Ernestas Noreika. Nenuorinti vandens medžiai

Ernestas Noreika. Nenuorinti vandens medžiai
Ernestas Noreika. Vlado Braziūno nuotrauka.

 

Malonu nubusti šiek tiek anksčiau net ir tada, kai keliesi ne savo noru. Nes pats jau kurį laiką nesugebu išropoti iš lovos anksčiau nei tiesiai prie pietų stalo. Jis dažniausiai būna tuščias, nes reikia ko nors dar ir pasigaminti. Dažniausiai verdu avižinę košę, kai pabosta, išsikepu kokį omletą iš dinozauro kiaušinio. Kol pavalgau, išgeriu kavos ir išsijudinu išbarstydamas iš galvos visus sapnų daiktus, ateina ir pusiaudienis.

Šiandien kėliausi anksti, nes nuo ryto turiu laukti santechnikų. Jie niekada neskuba gyventi, ypač tavo gyvenimo, matyt, kuklinasi ar nenori drumsti ramybės, delsia ir išsisukinėja, skambina ir darsyk klausia, ar tikrai reikia, galbūt jau viskas savaime pasitaisė. Galbūt visa tai susapnavote ir pabudęs pamatėte, kad kapsintis vanduo tebuvo koks nors pasąmonės žaismo elementas, kurį net būtų verta papasakoti psichologui, kad daugiau niekada niekas nekapsėtų iš prakiurusio vamzdyno.

Tačiau bemiegė naktis man sako, kad vanduo yra tikras, ir kibiras, į kurį vis dar kapsi, faktą visiškai patvirtina. Kibire atsispindi kambario lempa ir kelioms sekundėms tai atrodo gražu.

Vakar vakare aptikęs kelias nekaistančias radiatoriaus sekcijas nusprendžiau nuorinti tą metalinę armoniką, nes gyvenu penktame aukšte, o armonikos turi groti, turi būti maigomos ir glamonėjamos karštų vandens rankų. Tačiau vanduo sunkiai skinasi kelią į viršų.

Kartą varčiau skelbimus ir ieškojau ko nors panašaus į „pigiai užkalbu vandenį“ – kai butų ūkio atstovai pasako, kad nieko padaryti negali, nes sena sistema, kas žmogui belieka. Tik mėginti viską sutvarkyti pasitelkus ryškesnį visatos įsikišimą į šį sudėtingą ir sunkiai išsprendžiamą reikalą.

Vis mąstau, kad atsiras žmogus, šamanas, kuris, atvažiavęs su kaukolių karoliais ir netikrais išlankstomais dūmais, užburs, įkalbės vamzdyne esantį vandenį patikėti, kad jis yra sparčiai augantis bambukas. Panašu, vanduo kol kas yra medis, sunkiai besistiebiantis, apėjęs iš vidaus visokiais rūdžių parazitais, o šerdyje jam trūksta slėgio, tad ketaus šakos, išsiraičiusios po mano palange, dažnai būna nudžiūvusios ir šaltos.

Kad laikas tinkamas nuorinti radiatorių, sužinojau tik paskambinęs avarinei tarnybai. Tačiau prisikasti iki žmogaus, kuris pakels telefono ragelį dvyliktą valandą nakties ir neįstatys ragų, pasirodo, nėra taip paprasta.

Įdomiausi yra telefono numeriai, kuriais paskambinęs išgirsti namų sąlygomis įrašytą balsą, kuris padiktuoja kitą numerį, kuriuo reikia skambinti. Skamba taip netikroviškai, kad net pagalvoji: atsiliepusi moteris dėvi diktofono kostiumą ir tiesiog apsimeta įrašytu balsu.

Numerių matrioškos. Skambini vienu numeriu, kuris pasako numerį, kuriuo reikia paskambinti, kad prisiskambintum reikiamu numeriu.O galiausiai atsiliepia užsimiegojęs žmogelis, kurio viena ranka vis dar kyšo sapno erdvėj laikydama alaus bokalą, ir tau sako: „Ką – jūs, blet’, pizdec, naktį sugalvojot nuorinti radiatorių, eina nachui, jūs iš kurio namo?“ – „Aš iš Pravieniškių“, – atsakau miego įkaitui, kuriam iš šiknos styrantys šiaudai lenda pro telefono garsiakalbio skylutes. „Danunachui“, – išrėžia šūdaburnis. „Ką jūs čia, blet’, achujiel, pisat protą ir keikiatės vidury nakties, kai man reikia jūsų pagalbos?“ – sakau maloniai tam serui. „Ne ne, nesikeikiu, bet čia man toli važiuot, aš Žiežmariuose dabar, reik dar susirast mašiną, kas nuveš, reik skambint vadovybei, reik važiuot į bazes ieškot detalių, reik susikraut visus įrankius, reik pasiimt jūsų namo raktus, visiška tragedija, tragedijų tragedija.“

Akimirką svarstau ir aš, jei taip sako profesionalas, kad čia tragedija, dairausi aplinkui, klausau įtempęs ausis, ar kur nors iš už spintos neišlįs choras, lyg ir pradedu girdėti jų balsus besiklausydamas, kaip anapus mano telefono pykčio skersvėjai draiko graikišką santechniko togą.

Įsivaizduoju, kaip jis ruošiasi į sunkią kelionę, dedasi šiek tiek maisto, žinoma, vyno, bando negrabiais pirštais susivarstyti koturnus, tada prisimena, kad nušals kojų pirštus, vėl nusiauna, užsimauna vilnones kojines ir vėl bando apsiauti, kad žvėriški vėjai ir žiemos šaltis nenupjautų pirštų.

Gal bijo, kad nekirptais kojų nagais įpjaus, kažkaip įdrėks erdvę, iš kurios ims milžiniška srove veržtis mitinės būtybės, neaiškūs padarai, ir jų taip lengvai nesuvaldysi, o kreiptis pagalbos į kokį vietinį herojų ar pusdievį, laiko ir erdvės santechniką tokiu metu ne pats geriausias variantas, nes bus pasiųstas toliau, nei veda požemių karalystė.

„Kas tiksliai nutiko“, – klausia vandenų karalius iš veržlių suvirinta karūna. „Na, čiaupas varva, užsukau, bet leidžia per viršų, galiu ir taip palikti, bet, suprantate, gyvenu penktame aukšte ir, jei nušoks viršus, tai apsems visus aukštus. Man kaip ir pochui, – sakau keikūnui, – man kaip ir išvis pajabat, – sakau tam saldžiaburniui, – man giliai giliai dapizdy, – maloniai jam šneku, – bet pats suprantat, ne aš susigalvojau tokią sistemą, man draudimas viską apmokės, tačiau jums, jaučiu, ne kažką tada, ar ne?“ – klausiu pikčiurnos dėdės. „Taip taip, – atsako dėdė, – man labai ne kažką tada, aš jums perskambinsiu, patikslinkit savo adresą – atvyksiu.“

Laukiu vidurnaktį svečio, klausau, kaip laša vanduo, kaip kapsi į kibirą, lašas po lašo, kapt kapt ir išgirstu beldimą. Atidarau duris, už jų stovi du vyresnio amžiaus žmonės su didelėm įrankių dėžėm, nuvedu juos prie radiatoriaus. „Ai, tai čia visai chujnia, galvojau, kad daug rimčiau viskas, čia pfff, čia pfff, – šnypščia ir nusiorina žmogelio burnos radiatorius, – čia nieko rimto.“ Iš jo žodžių suprantu, kad tragedija išskysta, ir visas choras sugula atgal į savo laiko mieg­maišius.

Po akimirkos santechnikas išsipūtusiomis akimis sako: „Nu, kad nušoktų visa galva, tai dar man taip neteko matyt, tiek laiko, kiek čia dirbu, niekada taip nebuvo“, – persigandęs lemena dėdė ir pasigirsta atsisegantys miegmaišių užtrauktukai ir choras vėl pakyla bei išsirikiuoja. Nes taip, kaip jam nėra nutikę, kažkodėl ima ir atsitinka būtent man. Tragedijų tragedija.

