2013 metų paskutinę lapkričio savaitę lankiausi Kaliningrado srities Rusijos kultūros dienų renginiuose. Šventės akcentas – išvyka į Tolminkiemį (dabar Čistyje Prudy).
Buvo skaitoma K. Donelaitis, K. Donelaičiui ir apie K. Donelaitį.
O tada kelionė per Prūsijos žemę, per mintis, per gėles, Poetui dovanotas, į novelę.

---

 

Vogtos gėlės greitai auga.
Todėl vagiu.
Iš Afrikos džiunglių, iš Meksikos dykumų, iš Olandijos gėlynų, iš Rusijos kaimų. Lianos, kaktusai, tulpės, saulėgrąžos. Mano žiemos sode visi augalai vogti. Bet kai sakau draugams, netiki, tapšnoja per petį ir prašo papasakoti anekdotą.
Anekdotų moku daug.
Dažniausiai pasakoju apie fizikos mokytoją Kristijoną, jį įsimylėjusią biologijos mokytoją Aną ir lazdynų giraitėje vilnones kojines mezgančią Kristijono senelę. Ne tik todėl, kad jie visi kartu su manimi vyko į Tolminkiemį ir užmigo bažnyčioje. Bažnyčioje, kur visais laikais giedodavo choras ir būdavo skaitoma Biblija.
Pažadinu.
Aš kunigas.
Protestantų.
Myliu Dievą ir Aną, savo žmoną.
Ji veda ekskursijas Čistyje Prudy.
Dažniausiai mokiniams.
Giedam kartu su rusų vaikais. Jie iš Briansko, iš Tiutčevo gimtinės Ovstugo, ten dvaras, ten Tiutčevas eiles kūrė, o šiandien Tolminkiemį aplankė. Nelabai susikalbėtų, jei ne vaikai: Ovstugo romansus dainuoja rusiškai, Tolminkiemio giesmes gieda lietuviškai. Tiutčevas Kristijonui padovanoja magnetuką (tokį, kokį visi iš tolimų kelionių sugrįžę ant šaldytuvo klijuoja) ir pakviečia apsilankyti jo gimtinėje.
Kristijono gimtinės nebėra.
Lazdynų nebėra.
Yra bažnyčia, cerkvė, kirkė, minaretas, ramuva – visur Tėtutis gyvena, visur šlovinama jo galybė.
Kunigas rytoj velniuvas lauk varys, sodą sodins.
Krimsime obuolius ir pamokslo klausysimės.
Pirmoje eilėje snaudžia fizikos mokytojas, biologijos mokytoja ir senelė.
Pažadinu.
Padės Anai ąžuolus sodinti, aš obelis prie altoriaus rišiu.
Tiutčevo vaikai gėlių atneš.
Papuoš.
Laikas nesunaikina, kartojasi: nevok, negirtuokliauk, mokykis iš gamtos.
Net sėdintieji pirmame suole išgirsta. Pamokymus kojinėmis pavelka. Žiemos šventovėje šaltos, lakš­tingalos negieda, gandralizdžiai tušti. Užtat bažnyčia pilna, saugo nuo ligų, gaisrų, marų ir bado, gieda kartu su Pričkumi, Krizu, Pelėda ir Plaučiūnu.
Ir aš.
Meldžiu Dievo, kad pavasaris greičiau ateitų.
Tarp obelų sūpuokles pakabinsiu.
Išsupsiu.
Gėles?
Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajones savo ir jausmus, – rašė Tiutčevas, niekada neregėjęs Tolminkiemio, tačiau be palydovinio ryšio jį aptikęs, Putinas, surinkęs visas katpėdėles, tačiau pametęs vieną vienintelį eilėraštį.
Aš, prie altoriaus suradęs savo laiką, tačiau prie sakyklos palikęs savo žiemos sodą.
Nereikia, nebereikia, laikas atsisuko, nusijuokė ir manęs nelaukęs nuskuodė.
Nėra?
Nėra.
Yra barometrai, termometrai, klavesinas.
Norit, padainuosiu?
Rusiškai moku.
Vaikai išmokė.
Čia Čistyje Prudy gimė, augo, čia pasens.
Lietuviškai moku.
Vaikai išmokė.
Čia Tolminkiemy gimė, augo, čia pasens.
Aš taip pat niekur nebuvau išvykęs, o apie Afrikos lianas, Meksikos kaktusus, Olandijos tulpes, Rusijos saulėgrąžas Kristijonas papasakojo. Jis visą pasaulį apkeliavo pamokslus sakydamas, aš paskui jį nespėju, mano anekdotai apie vogtas gėles greit išdžiūva laike.
Tik dabar supratau: vogtos gėlės greitai auga, greitai miršta. Apie tai sekmadienį pamokslą pasakysiu, o šiandien jaunas obelaites palaistysiu –­ kad Ana nesibartų.