Gabriel García Márquez. Mirtis, ta amžina meilės palydovė

Gabrielis José de la Concordia García Márquezas (g. 1927) – Kolumbijos prozininkas, žurnalistas, leidėjas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1982), puikiai pažįstamas savo romanais „Šimtas metų vienatvės", „Patriarcho ruduo", „Meilė choleros metu" ir kitais. Deja, Lietuvoje nepasirodė nė viena jo apsakymų knyga, todėl ypač aktualus turėtų būti šis magiškojo realizmo meistro ranka nutapytas „rinkimų pažadų dėdės" portretas: pakeitus vietovardžius ir vardus, labai tiktų Lietuvos padangėje, kur, akiplėšiškai tyčiojantis iš patiklių rinkėjų, prieš rinkimus žadami aukso kalnai ir „ant alksnio rodomos grūšios".

Gabrielio Garcíos Márquezo namas Indijos Kartachenoje (Kolumbija). Kornelijaus Platelio nuotrauka

Senatorius Onesimas Sančesas sutiko likimo skirtą moterį, kai iki mirties liko šeši mėnesiai ir vienuolika dienų. Susipažino su ja Vietininko Rožyne, apgaulaus vaizdo miestelyje, kuris naktį priglausdavo slapčia atplaukiančius užjūrio kontrabandininkus, o vidury dienos atrodydavo kaip apleistas tyrų užkampis prie bergždžios, kompasui abejingos jūros, toks tolimas nuo viso pasaulio, jog niekam nekiltų mintis, kad ten kas nors galėtų sulaužyti žmogui likimą. Jo pavadinimas, ir tas atrodė lyg patyčia, nes vienintelę rožę, žydėjusią tame miestelyje, nuskynė senatorius Onesimas Sančesas tą pačią popietę, kai pažino Laurą Fariną.
Kas ketveri metai miestelio niekada neaplenkdavo rinkimų kampanija. Iš ryto atbildėjo komediantų furgonai. Paskiau atidulko sunkvežimiai su samdomais indėnais, vežiojamais iš vieno miestelio į kitą per mitingus miniai pagausinti. Apie vienuoliktą, trenkiant orkestrui, poškant petardoms ir šurmuliuojant išmankštintai palydai, atvažiavo žemuogių šerbeto spalvos ministerijos automobilis. Jame, kondicionuotoje vėsoje, ilsėjo senatorius Onesimas Sančesas, romus ir atsijęs nuo laiko, bet, vos atsidarius durelėms, jį nutvilkė ugnies šuoras, natūralaus šilko marškinius akimoju kiaurai permerkė sūdrus prakaitas, ir jis pasijuto nežmoniškai susenęs ir kaip niekad vienišas. Iš tikrųjų ką tik buvo sulenkęs keturiasdešimt dvejus, su pagyrimu baigęs Getingeno universitetą, kur įsigijo metalurgijos inžinieriaus specialybę, labai mėgo skaityti, nors iš prastai verstų lotynų klasikų ne kažin ką įsidėjo į galvą. Buvo vedęs žydinčią vokietę, su kuria sugyveno penkis vaikus, ir visa šeima džiaugėsi laime iki tos dienos, kai prieš tris mėnesius jis sužinojo, kad per artimiausias Kalėdas jam lemta amžinai atsisveikinti su šiuo pasauliu.
Kol ruoštasi iškilmingam mitingui, senatoriui pavyko valandėlę atsipūsti tam tyčia jam skirtame name. Prieš atsiguldamas pokaičio, į indą su geriamu vandeniu pamerkė gyvą rožę, sumaniai išsaugotą kelionėje per dykumą, užkirto dietinių dribsnių, kurių visada vežiojosi, kad nereiktų keliskart per dieną valgyti ožkienos kepsnio, laukiančio po susitikimo su rinkėjais, ir iš anksto išgėrė kelias skausmą malšinančias tabletes, idant palengvėjimas pralenktų skausmą. Paskui prisitraukė elektrinį ventiliatorių prie pat hamako ir išsitiesė nuogas rožės paunksnėje, iš pas­kutiniųjų stengdamasis nukreipti mintis į šalį, idant snūduriuodamas negalvotų apie mirtį. Išskyrus gydytojus, niekas nežinojo, kad jis pasmerktas ir tik laukia skirtos valandos, todėl nutarė tyliai nešti savo paslapties kryžių, nekeisdamas gyvenimo būdo, ir anaiptol ne iš puikybės, bet tiesiog nenorėdamas garsintis.
Trečią valandą popiet visiškai ramia širdimi pasirodė žmonėms, pailsėjęs ir nusiskutęs, grynos drobės kelnėmis ir gėlėtais marškiniais, skausmą malšinančių tablečių numaldyta dvasia. Vis dėlto giltinės, ko gero, būta kur kas klastingesnės, nei jis manė, nes, užlipęs ant pakylos, pajuto keistą panieką tiems, kurie varžėsi dėl garbės paspausti jam ranką, ir užuojauta nesugnybė širdies kaip kitais kartais, išvydus voromis išsirikiavusius indėnus, nedidelėje plynoje aikštėje basomis stovinčius ant degančios kaip ugnis salietringos žemės. Valdingu mostu, beveik piktai, nutildė plojimus ir ėmė kalbėti nesiskėtodamas, įsmeigęs akis į karščiu alsuojančią jūrą. Jo balsas, santūrus ir sodrus, plaukė nelyginant tykus vanduo, tačiau savo prakalba, tieksyk kartota ir iškalta atmintinai, jis siekė ne sakyti tiesą, bet, priešingai, nuginčyti Marko Aurelijaus ketvirtos prisiminimų knygos lemtingus žodžius.
– Mes atėjome į šį pasaulį gamtos nugalėti, – prabilo, prieštaraudamas savo įsitikinimams. – Ir jeigu tvirtai tuo tikėsime, nebebūsime tėvynės pamestiniai, Dievo našlaičiai troškulio ir nepriteklių karalystėje, tremtiniai savo žemėje. Mes būsime kitokie, ponios ir ponai, būsime stiprūs ir laimingi.
Tai buvo įprastiniai jo cirko užkeikimai. Jam kalbant, parankiniai saujomis svaidė popierinius paukštelius, ir tie, ūmai atgiję ir ratu apskrieję lentinę pakylą, sklendė jūros link. Tuo pat metu kiti iš furgonų traukė butaforinius medžius fetriniais lapais ir sodino užpakaly minios salietringoje žemėje. Galiausiai sunarstė kartonines dekoracijas su išpaišytais raudonų plytų namais, užtverdami varganas tikrovės trobas.
Senatorius tęsė prakalbą, pridaigstydamas lotyniškų citatų, kad parankiniai spėtų paruošti spektaklį. Žadėjo lietaus įrenginius, nešiojamus naminių gyvulių inkubatorius, stebuklingas trąšas, kurių dėka salietroje augsiančios daržovės, o ant palangių vazonuose žydėsiančios našlaitės. Pastebėjęs, kad jo pramanytasis pasaulis jau sunarstytas, parodė į jį pirštu.
– Štai kaip gyvensim, ponios ir ponai! ­– sušuko. – Pažiūrėkit! Štai kaip gyvensim!
Visi apsisuko. Už nupaišytų namų plaukė spalvoto popieriaus transatlantinis laineris, aukštesnis už aukščiausius dirbtinio miesto namus. Tik senatorius matė, kad, tolydžio narstomas ir išnarstomas, vežiojamas iš vienos vietos į kitą, kaip ir kartoninis darganų nuniokotas miestas, jis beveik toks pat varganas, apdulkėjęs ir nykus kaip Vietininko Rožynas.
Pirmąkart per dvylika metų Nelsonas Farina neatėjo pasveikinti senatoriaus. Pro pokaičio snaudulį klausėsi prakalbos, tysodamas hamake po žalių šakų stogeliu prie netašytų lentų trobos, suremtos jo įgudusiomis vaistininko rankomis, tomis pačiomis, kuriomis sukapojo savo pirmąją žmoną. Pabėgęs iš Kajenos katorgos, į Vietininko Rožyną atplaukė laivu, pilnutėliu nekaltų papūgų arų, su žavia keikūne juodaode, sutikta Paramaribe, ir su ja sugyventa dukra. Gana veikiai moteris mirė savo mirtimi – išvengė likimo, ištikusio kitą, kurios gabalėliais sukapotas kūnas pagerino žemę darže, kad geriau augtų žiediniai kopūstai, ir buvo palaidota sveika vietinėse kapinėse olandišku vardu, duotu jai per krikštą. Duktė paveldėjo motinos gymį ir figūrą, o tėvo – gelsvas akis ir nustebusį žvilgsnį, todėl šis turėjo pagrindą manyti auginąs didžiausią pasaulio gražuolę.