„Be ryto čia nieko nepadarysim, – taria pagrindinis, – reikia užsukti visam namui vandenį, reikia išleisti iš sistemos, teks jums budėt prie kibiro, prabusit naktį ir eikit išpilti, nors gal ir neprikapsės, sulos pilnas kibiras per naktį neprikapsi“, – ramina labiau save nei mane sumišęs darbininkas. „Gal sulos ir neprikapsi, – sakau, – bet turbūt nebūna ir taip, kad beržams ar klevams nusprogsta viršūnės ir šie ima vandenį purkšti milžiniška srove į dangų numušinėdami tarsi vandens patrankos praskrendančius lėktuvus.“Santechnikas žiūri į mane ir nesupranta, ką čia šneku, ima trūkčioti jo kairė akis, nuo galvos nukrenta žieminė kepurė, rankos išsineria iš pirštinių odos. Mano raizgi informacija netrukus vis dėlto prasigraužia į jo suvokimo žemę, tad nusprendžia: nakčiai būtų gerai viską stipriai suveržti, surišti, kad medžio viršūnė nenusprogtų.

Hm, galvoju, budėsiu visą naktį prie kibiro, puiku. „Ryte anksti atvažiuos kiti darbuotojai ir viską pakeis, įstatys kitą kranelį. Šita, Petrai, paskambinsi Červinikiui, kad iš sodo duotų savo čiaupą pakeist“, – atsisukęs taria savo kolegai. „Tai jo jo, be vargo“, – pritaria pusbalsiu mirkteldamas abiem akim vienu metu. „Iš kokio sodo? – klausiu darbininkų. – Kažkokį sodinį čiaupą...“ – labiau sakau sau, nei klausiu. „Jo, tai tokį pat.“ – „O naujų kokių nors nebūna, reikia kažkokiam Červinikiui skambinti ir prašyti jo čiaupo?“ – teiraujuosi. „Tai ne, jei norit, ir naują galim įstatyti, tik reiks raktelį nusipirkti nuo to čiaupo. Jis gal net eurą kainuoja“, – aiškina man karalius veržlių karūna. „Tai gerai, – sakau jam, – kaip nors susitaupysiu ar pasiimsiu paskolą, vis geriau, maloniau nei žinant, kad čia stovės kažkoks Červinikio sodo čiaupas, pro kurį nežinia kas buvo leidžiama, o dar baisiau, jei atsukus išlįstų ir pats Červinikis.“

Naktis gana keista, nes kapsintis vanduo ima vesti iš proto, tarsi kapsėtų man ant kaktos, tiesiai į kaukolės kibirą. Nepadeda ir ausų kištukai, nes vanduo prasibrauna kiaurai, lašas po lašo ir kištukus pratašo. Prasivartau keistos pusiaumiegio būsenos.

Kankinamas kapsinčio vandens sapnuoju, kad esu sename rūmų sode, aplinkui tūkstantis purškiančių gražių fontanų, kalbuosi su puošnia dama, pasakojančia, kad rūmai pastatyti ant durpyno, kojomis trypčioju tai į vieną, tai į kitą pusę ir jaučiu, kaip juda visas rūmų kiemas, įdumba ir banguoja lyg batutas. Staiga ant ryškiomis gėlėmis apsodintų gėlynų, aptvertų betoninėmis tvorelėmis, pradeda veržtis vanduo, nuo mano judesių pelkėje ima skęsti gėlynų kraštai tarsi laivas ir prapuola tamsiame drumzliname vandenyje. Pabundu ir einu tikrinti kibiro. Viskas gerai, pasirodo, per naktį sulos tikrai neprikapsi tiek daug.

Ryte išgirstu nedrąsų beldimą į duris. Už jų stovi du santechnikai – vienas pagyvenęs, kitas jaunas, tik­riausiai anie du, vakarykščiai, kažkur prapuolė laiko verpetuose. Šiuos vedu prie čiaupo, jį išsuka, pakeičia nauju, tuo, kuriam reikia rakto. Viskas trunka kokias penkias minutes, tiek čia tos tragedijos. O raktai yra smagus dalykas. Turėsiu raktą nuo vandens, pagalvoju. Gal tiks atrakinti ir kokią upę ar ežerą.

