Joanna Gierak-Onoszko. 27 Toby’o Obedo mirtys

Joanna Gierak-Onoszko (g. 1980) – lenkų žurnalistė, Varšuvos universiteto ir Lenkų reportažo mokyklos absolventė, iki 2018 m. daugiausia dirbusi savaitraščiui „Polityka“, taip pat rengusi reportažus žurnaluose „Duży Format“, „Piśmo. Magazyn opinii“, „Non/Fiction – neriegularnik reporterski“. Jos tekstas apie tarptautinę šuns evakavimo akciją iš Alepo apdovanotas „Festiwal Wrażliwym“ premija kaip geriausias spaudos reportažas (2017). Nominuota lenkų-vokiečių Tadeuszo Mazowieckio žurnalisto apdovanojimui už reportažą apie gydytojus ir savanorius, Berlyne padedančius pabėgėliams (2015).

„27 Toby’o Obedo mirtys“ – pirmoji J. Gierak-Onoszko knyga, vainikavusi dvejus Kanadoje praleistus metus. Tai universali nuodėmės ir nusikaltimo be bausmės istorija. Grožinei literatūrai artimas reportažas pasakoja apie dar visai neseniai Kanadoje gyvavusią autochtonų vaikų žeminimo ir išnaudojimo sistemą.

„27 Toby’o Obedo mirtis“ ketina išleisti leidykla „Kitos knygos“.

Vertėja


Ištrauka

 


1940 m. vasario mėn. archyvo nuotraukoje grupė mokinių ir vienuolė pozuoja Cross Lake Indian gyvenamosios mokyklos klasėje Cross Lake, Man. Library and Archives Canada

 

Apie tai, kas dėjosi mokykloje, Toby pasakoja taip, tarsi būtų atšokusi kažkokia spyruoklė, atsidaręs kažkoks stalčius su bylomis, išpampusiomis nuo policijos dokumentų. Kalba ir kalba, ramiai, metodiškai, tarsi atsiskaitydamas už tai, kas nutiko kitam žmogui. Nesustoja kokias dvi valandas.

Ikimokykliniuose ir mokykliniuose Toby Obedo prisiminimuose nedaug pasitaiko dailyraščio pamokų, laivų statymo mokslų, net ir priverstinio darbo tvarte. Užtat nuolat kartojasi šie raktiniai žodžiai:

švilpia, zvimbia, paukši (pėrimo rimbu garsai);

kalba, akcentas, pėrimas (prabilus inuitų kalba gaudavai rimbo);

kamara, tamsa, badas (triada, palaužianti kiekvieną vaiką).

Iš Toby’o sužinau, kad apsišlapinti iš baimės – anaiptol ne metafora.

Jo prisiminimuose dažniausiai minima viena asmenybė: mokytoja, Miss Devil, panelė Nelaboji.

– Mums liepdavo žiūrėti, – sako Toby. – Nenorėjau, bet nė vienam vaikui nebuvo galima nusisukti.

Savo mokyklinius metus jis apibendrina taip:

– Mokyklos suaugusieji žinojo. Bet nieko nedarė.


/ / /

Prisimindamas mokyklą Toby pasakoja kupinais smulk­menų vaizdais – nors visa tai vyko daugiau nei prieš keturiasdešimt metų. Pasakoja ne tik apie tam tikras dienas, konkrečias naktis, bet ir apie tai, ką iš Jeilio išsinešė į suaugusiųjų gyvenimą.

– Vis bijojau, kad vėl man ką nors padarys. Paskui mes visą gyvenimą laukėme, iš kur kris smūgis. Visą gyvenimą susirietę, priklupę.

Mokykla baigėsi, bet vaikai taip ir neatsitiesė.

Iki šiol Toby užduoda sau klausimą, ar kartais nėra nusipelnęs bausmės? Ar atspėjo, ko iš jo reikalaujama? Ar daro kaip lieptas? Ar atsakė taip, kaip reikia, ar laiku pasitraukė, o gal vėl ką nors padarė ne taip?

Ką dabar man padarys? Kas manęs už tai laukia? Tie klausimai užgniauždavo kvapą ir tada, mokykloje, kai Toby’ui tebuvo ketveri, ir lovoje, baltame patale, kai slaugė pasakė, kad jam amputuotos galūnės.

Tai, kas dėjosi tarp medinių Grenfello sienų, buvo baisu – bet ilgainiui tapo norma. Tačiau neįmanoma priprasti, kad aplinkui nėra nė vieno, kuriam būtų galima papasakoti. Ir kurio būtų galima paprašyti netgi ne pagelbėti, ne įsikišti, nes to vaikai jau nesitikėjo, bet nors lašelio vilties.

Toby nežinojo, kad jo vardas reiškia paguodą tiems, kurie neturi nieko. Jis laukė pasigailėjimo, nepatirto metų metus. Taip pat nejautė, kad būtų kam nors brangus.

– Tau ketveri, paskui šešeri, dešimt – ir žinai, kad tu niekam, absoliučiai niekam nerūpi.

Suprato tiek, kad yra nereikalingas ir be reikalo gimė. Kad niekas neišgelbės, niekas dėl jo nė piršto nepakrutins ir turi būti taip, kaip yra. Tada vaikams atrodė, kad nuo mokyklos, kurią įkūrė ir valdė labdaros draugija, išsigelbėjimo nėra. Bet vieną vasarą pinigai baigėsi, ir mokyklą uždarė. Tai nutiko 1979 arba 1980 m., šaltiniuose pateikiamos skirtingos datos.

Kaip šiandien savo puslapyje rašo Grenfello draugija, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje sveikatos priežiūros išlaidos smarkiai viršijo organizacijos galimybes. Finansavimo misijos didžia dalimi ėmėsi vyriausybė. Nuo 1949 m. Labradoras jau priklausė Kanadai, kuri nėra vientisa valstybė – tai federacija iš įvairiu laiku prisijungusių provincijų ir teritorijų.

Tai svarbu.

9-ajame dešimtmetyje Grenfellas nutraukė veiklą. Draugijos turtas už simbolinį dolerį buvo parduotas provincijos valdžiai. Naujoji valdžia perėmė ir materialųjį turtą, ir labdaros organizacijos pareigas. Grenfellas ėmėsi pašalpų bei stipendijų finansavimo ir sėk­mingai veikia iki šiol.

Nors tarptautinės Grenfello draugijos misijų veik­la buvo nutraukta, o Jeilio mokykla – uždaryta, vaikų istorija tuo nesibaigia. Išmesti jų į gatvę negalėjo, negalėjo ir grąžinti į šeimas. Tėvai neturėjo vaikų priežiūros įgūdžių.


/ / /

Kanadoje nėra vaikų namų – tokių kaip pas mus. Sprendimu tapo globėjų šeimos, į kurias vaikai siunčiami tiesiai iš mokyklos suolo. Žinoma, nekreipiant dėmesio į giminystės ryšius.

Obedų šeima neturėjo galimybių gyventi kartu. Kas būtų norėjęs globoti kelis palaužtus inuitų vaikus?

Jie ir vėl buvo išskirti, šį kartą ilgiems metams. Ryšys tarp šeimos narių nutrūko. Per tą išsiskyrimą vaikai prarado viską, nutrūko paskutiniai saitai. Su seserimi Sara Toby susitiko tik po 37-erių metų.

– Mūsų šeimą visiškai sugriovė, – sako Toby. – Man buvo aštuoneri, kai miriau dar kartą.

Tai buvo Šaltojo karo metai. Kanados miškuose buvo dislokuojami kariuomenės daliniai, žemė smaigstoma radarais, stiprinamos bazės. Netoliese, Žąsies įlankoje, iškilo kareivių miestelis. Daugelis karių buvo vedę, bet vaikų dar neturėjo. Todėl galėjo globoti eglių miško mokyklos auklėtinius.

Kai Toby pateko į pirmąją globėjų šeimą, jam buvo aštuoneri ir jis manė, kad dabar galas paniekai – dabar turės namus. Bet tik ėjo iš vienų globėjų namų į kitus.

– Kitus aštuonerius metus gyvenau dvidešimtyje šeimų. Krausčiausi, tiksliau, mane perkraustydavo vidutiniškai kas keturis su puse mėnesio. Neklausė, ko norėčiau, kaip jaučiuosi. Į mus žiūrėjo kaip į baldus, kaip į kliuvinį ant kelio, kaip į šiukšlių maišus.

Formuliaruose ir ataskaitose, kurias pildė vaikų globos darbuotojai, viskas buvo gerai, sistema veikė, nes berniuką nuolatos kas nors formaliai globojo. Kaip viskas vyko iš tiesų, ataskaitos neatspindėjo.

– Kiekvienuose namuose buvo vis kitaip, bet turbūt visuose mušė, – prisimena Toby. – Jau ne mažiukas, todėl įstatymai manęs nebesaugojo. Juk buvau antrokas, tad galima kaip reikiant atvanoti. O ir nusipelniau šito: nesupratau, kas man sakoma. Nežinojau, kaip jiems įtikti. Stengiausi atspėti, stengiausi prisitaikyti, tačiau buvau bejėgis.

Galiausiai pripratau. Tad susiklostė rutina: valgau, miegu, mokykla, gaunu mušti. Kaip išvengti smūgių, kaip išgyventi, berniuką mokė 20 puikiai parengtų sportiškų vyrų, kuriuos rėmė 20 rūpestingų atsidavusių žmonų.

Toby’o organizmas stiprus, padėjo atsilaikyti. Berniuko protas irgi buvo maloningas – apie didžiumą tų namų jis pamiršo. Toby žino, kad tie namai kažkur yra, nešioja juos savyje kaip randus, kaip auglius. O nuo galvos jie atkirsti. Kasdien jų nematai, tad, galima sakyti, ligos židinys sunaikintas. Bet Toby žino, kad jie vis dar kenkia organizmui kaip neištirti veiksniai.

Iš dvidešimties šeimų Toby gali prisiminti penkias, šešias. Kai kurias geruoju. Tiki, kad jie stengėsi. Pavyzdžiui, kelios nemotinos. Kartais būdavo mielos, gamino jam valgyti, noriai šukuodavo tiesius, tankius berniuko plaukus.

– Man nusišvilpt, sakydavau jiems, palikite mane ramybėje. Ne tu, o mano tikroji motina dabar turi glostyti man galvą. Tad eikit šikt ir kuo toliau, sakydavau. Stengėsi ir kai kurie netėvai. Pasitaikydavo, kad rasdavo man laiko. Bandė aiškinti, kad pats prisišaukiu bėdą. Kad pamokų nelankymas ir pabėgimai nepadės. Bet tokių dalykų nenorėjau klausytis.

Klausytis patarimų Toby’ui buvo per vėlu, jis jau įsitraukė į amžinai pralaimimą karą.

– Nekaltinu jų. Nebuvau vaikas, kurį galima pamilti, nes juk už ką?

Sulaukęs aštuonerių Toby įgijo svarbiausius gebėjimus iš vaikiško išgyvenimo elementoriaus: melavo, išdavinėjo, apgaudinėjo ir vogė. Daug mušėsi. Mokyk­la, kurią tuo metu lankė Guse, jam buvo vienas didelis ringas. Kas dieną susimušdavo keturis, penkis kartus. Ir niekada nepralaimėdavo – būtent jis prikuldavo kitus iki kraujo. Nesustodavo, kol neįsitikindavo, kad anie iš tikrųjų kenčia. Mokykloje vaikai sakydavo, kad Toby pavojingas. Jam tai patiko. Muštynės buvo tas plyšys, tas blyksnis, kai valandėlę buvo stiprus ir šis tas nuo jo priklausė. Tuomet berniuką užliedavo laimė. Nejautė skausmo, nes juk kentėjo kiti. Kentėjo, nes jis taip nusprendė.

Tai Toby’ui suteikdavo šarvus popietei ir vakarui. Nes po mokyklos, suprantama, grįždavo pas globėjus, ir tuomet jau jį lupdavo.

Nors bausmių buvo ir daugiau – tokių kasdienių, įprastų. Dažniausiai jam tiesiog liepdavo užsičiaupti ir eiti į savo kambarį. Tada negaudavo valgyti. Tarsi tai tik nepatogumas, joks ne kankinimas.

– Žinai, kartą kitą tikrai gali apsieiti be vakarienės. Bet net jei žinai esąs blogiausias, niekam tikęs vaikas, vis dėlto nenori visą laiką būti alkanas. Su vaiku galima padaryti bet ką. Užtenka neduoti pakankamai maisto.

Toby daug žino apie vaiko psichologijos mechanizmus. Pavyzdžiui, vaikas kantriai kęs bausmes, nes vilsis, kad smūgiai kada nors baigsis, kad kas nors galiausiai pasigailės.

Bet tada dar nebuvo atėjęs laikas Toby’o apdovanoti. Todėl gerasis Dievas vis siuntė jam pamokas ir patirtis.

Kai kareiviai keisdavo dalinius ar nebenorėdavo globoti vaiko, Toby šokinėdavo iš džiaugsmo. Pasibaigs lupimas, pasibaigs vakarai be vakarienės! Namo, galvodavo, pagaliau galėsiu grįžti namo.

Bet niekada taip ir negrįžo.

– Dvidešimt kartų labai vyliausi ir dvidešimt kartų miriau iš sielvarto.

Ilgus metus Toby tikėjo, kad yra pats blogiausias, vertas mušimo, bausmių.

Paskui suvokė: kareiviai priversti kraustytis. Ateidavo įsakymai, ir jie priglaustus vaikus su jų problemomis palikdavo praeityje. Tada šito niekas vaikams neaiškino. Todėl jie buvo įsitikinę, kad vėl ir vėl yra pametami, nes teverti tiek, kiek per didelės ir nudrengtos šlepetės.

Grįžti pas mamą ir tėtį nebuvo jokių galimybių. Metai bėgo. O tėvai gerti nenustojo. Valdžia nesutiko grąžinti vaikų į tokias šeimas, bet beveik niekaip tėvams nepadėjo. Atimti vaikus – radikalus ir pats paprasčiausias, tiesą sakant, vienintelis terapijos metodas.

– Visą vaikystę ir vėliau daug metų buvau piktas. Agresyvus. Jaučiausi nuskriaustas ir atstumtas. Kodėl kiti gali turėti mamą, o aš – ne? Kodėl kiti gali turėti normalų gyvenimą, tik ne aš?

Anuomet Toby’ui nė nesisapnavo, kad apylinkėje vaikų, tokių kaip jis, daugiau nei tūkstantis.


/ / /

Visa tai Toby pasakoja ramiai, be emocijų, taisyklinga anglų kalba, nors jam ši kalba – antroji. Bet vis ateina valandėlė, kai jo minkštas balsas nutyla, girdėti tik duslūs smūgiai. Toby Obedas mušasi į krūtinę ranka, kuriai trūksta pirštų.

– Dėl mokyklos galiu atleisti, dėl namų galiu atleisti. Tik su vienu dalyku negaliu susitaikyti – kad niekas niekada manęs nemylėjo.

Toby jau yra šitai sakęs. Tokį skundą pateikė Aukščiausiajam Niufaundlando ir Labradoro teismui, kad patrauktų teisminėn atsakomybėn federalinę valdžią, provincijos valdžią ir Grenfello draugiją – būtent tokia tvarka.

– Niekas niekada man nepasakė, kad esu svarbus, kad esu reikalingas. Niekas niekada manęs nepagyrė, nepaglostė galvos sakydamas: „Šaunuolis, vyruti!“

Tik dabar kartais jam kas nors taip pasako. Įprasta medžiojant, važiuojant sniego skuteriais per Didžiąją Žemę arba Toby’ui teisėjaujant per tinklinio varžybas išgirsti: „Na, vyruti, šaunuolis!“

Toby negeba to priimti. Instinktyviai akimirksniu atkerta: „Eik šikt!“

Jis nemoka priimti komplimentų. Atlaikė lupimą, bet nemoka atlaikyti pagyrimo. Neišmano, ką su juo daryti. Tad yra, kaip yra. Kas nors pasako gerą žodį, o jis pyksta ir šaukia: „Eik šikt, idiote! Nesišaipyk iš manęs. Nemeluok, nesu toks!“

– Nežinau, kaip suprasti, kad tave vertina. Kad nenori nuskriausti. Manau, nesu pratęs prie gero.


Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė