Visiems tiems, iš kurių aš mokiausi

Ištrauka iš autobiografinės knygos „Svogūnų lupimas“

Tiek dabar, tiek anksčiau, vis maga slėptis už trečiojo asmens įvardžio: jam buvo maždaug dvylika ir jis vis dar mėgo sėdėti motinai ant kelių, kai viena prasidėjo ir kita baigėsi. Bet ar galima tiksliai pasakyti to prasidėjimo ir tos baigties datą? Mano atveju – taip.

Mano vaikystė baigėsi labai menkoje erdvėje; ten, kur aš užaugau, iškart keliose vietose prasidėjo karas. Jis prasidėjo garsiomis linijinio laivo patrankų salvėmis ir pikiruojančių bombonešių staugimu virš Noifarvaserio uosto, esančio priešais lenkų karinę bazę Vesterplatę, tolėliau du šarvuočiai apšaudė lenkų paštą Dancigo senamiestyje, o mūsų tautinis radijas, stovintis ant indaujos svetainėje, keturaukščio nuomojamojo namo pirmo aukšto bute Langfūro Labesvėgo gatvėje tarsi iš geležies nukaltais žodžiais paskelbė mano vaikystės pabaigą.

Atmintyje įstrigo netgi laikas. Nuo tada Laisvojo miesto oro uoste, šalia „Baltikos“ šokolado fabriko, ėmė leistis ir kilti ne vien tiktai civiliniai lėktuvai. Pro mūsų namo stoglangius buvo matyti virš uosto kylantys dūmai, kurių daugėjo kartojantis antskrydžiams ir pučiant nestipriam šiaurės vakarų krypties vėjui.

Tačiau, kai bandau prisiminti tolimą „Šlėzvigo-Holšteino“ patrankų dundesį, tas laivas buvo padaręs savo Skagerako mūšyje ir paskui naudojamas tiktai kadetų mokymo tikslams, arba kaip įvairiais balsais riaumojo pikiruojantys bombonešiai, taip vadinami todėl, kad artindamiesi prie taikinio pasvirdavo ant šono ir smigdami žemyn numesdavo bombas, man visuomet kyla klausimas:­ kam išvis prisiminti vaikystę ir tikrą jos pabaigos datą, jei viskas, kas man atsitiko tarp pirmųjų ir antrųjų dantų, įskaitant pradinę mokyklą, žaidimą akmenukais ir nubrozdintus kelius, pirmųjų išpažinčių paslaptis ir vėlesnes tikėjimo abejones, paskui buvo užrašyta ir priskirta asmeniui, kuris, vos tiktai atsidūręs popieriuje, nusprendė nebeaugti, savo spigiu balsu gurino visokius stiklus, paėmė į rankas dvi medines lazdeles, išgarsėjo savo skardinio būgnelio dėka ir nuo to laiko gyvena tarp knygų viršelių, yra cituojamas ir pretenduoja į nemirtingumą, išverstas į nežinau kiek kalbų?

Ir kad kai kuriuos prisiminimus reikia papildyti. Kad juose kartais akivaizdžiai kažko trūksta. Kad ką nors būni pamiršęs, susizgrimbi tik vėliau, tai užpildai spragą, paaiškini savo nesustabdomo augimo priežastį ir kalbi su tuo, kas prarasta. Ir paminėsiu dar vieną priežastį: aš noriu, kad mano žodis būtų paskutinis.

Prisiminimai mėgsta vaikiškas slėpynes. Už ko nors užlįsti. Linkę saldžialiežuviauti ir dažnai be jokio reikalo pagražinti. Prieštarauja vaidininkei atminčiai, kuri pedantiškai stengiasi įrodinėti savo tiesą, įkyriai klausinėjama atmintis būna kaip svogūnas, kurį lupant viena po kitos pasirodo raidės, tiktai jų reikšmė papras­tai būna neaiški, rašmenys atvirkštiniai ar kaip nors užšifruoti.

Po pirmu, dar sausai šiugždančiu luo­bu randi kitą, kuris, vos tiktai pašalintas, apnuogina drėgną trečią, o po juo šnabždėdamas laukia ketvirtas, penktas. Ir kiekvienas prakaituoja per ilgai vengtais žodžiais ar įmantriais ženklais, tarsi koks nors slapukas juos būtų parašęs tada, kai svogūnas tik mezgėsi.

Ir tuomet tuojau kyla noras iššifruo­ti tas keverzones, perprasti jų kodą. Štai jau paneigta tai, kas anksčiau pretendavo į tiesą, mat melas ir jo jaunesnioji sesuo apgaulė dažnai sudaro atspariausią prisiminimų dalį; užrašytas jis atrodo tikras ir nešykšti detalių, įtikinančių savo fotografiniu tikslumu: liepos saulės įkaitintas mūsų nuomojamo namo kieme stovinčios pašiūrės stogo tolis ramiu oru kvepėjo salykliniais saldainiais...

Plaunama mano pradinės mokyklos mokytojos Špolenhauer apykaklė buvo celiulioidinė ir tokia ankšta, kad kaklas nuo jos raukšlėjosi.

Propeleriais surišti mergaičių kaspinai sekmadieniais ant Sopoto jūros tilto, kai smagias melodijas grodavo policijos orkestras...

Mano pirmas baravykas...

Kai dėl karščio nereikėjo eiti į mokyklą...

Kai man vėl ištino glandos...

Kai rijau ant liežuvio galo besisukančius klausimus...

Svogūnas turi daug sluoksnių. Vos tiktai pašalini vieną, randi kitą. Pjaustomas jis verčia ašaroti. Tiktai lupamas sako tiesą. Tai patyriau vaikystėje, vėlesnė patirtis taip pat kiša panosėn faktus, ir pasirodo, kad buvo blogiau, negu norėtum, reikalauja, kad būtų papasakota tai vienaip, tai kitaip ir gundo meluoti.

Kai vėlyvą vasarą, ilgam nusistovėjus puikiam orui, Dancige ir jo apylinkėse prasidėjo karas, lenkai Vesterplatėje priešinosi tiktai keturias dienas, Noifarvarserio uoste, kurį per Zaspę ir Brezeną buvo galima pasiekti tramvajumi, aš surinkau saują granatų skeveldrų, kad tas vaikėzas, kuris, matyt, buvau aš, tuo metu, kai karą, rodės, sudarė vien tiktai ekstra pranešimai per radiją, galėtų jas mainyti į pašto ženklus, spalvotus paveikslėlius, gautus už cigarečių kuponus, ar suskaitytas arba tik ką iš spaustuvės knygas, pavyzdžiui, Sveno Hedino knygą apie kelionę per Gobio dykumą, ir dar nežinau ką.

Netikslūs prisiminimai kartais priartina prie tiesos, nors ir aplinkiniais keliais, ir tiktai per degtuko ilgį.

Mano prisiminimai dažnai atsiremia į kokius nors konkrečius dalykus, nuo kurių ima mausti kadaise užgauti keliai ar burnoje pajuntu vimdantį smalkių skonį: koklinė krosnis... Kilimų dulkinimo kartys galiniuose kiemuose. Tualetas tarp aukštų... Lagaminas palėpėje... Gintaro gabalas, didumo sulig balandžio kiaušiniu.

Kas prisimena, ką juto čiuopdamas motinos plaukų segtuką arba per karščius keturiais mazgais kampuose surištą tėvo nosinę, arba į ką buvo galima išmainyti vis kitaip dantytą granatos ar bombos skeveldrą, tam – tegu ir kaip juokingi išsisukinėjimai – ateina į galvą netgi realesnės negu gyvenime istorijos.

Paveikslėliai, kuriuos aš vaikystės, o paskui ir paauglystės metais gan uoliai rinkau, buvo atsiunčiami už kuponus, rastus cigarečių pakeliuose, iš kurių mano motina, baigusi darbą, traukė „cigaretukę“, kad surūkytų ją prie taurės „Kuantro“ manydama, jog tai nedidelė nuodėmė. Kai būdavo gerai nusiteikusi, gebėdavo leisti iš burnos dūmų žiedus.

Tie mano geidžiami spalvoti paveikslėliai buvo Europos dailės šedevrų kopijos. Taip aš anksti išmokau neteisingai tarti Džordžonės, Mantenjo, Botičelio, Giraldajo ir Karavadžo vardus. Nuoga nugara gulinčios moters, kuriai sparnuotas vaikelis laiko veidrodį, nuo pat vaikystės man siejasi su dailininko Velaskeso vardu. Iš Jano van Eiko „Giedančių angelų“ labiausiai įsiminė paties paskutinio angelo profilis; kaip aš būčiau norėjęs turėti tokius banguotus plaukus kaip to angelo arba Albrechto Diurerio. Jo autoportretas, kabantis Madrido Prado muziejuje, kėlė tokius klausimus: kodėl meistras tapė su pirštinėmis? Kodėl jo keista kepurė ir dešinioji pūsta rankovė apačioje taip neįprastai dryžuota? Kodėl jis taip pasitiki savimi? Ir kodėl jo amžius – tiktai dvidešimt šešeri – parašyti po nutapyta palange?

Šiandien žinau, kad tas puikias repro­dukcijas mainais į kuponus siuntinėjo tabako fabriko agentūra, esanti Hamburge-Barenfelde, ten pat buvo galima užsisakyti ir kvadratinius albumus joms. Nuo tada, kai savo dabartinio Liubeko galerijos ir antikvariato savininko Keningštrasėje dėka vėl juos turiu, tiksliai žinau, kad renesansui skirto albumo dvidešimt aštuntais metais buvo išspausdinta keturi šimtai penkiasdešimt tūkstančių egzempliorių.

Versdamas lapą po lapo, matau save sėdintį prie svetainės stalo ir klijuojantį tuos paveikslėlius. Šįkart jie vėlyvosios gotikos laikotarpio: tarp jų Jeronimo Boscho „Šventojo Antano gundymas“: šventasis tarp sužmogintų žvėrių. Nuotaika beveik iškilminga, kai iš geltonos „Uhu“ firmos tūbelės ištrykšta klijų lašas...

Tuomet daugelis aistringų meno kolekcionierių, matyt, pasiutiškai daug rūkė. O man atitekdavo kuponai tų rūkalių, kuriems menas nerūpėjo. Paveikslų rinkoje vis daugėjo, aš juos rinkau, mainiau ir klijavau į albumą, mano turtas augo, iš pradžių žiūrėjau į jį kaip vaikas nerūpestingai, paskui vis atidžiau: man, dvylikamečiam vaikigaliui, rodės, kad aš kaip tas angelas Parmidžanino paveiksle švelniai glaudžiuosi prie dešiniojo ilgšės madonos kelio, o jos ant ilgo kaklo besipumpuruojanti galva kyšo antrame plane virš į dangų besi­stiebiančių kolonų.

Aš gyvenau tuose paveiksluose. O kad sūnus taip atkakliai siekė surinkti visą reprodukcijų komplektą, motina tiekė ne tik kuklų savo išrūkytų pakelių laimikį – ji mąsliai traukdavo cigaretes „Orient“ su auksiniu galiuku, – bet ir tuos kuponus, kuriuos per prekystalį jai pastumdavo vienas kitas pirkėjas, jautęs jai simpatiją ir visiškai nesidomėjęs menu. Kartais tų taip geidžiamų kuponų sūnui parveždavo tėvas, kai grįždavo su prekėmis savo kolonijinių prekių parduotuvei.

Mano senelio, stalių dirbtuvės savininko, pameistriai taip pat uoliai rūkė mano naudai. Tarp tuščių vietų pilni moksliškų aiškinamųjų tekstų albumai, matyt, buvo Kalėdų ar gimtadienio dovanos.

Pagaliau turėjau visus tris ir saugojau juos kaip didžiausią turtą. Mėlynajame albume buvo suklijuota gotikos ir ankstyvojo renesanso tapyba; raudonasis skirtas renesanso tapybai, auksiškai geltonas – baroko, tik jame dar buvo tuščių vietų. Deja, į kai kurias pretendavo Rubensas ir van Deikas. Su papildymu pasidarė striuka. Prasidėjus karui kuponų šaltinis nuseko. Civiliai rūkaliai tapo kareiviais, kurie toli nuo namų švampė „Juno“ ar „R6“. Vienas patikimiausių mano tiekėjų, akcinės alaus daryklos vežėjas krito mūšiuose dėl Modlino tvirtovės.

Buvo ir kitokių serijų: žvėrių, gėlių, blizgančių Vokietijos istorijos paveikslų ir nugrimuotų populiarių kino artistų.