Per pirmąją rinkimų kampaniją susipažinęs su senatoriumi Onesimu Sančesu, Nelsonas Farina meldė jį parūpinti jam netikrą tapatybės liudijimą, kuris apsaugotų jį nuo teisingumo rankos. Senatorius mandagiai, bet tvirtai atsisakė. Nelsonas Farina neatlyžo keliolika metų ir kiekvieną kartą, kai tik pasitaikydavo proga, prasimesdamas kokia nors dingstimi prašydavo to paties. Bet visada gaudavo tą patį atsakymą. Tad šįkart liko begulįs hamake, pasmerktas gyvas supūti tame gyvame pragare, buvusioje piratų irštvoje. Prakalbos pabaigoje išgirdęs plojimus, ištiesė kaklą ir per tvoros viršų išvydo spektaklio kitą pusę: pastatų pasparas, medžių griaučius, pasislėpusius cirkininkus, stumiančius transatlantinį lainerį. Pagiežingai nusispjovė.
Merde, – tarė. – C'est Blacaman de la politique.
Po prakalbos, kaip paprastai, griaudžiant muzikai ir pokšint petardoms, senatorius vaikščiojo po miestelį, apspiestas bėdojančių vietinių žmonių. Senatorius mandagiai klausėsi, sumaniai įsimiklindamas visus paguosti ir neprisiimdamas jokių įsipareigojimų. Vienai moteriškei, su šešiais mažamečiais vaikais užsikorusiai ant trobos stogo, pasisekė perrėkti minios šurmulį ir petardų drioksėjimą.
– Man daug nereikia, pone senatoriau, tik asilo, kad galėčiau iš Pakaruoklio šulinio atsigabenti vandens! – sušuko ji.
Senatorius įsmeigė akis į šešis išsekusius vaikus.
– Kur dingo tavo vyras? – paklausė.
– Išvyko laimės ieškoti į Arubos salą, – nuoširdžiai atsakė moteriškė, – ir susitiko ten svetimšalę, iš tų, kurios deimantais puošiasi dantis.
Sulig tais žodžiais nugriaudėjo kvatojimas.
– Gerai, – nutarė senatorius. – Turėsi savo asilą.
Ilgai netrukus jo padėjėjas atvedė į moters namus nešulinį asilą, ant kurio nugaros nenuplaunamais dažais buvo išrašytas rinkimų kampanijos šūkis, idant niekas nepamirštų, jog tai senatoriaus dovana.
Trumpo pasivaikščiojimo metu senatorius suteikė dar kelias menkesnes malones ir, be to, sugirdė vaistus ligoniui, kuris pasiprašė su visa lova išnešamas į gatvę, kad galėtų jį pamatyti. Gatvės gale pro tvoros plyšius vidiniame kieme jis pastebėjo hamake tysantį Nelsoną Fariną, jo akimis žiūrint, rūškaną ir išblyškusį, bet sveikindamasis ypatingo džiaugsmo neparodė:
– Kaip laikotės?
Nelsonas Farina pasivertė hamake, nugramzdindamas jį gūdžioje gintarinių akių gelmėje.
Moi, vous savez,1 – atsiliepė.
Išgirdusi sveikinantis į kiemą išėjo duktė. Vilkėjo paprastu nudryžusiu chalatėliu, į plaukus buvo įsirišusi spalvotus kaspinus, o veidą išsitepusi kremu nuo saulės, bet netgi tokia apsileidusi atrodė didžiausia pasaulio gražuolė. Senatoriui atėmė žadą.
– Po perkūnais! – atsiduso nustebęs. –­ Kur tai matyta, kad Dievas sukurtų tokią negandą!
Tą vakarą Nelsonas Farina liepė dukteriai apsirengti gražiausiais drabužiais ir nusiuntė ją pas senatorių. Du šautuvais ginkluoti sargybiniai, kurie, nuleipę nuo karščio, knapsėjo nosimi senatoriui skirto namo viduje, liepė jai atsisėsti vestibiulyje ant vienintelės kėdės ir laukti.
Senatorius posėdžiavo gretimame kambaryje su Vietininko Rožyno valdžia, kurią pakvietė norėdamas pasakyti prakalboje nuslėptą tiesą. Valdžios atstovai buvo tokie panašūs visuose tyrų miesteliuose, kad senatorius bodėjosi kiekvieną vakarą rengti tuos pačius posėdžius. Nuo prakaito sudrėkusius marškinius jis bandė džiovinti, nukreipdamas į save karštą kambario snauduly it bimbalas zvimbiančio elektrinio ventiliatoriaus oro srovę.
– Niekas iš mūsų, savaime suprantama, nesimaitina popieriniais paukšteliais, –­ kalbėjo jis. – Ir jūs, ir aš, visi mes puikiai žinome, jog tą dieną, kai šitame mėšlyne žaliuos medžiai ir žydės gėlės, tą dieną, kai tvenkiniuose vietoj buožgalvių nardys karpiai, tą dieną nei jums, nei man čia neliks vietos. Dabar suprantat?
Niekas neatsiliepė. Kalbėdamas senatorius išplėšė kalendoriaus lapelį ir išlankstė drugelį. Nieko negalvodamas, paleido jį ventiliatoriaus oro srovės pusėn, ir drugelis, apsukęs kambarį, išskrido pro praviras duris. Senatorius kalbėjo santūriai, kaip niekada nebūtų kalbėjęs, jei nebūtų sudaręs slapto sandėrio su mirtimi.
– Taigi neverta be perstojo šnekėti apie tai, ką jūs patys puikiausiai suprantate: jums patiems pravartu, kad aš būčiau perrinktas, nes man iki gyvo kaulo įgriso sušvinkęs vanduo ir indėnų prakaitas, o jūs iš to gyvenate.
Laura Farina iškart pamatė, kaip išskrido drugelis. Pamatė tik ji viena, nes sargybiniai miegojo vestibiulyje, sudribę ant suolų ir apsikabinę šautuvus. Apsukęs kelis ratus, milžiniškas raštuotas drugelis išsiskleidė ir prilipo prie sienos. Laura Farina bandė jį nukrapštyti nagais. Vienas sargybinis, pabudęs nuo plojimų, pasigirdusių gretimame kambaryje, perspėjo, kad ji be reikalo stengiasi.
– Jo nenuplėši, – tarė jis apsnūdęs. – Jis nupaišytas ant sienos.
Laura Farina vėl atsisėdo, kai iš kambario išgarmėjo posėdžiautojai. Senatorius stovėjo tarpdury, laikydamas ranką ant durų rankenos, tik tada pastebėjo Laurą Fariną, kai vestibiulis ištuštėjo.
– Ką čia darai?
C'est de la part de mon père,2 – atsakė ji.
Senatorius suprato. Nužvelgė miegantį sargybinį, paskui Laurą, kurios neregėtas grožis pranoko skausmą, ir tada tarė sau, kad dabar spręsti dera ne jam, o mirčiai.
– Įeik, – pakvietė.
Laura Farina stabtelėjo prie slenksčio kaip pakerėta: kambaryje nelyginant drugeliai sklandė tūkstančiai banknotų. Tačiau senatorius išjungė ventiliatorių, ir banknotai pakibo ore, paskui nusileido ant baldų.
– Matai, – nusišypsojo jis, – šūdai, ir tie skraido.
Laura Farina pasijuto lyg mokinukė klasėje. Jos kūnas buvo lygus ir standus, tokios pat spalvos ir tamprumo kaip žaliavinė nafta, plaukai – kumelaitės karčiai, o didelės akys skaistesnės už šviesą. Senatorius pasekė jos žvilgsnį ir galiausiai priėjo salietros suėstą rožę.
– Rožė, – paaiškino.
– Taip, – šiek tiek sutrikusi atsakė ji. –­ Buvau mačiusi Rijoačoje.
Senatorius atsisėdo ant žygio lovelės, toliau kalbėdamas apie rožes ir atsisagstydamas marškinius. Tame šone, kur, jo manymu, krūtinėje buvo širdis, puikavosi korsarų tatuiruotė: strėlės perverta širdis. Sviedęs ant grindų permirkusius marškinius, paprašė Laurą Fariną padėti jam nusiauti batus.
Ji priklaupė prie lovelės. Senatorius įdėmiai pažiūrėjo į ją susimąstęs ir tuo metu, kai ji krapštėsi prie varstelių, pagalvojo, katram šis susitikimas liūdnai baigsis.
– Tu dar vaikas, – pagaliau tarė.
– Nieko panašaus, – atkirto ji. – Balandį man sueis devyniolika.
Senatorius susidomėjo.
– Kelintą dieną?
– Vienuoliktą, – atsakė ji.
Senatorius lengvai atsiduso.
– Mudu Taurai, – tarė. Ir šypsodamas pridūrė: – Tai vienatvės ženklas.
Neišmanydama, ką daryti su batais, jo žodžius Laura Farina praleido pro ausis. Senatorius, savo ruožtu, neišmanė ką daryti su Laura Farina, nes buvo pratęs prie atsitiktinių santykių ir, be to, suvokė, jog šįkart nusižengs sąžinei. Vien norėdamas laimėti laiko ir geriau viską apsvarstyti, suspaudė Laurą Fariną keliais, apkabino per liemenį ir aukštielninkas atsigulė ant lovelės. Tuomet suprato, kad ji viena suknele, nes kūnas dvelkė gaižiu žvėries tvaiku, nors širdis jai dunksėjo iš baimės ir pylė šaltas prakaitas.
– Niekas mūsų nemyli, – atsiduso.
Laura Farina buvo kažką besakanti, bet žodžiams pritrūko oro, kurio vos užteko plaučiams. Jis pasiguldė ją šalia, kad nusiramintų, užgesino šviesą, ir kambaryje įsitvyrojo rožinė prieblanda. Ji atsidavė likimo malonei. Senatorius ėmė švelniai ją glostyti, ištiesė ranką, vis prisiliesdamas, bet ten, kur tikėjosi ją apčiuopti, užkliuvo už metalo.
– Kas čia?
– Spyna, – atsakė ji.
– Kokia kvailystė! – įsiutęs sušuko senatorius ir, nors iš anksto žinodamas atsakymą, paklausė: – Kur raktas?
Laura Farina lengvai atsiduso.
– Pas tėtį, – atsakė. – Jis liepė jums pasakyti, kad rakto atsiųstumėte savo žmogų, o jam įduotumėte raštą, kuriuo įsipareigotume sutvarkyti tėčio reikalą.
Senatorius kone pasiuto iš pykčio.
– Gyvatė prancūzas! – prakošė pro dantis.
Paskiau užsimerkė, stengdamasis nusiraminti, ir visiškoje tamsoje susitiko su savimi. Nepamiršk, prisiminė jis, ir tu, kaip ir bet kas šiame pasaulyje, labai greit numirsi, ir neilgtrukus niekas tavęs neprisimins, net tavo vardo. Jis palaukė, kol nustojo krėsti šiurpas.
– Sakyk, ką esi apie mane girdėjusi? –­ paklausė.
– Gryną teisybę?
– Gryną teisybę.
– Gerai, – išdrįso Laura Farina. – Žmonės kalba, kad esi bjauresnis už kitus, nes esi kitoks.
Senatorius nepasakė nė žodžio. Ilgokai tylėjo užmerkęs akis, o kai pagaliau atsimerkė, atrodė, lyg būtų grįžęs iš slapčiausių savo esybės gelmių.
– Ma jį velniai, – tarė. – Pasakyk tam savo tėvui, kad sutvarkysiu jo reikalą.
– Jeigu norit, aš pati nueisiu rakto, – pasisiūlė Laura Farina.
Senatorius ją sustabdė.
– Išmesk iš galvos tą raktą, – tarė. – Pamiegok su manim valandėlę. Kai esi vienas, gera pabūti su kuo nors.
Tuomet, nenuleisdama akių nuo rožės, ji paguldė jo galvą sau ant peties. Senatorius apkabino ją per liemenį, įsikniaubė į pažastį, tvoskiančią žvėries tvaiku, ir sustingo iš siaubo. Po šešių mėnesių ir vienuolikos dienų jis mirė tokia pat poza, sudirbtas į purvą, visų paniekintas dėl viešo skandalo su Laura Farina, verkdamas iš apmaudo, kad miršta toli nuo jos.

1 Pats žinote (pranc.).
2 Mane atsiuntė tėvas (pranc.).

Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

Versta iš: Gabriel García Márquez. „Muerte constante más allá del amor".

 

Draugai