo –
Kaip tai nežinai? –?– na, ar save ar kitus lietei nepadoriai –
– ne –
– tai niekada taip ir nedaryk! – nevalia! – tai nuodėmė – iš pradžių prisilietimas, paskui mėgavimasis, paskui įjunkimas – dėl to mirsi ir eisi į pragarą – kas toliau –?–
– daugiau nuodėmių neprisimenu –
– gailiesi dėl padarytų nuodėmių –?–
– gailiuosi –
– atgailai sukalbėsi... išvardijo kokias ir kiek maldų, kuriomis reikia nuodėmes atpirkti –
Pagaliau: – absolvo te... trumpas šnabždesys... beldimas –
Iki raudonumo įkaitusiu veidu Mikalojus tolo nuo klausyklos: – atsiklaupė prie šoninio altoriaus ir knygele vėsinosi skruostus; – buvo baisiai laimingas, kad visa tai jau baigėsi – bet buvo apnikęs nerimas, ar neatliko šventvagiškos išpažinties, kad nepapasakojo tųdviejų dalykų ir to, kadgi tikrai ne kartą lietė nepadoriai – dabar netgi prisiminė, tikrai –
– dieve! dieve! – – – guodėsi, kadgi tame, ką sakė, viskas anas iš tikrųjų irgi buvo (tačiau ar buvo –?–), kad visa tai kartu – viena ir ta pati to siaubingo – iki šiandienos ryto dar neegzistavusio – susitepimo nuodėmė – –

/
Prabėgus dviem trims savaitėms po tos išpažinties – pėdino Mikalojus su Karoliu (Mareckiu) iš mokyklos; ėjo per turgų; šiandien jiems buvo geografija – tad reikėjo tempti didelį, sunkų atlasą; – jau labai skaudėjo ranką – nes ji vos apglėbė knygas ir tą į pažastį įsirėžusį atlasą – – neūžauga, rankos per trumpos, nuvargęs po penkių valandų – – ėjo išbalęs, susikūprinęs ir pasviręs į kairę.
Mareckis žingsniavo spyruokliuodamas, aukštas, ilgagalūnis – eina pasitempęs, ta savo žangia eisena – net per daug nelankstus – it mietą prarijęs –
Vieną akimirką – kaip tik jau lenkė šulinį ir ant jo šešėlį metančius kaštonus vidury turgaus – nei iš šio, nei iš to – matyt, kaip minčių tęsinį Karolis ištarė priešais save (nepasukęs galvos į Mikalojų) –:
– žinai, Mikai, kas yra kurva?
– curva? – kodėl turėčiau nežinot – kreivė gi –
– tu idiotas –
– kodėl –
– bo kvailas –
– nu, ale gi: curvus, curva, curvum –
– kur prapuolei, kur prapuolei – gal kopūstuosna inpuolei –
– tai kas tada –?–
– tai boba, ant katros joja –
– kaip tai joja –?–
– ji nusirengia plika – (nešvarumo nuodėmė! šmėstelėjo Mikalojui mintyse) – o paskui joja ant jos – (– Karolis atkakliai kartojo tas pačias frazes – kartojo ką išgirdęs, o savo interpretacijos neturėjo –) –
– o kodėl joja –
– nu joja, ir baigta –
– o tai ne nuodėmė –?–
– nusispjaut man ant nuodėmės, ale tu, Sidabre, ir kvailas! – nu, lik sveikas – viso –
Išsiskyrė; – Mareckis nuėjo išilgai Lvivo gatvės – Mikalojus pasuko į Tatrų gatvę –
Ėjo persikreipęs, susikūprinęs, su iš skausmo apmirusia ranka, su tuo – kaip jį matė – keturpėsčios nuogos moters vaizdu – ir su savimi, raitu ant jos be balno.
Ta moteris turėjo Kasės kūną, o Antoninos veidą.
Kelis mėnesius jį kamavo šis vaizdas.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas