Eustachy Rylski. Rezonansas

Ta istorija atsitiko iš tikrųjų. Ją papasakojo tarp kitko, probėgšmais mano tėvo bičiulis Vlodzimežas L., karys, akovcų kurjeris, talentingas inžinierius, o po karo statybų verslininkas Kanadoje ir PAR.
Jautrus moteriškiems kerams ir karo poetikai, jis įsiminė tai, ką galėjo įsiminti jaunas vyras, kuriam nesvetima dvarininko puikybė, karininko panieka, infantilus romantizmas, bet reikia pripažinti, kad per visą tolesnį gyvenimą sugebėjo šias savo ydas pažaboti.
Pabandykime papasakoti tą istoriją taip, kad branda neapipintų jos kokčiu nuobodulio siūlu arba jaunystės arogancija neišpašytų iš jos refleksijų, taigi papasakokime ją tokią, kokia ji gal ir galėjo būti, bet tikrai nebuvo.

Katarzyna Jozefowicz. „Staltiesė“

 

Kaitri 1939-ųjų rugsėjo diena.
Dvi raitosios artilerijos baterijos, vadovaujamos paporučikio Vlodzimežo L., užėmė poziciją ant dešiniojo Vyslos kranto ir turi užduotį apginti vieną iš perkėlų. Gerai užsimaskavusios pakrantės krūmuose laukia įsakymų.
Vokiečiai dar yra kažkur ties Sandomiero–Tomašuvo–Kutno linija, karas vyksta jau visą savaitę ir žinios apie visišką brinzą dar nepasiekė išskaidytos lenkų kariuomenės. Beje, informacijos būta įvairios. Čia kalbama apie pralaimėjimus, ten – apie pergales, dar nieko nenulemta, karas kaip karas.
Paupio karklynų kaitriame ore tirštėja nuobodulys. Baterijos kariai džiovina autus, lopo drabužius, valo ginklus, bando žvejoti, vakarais pliekia kortomis. Pykstasi, keikiasi, pasakoja anekdotus. Plinta tingulio, laukimo, sėlinančio agresyvumo, didėjančio chamiškumo nuotaikos, greitai apninkančios jaunus, sveikus vyrus, kai jie neturi darbo ir uždaryti kvadrate: nuo lazdyno iki karklo, nuo karklo iki akmens, nuo akmens iki upės kranto.
Paporučikis irgi nuobodžiauja. Jis nei moka, nei nori drausminti baterijos karių, juo labiau kad užduoties neaiškumas, suvedamas į sentenciją „įsakymas, laukti įsakymo", nereikalauja ypatingos parengties. Jis kažką rašinėja į savo užrašų knygelę, kažką, kas tolima nuo karinės tikrovės, šildosi saulėje, puikuojasi dailia pusiau gryno kraujo kumele, kurią prieš tris dienas sugavo šoko apimtą šalia Radzymino plento ir kurią, nors vadai liepė neapsikrauti niekuo nebūtinu, pririšo prie lafeto.
Kai kaitra atlėgsta, arklininkas Chalimoniukas pabalnoja jam kumelę, paduoda balnakilpę, ir paporučikis užšoka ant balno, apjoja bateriją trumpais lankais, pasileisdamas šen bei ten ir mėgaudamasis tiesiog erotišku jojimo malonumu, o arklys, jausdamas ant savęs gerą raitelį, paklusta ir prityla, neprarasdamas savo žavesio.
Vieną vakarą prie jų priėjo priešakinis karys Sapeliakas, uždėjo delną ant kumelės sprando ir įžūloku tonu tarė:
– Gražus egzempliorius. Ne tai, kas mūsiškiai, nuo grąžulo. Nė neapsidairysite, kaip lepins gomurį jos kepsnys arba totoriškas bifšteksas.
– Mėgsti pokštauti, Sapeliakai? – klausia paporučikis palinkdamas balne.
– O kas to nemėgsta? – Sapeliakas gūžteli pečiais, pasisuka ant kulno ir nueina su paniekos blyksniu akyse, paniekos, kuri po savaitės antros virto karių su karininkais santykių norma.
Jaunas karininkas žiūri įkandin kario. Pikta nuojauta kausto jo veidą.
– Kažkas atsitiko? – klausia chorunžas Brofmanas, neaukštas, liesas žydas, jau siaučiamas tvinstančių dykinėjančių baterijų šunsnukystės bangos nuodų.
– Ne, nieko, – paporučikis nutaria ginti šalin suirzimą, po ko aštriai priduria: –­ Paduok žiūronus, Brofmanai!
– Niekada neišeina, – tyliai sako Brofmanas, žiūrėdamas į karininką, besižvalgantį pro žiūronus .
– Kas? – klausia karininkas.
– Juk jūs, poručike, žinote, – Brofmanas šypso liūdnai, sentimentaliai.
Aišku, kad žino. Jau pirmą dieną jo žiūronų stiklai pritraukė elegantiško namo kitoje upės pusėje balkoną pravertomis durimis, kurias dengė plevėsuojanti užuolaida. Kada beimdavo į rankas žiūroną iš pareigos ar nuobodulio, visada matydavo tokį patį vaizdą. Sugaudavo save, kad apžvelgdamas galimo apšaudymo lauką vis stabčioja ties tuščiu tuščio, kaip atrodė, buto balkonu.
Brofmanas tai pastebėjo.
– Ji tokia neišmintinga. Tokia neišmintinga ir... pernelyg drąsi.
– Kas? – klausia jaunas karininkas, nuleisdamas žiūronus.
– Noemi, – švelniai atsako Brofmanas.
Paporučikis pašaukia Chalimoniuką, atiduoda jam arklį ir, vaišindamas Brofmaną cigarete, klausia daugiau. Ir Brofmanas pasakoja, lyg paslapties atskleidimas jam neštų palengvėjimą.
Noemi yra garbės konsulo Brazilijoje duktė, kurį karas užklupo kitapus Atlanto. Daili, išlepinta, įpratusi prie prabangos ir neatsakingumo vienturtė, po motinos mirties likusi našlaite dar vaikystėje, nuo pat šių grėsmingų dienų pradžios provokuoja likimą per daug drąsiu elgesiu.
– Kuo jis pasireiškia? – klausia karininkas, o Brofmanas pasakoja, kad neklusnumu. Per antskrydžius neužtamsina buto. Nenusileidžia į rūsį. Klaidžioja po kambarius vilkėdama japonišku chalatėliu. Ir valandų valandas žiūrinėja porcelianą.
– Kas tu jai esi? – klausia karininkas, o Brofmanas sako, kad sužadėtinis.
Bet jauno žydo balse skamba veikiau liūdesys, negu pasididžiavimas. Paporučikis suprato, kodėl kasdien švintant Brofmanas prisistatydavo jam susirūpinusiu veidu, pasimetęs tarp pareigos ir jausmų. Naktimis jis išsmukdavo pas sužadėtinę.
Popiet iš divizijos štabo motociklu atlėkė kurjeris su įsakymu baterijai įsišaudyti į kvartalą tarp Zuikių ir Raudonojo Kryžiaus gatvių. Kariuomenės sukoncentravimas sostinės prieigose nepasiteisino. Kairė miesto pusė gali būti atiduota, o gynybos linija eis Vysla.
Paporučikis informuoja Brofmaną, kad jo sužadėtinės namas atsidurs mūsiškių baterijų apšaudomos teritorijos centre ir šį kartą tai jau ne juokai.
– Kodėl jūs, pone poručike, sakote tai Brofmanui? Brofmanas žino tai ir be jūsų. Pasakykite tai Noemi.
– Kada? – klausia nustebęs karininkas.
– Kol yra tiltas, – atsako Brofmanas.

Jeigu brandumas gali apie ką nors tokio pagalvoti arba pasvajoti, tai tik nebrandumas gali tam ryžtis. Ir ryžtasi. Sutemus jauni vyrai pereina tiltu į kitą pusę.
Noemi spinduliuoja tokį savotišką mieguistą aistringumą, kuris vyrus iškart atitinkamai nuteikia.
Ji priima juos pusiau nuoga, nesigėdijanti, provokuojanti, ir tik aiškūs sutrikimo, net išgąsčio ženklai ant Brofmano veido skatina ją elgtis santūriau. Ji persirengia ilga suknele, po kuria jos dar mergaitiškas kūnas jau žada netolimą apkūnumą, pečius prisidengia skara. Nuo atvirų balkono durų traukia vakaro vėsa.
– Ar tai viskas? – klausia Noemi.
– Nesuprantu, – sako paporučikis.
– Ar tai viskas, ką pasakyti atvykote? –­ pakartoja klausimą mergina, kai jaunas karininkas, stengdamasis būti solidus, liepė jai paklusti bendriems nurodymams.
– Įsivaizduok sau, Noemi! – noriai šūkteli Brofmanas. – Ponas karininkas buvo toks malonus...
– Jūs užrūkysite, pone? – mergina žvelgia migdolinėmis akimis į pasitempusį karininką. O jis žiūri į jos rankas. Niekada nėra matęs tokių gležnų ir nervingų rankų plonais riešais, kuriais, priklausomai nuo gestų, žemyn ar aukštyn keliauja po kelias apyrankes.
– Nesuprantu, – kartoja paporučikis.
– Dieve mano! – Noemi brėžia lanką rankomis. – Kaip jums pavyko tapti karininku?
Brofmanas nervingai juokiasi, po akimirkos juokiasi Noemi ir paporučikis.
Iš tikrųjų mergina labai bijo to karo. Kas, pavyzdžiui, atsitiks su tomis „Players" cigaretėmis juoduose pakeliuose su auksinėmis graviūromis. Ar gali būti, kad jų nebeliks? Arba, pavyzdžiui...
– Nesimaivyk, – pertraukia ją Brofmanas. – Ir užgesink šviesas.
– Brofmanas teisus, – pritaria paporučikis. – Jūs turite išjungti lempą.
– Su sąlyga, kad leisite man uždegti žvakes, – sutinka Noemi.
Ji prieina prie keraminių, trišakių žvakidžių ir uždega žvakes.
– Ar tai įmanoma, – klausia atsukusi vyrams nugarą, – kad ir žvakių nebus?
Iš jųdviejų nė vienas neatsako. Jauno karininko žvilgsnį prikausto po purpuru stipriai išryškėję sėdmenys ir iš jų kaip gėlė išaugęs lieknas liemuo su pilnėjančiais, gal jau per pilnais pečiais.
Geismas kaitina jo veidą. Jis neslepia nuo Brofmano savo apetito.
Noemi rodo jam savo butą. Jis didelis, sunkus, mieguistas, lyg negyvenamas. Vazonai, kilimai, užtiesalai, masyvūs baldai, paveikslai auksuotuose rėmuose. Kelių gyvenusių kartų pėdsakai.
Karininkas ilgėliau stabteli bibliotekoje.
– Jūs mėgstate knygas? – klausia Noemi.
Karininkas patvirtina tai.
– O aš ne.
– Kodėl?
– Ant jų visada yra dulkių. Todėl pirmenybę teikiu porcelianui. Išgersite, pone, arbatos?
Paporučikis pirštų galiukais paliečia knygų nugarėles, lyg norėdamas įsitikinti, ar mergina teisi, o ji pridengia jo delną savo delnu.
Karininkas apkabina ją per juosmenį ir stipriai priglaudžia prie savęs. Mergina atitraukia veidą. Švelniai, bet ryžtingai išsilaisvina iš glėbio.

Prie arbatos susėdo trise. Sevro ar kieno kito porcelianas. Tai dėl šios arbatos Noemi nesileidžia į rūsį. Ir dėl šio porceliano. Po pietų ji visada geria arbatą. Argi rūsyje tai būtų įmanoma? Ir argi įmanoma karo akivaizdoje palikti ką nors toki trapų ir beginklį kaip porcelianas? O juk į rūsį jo su savimi nesineš. Ir kaip porcelianas tame rūsyje atrodytų? Ir kaip ji pati, Noemi, atrodytų? Ar ji apskritai dera prie rūsio? O kaip jos kvepalai, lūpų dažai, pudra? Ji mėgsta daryti sau makiažą. Neprivalo, bet mėgsta. Prieš didelį vonios veidrodį. Ne prieš bet kokį ar vieną tų bjaurių veidrodžių ant kartoninių stovų – tik prieš didelį, krištolinį veidrodį raudonmedžio rėmuose. Ar toks veidrodis yra rūsyje? Na, jei net per kokį stebuklą ten ir būtų, argi ji save jame kaip reikiant įžiūrėtų? Ir kokį veidą jis atspindėtų? Prašau pasakyti, pone paporučiki?
Karininkas atsako:
– Išgerčiau vyno, Noemi.
Jis plačiu gestu traiško nebaigtą rūkyti „Playersą" majolikos peleninėje. Smagiai nusiteikęs. Jo gestai platūs ir užtikrinti. Įsisvečiavo, įsismagino.
– Burgundiškas, trisdešimt septintųjų metų, – mergina iškelia rankas ir apyrankės, viena po kitos, krinta prie jos alkūnių.
Brofmanas neramus. Ar ne per ilgai esame ne baterijoje?
Karininkas paploja per jo kaulėtą kelį. Tame geste yra pataikavimo, protekcionizmo, neginčytino pranašumo, viso kavaleristams būdingo lenkiškumo.
– Pažįstu tų metų vyną, – sako jis su panieka. – Daug saulės, bet šalta, todėl skonio puokštė turtinga, bet lėkšta.
Noemi atneša vyną ir taures. Bet įpila tik į vieną ir paduoda karininkui.
– O jūs?
Mergina skėsteli rankas ir apyrankės atsitrenkia viena į kitą lyg kastanjetės. Sako, kad ponai visada mėgdavo jaunas žydaites. Kuo ji vardu?
– Kas? – klausia paporučikis.
– Jauna jūsų tėvo meilužė. Raisa, Chaja, Judita? O gal Noemi ar Naomi?
– O, Kristau... – karininkas prunkšteli suplodamas delnais sau į šlaunis.
– Tai buvo Podolė?
– Voluinė, – atsako karininkas. – Iš kur tai žinai?
– Noemi žino viską, – merginos akys pasidaro siauros ir rūsčios.
Užsitęsia tyla. Karininkas kiek sutrikęs apsižvalgo. Uždeda ranką ant jauno žydo peties ir pasako kai ką labai apdairaus pasiteisindamas.
Mergina įpila vyno ir į likusias taures. Pasiūlo, kad Brofmanas ką nors pagrotų fortepijonu.

Naktis. Durys į balkoną vis atviros. Tiulinę užuolaidą vėjas įpūtė į vidų. Brofmanas groja madingas melodijas. „Žigolą", „Sevastopolio", „Paskutinį sekmadienį", kažką iš Vertynskio.
Karininkas šoka su Noemi. Jaučiasi lyg už erdvės ir laiko ribų. Lyg užburtas.
Mergina jam sako pašnibždomis, kad vargina sapnas. Kelias naktis tas pats. Įkyrus ir aiškus. Karininkas abejingai pasidomi jo turiniu. Noemi neatsako, glausdamasi prie vyro, lyg jame ar tik tame geste ieškotų priebėgos.
Brofmanas pastebi tą jos gestą. Jo sentimentalus ir bejėgis veidas darosi dar liūdnesnis. Jo pirštai pakimba virš klaviatūros. Muzika nutyla. Noemi atsilošia vis dar karininko glėbyje ir siunčia sužadėtiniui šypseną, kuriai neįmanoma atsispirti.
– Brofmanas geras žmogus, – šnabžda ji karininkui į ausį. – Geriausias, kokį pažįstu. Bet jo nemyliu.
Merginos prisipažinimas dar labiau padrąsina jauną vyrą. Įkaitęs, atsipalaidavęs ir nebaudžiamas apipila merginą bučiniais.
Brofmanas nuleidžia galvą virš klaviatūros. Vėjo gūsis iš balkono užgesina vieną žvakę. Iš gatvės girdisi motociklo burzgimas, o iš už upės – trumpa automato serija.
Mergina priduria, kad nemyli nieko. Ir kad tai nepasikeis. Ji nenori, kad ją įsimintų, prisimintų, jos gailėtų.
Bet aistros užvaldytas karininkas nesiklauso.
– Eikš... – prašo, kai mergina išslysta iš jo glėbio.
– Ne, – atsako Noemi ir pasislepia užuolaidos voratinklyje.
Brofmanas nesiliauja grojęs, tik jo paukštiška galva vis giliau nyra tarp atsikišusių, gležnų menčių.
Kai klavišai, vos paliesdami stygas, lyg nenoromis ir prieš savo valią buria „Belzo miestelio" melodiją, Noemi puola prie fortepijono ir užtrenkia dangtį taip, kad Brofmanas tik paskutinę akimirką atitraukia pirštus.

– Neturime jau čia būti, pone poručike, – primena Brofmanas, įsiglaudęs į fotelį ir padėjęs galva ant merginos peties. –­ Juk galų gale karas.
Bet nepajuda iš vietos.
Karininkas su prie lūpos prisiklijavusia cigarete kliunkina fortepijonu kažkokį Šopeno preliudą. Klysta, pasitaiso, vėl klysta.
– Džiovininkų muzika, – taria Noemi.
– Ką?
– Tolstojus teigė, kad Šopeno kūriniai yra tokia džiovininkų muzika.
– Jis gal kažkiek teisus, – sutinka karininkas. – Prašau papasakoti tą savo sapną, Noemi.
Mergina atsako, kad tai neįmanoma. Yra sapnų, kuriuos atsimeni, bet jų neįmanoma atpasakoti, nes trūksta žodžių juos perteikti. Kad pasaulyje nėra tokių žodžių.
– Supratote, pone poručike?
– Ką?
– Kad pasaulyje nėra tokių žodžių, jokia kalba. Gal kada nors bus, pavyzdžiui, po šio karo. Bet kol kas jų nėra.
Brofmanas pakelia veidą nuo merginos peties ir su nerimu žvelgdamas į jos aistringą profilį klausia:
– Kodėl tu, Noemi, taip mane liūdini? Kodėl tu mane taip labai liūdini?
– Žinočiau juos, pone poručike, jeigu jų būtų.
Nei jos paaiškinimo, nei gesto, nei žvilgsnio, jokios šypsenos – nieko neskirta sužadėtiniui. Nieko, ką jis galėtų įsiminti, į ką galėtų atsiremti, prie ko galėtų prisirišti ir ką kada nors galėtų papasakoti, lyg tas jaunas, trapus, delikatus, bet kupinas aistros vyriškis merginos akyse būtų tapęs negrįžtamai tuščias, nevaisingas, nereikalingas, prarastas.
Iki aušros valanda, gal dvi. Tolimos kažkokios pašvaistės. Artėjantis prie miesto sprogimų dundesys. Nuo atvertų balkono durų traukia šaltis.
– Jis kažkiek teisus, – kartoja karininkas, ir nežinia, ar apie tuos sapnus, žodžius, kurių dar nėra, Brofmano skundą ar Šopeno kūrinius.

Švinta. Jauni vyrai prigesę, papilkėję, pabjaurėję. Noemi paakiuose gilūs šešėliai, Brofmanas atrodo dar mažesnis ir liesesnis, karininko skruostai per naktį apžėlė kietais šeriais.
Kai baterijos įsišaudys į kvartalą, Noemi perriš balkono užuolaidą raudonu kaspinu. Tai reikš, kad ji yra bute ir sviediniai turi aplenkti jos namą, apjuosdami kvartalą iš abiejų šonų. Kai kaspinas dings, tai reikš, kad ji nusileido į rūsį ir kad apšaudymą galima perkelti iš sparnų į centrą, nerizikuojant merginos gyvybe.
– Tik prašau nepiktnaudžiauti mūsų kantrybe, – sako paporučikis.
Nepaisant geros valios, tai nuskambėjo sausai ir oficialiai, lyg šis perspėjimas galėtų pateisinti jų visos nakties dezertyravimą.
– Galų gale vyksta karas, – tokiu pat tonu pridūrė Brofmanas.
Noemi nuolanki ir susitaikiusi su likimu. Gerindamasi sužadėtiniui tikina, kad bus išmintinga, klusni, atsargi.
– Pažadi, Noemi?
– Pažadu, Chaimai.
Jauni vyrai išeina.
Tarpduryje karininkas atsigręžia sumušti kulnimis ir saliutuoti, bet atsisako ketinimo, pamatęs, kaip pavargusį merginos veidą akimirką nušviečia šelmiška šypsena.
Brofmanas šypsenos nepamatė. Nes neatsigręžė.

Į bateriją jiedu grįžo prieš šeštą. Bet lyg į kitą, ne į tą, kurią paliko vakare. Paporučikis oda pajuto karių svetimumą, netgi priešiškumą. Lyg Noemi būtų juos pažymėjusi.
Visada paslaugus Chalimoniukas, paklaustas apie kumelę, atsakė iš padilbų: kumelė kaip kumelė. Kas jai atsitiks...
Žilos Sapeliako akys suįžūlėjo, o pėstininkų rezervas prisisunkė svetimumo. Buvo dvi pusės, savi ir priešai, atsirado trečia – nei sava, nei svetima. Tai suartino paporučikį ir choružį. Kuo labiau suartino, tuo labiau nutolino nuo kitų. Jiedu liko svetimi ir pažymėti.
Diena praėjo stebint kitą krantą ir tuščią balkoną su negyvai nukarusia užuolaida, perjuosta kaspinu.
Jų nerimas dėl Noemi klastos kažkaip išsisklaidė bendrame sąstingyje. Smurtas tykojo, bet jie to nežinojo, net stengėsi įtikinti save, kad reikalai gal susitvarkys patys savaime.
Brofmano pretenzijos sužadėtinei neteko aštrumo. Reiškė jas dėl tvarkos.
Karininkas liepė pabalnoti kumelę. Kišo batą į balnakilpę, bet persigalvojo ir įsakė nubalnoti. Gulėjo ant smėlio, šildėsi saulėje, rūkė, snaudė. Brofmanas net papasakojo kažkokią juokingą istoriją apie savo dėdę iš Pinsko.
Vakaras išsklaidė jų viltis. Oras prisipildė lėktuvų murmesio, o tamsėjantį dangų vis labiau nušvietė sproginėjančios bombos. Antskrydis sekė antskrydį. Raudona kokarda perjuosta užuolaida pleveno balkone, sudarydama įspūdį, kad virš įbauginto miesto yra lyg įžūli provokacija ir atkaklus protestas prieš karo absurdą.
Brofmano veidą sukaustė pyktis. Paprastai švelnios akys dabar spindėjo įniršiu. Nepaisydamas pavojaus, jis nutarė pereiti tiltą ir imtis prievartos prieš merginą, kaip ji ėmėsi prieš jį.
– Draudžiu, – sušuko paporučikis, bet Brofmanas neklausė ir nuėjo.
Grįžo po pusvalandžio su žinia, kad tiltas jau uždarytas.
– Ir gerai, – pasakė karininkas.
Dangus liepsnojo nuo gaisrų šviesos. Nakties vėjas nešė pelenus ir dulkes. Degėsių tvaikas pakibo virš miesto su nerimastingu sirenų kaukimu, o užuolaida balkone mojo ir mojo, nė karto neišlaisvinta iš kaspino.
Rytą prasidėjo artilerijos apšaudymas nuo Ochotos ir Volės pusės ir artėjo į centrą. Kai kurie sviediniai skriejo per upę. Krito į paupio smėlį. Šen bei ten atsirado sprogimų duobių.
Kumelę apėmė siaubas, ji lyg pamišusi blaškėsi į visas puses. Grąžulų arkliai žiūrėjo į ją nesuprasdami, o Sapeliakas – neslėpdamas pasitenkinimo.
Baterija atsakinėjo ugnimi, tolydžio vis dažnesne, geriau nutaikyta. Mūšio azartas įtraukė paporučikį ir choružį. Jeigu taip, tai taip. Vis tiksliau nurodinėjo koordinates. Noemi namas buvo ugnies linijoje. Viena iš dviejų šimtas penkto kalibro patranka iš pradžių nupūtė jo stogą, o paskui kiaurai perskrodė aukštą su balkonu.
Užuolaida su kokarda pakilo lyg aitvaras ir ilgai nenorėjo nusileisti žemėn, pas­kui ją pačiupo oro srautas ir nusinešė į dangų.
Vidurdienį atvažiavo kurjeris. Sustabdė motociklą prie vienos patrankos ir informavo karininką, kad šarvuotoji generolo Reinharto divizija išstumta iš miesto, kurį vokiečiai užblokavo ir iš rytų. Jų pozicija tapo beprasmiška. Reikia tuojau pat palikti ją ir prisijungti prie generolo Rommelio kavalerijos brigados, kuri taps grupuotės „Varšuva" branduoliu.
Tad miestas bus ginamas iš visų pusių ir bet kokia kaina.

Kai išsisklaidė dūmai, dulkės, grįžo diena kaip svajonė. Viskas aplinkui buvo pastelinių spalvų. Jau rudens nostalgija, bet dar ne liūdesys. Palaimingoje šilumoje šalto vakaro pažadas. Medžių žaluma jau laikina.
– Ji žinojo kai ką, ko mes nežinome ir ko nežino niekas, ko niekas negali net įsivaizduoti. Taip manau, Chaimai.
Paporučikis suspaudžia abejingo, šalto, suakmenėjusio chorunžo petį.
– Apie ką kalbi? – klausia Brofmanas.
– Apie Noemi.
Arklininkai smarkiai sukerta kumelėms, kurios išrauna patrankas iš smėlio. Kai baterijos išvažiuoja ant grindinio, jauni vyrai atsisėda vienas šalia kito, ant geležinio straponteno. Brofmanas atsiliepia, atrodytų, lyg iš gelmių.
– Ką galėjo žinoti kvaila Noemi.
Karininkas palinksta prie bičiulio.
– Prisimeni sapną, kurį...
– Nesapnavau jo, – aštriai pertraukia jį Brofmanas.
– Jinai irgi ne, – atsako paporučikis.
Atsigręžia. Žiūri į iš lėto tolstantį namą su peršautu aukštu. Prideda prie akių žiūronus. Stiklai išryškina jam vakarykštės dienos vaizdą. Balkono durys atvertos į vidų, pro jas išeina purpurine suknele vilkinti mergina. Tarp ilgų pirštų nepridegta cigaretė su auksiniu kandikliu. Mergina pridengia ranka akis ir žiūri į tolstančią bateriją.
Karininkas nori apie tai pasakyti Brofmanui, net tiesia jam žiūronus, bet persigalvoja ir slepia juos į dėklą.
Galų gale tai jo istorija, jo fantomas, ir tegu Brofmanas ir apvaizda atleidžia už neišsipildymą.

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila