Lina Ever. Marienbadas žiemą, arba Paskutinioji Goethe’s meilė

Vakarų Čekijoje, Bohemijos miškuose, kur iš žemės gelmių, kaip jokioje kitoje Europos vietoje, trykšta itin daug mineralinių šaltinių, įsikūrę net trys seniausi Europos kurortai. Į juos kelis šimtmečius rinkosi Senojo žemyno garsieji ir turtingieji, palikdami čia dalį negalavimų ir mėgaudamiesi kurortine atmosfera. Iš šių kurortų Karlovy Varai, arba Karlsbadas, yra pats didžiausias, tai gydyklų metropolis su visa tam sukurta pramone, didžiuliais pacientų srautais ir juos aptarnaujančiu personalu, išplėtota turizmo ir pramogų infrastruktūra. Pats mažiausias kurortas yra Františkovy Laznės, arba Franzensbadas, pavadintas Austrijos kaizerio Franco garbei – kurorte gyventojų tiek, kiek mūsiškame Birštone, tik mineralinių versmių net 20.

Pats jauniausias ir, daugelio manymu, gražiausias kurortas yra Marianske Laznės, arba Marienbadas, turintis daugiau nei 40 mineralinių šaltinių. Įsikūręs 620 metrų aukštyje virš jūros lygio, išpuoštas prabangiomis vilomis ir raitytomis kolonadomis, iš visų pusių saugomas pušimis apaugusių kalnų, lyg perlas kriauk­lėje, Marienbadas labiau primena pasakos ar filmo apie senosios Europos aristokratus filmavimo aikštelę, o ne tašką šiandieniame žemėlapyje. Tiesą sakant, atvykau čia suviliota seno nespalvoto Alaino Resnais filmo „Paskutiniai metai Marienbade“, kurį prieš 12 metų Naujųjų naktį žiūrėjau Vilniaus kino teatre „Pasaka“. Filmas lėtas, paslaptingas, dramatiškas ir tuo laiku labai novatoriškas, jį pažiūrėti rekomenduojama kiekvienam kinu besidominčiam studentui. Gal tik šiek tiek nusivyliau, kad Marienbado vardą mano atmintyje išraižęs filmas visai ne Marienbade filmuotas. Bet tiek jau to, esu dėkinga, kad tą snieguotą žiemos savaitę šis vardas pagaliau atvedė mane čia, apgyvendino senus laikus menančiame viešbutyje su minkštais kilimais, nesuskaičiuojamais krištolo sietynais, antikinėmis mozaikomis padengtu baseinu ir kambariu su penkių metrų aukščio lubomis bei tokio pat ilgumo užuolaidomis. Koridoriai ilgi, tušti, puošti kolonomis ir kandeliabrais, nežinia kur vedantys. Jei tik norėtum, galėtum pasiklysti kaip filmo herojai, nerandantys išėjimo į dabarties pasaulį.

 

Autorės nuotraukos

 

Bet aš einu patyrinėti šio Druskininkų dydžio miestelio. Jo viduriu teka upeliukas lyg pagrindinė arterija, maitinanti abiejose pusėse išsidėsčiusias sanatorijas. Šalia upeliuko parkas, pavėsinės, kolonados, biuvetės, pergolės vijokliams, skulptūros ir prie nesuskaičiuojamų secesinės architektūros vilų stovinčios atminimo lentos, skirtos įžymybėms. Jų čia užsukdavo daugybė, pradedant karaliais ir baigiant populiariais tų laikų menininkais, nes Marienbadas XIX amžiuje buvo viena madingiausių vietų Europoje. Manyta, kad gera investicija yra statytis čia vilą, gatvėje galėjai prasilenkti su įžymybe, gal net užkalbinti ar paspausti jai ranką, kolonadoje vykdavo puikūs koncertai, grojo garsūs atlikėjai, o apie stebuklingus šaltinius sklido legendos net už Europos ribų. Jie šalti, skanūs, prisod­rinti anglies dvideginio, kupini geležies, magnio, nat­rio ir kitokių elementų, gydantys įvairiausias ligas. O kokie pavadinimai... kas nenorėtų atsigerti iš Karališko šaltinio, atsigaivinti Miško šaltiniu ar įsipilti gydančio Marijos vandens, o gal labiau prie širdies Rudolfo, Karolinos ar Ferdinando versmės? Pastarosios vandeniu troškulį malšino karalius Ferdinandas dar XVI amžiuje. Versmė toliau nuo miestelio centro, parko pakraštyje, paslėpta po didžiule barokine kolonada. Tie keli kilometrai link jos – pats tas žiemos pasivaikščiojimui. Kai pagaliau pamatau kolonadą, sniege nerandu jokio takelio, jokios brydės, jokių pėdsakų, aplink nei žmogaus, nei palaido šuns, nei voverės medyje. Viduryje jos – medžiu apkalta dėžė, turbūt tai ir yra žiemai apgaubtas seniausias šių vietų šaltinis. Brendu, kojos klimpsta, balsas aidi tuščiame parko statinyje, tačiau paklebenus dėžės durelės atsiveria, viduryje – bačka, bačkoje – čiaupas, jį atsukus lėtai srovena šaltas mineralizuotas gelmių vanduo. Jis toks skanus, galėtum palaikyti gyvybės vandeniu, užgydančiu visas kūno ir dvasios ligas, kurias sukėlė nedraugiškas šiuolaikinis pasaulis, dabar jau likęs kažkur toli, kitame šimtmetyje.

Klampoju atgal pro Ambrozijaus versmę, gaila, ji užsukta. Išvertus iš senovės graikų pavadinimas reiškia nemirtingumo šaltinį, tačiau liaudyje versmė vadinama meilės šaltiniu. Gal todėl, kad kurorte mezgėsi kurortiniai romanai, o gal todėl, kad šį daug geležies turintį vandenį labai mėgo Johannas Wolfgangas fon Goethe. Sklando legenda: įkvėpimo stokojantys poe­tai tikėjo, kad atsigėrus iš šio šaltinio pasipils genialūs eilėraščiai, panašūs į Goethe’s „Marienbado elegiją“, kurią drąsiai galima dėti į gražiausios kada nors sukurtos meilės lyrikos rinktinę. Keista, mineralinio versmė, nors ir užsukta žiemai, man dovanoja vieną keisčiausių meilės istorijų. Marienbade garsiausias visų laikų vokiečių rašytojas paskutinį kartą įsimylėjo. Ir mylėjo taip stipriai, kaip turbūt tik poetai moka. Goet­he’i iš Veimaro nebuvo taip jau toli atvykti į Bohemijos kurortus, jis ne kartą gydėsi Karlsbade ir Teplicėje, kur buvo susitikęs su Liudwigu van Beethovenu, šis jam netgi pagrojo. Goethe labiau susižavėjo kompozitoriaus asmenybe nei muzika (Beethoveno muzika per garsi ir per daug jausminga, vėliau užrašys). 1821 m. Goethe atvyksta į Marienbadą apžiūrėti naujo augančio kurorto. „Jaučiausi lyg šiaurės Amerikos miškuose, kur per trejus metus įmanoma pastatyti miestą“, – stebėjosi rašytojas tada. Kaip ir dera įžymybei, apsistoja prašmatniausioje kurorto viloje pas grafą Klebelsbergą. Viloje vieši ir dukart našlė Amalie von Levetzow su trimis dukromis. Didysis poetas su Amalie jau buvo susitikęs prieš 15 metų, bet tąkart užsimezgusi simpatija greitai užgeso. Dabar našlė simpatizuoja turtingam vilos savininkui, o Goethe įsilieja į jų kompaniją kaip draugiškas senelis – jam tuo metu ėjo 72-ieji. Kompanija kartu valgo, eina pasivaikščioti, dalyvauja biurgeriškuose pasidemonstravimuose, Goe­the daug laiko praleidžia su Amalie dukromis, juokina jas, pasakoja istorijas, dalijasi gyvenimo išmintimi.

 

Autorės nuotraukos
Autorės nuotraukos

 

Kai visi kaip šeima susitinka ten pat po metų, Goe­the pradeda rodyti dėmesį vyresnėlei, vos 18-os sulaukusiai Ulrikei. Jie mėgaujasi kurortine atmosfera, vaikšto kartu, žymiausias Vokietijos poetas gurkšnoja Ambrozijos mineralinį vandenį ir jaučiasi įsimylėjęs, pakylėtas. Gal ne tiek jaunąją panelę, kiek apskritai meilę. Ulrike mandagi, miela mergina, bet rašytojo užuominų nepastebi ir toliau bendrauja su juo pagarbiai, draugiškai.

Tą žiemą grįžęs Goethe rimtai suserga, jam kyla temperatūra, duria širdį, pila prakaitas, sunku kvėpuoti, kartais net praranda sąmonę. Gydytojai neranda diagnozės ir nežino, kaip padėti. Istorikai paskui kalbės apie infarktą, bet tuo metu Goethe rašo, kad jo organizme tiesiog vyksta atjaunėjimo procesai, prasideda „naujoji paauglystė“. 1823 m. birželį Goe­the vėl vyksta į Marienbadą, tačiau šįkart jis neatpažįstamai pasikeitęs, skrajoja tarsi ant sparnų. Klausosi muzikos, susipažįsta su garsia pianiste Szymanowska, simpatizuoja jai, šokdina jaunas moteris iki vidurnakčio, geria šampaną, linksminasi kaip niekada anksčiau. Šįkart apsistoja šalia Klebelsbergo vilos esančiuose svečių namuose „Pas auksinį balandį“ ir vėl bendrauja su Levetzowų šeima. Bet dabar jau tikrai žino, kad jis – ne senelis, o mylintis vyras. Ulrikę vedasi pasivaikščioti, šokdina, koketuoja, garsiai juokiasi ir vogčia nesusilaikęs vis pabučiuoja. Jis toks laimingas, kad nebemoka to nuslėpti. Jam visiškai nesvarbu, jog tapo pagrindiniu tos vasaros kurortinių apkalbų objektu – be Ulrikės nebeįsivaizduoja gyvenimo. Goethe rašo, kad jam net skauda, kai jos nėra šalia, atrodo, dar niekada nieko taip stip­riai nemylėjo.

Goethe nusprendžia eiti dar toliau. Jis slapta pasitaria su gydytoju, ar vedybos nepakenks jo sveikatai. Gavęs šio palaiminimą, prašo draugo didžiojo Saksonijos ir Veimaro kunigaikščio Karlo Augusto pabūti piršliu. Kunigaikštis paslapčia juokiasi, visi paslapčia juokiasi, kad vyras, kurį ne tik Vokietija, bet ir visa Europa vadina išmintingiausia pastarojo šimtmečio persona, kad uždaras, griežtas, taisyklių besilaikantis žmogus gali taip pamesti protą, elgtis lyg vaikigalis, prašyti buvusios mylimosios dukros rankos. Kunigaikščiui smalsu, kaip viskas klostysis, jis net žada dovanoti didžiulį namą, kuris liktų Ulrikei po Goethe’s mirties.

Bet atsakymo poetas nesulaukia nei tą, nei kitą dieną, įtampa neleidžia džiaugtis sugrįžusia jaunyste. Ulrike išsigąsta, jai įdomu bendrauti su Goethe, bet ji nemaniusi, kad jo jausmai tokie rimti, santuokos su 55 metais vyresniu vyru neįsivaizduoja. „Panelė dar nenorėtų tekėti“, – perduoda jos žodžius mama ir tikina neturėjusi dukros sprendimui jokios įtakos.

Goethe kremtasi, jis apimtas nevilties, jo paskutinė meilė taip ir lieka neįgyvendinta, nors Ulrikės atsisveikinimo bučinys vis dar degina lūpas. Tą pačią dieną susideda daiktus ir išvyksta, o pakeliui namo, karietoje, ant kišeninio kalendoriaus lapelių pradeda rašyti vieną garsiausių meilės eilėraščių, į kurį sudeda visą sudužusios širdies skausmą. Grįžęs namo ima plunksną ir tris dienas užsidaręs lyg vienuolis celėje perrašinėja eilėraštį ant gražaus plono popieriaus. Maža to, pats įriša į raudonos odos viršelį, pritaiso šilkinę juostelę puslapiams atskirti ir pasistato matomoje vietoje kaip relikviją, kaip šventą paveikslą, prie kurio prisiliesti leidžia tik keliems išrinktiesiems. „Jaunatviška meilės liepsna, suminkštinta brandžios dvasios didybės“, – taip apie eilėraštį rašo vienas iš nedaugelio skaitytojų, rašytojo asmeninis sekretorius Johannas Peteris Eckermannas. „Itin jausmingos dvasinės būsenos produktas, už jokius pinigus nebenorėčiau to dar kartą išgyventi“, – atsako jam poetas, krėsle nugrimzdęs į prisiminimus.

Nugrimzdęs į pandeminę žiemą Marienbadas itin tuščias. Ir gerai taip. Sniegu užklotos promenados, pagal muziką nešokinėjantys fontanai, užkalti kadaise prašmatnių vilų langai, aidintys vieniši žingsniai kolonadoje grąžina į Resnais filmą, kur tikrovę pats turi susikurti iš prisiminimų, fantazijos atplaišų, sapno nuotrupų. Gal dar iš nedidelių užuominų, pastebėtų atvirukų stende. Štai ten turbūt žydi rožės, štai čia veržiasi šaltinis, gal net žmonės stovi prie jo išsirikiavę, galvoju, o ten turbūt veikia kavinė, važiuoja karietos, o čia groja orkestras. Jei užsimerksiu ir geriau įsižiūrėsiu, gal net pamatysiu svaigiame sūkuryje šokantį senuką Goethę, už parankės su mylimąja Marija einantį Frederiką Šopeną, autobiografiją redaguojantį Rudyardą Kiplingą, feljetonus iš „sveikatos fabriko“ rašantį Marką Twainą, kalnų takeliais klajojantį Friedrichą Nietzschę, pačiame miesto cent­re susitinkančius Austrijos ir Anglijos monarchus.

Atsimerkiu, žvilgteliu pro išdužusį langą į kadaise prašmatnaus, dabar apleisto viešbučio „Weimar“, vėliau pavadinto „Kavkaz“, vestibiulį, einu pro vilas – vienos išpuoselėtos, šviežiai perdažytos, kitos susiraukšlėjusios, nubyrėjusiu tinku, iškritusiais langais, apimtos senatvinio snaudulio, tačiau kiekviena turi aibes prisiminimų iš klestėjimo laikų. Einu toliau, stabteliu prie Miško šaltinio, prisipildau gertuvę ir Goe­the’s miško taku kylu aukštyn į kalną, nuo kurio dar kartą prieš atsisveikindama pažvelgsiu į Marijos miestą. Pažvelgsiu į praeitį, kuri mane pagaliau pasivijo.