Karo pradžioje kiekviena šeima taip pat ėmė gauti maisto kortelių; vėliau tarpais buvo ribojami ir tabako gaminiai. Bet aš dėl cigarečių firmos „Reemtsma“ savo su istorija susijusią kolekcijos dalį buvau jau beveik surinkęs prieš karą, todėl minėti suvaržymai man nepadarė didelės žalos. Kai kurias spragas pavyko užpildyti vėliau. Pavyzdžiui, Rafaelio Drezdeno madoną, kurios turėjau du egzempliorius, man pavyko iškeisti į Karavadžo amūrą, šis sandėris, tiesa, pasiteisino tik vėliau.

Būdamas dešimties metų aš jau galėjau iš pirmo žvilgsnio atskirti Hansą Baldungą, vadinamą Grinu, nuo Matiaso Griunvaldo, Fransą Halsą nuo Remb­ranto ir Filipą Lipį nuo Čimabujė.

Kas nutapė madoną rožių pavėsinėje? O madoną su mėlynu apdaru, obuoliu ir kūdikiu?

Paprašyta paklausinėti motina uždengdavo dviem pirštais paveikslo pavadinimą ir dailininko pavardę, ir sūnus visuomet pataikydavo atsakyti.

Žaisdamas tą žaidimą tiek namie, tiek mokykloje aš buvau nepralenkiamas, visada atspėdavau, kas kieno tapyta, tačiau pirmoje gimnazijos klasėje, kai prasidėjo matematika, chemija, fizika, aš beviltiškai atsilikau. Mintyse skaičiavau puikiai, tačiau išspręsti popieriuje lygtį su dviem nežinomaisiais retai kada įstengdavau. Iki antros mane dar gelbėjo geri ir labai geri vokiečių ir anglų kalbos, istorijos ir gamtos pažinimo pažymiai. Ne kartą buvau giriamas už piešinius pieštuku ir tušu, atliktus laisvai ir iš natūros, tačiau kai trečioje klasėje gavau nepatenkinamą pažymį iš lotynų, teko su kitais antramečiais viską pergromuliuoti dar kartą. Mano tėvus tai nuliūdino labiau negu mane, nes vaikystėje buvau linkęs skraidžioti padebesiais.

Šiandien mano anūkus, kurie kenčia dėl blogų pažymių ar bejėgiško mokytojų spurdėjimo, vargu ar paguos senelio prisipažinimas, kad jis buvo iš dalies tingus, iš dalies ambicingas, bet apskritai nekoks mokinys. Jie dejuoja, lyg turėtų nešti ant savo pečių sunkią mokslų naštą, lyg mokykla būtų kalėjimas, lyg prievolė mokytis atimtų iš jų saldžiausias svajones; tačiau mano sapnų mokykliniai košmarai niekuomet nedrumsčia.

Kai buvau vaikas, dar nenešiojau rau­donos gimnazisto kepurės ir dar nerinkau spalvotų paveiksliukų, kai tiktai ateidavo, rodės, niekad nesibaigianti va­sara, Dancigo įlankos paplūdimiuose iš šlapio smėlio mėgau statyti pilis su aukštais bokštais ir sienomis, gyvenamas mano fantazijos sukurtų figūrų. Jūra vis naikino mano statinius. Aukšti bokštai be garso griuvo. Ir šlapias smėlis vėl byrėjo tarp mano pirštų.

„Smėlio pilis“, taip vadinasi ilgas eilėraštis, kurį parašiau šeštojo dešimtmečio viduryje, taigi tuo metu, kai keturiasdešimtmetis trijų sūnų ir vienos dukters tėvas, rodės, jau tvirtai stovėjo ant kojų; autorius išgarsėjo kaip pirmojo romano herojus, savo dvigubą „aš“ uždaręs knygose, sutramdęs ir atidavęs rinkai.

Eilėraštyje pasakojama apie mano kilmę ir Baltijos jūros garsus: „Gimęs smėlio pilyje, į vakarus nuo...“ – ir klausiama: „Gimęs kur ir kada, kodėl?“ Nebaigtų sakinių srautas kreipiasi į atmintį kaip į radinių biurą: „Žuvėdros yra ne žuvėdros, o...“

Eilėraščio pabaiga – apie mano ankstyvąją vaikystę, tarp Šventosios Dvasios ir Hitlerio paveikslų, apie karo pradžią, kurią primena sviedinių skeveldros ir patrankų ugnys, ir apie tai, kaip baigėsi mano vaikystė. Tiktai Baltijos jūra toliau vokiškai, lenkiškai murma: „Blub, piff, piš...“

Karui buvo tiktai kelios dienos, kai mano mamos pusbrolis, dėdė Francas, buvęs laiškanešys ir paskui dalyvavęs lenkų pašto Hevelijaus aikštėje gynyboje, tuoj po trumpos kovos, kaip ir beveik visi likę gyvi, karo lauko teismo įsakymu buvo sušaudyti. Teisėjas, pagrindęs, paskelbęs ir pasirašęs mirties nuosprendį, po karo dar ilgai dirbo ir skelbė nuosprendžius Šlėzvigo-Hol­šteino žemėje. Rodės, niekada nesibaigiančiais kanclerio Adenauerio laikais tai buvo įprasta.

Vėliau aš papasakojau apie Lenkų pašto gynybą pakeistu personalu, plačiai aprašiau, kaip griuvo tas kortų namelis; o mano šeimoje tam trūko žodžių, apie staiga dingusį dėdę, kurį visi mėgo, nepaisant jokių politinių peripetijų, ir kuris vienas ar su savo vaikais Irmgarda, Gregoru, Magda ir mažuoju Kazimiru dažnai ateidavo pas mus sekmadieniais kavos su pyragu ar po pietų sumesti su mano tėvais skato partijos, niekas nekalbėjo, jo vardas buvo pamirštas, lyg dėdės niekada nebūtų buvę, tarsi viskas, kas buvo susiję su jo šeima, būtų neištariama.

Kašubiškąją giminę iš motinos pusės ir jos ištęstą mūkimą taip pat tarsi kas būtų prarijęs – kas?
Ir aš pats, nors prasidėjus karui mano vaikystė buvo tik pasibaigusi, apie juos neklausinėjau.

Ar nedrįsau klausinėti, nes jau buvau nebe vaikas? Ar nejau tik vaikai, kaip pasakose, geba užduoti teisingus klausimus?

Ar gali būti, kad man gniaužė amą baimė, jog galiu išgirsti viską aukštyn kojom apverčiantį atsakymą.

Apie tą menkutę apsimetinėjančią sarmatą galima perskaityti šeštame ar septintame luobe paprasto visada po ranka esančio, atminčiai padedančio svogūno. Taigi aš rašau apie nešlovę ir paskui ją šlubčiojančią gėdą. Tai reti žodžiai, ištariami atgaline data, kai mano žvilgsnis – tai atlaidus, o paskui vėl griežtas – būna nukreiptas į vaikiščią trumpomis kelnėmis, kuriam rūpi viskas, kas nuo jo slepiama, ir kuris vis dėlto nesiryžta ištarti „kodėl“.

Ir kolei dvylikametis šiurkščiai be jokios atodairos kvočiamas, ašai pats vis greičiau bėgančioje dabartyje apskaičiuoju kiekvieną žingsnį laiptais, girdžiu, kaip garsiai pūtuoju ir kosėju, ir linksmai, kiek tai įmanoma, traukiu Anapilio link.

Sušaudytasis dėdė Francas Krauzė paliko žmoną ir keturis vaikus, kurie buvo kiek vyresni už mane, tiekos pat metų ir dviem ar trimis jaunesni. Su jais man daugiau buvo nevalia žaisti. Jie turėjo išsikelti iš tarnybinio buto Brabanke, Dancigo senamiestyje, ir išvažiuoti į kaimą, kur jų motina tarp Cukau ir Rambau turėjo lopinėlį žemės ir pirkutę. Tenai, kalvotoje Kašubijoje, laiškanešio vaikai ir šiandien tebegyvena, kamuojami įprastų senatviškų negalių. Jų prisiminimai visai kitokie. Jiems trūko tėvo, o maniškis man įkyrėdavo tuo, kad turėdavome trintis šonais mūsų ankštame bute.

Lenkų pašto tarnautojas buvo baikštus, šeimai atsidavęs žmogus, negimęs tam, kad žūtų kaip didvyris, kuris pas­kui kaip Františekas Krauzė būtų įrašytas ir įamžintas bronzinėje atminimo lentoje.

Bus daugiau

Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

Günter Grass. „Beim Häuten der Zwiebel“. –­ Göttingen: Steidl Verlag, 2006