Vyresnysis nusprendžia leistis į požemius ir atsukti vandenį, kad tekėtų į sistemą, jaunuolis lieka su manimi, jam duoda raktą, šis paima. Iš šono gestas atrodo labai rimtas – duoti savo raktą nuo vandens jaunam vaikiui. Jo akys sužimba, štai galbūt čia ta akimirka, kurios jis taip ilgai laukė, dabar jau pasiruošęs atrakinti vandenį, jau suvokia tekėjimą, jis susiliejęs, jau pats tapęs vandeniu, atrakins save ir tekės vamzdynais, tekės visa mūsų žmonijos sistema. Jis kantriai laukia, kol bus paleistas vanduo, nervingai sukinėja raktelį nuo čiaupo, kol pasigirsta lengvas, panašus į gyvatės šnypštimas, imu dairytis, ar kur nors ant radiatoriaus šakos nekabo koks obuolys.

„Na va, bėga vanduo, viskas gerai“, – patenkintas taria jaunuolis. „Gerai, – atsakau, – puiku.“ – „Visko pasitaiko mūsų darbe, kartą senis nupjovė savo ra­diatorių manydamas, kad vasarą jame neturi būti vandens – užtvindė visą ketvirtą aukštą, o mus aprėkė, kodėl čia tas vanduo, juk vasara“, – pasakojo vaikis. „Tai durnas senis“, – sakau. Jis pritariamai linkteli. „Kartą vienas žmogus su karūna pragręžė vamzdį sienoj, nes nežinojo, kad ten yra vamzdis, reikėjo viską išdaužyti, kad prieitume.“ – „Oho, – sakau santechnikui, – čia tai geras, dar neteko girdėti, kad karaliai savo karūnomis gręžtų sienas.“ – „Ir muštynių būna, nėra lengvas darbas, nuvažiuoji naktį gavęs iškvietimą į kokį bendrabutį ir turi saugotis, kad neužpultų, atsibosta kapotis su chroniais“, – sako net pats nežinodamas, kodėl man pasakoja. Aš tik žiūriu ir laukiu, kol viskas baigsis.

„Draugelis, va, siūlė varyt į Daniją, po dviejų savaičių parsivežė tris su puse tūkstančio eurų.“ – „Po dviejų savaičių?“ – klausiu išpūtęs akis. „Jo, po diejų, ten, matai, turėjo labai greitai išžudyti šeškus, visus, kad nieko neliktų, nė vieno gyvo, nes kitaip aštuonių kilometrų spinduliu būtų buvę šakės, jie buvo užsikrėtę.“ – „Tai mokėjo už žudymą?“ – klausiu darbininko. „Taip, buvo sudarytos žudikų brigados; lenkai, rumunai, lietuviai – visi žudė dieną naktį, kol neliko nė vieno gyvo.“ Akimirką net pasirodė, kad iš čiaupo ima bėgti ne vanduo, o tų gyvūnėlių kraujas. Kad kibiras pildosi raudono šilto skysčio.

 

/ / /

Santechnikas susirenka įrankius, susideda į sportinį krepšį, atsisveikina. Išeinančiam jam ištiesiu keliasdešimt eurų. Pasiima ir skubiai susikiša į darbinės striukės kišenę. Užsega.

Lieku vienas su šylančiu radiatoriumi ir galvoju: baisu, ką galima tuo rakteliu atrakinti. Gal geriau Červinikio sodo čiaupas, gal geriau tegul net jis pats išlenda iš to čiaupo, nei bėga raudonas nužudytų gyvūnėlių kraujas. Arba trykšta mirusiųjų sielos, paklydusios ir įsiurbtos pro vamzdžius tiesiai iš Stikso upės, kai Charonas jas bandė perkelti. Galbūt ir aš esu čia perkeltas, įsiurbtas tiesiai iš kosminės upės kažkam pamėginus nuorinti Visatos radiatorių, besiblaškantis ir įkalintas kasdienybėje. Po akimirkos burnoje pajuntu monetą. Po liežuviu. Ir žinau, kad už ją nusipirksiu raktelį.