Feyza Hepçilingirler (1948) – turkų rašytoja, 1971 m. baigusi turkų kalbos ir literatūros magistro studijas Stambulo universitete. Ji viena iš tūkstančių švietimo darbuotojų, po 1980 m. karinio perversmo dėl kairiųjų pažiūrų nušalintų nuo pareigų. Rašytoja, daugkartinė Turkijos literatūros premijų laureatė, daug laiko ir pastangų skiria turkų kalbos kultūros puoselėjimui. Jos apsakymai išversti į prancūzų, vokiečių, anglų, serbų, kroatų ir slovėnų kalbas.

---

– Šiandien eikim atsiimt tavo batų iš Stefano, – tarė Farukas, – kai grįšiu iš parduotuvės. Nebent turi kitų planų...

Kokių planų galėčiau turėt? Ieškau darbo, bet savarankiškai negaliu ieškoti. Neišsiverčiu be Faruko pagalbos. Kai išeina į darbą, sėdžiu namie. Jei mokėčiau gamint, grįžęs ant stalo bent jau rastų garuojančios vakarienės lėkštę. Deja, aš visai neūkiškas! Truputį namus sutvarkau, ne daugiau! Paskui laukiu jo, kad galėtume eit ieškot darbo, kad jis paskambintų pagal porą skelbimų ir susitartų dėl pokalbio... Nė nežinau, ką dirbsiu. Dirbčiau bet kokį darbą! Ar galėčiau dirbti bet ką? Privalau. Negaliu leisti sau prabangos rinktis geriausią variantą, o dėl prastesnių nosį raukyti. Žmona laukia, kad greičiau įsidarbinčiau ir imčiau siųsti pinigus. Tėvas laukia pinigų, kad padengtų mano paliktas skolas. Dirbčiau statybvietėje arba parankiniu kokioje nors kontoroje. Sutikčiau dirbti bet kur, svarbu, kad kalbos nereikėtų išmanyt, bet ir čia padėtis pasidarė kaip Turkijoje. Kad ir kur eitume, kad ir kur kreiptumėmės, sulaukiam to paties atsakymo – darbo nėra. Kai kurie dar priduria, kad reikėjo ateit prieš savaitę ar vakar. Kaskart jaučiuosi, kad per plauką negaunu darbo. Aišku, žinau, kad ir prieš savaitę, ir vakar būčiau sulaukęs tokio pat atsakymo.

Turbūt dėl to, kad jau savaitę avimi Faruko batai tokie patogūs, pamiršau, kad savo batus palikau avalynės taisykloje. Batai jau seni ir visko matę. Pastebėjęs, kad vieno skylėtas padas, o kitas tuoj plyš per nosį, Farukas pasiūlė nunešti juos į taisyklą ir kurį laiką avėt jo batus. „Turiu tų batų, bičiuli. Pažiūrėk –­ mūsų toks pat dydis. Avėk į sveikatą!“ Taip ir įkalbėjo.

Prieš savaitę buvom drauge nuėję į taisyklą. Stefanas buvo išsiilgęs pokalbio su kuo nors, tad nutarė su mumis patenkinti tos dienos poreikį paplepėt. Buvo akivaizdu, kad jiedu su Faruku seniai pažįstami. Ilgai kalbėjosi. Farukas sakė, kad apie nieką. Stovėjau ir dairiausi į šalis, nes vis tiek nieko nesuprantu. Maniau, kad Vokietijoje visi išmeta senus batus. Turkijoje girdėjau, kad net mašinas priduoda kaip metalo laužą po poros naudojimo metų. Galvojau, kad niekas negaišta laiko batų taisymui. Nustebau, pamatęs avalynės taisyklą, kokių pilna tėvynėje. Stefano taisykla buvo tarsi didžiulė akis, žiūrinti į gatvę, bet tuo pačiu leidžianti pamatyt, kas viduje. Už prekystalio prie lango buvo suverstas kalnas batų, šlepečių ir aulinių. Daugiausiai juodi vyriški batai buvo sukišti į plastikinius maišus ir atsainiai sumesti į krūvą; moteriški batai, aukštakulniai ir lygiapadžiai, su sagėmis ir kaspinais, ryškūs ir blizgantys buvo išrikiuoti ant lentynų pagal dydį. Stefanas ryšėjo ilgą, dažų ir klijų paveiks­lu virtusią prijuostę, kurios tikrosios spalvos niekas nebūtų atspėjęs. Taisykla mažytė, susiaurėja į galą, kur yra atskirta nuo kitos dalies purvina užuolaida. Iš už tos užuolaidos pirma išbėgo meškos dydžio šuo. Stefanas nepamiršo mūsų supažindint. Pasakė vardą, veislę ir amžių. Papasakojo apie šunį viską, ko nenorėjom žinot. Kartais trumpam nutraukdavo pokalbį su Faruku ir tardavo porą žodžių šuniui, pas­kui išversdavo Farukui jo atsakymą. Užuolaida suplazdėjo dar kartą, ir iš už jos pasirodė į Stefaną panaši moteris. Ji vilkėjo žalios ir mėlynos spalvos suknelę, papuoštą gėlių motyvais. Jos apdaras buvo švarus, priešingai nei Stefano prijuostė. Žmona. Stefanas pašykštėjo žmonai supažindinimo ceremonijos, kurią buvo surengęs šuniui. Moteriškė mums šyptelėjo ir nuėjo į galą. Iš to, kaip sukryžiavo putlias kojas, supratau, kad atsisėdo į krėslą, kurį įsivaizdavau ten stovintį. Iki tol nieko, kas nebūtų susiję su šunim, nevertęs Farukas tarė:

– Žinai, ką sako?

– Ką? – paklausiau.

– Sako, kad mus pirmus išsiųs.

– Kodėl turėtų mus išsiųst?

– Turi omeny ekonominę krizę, –­ paaiškino Farukas.

Tarsi bandydamas įžvelgt mūsų veiduose svetimtautiškumą, pirma pažiūrėjo į Faruką, paskui įsistebeilijo į mane. „Judu ne užsieniečiai?“ Tarkim, suprato, kad aš esu užsienietis iš to, kad kalbu jam nesuprantama kalba. Dievas žino, kiek laiko yra pažįstami su Faruku. Farukas puikiai kalba vokiškai, gyvena čia trisdešimt metų. Nejau ir jį vis dar užsieniečiu laiko?

– Ar mes sukėlėm ekonominę krizę? – paklausiau jo.

– Ne, – atsakė vyras. – Ne jūs sukėlėt, bet kai net vokiečiai negali darbo susirast, Merkel pirma paaukos užsieniečius, kad užkirstų kelią nedarbui.

Tarsi būtų rengęs antikrizinį planą drauge su kanclere Merkel. Net pati Merkel nėra užtikrinta savo tapomu paveikslu taip, kaip avalynės meistras Stefanas. Kalba, tarsi žinotų kažką, ko kiti nežino. Iš veido išraiškos manytum, kad kalba, gavęs asmeninį pranešimą iš pačios Merkel. Taip įtikinamai! Tą akimirką susimąsčiau, ką veikčiau Turkijoje, jei mane išsiųstų atgal. Juk nekalbėtų taip užtikrintai, jei ko nors nežinotų. Kaip grįžčiau į Turkiją? O Farukas? Jam dar sunkiau. Iš jo prieš daugybę metų atėmė Turkijos pilietybę. Visi žino, kad tuos, kuriuos ištikusi panaši padėtis, gaudo pasieny ir meta už grotų. Prieš trisdešimt metų pabėgo iš ten su suklastotu pasu, kad išvengtų kalėjimo. Dienos, kai užsiplepėjo su Stefanu, išvakarėse papasakojo man visą savo istoriją, privertė patirt kiekvieną to baimės kupino pabėgimo akimirką. Pats dar kartą išgyveno mėnesius, praleistus tėvų namuose Aivalike, kur kiekvieną akimirką tikėjosi nelaimės po to, kai vienas iš suimtų bendražygių išdavė jo vardą. Pasakodamas vogčiomis nusišluostydavo ašaras.

Tik atvykęs į tėvų namus, jis suprato, kad ten nėra saugu, bet išeities paieškos užtruko gan ilgai. Kurį laiką slėpėsi vis pas kitus giminaičius. Supratęs, kad taip nieko nebus, priėmė lemtingą sprendimą. Paprašė brolio išsiimti pasą. Nutarė bėgti į užsienį su tuo pasu, nes brolis buvo panašus į jį. Tais laikais patikros buvo dažnas dalykas. Žinojo, kad gali sukelti rimtų rūpesčių broliui, bet nebuvo kitos išeities. Tėvų palaikymas ir brolio sutikimas jį padrąsino. Apsimetęs broliu, su jo pasu išplaukė iš Aivaliko. Tėvo pažįstami žvejai padėjo persikelti į Lesbo salą. Jis praleido ten tik porą savaičių. Porą savaičių negalėjo bluosto sudėt, nes bijojo, kad jį sulaikys ir išsiųs atgal. Vis tiek neketino likti gyvent Lesbe. Jam tai buvo tarpinė stotelė į Europą. Saugiai gyventi ten būtų trukdę tai, kad Lesbas yra taip arti kranto. Kai prisimindavo, kad Aivalikas yra kitam krante, jį apsėsdavo nesąmoninga baimė, jog kas nors iš Aivaliko gali jį ten pamatyt. Kai dabar pasakoja, ši mintis jam atrodo kvailoka, bet kaip išgyveno tą jausmą tomis dienomis? Bet kurią akimirką galėjo paaiškėt, kad pasas nėra jo, o jis pats bėga nuo teisėsaugos. Jei būtų paaiškėję, būtų nukentėjęs ne tik jis, bet ir brolis. Dievas žino, kokius kaltinimus būtų pripaišę broliui – nuo pagalbos nusikaltėliui iki klastojimo. Tuomet į neviltį būtų puolę ne tik tėvai, bet ir brolio šeima. Gerokai nusiramino, kai iš Lesbo persikėlė į Salonikus. Buvo net rimtai svarstęs nevykti į Vokietiją ar Prancūziją ir likti gyvent Salonikuose. Turėjo net progos pasitobulint graikų kalbą, kurios pradmenis įgijo vaikystėje Aivalike, nes į kavinę, kurioje dirbo, užsukdavo senyvi, iš Turkijos atsikėlę graikai, su kuriais bendravo maišyta turkų-graikų kalba.

Kaip jis įsijausdavo pasakodamas. Kai pasakojo, kaip keliaujant į Vokietiją traukiniu kiekvieno patikrinimo metu širdis nusirisdavo į kulnus, kaip jis bijodavo, kad pasieniečiui įdėmiau įsižiūrėjus jam į veidą, paaiškės tiesa, kaip jis norėdavo kiekvieno patikrinimo metu pasislėpt tualete, jis išbaldavo, jo rankos imdavo drebėt. Jei taip paveikia po trisdešimties metų, kaip jautėsi kelionės metu! Pati Vokietija – atskiras nuotykis... Tą vakarą įsijautęs, užgniauždamas kvapą pasakojo apie laiką, praleistą pabėgėlių stovykloje, kol buvo svarstomas jo prieglobsčio prašymas, apie skirtingų odos spalvų, rasių, tikėjimų žmonių maldas savo kalbomis savo Dievams dėl vieno tikslo – kad tik būtų leista pasilikt, kad tik jų neišsiųstų atgal. Su kai kuriais žmonėmis iš stovyklos bendrauja iki šiol. Kol nepramoko vokiečių, labai pravertė graikų kalba, kurią buvo pasitobulinęs Salonikuose. Vienodai gerai sutardavo su turkais ir graikais. „Draugą nelaimėje pažinsi“, – pasakė jis. O štai man nelaimių kupinos dienos priminė, kad neturiu draugų. Gal pats buvau prastas draugas kitiems, bet, kai buvau apimtas nevilties, ne tik niekas neištiesė pagalbos rankos, niekas net nepatarė, kaip surast išeitį.

Dar niekas man nebuvo toks geras kaip Farukas. Vokietijoje pažinojau tik jį. Kai Turkijoje nebebuvo už ko užsikabint, apie jį prisiminiau ne aš, o motina. Ilgai svarstėm, ar verta. Mama liepė jam parašyt ir pasiklaust. Taip gėdijausi rašyti tą laišką. Prašiau pagalbos žmogaus, kurio gatvėje nepažinčiau. Klausiau, ar gali mane priglaust ir padėt įsidarbint. Kol man neprireikė pagalbos, Farukas tebuvo mamos pusbrolis. Tiesa, kai jam grėsė pavojus, buvau dar vaikas, bet turbūt ir būdamas suaugęs nesisveikinčiau, bijodamas įsivelti į bėdą. Tais laikais šeima laikė Faruką tėvynės išdaviku. „Dievas žino, ką prisidirbo. Be priežasties nieko nekiša į kalėjimą“, –­ kalbėjo namiškiai, prisimenu, tarsi tai būtų vakar. Paskui tapo aišku, kad tie jaunuoliai buvo didesni patriotai už mus, o veldavosi į bėdą norėdami sukurt mums visiems šviesesnį rytojų. Bet tais laikais buvo pavojinga net būti Faruko giminaičiu. Kai jo motinos namuose buvo atlikta krata, mūsiškiai pyko ant Faruko, skundėsi, kad per jį visa šeima nukentės. Ką padarė Farukas? Į mūsų pagalbos šauksmą atsiun­tė pasirašytą kvietimą su savo vardu ir adresu. Su tuo kvietimu ir atvykau į Vokietiją. Nebuvau Faruko bendražygis. Manęs niekada netraukė politika. Jam tebuvau giminaitės sūnus, apie kurį nieko nežinojo. Giminaitės sūnus, kurį matė dešimties metų ir kurio vardo greičiausiai nė neprisiminė. Vis tiek atvėrė savo namų duris, pasidomėjo, kur galėčiau dirbt. Stengiasi, laksto dėl manęs. Dalijasi viskuo, ką turi, – namais, maistu. Net batais.

Turistinė viza, dėl kurios verčiausi per galvą nepaisant kvietimo, leido man čia atvykt, bet nesuteikia galimybės įsidarbint, dirbt ir užsidirbt. Žinojau tai. Numaniau, kad teks susidurt su aibe sunkumų. Nežinojau, ką darysiu ir kur dirbsiu. Ruošiausi blogiausiam. Farukas galėjo pasigailėt, kad įsileido mane į namus. Galėjo po poros dienų leist man suprast, kad nesu pageidaujamas. Būtų tekę nakvot ant suoliuko. Negrįžčiau. Nieku gyvu. Nebent policijos pastangomis būčiau sulaikytas ir deportuotas. Nebent pasiekčiau patį dugną. Neturiu kitos išeities. Ekonominė krizė turbūt laukė akimirkos, kai atidarysiu savo krautuvę. Buvau sužlugdytas jai dar neužklupus. Vien gando apie ją užteko, kad mane sužlugdytų. Nė nebuvau atsistojęs ant kojų. Visais įmanomais būdais bandžiau išsaugot verslą. Tuo pat metu rinką užplūdo kiniški gaminiai. Kas dabar eitų į indų krautuvę? Parsitempiau prekes namo, nepaisydamas žmonos prieštaravimų, mažyčio buto kambarį okupavo vazos, arbatos puodeliai ir porceliano lėkštutės, kurių jau nebebuvo galimybės parduoti. Nebegalėjau vykdyt įsipareigojimų. Buvau iki kaklo paskendęs skolose. Reikėjo surast pinigų grąžinti skoloms, bet pinigų nebuvo. Reikėjo įsidarbint, bet darbo nebuvo. Sudeginęs tiltus, atvykau į Vokietiją. Negaliu grįžti. Gerai, kad neturiu vaikų. Būtų buvę dar sunkiau juos palikti.

Taip ir rymojau prie lango. Pašiurpau, išgirdęs rakinamas duris. Farukas grįžo? Kaip greitai! Kiek laiko čia taip sėdžiu? Atsistojau. Reikia paimti pirkinių maišus. Bent tiek reikia padaryti.

– Grįžai? – paklausiau, kad kažką pasakyčiau.

– Grįžau, – atsakė. – Pranešiu gerą žinią.

Įdėmiau į jį pažiūrėjau. Grįžo išties linksmas, jo veidas švytėjo.

– Gerą žinią? – paklausiau. – Nejau...

– Taip, – atsakė. – Radau tau darbą.

Pamiršęs paimti pirkinių maišus, apkabinau jį iš susijaudinimo.

– Darbą! Valio! Tu – nuostabiausias. Tu – geriausias.

– Neįsiaudrink, – pasakė. – Darbas prastokas. Moka mažai, darbas varginantis, bet vis tiek darbas. Kuriam laikui. Ant parduotuvės lango perskaičiau skelbimą. Ieško darbininkų. Paklausiau. Ieško nekvalifikuotų darbininkų, kurie iškrautų į sandėlį atvežamas daržovių ir vaisių dėžes ir kitas prekes. Pasikalbėjau, galima sakyt, susitariau tavo vardu. Alga neįspūdinga, bet, kaip ir sakiau, kuriam laikui.

Bet koks darbas yra darbas. Nebūna prastų darbų. Nešiosiu. Bet ką ant kupros tempsiu. Svarbu, kad darbo būtų. Dar kartą apkabinau Faruką. Per vėlai susiprotėjau paimti pirkinių maišus.

– Paskui išdėliosim, – pasakė. – Ruoškis, eisim. Pirma užsukim į parduotuvę. Rytoj pradedi dirbt. Susipažink pirma. Paskui atsiimsim tavo batus iš Stefano.

Išėjom po dviejų minučių. Jau rytoj! Vos valdžiausi iš jaudulio. Parduotuvė netoli. Didelė parduotuvė iškart už kampo. Gerai, kad didelė. Vadinasi, bus daug darbo. Bus gerai. Viskas bus labai gerai.

Farukas supažindino su brigadininku. Drūtas vyrukas. Mėlynakis šatenas. Raudonais žandais, alaus pilvuku. Šalia jo atrodau kaip vaikas. Plekštelėjo man per petį ir nusišypsojo. Geras ženklas. Farukas vėliau papasakos, ką kalbėjo. Iš vyro veido išraiškos supratau, kad darbas – mano. Sukirtom rankomis ir išėjom.

– Rytoj turėsi ateit šeštą ryto. Prekes anksti atveža. Kiti darbininkai turi raktus. Jie atrakins sandėlį ir parduotuvę. Pietausi su jais. Kai nebus darbo, galėsi ilsėtis darbuotojų kambary. Aišku, bus sunku pradėt darbą šeštą. Ką tarsi?

– Nebus sunku, nebus, – atsakiau. –­ Drybsau pusantros savaites. Bus geriau kuo greičiau pradėt dirbt, kol neištižau.

Sutikčiau dirbt ir už porą skatikų. Daug dirbsiu ir įsiteiksiu viršininkui. Gal patikės kitas pareigas kitur. Mokės daugiau. Tėvas galės padengt mano skolas. Siųsiu pinigus Pakizei. Grąžinęs skolas, grįšiu Turkijon. O gal čia apsiprasiu? Mažai kas grįžta, kai čia įsikuria. Gal ir aš įsikursiu. Tuomet ieškosiu būdų atsivežti Pakizę. Dabar pagrindinė užduotis yra išmokti kalbą. Negaliu nesimokyti. Turiu iškart suprast, ką man sako ir ko iš manęs nori. Nuo šiol Farukas manęs nebelydės. Likau vienas. Turbūt parduotuvėje dirba dar turkų. Būtų gerai. Padės man, kol mokysiuosi vokiečių. Bandysiu greičiau išmokt. Farukas atnešė man knygų. Vakarais jas skaitysiu, mokysiuosi mintinai. Jei nepadės, yra kursai. Pradėsiu kuriuos nors lankyti. Per trumpą laiką pramoksiu vokiškai. Vis tiek kasdien girdėsiu vokiečių. Negi neišmoksiu? Negi aš toks kvailas?

Stefano taisykla netoli. Išeisim į prospektą ir truputį paėjėsim. Porą minučių pėstute. Farukas kažką pasakoja mums beeinant, bet aš pernelyg susijaudinęs, kad jo klausyčiausi. Rytoj išauš nauja diena. Rytoj – pirmoji mano naujo gyvenimo diena. Atsistosiu ant kojų. Jau drąsiau žingsniuoju. Einu kaip naujai gimęs žmogus. Dar neseniai ėjau ta pačia gatve susikūprinęs. Bijojau akis pakelt. Ėjau nuleistais pečiais, žiūrėdamas sau po kojomis. Beviltiškas vargšas, beskatikis prisiglaudėlis. Dabar džiaugsmas liejasi per kraštus, kvėpuoju iš Turkijos krantų atsklidusia gaiva.

Išėjom į prospektą. O kur Stefano taisykla? Turėjo būti kitoje gatvės pusėje. Tarp skrybėlių ir kanceliarijos prekių parduotuvių. Didžiulę į prospektą žvelgiančią akį kaip vokas buvo uždengusi langinė. Užmerkta akis. Nebežvelgia į išorę ir neberodo vidaus. Kažin kodėl? Per anksti uždaryti taisyklą. Anąsyk buvom atėję kur kas vėliau, buvo atidaryta. Kas galėjo nutikt? Šuo nudvėsė? Žmona susirgo? O gal pats?

– Tuoj paklausiu, – pasakė Farukas ir užėjo į kanceliarinių prekių parduotuvę.

Nekantriai laukiu, kada išeis. Atsimenu, kaip tas Stefanas buvo anąsyk sunervinęs savo paistalais. Ekonominė krizė, mus pirmus išsiųs. Jam niekas negresia. Čia mes ant slenksčio. Tarsi krizė pasibaigtų ir visi būtų laimingi, jei mus išvarytų. Tarsi būtume vienintelė kliūtis į laimę.

Farukas išėjo iš parduotuvės.

– Kas nutiko? – klausiu susijaudinęs. – Kur jis? Kas nutiko? Serga?

– Uždarė, – atsako Farukas. – Uždarė taisyklą.

– Uždarė? Kodėl?

– Dėl krizės.

Krizė! O sakė, mums pirmiems klius! Klydai, pone Stefanai. Labai skaudžiai klydai.

Nesakau, kad negaila. Jis, kaip ir mes, sąžiningai dirbantis žmogus. Vargšas. Dabar galvoju, ką darys ir kaip versis, bet nesusivaldau ir nusijuokiu, kai prisimenu, kaip jis buvo įsijautęs į visažinio Merkel patarėjo vaidmenį. Farukas irgi juokiasi. Mes, du turkai, kvatojam priešais uždarytą Stefano taisyklą.

Paskui prisimenu batus.

– Kaipgi mano batai?

– Neliūdėk. Vis tiek seni buvo, – sako Farukas. – Nusipirksi naujus. Pamiršai, kad darbą turi?

 

Iš turkų kalbos vertė Olegas Volkovas