HAMLETAS (čia lūzeriams tokia ant rimto bus pateikta informaškė: skandinaviškai – „Amled", britų mikimauzų kalba – „Hamlet") – skandinavų sagų bičas, ablamukas, tipiškas Zoro, ilgą laiką apsimetinėjęs šlangu, kad galėtų pasiekti savo navarą – padaryt šniūrą papunėlio žudikui.

Kas tas visiems fainas Amledas? Jėginė istarkė jums: Vilio Šekspyro tragedija „Hamletas, Danijos princas" žinomiausias to dramaturgo unikumas, kaip visą laiką profai, teatro nupezę kritikai sako, bet fig ten ką paimioš. Nu, vobščem, aš pervariau tą bestselerį per naktį, ir prisipažinsiu, tai glūcha baikė, kažkoks remiksas, neįmanoma nė žodžio įkirst iš tų kronikų. Toj genties dramoj, matyt, pats trenktas pedalas Šekspyras pavarė tokią filosofkę, į kurią čiuvų sboras atsakymo negali iš interneto parpumpuoti iki šiol. Kas tik nekūrė – Kozincevas, Nekrošius, Pimpiliauskaitė... Matot, krokodilų požiūris į pasaulio tvarką, gėrio ir blogio, gyvybės ir mirties razborkės, užvarytos tragedijoje, amžinai egzistuoja. Tokie pribambasai ant kiekvieno glūchomanės medžio kyburiuoja.

Princas Amledas – šiuolaikinis trendis, stiprių aistrų ir dangoraižių intelekto bičas, ne šatranas, ne kaimo albinėlis. Tai matrica, Renesanso epochos hemorojus, kuris pasišovė atstatyti senovės romėnų ir Akropolio dvasinius idealus, prarastus per niūrų viduramžių taimą. Žmogus parodytas kaip kūrybos vierchas, bordiūras, valdantis beribes galimybes. Bet ne zubryla.

Karaliaus įpėdinis, respekt, Amledas visą savo gyvenimą gerai varė ant bangos: grybą pjovė – buvo mylimas savo papunių, mamunių, ganė seksi draugaitę, kuri su juo ryšį buvo pagavusi, turėjo šūlėj fainų klasiokų, naparnikų, sobutylnikų, domėjosi univerka, moks­lais, poezija, bažnytiniu teatru. Amledui buvo numatyta tapti savo liaudies batia. Bet staigiai kažkas pradėjo lūžti. Pačiame jėgų tope atidavė kancus jo papa. Motkelė, taip jėgovai mylėjusi papunį, tarčialino, stradalino, paskui ant greičio nusispjovė, – et, bobiškos šachtos dega, išmovė ant to muchamoro – Amledo tatos bratkio ir pasidalijo su juo lova ir sosto taburete. Paskum, ant maratono finišo juostos, Amledas aiktelėjo, patyrė, jog papunėlį nubombino nuosavas tikras dėdė, kad galėtų užsėsti ant karūnos ir karalienės.

Amledas patyrė baisų pazorą. Lyg būtų gavęs į dūdą iš esemeso. Tas Danijos imperijos raspadas išspardė jo pasitikėjimą čiuvais. Blogis, karaliaujantis pasaulyje, tapo jo dvasios sutrikimo priežastimi. Ir nuvarė ant pasadkės.

Bet, grimzdamas į biografinį složniaką, Amledas visą laiką čiotkai galvojo apie būties kancovkę. Nu, bet jį užkniso, aiškiai išdūrė uždarojo imperijos režimo kolonija, kurioje jis vegetuoja, tas moralinis nedorovingumas, fotobakterijų laža, porcijų savinauda ir artimų žmonių distresas. Pasiduoti tam bardakui ir kentėti, ar geriau mirti? „Būti ar nebūti?" – nori Amledas pabazarinti savo garsiajame monologe. Bet neaišku –­ kur geriau, ar už gyvenimo dratų ribos? Va, koks perfekcijos čoisas!

Koroče, Hamleto tragas yra moralinis, kadangi tas škietas yra tipiškas ameba. Tame ir distribucija – jis kenčia už onomastiką, už tymerio nuodėmes, bet ne už prarastą papos sosto taburetę. Jis kalasi ne už bašlius, bet už alfą ir omegą. Ir už kung fu būdamas vienišas. Jį, aukštos moralės pilietį ir kulinarą, glūchina ant dūros razborkė, kad pažeistas pasaulio būties zakonas: blogis prasibrovė į kentofkę ir okultizmiškai palaidojo darbastalio vientisumą. Abidniakas – ropomis jaučia Amledas, kad turi prioritetą, turi sensibilizuoti, atkeršyti, sugrąžinti antistreiką. Neturi būti nė jokios raslabūchos. Jis formalizuoja nubambinti karalystės lyderį tūpariką karalių, kuris kaip makaronas numonokultūrino gyvybę jo tatai. Reikia įjungti resetą.

Bet maniakiškai – kartu jis jaučiasi esąs ne pulverizatorius – bijo Dievo, pankuoja daniškais matais: „Na ir kaziolas aš, tiesiog mudyla, nėr ko kalbėti, baik dūrintis, pavaryk savo protą ant tipografijos."

Kankinamas filosofinių kontrafaktūrų, realistiškai Amledas delsia ant staigio kerštauti, spakajina save: ramiakas, pasilik monologą! Nu, ten pavaryta antram veiksme, kad kietas Amledas, apimtas razborkės troškimo, tuo pačiu galvospūdžiu jaučia neužtikrintumą, būdamas interferencijos keršto vaidmenyje. Galbūt, kaip netūpas bičas, jis kumiekina, kad išjunginėti visokius monomus – viercho misija. Žmogui ji pražūtinga. Hamleto svyravimai taip pat įkvėpti vidinių „beraščių" sukrėtimų. Jis abejoja ir tuo pačiu priekaištauja sau dėl vidinio streiko. Amledas nesutaria pats su savimi. Per daug sunki neišsprendžiamų klausimų sukompiliavimų našta, jis molduobėje, bet nežino, kaip su ja kovoti. Kad paslėptų savo gintarinę maišatį, – brūkšt – ima kedenti durnių, pradeda inscenizuoti pamišimą.

Tipologiškai, gulėdamas ant finalo, Amledas tranzuodamas į keršto tūsę, tampa afigienų mirčių kaltininkas. Matyt, kablį pagavo. Jis dalinai kaltas ir dėl šalavos Ofelijos mirtino repo... Krūtai išgyvendamas dėl motkos išdavystės,

Amledas užraukė su jį mylinčia pakaba Ofelija, sukeldamas tai fainulkai tartarą. Tada ji, prisikrovusi špakliaus ant mordos, pasiėmė zerkolą ir va bank nusiskandino. Zavalas. Berazumis pagrindinis personažas pradėjo drygintis, –­­ nukokino jos papunėlį, pasikavojusį už firankos, šakės, ir pats nutranzavo į morgą, užsiseivino...

Overtaime Šekspyro veiksmininkas pateikiamas stambiu planu: ablomas džemsešonui. Niekas nieko nesuvokė ir dėjo gazą namo arba į kazino, lošti.

Bet vis tiek, reziumuodamas štai tokį moralą jums, pridurkai, elektruosiu – „Hamletas", kuriame eilinis oblius, toks pat kaip tu ir aš, Renesanso epochoj ant greičio įsirovė į savo glūšą filosofkę, ramiai paskaitykit, lūzeriai, ant tokios adatos atsisėsit... Per maža nebus!

P. S. Šitą be galo talentingą bakalauro referatą kuravo profesorius Andrius Šiuša.